Nuo gėlės žiedo iki giliausio filosofinio apmąstymo
Lidija Veličkaitė
VILNIUS. Balandžio 15 dieną Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose įvyko poetės Česlovos Jakštytės jubiliejinis kūrybos vakaras „Man paskolink sielą vienai valandėlei…“ ir poezijos knygos „Nebalnoti likimo žirgai“ sutiktuvės.
Renginys pradėtas fleitininko Andriaus Radziukyno melodijomis, kuriomis jis vakaro dalyvius džiugino daugelį kartų. Aktorė ir režisierė Alvyda Čepaitytė-Sipienė, vesdama šį ypatingai gražų vakarą, pasidžiaugė šios dienos sutapimu su Pasaulinė meno diena. Palietusi Sūduvos istoriją, išvardijusi, kiek joje išauginta šviesuolių ir pristačiusi prieš renginio dalyvius scenoje sėdinčius tris marijampoliečius – pati aktorė, poetė Č. Jakštytė, režisierius ir TV laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis.
Poetė Česlova gimė gražiame Sūduvos kampelyje, Lepšiuose, Šakių krašte. Mokėsi Lukšių vidurinėje mokykloje, studijavo Marijampolės kultūros mokykloje, baigė Marijampolės trečiojo amžiaus universitetą. Visą gyvenimą poetė mokėsi savarankiškai, ypač kalbos dalykų. Ilgą laiką dirbo Marijampolės kompozitoriaus Jono Bendoriaus memorialiniame muziejuje, buvo jo direktorė. Organizavo žymių poetų paminėjimus, susitikimus su muzikais, rašytojais. Tai buvo labai įdomūs, turiningi kameriniai renginiai. Už nuopelnus Marijampolės kultūrai 2017 metais poetei įteiktas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis. Moderatorė A. Čepaitytė-Sipienė skaudama širdimi priminė kompozitorių, vargonininką, chorvedį, pedagogą Joną Bendorių, vieną iš steigėjų, kuriant Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), taip pat jis buvo ir Lietuvos kompozitorių sąjungos kūrėjas. Deja, šį kompozitoriaus namelį-muziejų panaikino, baldus, pianiną ir visus kitus reikmenis išdalijo kitiems muziejams, dalį pasiėmė giminės. Nutrūko visa kultūrinė jame vykusi veikla. Po to poetė darbavosi Marijampolės kraštotyros muziejuje.
Č. Jakštytė eilėraščius pradėjo rašyti dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Poetės stiliaus paieškos įdomios, didelė žanrų įvairovė, rašanti reta forma – sonetai, rubajatai, odės, baladės, lyrika. Rubajatus nelengva rašyti, trys eilutės rašomos vienu rimu, ketvirta kitu. Poetė išleidusi 13 poezijos knygų ir vieną eseistinį leidinį. Paskutinio poezijos rinkinio „Nebalnoti likimo žirgai“ sutiktuvės ir vyko šiame jubiliejiniame kūrybos vakare. Vieno pirmųjų eilėraščių posmas: „Kaip keista būtų niekad nealsuot./ Bet, tu, būtie, vis moji man ir moji./ Dabar esu saulėlydžio sesuo./ Kadais buvau mėnulio mylimoji.“ Jos tekstais kompozitoriai – Kazimieras Knoras, Vytautas Mikalauskas, Stasys Liupkevičius ir kiti kūrė ir kuria dainas. Moderatorė sakė, kad rašyti tokias eiles reikia išminties ir patirties, tos moteriškos išjautos tarp būties ir buities jausmo. Poetei būdinga kurti iš jaunystės atplūstančius vėjavaikiškus motyvus ir sugretinti juos su brandžios moters išgyvenimais. Alvydos perskaityta nuostabi poetės odė, pagerbianti Lietuvos poezijos pradininką, vieną savičiausių XVIII amžiaus Europos poetų, lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį: „Viešpaties valios vynmedi,/ Dvasios dirvonų darbininke,/ Pirmapradės poezijos posmų gynėjau,/ Sielos sermėgų suadytojau,/ Būriškos būties mokslingasai metraštininke – / Didysis Donelaiti!..“ Poetė savo stiliumi sugebėjo atskleisti giliausius klasiko jausmus, tarsi skambėtų paties K. Donelaičio hegzametras, paliesdamas būrišką būtį. K. Donelaičio pagerbimo apraiškų Marijampolės miestas turi jau seniai, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios jam pastatytas paminklas, leidžiamas žurnalas „Donelaičio žemė.“
TV laidų vedėjas V. Pauliukaitis labai džiaugėsi, kad prieš aštuonerius metus poetė Česlova padovanojo jam savo pirmąją knygelę. Ir, kai atsivertęs perskaitė jos eiles, nuo tada pradėjo domėtis, ką Česlova rašo. Vedėjas ją vadina: „Mūsų poezijos karūnoj savotišku briliantu. Nuo XIX amžiaus laikų tikrąja lyrika.“ Dėkojo, kad jam šį vakarą tenka garbė skaityti poetės sonetus, kurie jį tiesiog užbūrė. Renginio eigoje ir pati poetė skaitė eiles iš paskutinio leidinio „Nebalnoti likimo žirgai.“
Baigiantis renginiui, prasidėjo virtinė sveikinimų, vienas pirmųjų – aktorės Lilijos Žadeikytės dovana – išraiškingai padeklamuotos eilės apie aukštaitiškų tulpių puokštę, kurias suskynė poetas Kazys Binkis.
Sveikinimą tęsė Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkė, poetė, prozininkė, vertėja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė. Pasidžiaugė poetės, vienintelės Marijampolės krašte esančios Lietuvos rašytojų sąjungos narės, atvykimu, jos jubiliejiniu vakaru, taip pat ir visais atvykusiais iš Marijampolės ir Vilniaus miestų jos pagerbti. Pirmininkė, šį vakarą išgirdusi skaitomas Česlovos eiles, puikiai suvokė, kad ji turi nepakartojamą Dievo dovaną tokia gražia eiliuota kalba perteikti Būties Amžinybės paslaptį. Taip pat jos posmuose daug sąsajų su mūsų istorija, su buvusiais rašytojais ir poetais. Pirmininkė pažymėjo, kad tai nėra paprastas rimuotas eiliavimas, už jo slypi ta didžioji išmintis, pradedama nuo gėlės žiedo, ar nuo banguojančių kviečių, o baigiama kokiu nors svarbiu būties ar filosofiniu klausimu. Jaučiama ir neviltis, ir skausmas, ir asmeniški išgyvenimai. Eilės apipintos metafaromis, gamtos elementais. Pirmininkė apibūdino poetę, kaip elegantiškai mąstančią.
Poetę sveikino buvusi Marijampolės merė Irena Lunskienė, pakvietusi poetę Česlovą atvykti į Vilnių paminėti jos jubiliejų, džiaugėsi, kad ir jinai pirmą kartą šiuose rūmuose, tam tikroje didingoje istorijos šventovėje. Daug sveikinimų sulaukė poetė iš atvykusių marijampoliečių ir jos gerbėjų iš Vilniaus. Dėkodama visiems, poetė tarė: „Esu sujaudinta jūsų širdžių šilumos, gerų žodžių. Ką, šiandien čia sutikau, visi buvo kaip Dievo vaikai. Noriu palinkėti tūkstantį metų: „Dabinkitės aušros auskarais!“
Nuotrauka iš „Suvalkiečio“
„Sidabrinė gija“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 4 (131)