Nuo procesijoje gėles nešančio mažo vaiko iki kardinolo
Pirmoji mano kunigystės vieta – Biržų parapija. Ten teko pažinti JE kardinolo Rolando Makricko gimines ir šeimą. Šiemet kardinolui suteiktas Biržų garbės piliečio vardas, vasario 17 dieną jis pasveikintas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Neturėjau galimybės jo pasveikinti asmeniškai, todėl „XXI amžiuje“ noriu paskelbti viešą sveikinimą, skirtą Žmogui, kuriuo didžiuojasi visa Lietuva ir Motina Bažnyčia.
Jūsų Eminencija kardinole Rolandai, iš tiesų „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1,37)… Atėjo laikas, kai galiu kreiptis į tą buvusį mažą vaiką, kuriam seselė Teofilė pasiuvo mažutę kamžytę, kad jis su tokiu pat berniuku galėtų nešti pilną krepšį gėlių mergaitėms barstyti procesijoje. Tas vaikutis, jau paaugęs, patarnavo šv. Mišioms Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vėliau buvo ministrantu.
Laikas bėga – jaunuolis paaugo, subrendo. Vėliau mačiau jį jau Kauno kunigų seminarijos auklėtinį. Išsipildė Jūsų a.a. Močiutės Onos, kurią vadindavau savo drauge, nuoširdžios maldos. Ji buvo ne tik giliai pamaldi, bet suprantanti juokus, mielai pasakojanti įvairiausius atsitikimus. Kartą ji man pasibėdojo, kad labai išdilo jos storos maldaknygės puslapiai su lenkiškomis raidėmis. Aš turėjau panašią – ją kažkas man buvo atidavęs. Tą maldaknygę padovanojau Jai. Prisimenu, kaip suspindo Jos akys. „Turėsiu naują, nenudilusią“, – džiaugėsi Ji.
Pamenu, lankiausi Kaune, kai vyko II Eucharistinis kongresas. Užėjau į Kauno Arkikatedrą – norėjau pakalbinti jauną kunigėlį, bet jis buvo taip susimąstęs maldoje… Pirmąkart pamačiau taip giliai maldoje paskendusį kunigą – visa širdimi, visa esybe bendraujantį su Aukščiausiuoju. Taip besimeldžiantį mačiau tik popiežių Joną Paulių II.
Kardinolą pirmąkart pamačiau besilankydamas Lenkijoje. Pas jį vykau ne iš smalsumo, bet su įpareigojimu – kunigų pogrindžio veiklos dalyvių pavedimu. Kardinolas Stefanas Višinskis man padarė didelį įspūdį: įsivaizdavau kaip didingą, neprieinamą, pasipūtusį hierarchą, iš aukštai žiūrintį į jauną kunigą vikarėlį. Deja, klydau. Jo tėviška meilė apglėbė mane. Atsiklaupęs bučiavau Jo žiedą su ašaromis akyse. Lenkijos primas, išleisdamas mane kelionei, gausiai apdovanojo liturginiais rūbais ir šventųjų paveiksliukais, kuriuos reikėjo parvežti jauniems kunigams jų Primicijoms. Suabejojau, kaip pervešiu per sieną: sovietai „krato“ – tikrina viską, gali ne tik atimti, bet ir mane iš traukinio išmesti. Kardinolas tėviškai padrąsino: „Nebijok, vaikeli. Aš Tave laiminu. Perveši.“
Ir tikrai taip įvyko. Kitus keleivius pasienyje muitininkai kratė, o manęs – ne. Aš įvardiju: tai buvo stebuklas. Paliudijimą apie šį įvykį esu nusiuntęs kardinolo Stefano Višinskio beatifikacijos bylai.
Nuoširdžiai dėkoju Jums ir Jūsų a.a. Mamai – Jūs buvote mano „ryšininkai“ (telefono neturėjau, o Jūs, gyvendami šalia, pakviesdavote prie telefono arba perduodavote reikiamą informaciją). Jūsų ir Jūsų tetulės a. a. Paulinos šeimos man labai artimos. Ko gero, tai buvo pamaldžiausios šeimos Biržuose. Džiaugiuosi, kad dangus išklausė Jūsų Močiutės maldas.
Aukščiausiasis taip lėmė, kad Jūs dirbote įvairiausių tautų nunciatūrose, Šventojo Sosto dikasterijoje. Būdamas arkivyskupu, neatsitiktinai gavote paskyrimą nepaprastojo į vieną iš seniausių ir gražiausių bažnyčių – Popiežiškąją Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką aukštoms pareigoms. O netrukus, visų nustebimui, tapote penktuoju kardinolu iš Lietuvos.
Dievo planai mums nežinomi. Nežinome, gal Dievas yra numatęs ir dar kažką Jūsų asmenyje. Juk iš kardinolų būna renkamas vienintelis – kuris tampa Dievo tarnų tarnas.
Nedrįsau Jums rašyti sveikinimo, palinkėjimo Jūsų konsistorijos dieną. Naudojuosi dabar puikia proga Jus pasveikinti šioje šventovėje, kurioje pamačiau Jus vaiku. Linkiu Aukščiausiojo pagalbos ir Švč. Mergelės Marijos motiniškos globos, kuri Jus vedė, veda ir ves.
Kan. jubil. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS
Dusetų ir Antalieptės klebonas
Nuotrauka iš Birzai.lt
„XXI amžius“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 9–10 (2622–2623)