Norkūnų kaimo susitikimo prisiminimai

Laukais, miškais vasara jau nulingavo.
Auksinis ruduo vėl atkeliavo.
Rugsėjy norkūniečiai vėl suvažiavo.
Susėdome visi prie ilgo stalo –
Širdis iš džiaugsmo net apsalo.
Norkūniečiai į septintą susitikimą atvažiavo.

Onutė 14 posmų šiai progai sueiliavo.
Atsivežėm su savim dalelę šito kaimo.
Mano akys vėl tėviškę išvydo.
Gaila, kad iš jos visi pasklido –
Į tėviškę jau nebegrįžo…
Susirinkom prie kryžiaus kaimo.
Rugsėjo 14-oji – jo šventė nuo seno.
Pasimelsti pareiga kiekvieno.
Tai simbolis mūsų kaimo.
Čia tikri katalikai gyveno.
Kryžius stovi vienišas ant kalno.
Aplinkui tušti laukai kaimo.
Aplankėm šiandien kapelius.
Prisiminėm tėvus ir senelius,
Išėjusius į Dievo Amžinus namus.
Ramu, ramu širdyje bus.
Kad niekas nepamiršta aplankyti mus.

Į septintą kaimo susitikimą susirinko pusšimtis norkūniečių. Gaila, kad mūsų gretos mažėja. Buvo susitikimų, kai susirinkdavo net 100 žmonių. Gyvenimas nestovi vietoje: vieni gimsta, kiti, gaila, bet miršta. Iš didelio kaimo, kuriame buvo  64 sodybos, šiuo metu  liko tik šešios, o pastovaus gyventojo nėra nei vieno. 

Norkūnų kaimas buvo gražus ne tik dideliais sodais, žaliomis pievomis, per jas tekančia Audros upe, bet ir savo žmonėmis. 

Norkūnų kaime užaugo seserys Lašaitės – Vanda ir Onutė – mokytojos, jų sesuo Valėrija Lašaitė-Baumilienė, ekonomistė, Kauno technologijos universiteto dėstytoja, daugelio straipsnių ir aštuonių vadovėlių autorė. Antanas Puriuškis baigė Rygos aviacijos mokyklą, o vėliau ir Kauno politechnikos institutą, proza ir eilėmis parašė penkias knygas apie gimtąjį kaimą. Feliksas Mackus buvo baigęs teisės mokslus Paryžiuje, jo brolis Balys mokslus baigė Vokietijoje.

Apie Kišūnų šeimą galima rašyti ir rašyti. Pas Kišūnus jaunimas rinkdavosi į šokius, paskaityti knygų, laikraščių, nes jų namuose to netrūko. Kišūnai turėjo radiją. Tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kaime mažai kas turėjo dviratį, o Kišūnų Julius važinėjo motociklu. Julius ir Petras buvo mokytojai. Žiaurus likimas ištiko Juliaus šeimą. Julius žuvo Rešiotų lageryje. Antanas Seibutis  istorikas ilgą laiką dirbo Biržų muziejuje, biržiečių vadinamas vaikštančia enciklopedija. Gaila, per anksti iškeliavo į Amžinus Dievo namus. Juozas Pipinys – gydytojas, daug metų dirbo  Kretingos ligoninėje. Jonas Mockus  akademikas, profesorius, 2003 metais jam buvo suteiktas Kauno technologijos universiteto garbės daktaro laipsnis. Algimantas Petras Gasiūnas baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, dirbo laivo kapitonu-mokytoju, vėliau baigė teisę Vilniaus universitete. Antanas Lašas apsigynęs mokslų daktaro disertaciją, docentas, technikos mokslų daktaras, dviejų išradimų ir mokslinių straipsnių autorius. Valentina Mackutė-Laužikė baigė Kauno politechnikos institutą o vėliau Vilniaus Gedimino universitetą.

Antanas Dambrauskas – antrasis Uršulės ir Kosto Dambrauskų vaikas iš keturių. Baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų senųjų klasikinių kalbų fakultetą. Atsisakymas tapti kunigu neatsiliepė jo pažiūroms – išliko uolus katalikas, dėstė senąsias kalbas kunigų seminarijoje. Pateko į sovietinės sistemos mėsmalę, valgė lagerio duoną. Lageryje dienas leido su  poetu Antanu Miškiniu, Antanu Kučingiu, buvo trys Antanai šviesuoliai. A. Dam­brauskas yra antikinės literatūros vertėjas, vertė Homero poemas „Iliada“ ir „Odisėja“, Sofoklio dramas, romėno Vergilijaus „Eneidą“ ir kitus kūrinius, Ovidijaus „Metamorfozės“, Teokrito, Menandro, Plauto, Terencijaus, Afro knygas, Švento Rašto dalis Šv. Mišių skaitinių knygoms. Redagavo Jono Amoso Komenskio „Rinktinius pedagoginius raštus“.

Štai kaip įtaigiai skamba Antano Dambrausko išversta eilutė iš Sofoklio „Antigonės“: „Nesuskaičiuojami yra pasaulio stebuklai, bet  nėra nieko stebuklingesnio už žmogų“.

Iš tiesų kraštietis Antanas yra tikras ste­buklas. Neapsakomas džiaugsmas mano širdyje, kad spalio 5 dieną Druskininkuose, kur po tremties gyveno Antanas Dambrauskas, atidengta bronzinė skulptūra „Krėslas-kėdė“ (autorius VDH KF prof. Alfonsas Vaura), ant kurio  jis sėdėdamas vertė, redagavo.

