Netekome žymaus vargonininko 

Sausio 19 dieną mirė prof. Leopoldas Digrys (1934 09 08–2025 01 19). Jis buvo dabartinės lietuvių vargonavimo mokyklos įkūrėjas, daugelio lietuviškų premjerų vargonams įkvėpėjas ir pirmasis atlikėjas, vargonų statybos iniciatorius, surengęs apie 2500 koncertų 31 Europos šalyje. Profesorius taip pat buvo sakralinės muzikos koncertų, daugiau nei 30 metų rengiamų Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, iniciatorius ir įkvėpėjas. 1991 m. kovo 3 d. į Šv. Kazimiero bažnyčią vėl sugrįžus tikintiesiems, jis su tuometiniu Lietuvos jėzuitų provincijolu ir Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi t. Jonu Boruta sutarė, kad sekmadieniais po Sumos bažnyčioje rengs vargonų muzikos valandas. Profesorius pasiūlė koncertus rengti vienus metus ir pažiūrėti, kaip seksis. Ir taip jau daugiau 30 metų jie vyksta kiekvieną savaitę.

Profesoriaus ir tuometinio provincijolo Jono Borutos iniciatyva 1997 metais Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurtas Religinės muzikos centras. Bažnyčioje jau vykdavo ne tik koncertai, bet ir svarbiausi Lietuvos vargonų muzikos renginiai – Tarptautiniai M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursai, naujų lietuvių kompozitorių kūrinių perklausos, valstybei svarbių datų paminėjimai.

2024 m. rugsėjo 6 d. profesoriaus Leopoldo Digrio 90-mečio proga Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo surengtas Kristupo festivalio koncertas, į kurį susirinko gausus muzikų, bičiulių ir gerbėjų būrys.

Maestro nuopelnai kultūrai yra įvertinti Nacionaline meno ir kultūros premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo statulėle.

Sausio 22 dieną Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įvyko prof. L. Digrio laidotuvių Mišios. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, dalyvavo Vytautas Lands­

bergis, prof. L. Digrio artimieji ir bičiuliai. Jas aukojęs arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ homilijoje sakė: „Pirmiausia noriu išreikšti užuojautą Leopoldo Digrio artimiesiems, mokiniams, bičiuliams. Tegul ši valandėlė bus profesoriaus prisiminimo, padėkos Dievui už jo gyvenimą bei darbus ir maldos už jį metas. Prasminga pagerbti a. a. Leopoldą Digrį ir melstis už jį Šv. Kazimiero bažnyčioje, kuri buvo tapusi antraisiais jo namais. Susirinkome atsisveikinti su žmogumi, kurio gyvenimas buvo neatskiriamai susijęs su muzika; vargonininku, kuris žavėjo savo atlikimo virtuoziškumu ir giliu muzikos pajutimu. Maestro kalbėjo apie tylą, kurioje muzika gimsta ir atsitraukia. Bet muzika suskamba ir erdvėje. Šią, Šv. Kazimiero bažnyčios erdvę, jis ypač vertino ir brangino, gėrėjosi joje skambančiu ir palengva „ištirpstančiu“ vargonų gaudimu. Vargonai, už kurių atsiradimą ir skambesį esame jam dėkingi – tarsi palikimas ir kartu palinkėjimas: kad toliau skambėtų siedami klausytojų sielas su grožio ir gėrio pasauliu. Biblijoje ne kartą skatinama šlovinti ir garbinti Dievą muzika. Psalmininkas kviečia: „Šlovinkite Viešpatį gaudūs trimitai, šlovinkit, arfos ir kankliai“ (Ps 150, 3). O apaštalas Paulius ragina: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį “ (Ef 5, 19). Meistriškai atliekama muzika sakralioje bažnyčios erdvėje ne tik kelia estetinį pasigėrėjimą, bet ir skatina ramų susimąstymą bei Dievo šlovinimą. Bažnyčia nėra paprasta koncertų salė. Net jei muzika skamba šalia liturgijos, ji įgauna tam tikrą dvasinį pobūdį ir gali artinti prie Dievo, iš kurio visa kyla. O vargonų didybė ir sudėtingumas primena paties Dievo didingumą. Jų gebėjimas skleisti daugybę garsų – tarsi didžiulio orkestro – atspindi kūrinijos įvairovę, turtingumą, pakylėja protus ir širdis link dieviškumo.