Norkūnų kaime buvo keli vėjo malūnai, žmonės turėjo kuliamąsias (taip pat ir mano tėvai), kelias kalves. O kiek muzikantų, giesmininkų, siuvėjų, stalių, mašinistų ir kitų garbingų žmonių neužtektų nei rankų pirštų  norint  suskaičiuoti. 

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius žmones ragino nebūti neišmanėliais: turėti kiekviename kaime siuvėją, batsiuvį ar kitokį amatininką, kad nereikėtų ieškoti mieste. Taigi Norkūnų kaimas tikrai atitiko vyskupo lūkesčius.  

Kaimo stalius auksarankis Petras Lašas pagamino smuiko stygas iš gyvulių žarnų. Sukonstravo spyną, užsukamą raktu net 6 kartus, daugybę kryžių. Motinai mirus, pagamino karstą, kurį papuošė savo pagamintu kryžiumi.

Šiuo metu didžiuojamės vaikais, vaikaičiais. Turime  inžinierių, mokytojų, žurnalistų, teatro kritikų, muzikantų, karo specialistų, gydytojų poetų, sportininkų, muzikantų, fotografų.

Bet mintys nuklysta į tuos tuščius laukus kaip į gimtus namus, kur augom, gyvenom, nors ir labai sunkiai. Tikimės, kad jaunoji karta, kurie tik esą girdėjusi iš senelių lūpų apie šį gražų Norkūnų kaimą, tęs pradėtas tradicijas.

Nesvarbu kiek žmonių susirinko, bet širdys džiaugėsi, kad vėl galėjome susitikti, pabendrauti, pasižiūrėti vieni kitiems į akis.

Susirinkome prie kaimo kryžiaus papuošto vainikais, kuris pastatytas 1892 metais, pagerbėme malda. Prisiminėme į Amžinybę išėjusius kaimo gyventojus „Amžinąjį atilsį…“ maldoje.

Susirinkę Janinos ir Fiodoro Gerasimovų sodyboje, visų pirma padėkojome sodybos šeimininkams. Ačiū, kad jie įsileido ir maloniai priėmė.

Pasidžiaugėme Onos Kietytės Seibutienės išleista poezijos knyga „Kai širdis kalba“. Autorė perskaitė šiam susitikimui skirtą savo eilėraštį. Baltu pavydu reikia pavydėti Onutei tokių gabumų. Ji nuosekliai aprašo savo nelengvą gyvenimą kaime ir džiaugiasi, kad jis gerėja, bet jos posmuose jaučiasi ir pergyvenimas dėl silpstančios sveikatos. Iš širdies palinkėjome, kad Onutės širdis dar ilgai kalbėtų eilėmis.

Buvo gera, kai kiekvienas iš atvykusių prisistatė, papasakojo apie save, šeimą, vaikus, vaikaičius, ką gyvenime nuveikė, kokius mokslus baigė ir t. t.

Į kaimo šventę atvyko norkūniečiai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Radviliškio, Ukmergės. Iš Šiaulių atvyko Vytautas Palivonas su savo sūnaus Lino šeima. O Linas Palivonas – ne eilinė asmenybė. Jis yra  jėgos sportininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas, rekordininkas, Europos čempionatų prizininkas. Norint pasiekti tokių rezultatų reikėjo didelio noro ir darbo. Sportuoti jis pradėjo būdamas 10 metų ir tai tęsiasi jau 33 metai. Jo pėdomis seka ir sūnelis Povilas. Įvairių profesijų, mąstymų žmonės susirinkę į susitikimą rado bendrą kalbą. Tai labai džiugu. Buvo surengta ir paroda. Atsivežėme įvairių darbelių, norėdami pasirodyti, ką ilgais žiemos vakarais veikiame. Parodoje savo darbus eksponavo Valentina Laužikė, Vida Kurklietienė, Aldona Ramanauskienė. Tarp mūsų buvo ir tikrų tautodailininkų. Alė Deksnienė stebino iš vilnos pagamintais suvenyrais. Ji vedė net užsiėmimą, iš vilnos nusivėlėme pakabukus – vadinamąsias gylutes. O kokia įspūdinga atrodė sodybos šeimininko medžioklės trofėjų paroda! Pasirodo, ponas Fiodoras yra ir rašantis. Knygoje „Medžioklės kultūra, etika ir… sėkmė“ apie medžioklę spausdinamas ne vienas jo straipsnis.

Atėjo pietų metas, Valentina Laužikė ir Vida Kurklietienė gurgiančius skrandžius užpildė sriuba su žvėriena, kuria vaišino sodybos šeimininkas Fiodoras. Vaišinomės ir susivežtais skanėstais, o jų būta apsčiai. Kaip sakoma: „visko buvo, visko buvo tik gulbės pieno trūko“.

Pasivaišinę, nesnaudėme sode po obelimi šakota, dainavome šokome. Juk negali atsilaikyti, kai taip nuoširdžiai kaimo vaikaitis Petras Šeškus virkdė armoniką. Sugiedojome Norkūnų kaimo himną, kurį yra parašęs a.a. Antanas Puriuškis. Mūsų Valentina Mackutė-Laužikė, tikra kokių nors žaidimų nenuorama, šokių  neprigalvojo, griuvome, virtome bet siekėme laimėjimų.

Rikiavomės prie kaimo genealoginio medžio – liepos. Kiekvienas pažymėjome, iš kurio lapelio (giminės) esame kilę. Buvo  jaunų žmonių kurie vieni kitų nepažino, susitiko pirmą kartą. Susirinko gražūs žmonės, todėl ir šventė graži. Ačiū norkūniečiui fotografui Algiui Uldukiui, kuris užfiksavo susitikimo akimirkas.

Aldona Uldukytė-Ramanauskienė

Rokiškio rajonas

„Abipus Nemuno“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 19 (220)