Sausi biografijos faktai primena Leopoldo Digrio studijas Maskvoje ir Prahoje, atgaivintą vargonininkų specialybę Lietuvos konservatorijoje, įvairius festivalius, konkursus, iniciatyvas. Prisimenu daugybę paties profesoriaus koncertų, taip pat valandų valandas kerinčio vargonų skambesio, kai tuščioje bažnyčioje klausytojai buvo tik altorių šventieji: Kazimieras, Ignacas, Andriejus Bobolė ir netyčia į bažnyčią užklydęs gyvas jėzuitas.

Nuo 1991 metų bendradarbiaudamas su tuometiniu jėzuitų provincijolu, vėliau vyskupu Jonu Boruta, profesorius Digrys pradėjo gražią tradiciją Šv. Kazimiero bažnyčioje rengti „Religinės muzikos ir susikaupimo pusvalandžius“, kurie iki šiol nesibaigia. Turbūt nedaug yra iniciatyvų, kurios be pertraukos tęstųsi daugiau kaip 30 metų. Šiuos koncertus galime vadinti tikra dovana klausytojams, o jų būna ne tik iš Vilniaus. Ačiū Renatai Marcinkutei, kuri kantriai, rūpestingai ir su atsidavimu tęsia šią profesoriaus pradėtą veiklą. Profesorius Digrys ne tik grojo, bet ir perteikė savo žinias bei entuziazmą, dalijosi aistra vargonų muzikai, todėl paliko ištisą mokinių kartą. Iš tiesų, jis turėjo įkvėpimo, o taip pat didelio užsispyrimo ir atkaklumo, leidusio tiek daug pasiekti.

Šiandien atsisveikindami su prof. Leopoldu Digriu išgyvename netektį. Bet esame susirinkę bažnyčioje ir tikėjimas leidžia priimti atsiskyrimą be nusivylimo, o kaip reikšmingą momentą, vedantį į gyvenimo pilnatvę. „Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa“ – skaitome Šv. Rašte (Išm 1, 13–14). Tuo tikime ir viliamės: Dievas viską sukūrė, kad būtų, kad gyventų. Savo meile Jis viską perkeičia ir išgrynina, priima į amžinybę žmones su viskuo, ką jie mylėjo, kuo rūpinosi, ko troško.

Prisimenu, kartą maestro Leopoldas sutikęs mane su nepaprastu entuziazmu dalinosi įspūdžiais apie Clive Staples Lewis knygą „Tiesiog krikščionybė“. Sakė, kad reikėtų pasiūlyti kiekvienam ją perskaityti. Tegul šį susimąstymą palydi mintis iš tos knygos. Joje rašoma apie reikšmingiausius žmogaus troškimus, kurie kyla, pavyzdžiui, įsimylėjus, svajojant apie tolimą šalį ar pradėjus studijuoti žavinčią mokslo sritį, tačiau jų negali patenkinti nei vedybos, nei kelionės, nei mokslai. Autorius klausia: „Galbūt jie skirti ne patenkinti giliausią troškimą, bet tik jį sužadinti ir būti tikrojo dalyko užuomina?“ ir tęsia: „Turiu puoselėti savyje gyvą troškimą tikrosios tėvynės, kurią rasiu tik po mirties; negaliu leisti, kad ją paslėptų sniegas arba nuo jos nuklysčiau; pagrindinis mano gyvenimo tikslas turi būti toks – stengtis patekti į tą tėvynę pačiam ir padėti to siekti kitiems“.

Tegul muzika, kurią profesorius dovanojo, ir toliau skamba mumyse. Tegul ji pakelia širdis ir vis iš naujo primena, kad yra daugiau nei tai, ką matome akimis; kad tikėjimas, o savitai ir muzika, kreipia link aukštesnio, dieviško slėpinio, kurio niekada negalėsime iki galo suvokti, bet prie jo galime prisiliesti kiekviena nuoširdžia malda, kiekvienu įkvėptu garsu ir tonu, kol jie įsilies į nesibaigiantį amžinybės himną. Dėkojame a. a. Leopoldui Digriui už viską, ką jis nuveikė ir kuo dalinosi. Tegul Dievas suteikia jam ramybę ir priima į amžinąją visų troškimų išsipildymo tėvynę“, – baigė homiliją arkiv. L. Virbalas SJ.

Po šv. Mišių velionis išlydėtas į Rokantiškių kapines.

Jezuitai.lt

Nuotrauka iš Filharmonija.lt

„Katalikas“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 3 (462)