Nuolankumas, padėka ir ryžtas
Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos naujojo pirmininko pamąstymai
Mindaugas BUIKA
Sukaupta turtinga patirtis
Kaip jau rašyta, popiežius Leonas XIV, tvirtai nusistatęs tęsti bekompromisę kovą su jaunų žmonių seksualiniu išnaudojimu Bažnyčioje, naujuoju Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininku paskyrė šioje srityje labai patyrusį prancūzą arkivyskupą Tibo Verni (Thibault Verny).
Liepos 6 dieną paskirtasis 59 metų ganytojas, vadovaujantis Prancūzijos pietrytinei Šamberi arkivyskupijai, kuris ir iki tol buvo Komisijos nariu, pakeitė Bostono (JAV) arkivyskupą emeritą kardinolą Šioną O‘ Malį (Sean O‘ Maley), jai pirmininkavusį nuo įkūrimo 2014 metais. Tenka pripažinti, jog kapucinas kardinolas Š. O‘ Malis, kuriam birželio pabaigoje sukako 81 metai, daug prisidėjo prie 16 narių, dvasininkų ir pasauliečių, vyrų ir moterų, turinčios Komisijos autoriteto augimo, skatinant vaikų, nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugą. Tam yra naudojami Bažnyčios prigimtį atitinkantys metodai, kartu bendradarbiaujant su viešosiomis teisėsaugos institucijomis bei kitomis struktūromis siekiant tų pačių tikslų. Kai buvo atliekama Romos Kurijos reforma, kardinolo Š. O‘ Malio siūlymu, popiežius Pranciškus 2022 metais prijungė Popiežiškąją pasauliečių apsaugos komisiją prie Tikėjimo mokslo dikasterijos, taip padarant ją svarbiu Šventojo Sosto padaliniu. Organizacinius darbus Komisijoje vykdo jos atsakingasis sekretorius, kuris šiuo metu yra kolumbietis vyskupas Alis Herera (Ali Herrera), tarnystę atliekantis Romoje. Tuo tarpu Komisijos pirmininkai lieka vietinių Bažnyčių ganytojais ir atvyksta į Vatikaną, kai yra būtina, ypač pasitarimams su Šventuoju Tėvu.
Galima priminti, kad birželio 5 dieną audiencijoje priėmęs Komisijos narius, popiežius Leonas XIV patvirtino, kad ji toliau liks prioritetinė institucija Bažnyčiai, siekiant užtikrinti jaunų ir visų pažeidžiamų žmonių saugumą tikinčiųjų bendruomenėje, išlaikant bažnytinį budrumą, atsakingumą ir gailestingumą šioje srityje. Neseniai Šventasis Tėvas, kreipdamasis į pasaulio vyskupus, taip pat pabrėžė, jog kovoje su seksualiniu išnaudojimu, jie „turi rodyti tvirtumą ir ryžtą spręsdami situacijas, galinčias sukelti teisėtą pasipiktinimą, ir kiekvienu išnaudojimo atveju, ypač prieš nepilnamečius, griežtai laikytis galiojančių teisės normų“.
Netrukus po paskyrimo Vatikano žiniasklaidai duotame interviu arkivyskupas T. Verni, paklaustas apie nuotaikas, pripažino, jog tai, kas vyrauja mintyse ir širdyje galima nusakyti trimis žodžiais. Pirmiausia tai „nuolankumas“, atsižvelgiant į priimtą misiją su jos svarba, sunkumu ir iššūkiais. Kitas žodis yra „padėka“ popiežiui Leonui XIV už parodytą jam pasitikėjimą, kaip ir padėka buvusiam Komisijos pirmininkui kardinolui Š. O‘ Maliui už galimybę vaisingai bendradarbiauti, siekiant bendrų tikslų. Pagaliau trečiasis žodis yra „ryžtas“ tęsti darbą dėl seksualinio išnaudojimo įveikimo siekiant naujų ir svarių rezultatų. Pokalbyje prisiminta turtinga arkivyskupo T. Verni patirtis, sukaupta Prancūzijoje, tiriant piktnaudžiavimo atvejus vietinėje Bažnyčioje ir šiuo tikslu bendradarbiaujant su civilinėmis institucijomis. Jau būdamas sostinės Paryžiaus vyskupu augziliaru jis buvo gavęs ypatingą pavedimą rūpintis nepilnamečių apsauga. Vėliau jis vadovavo Prancūzijos vyskupų konferencijos Prevencijos ir kovos su vaikų seksualiniu išnaudojimu tarybai, o būdamas Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos nariu aktyviai veikė ir tarptautinėje srityje, ypač padėdamas Afrikos šalių – Centrinės Afrikos Respublikos ir Dramblio Kaulo Kranto – Bažnyčiai. „Visa tai įgalino mane išklausyti ir įsigilinti į skaudžius išnaudojimo aukų atvejus, rūpintis ir lydėti jaunus žmones išgydymo ir atsinaujinimo kelyje, – aiškino arkivyskupas T. Verni. – Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę bendradarbiauti atstatant teisingumą su pilietinių visuomenių atstovais, vystyti tyrimo metodologiją santykiuose su civilinės valdžios teisinėmis institucijomis“.
Atsiliepti į keliamą reiklumą
Paklaustas apie Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos tolesnės veiklos prioritetus, naujasis jos pirmininkas pirmiausia pabrėžė, jog suformuota ir nuolat atnaujinama šiam darbui tinkama komanda, atsižvelgiant į visuotinės Bažnyčios poreikius, todėl veiklą bus galima plėtoti visomis kryptimis. Arkivyskupas T. Verni pastebėjo, jog Komisijos prioritetai nuolat pristatomi ir aptariami skelbiamose metinėse ataskaitose ir baigiama rengti naujausia ataskaita už 2024-uosius bus, kaip įprasta, paskelbta rudenį. Ganytojo įsitikinimu svarbu remti vietines Bažnyčias globaliniuose Pietuose, kur išnaudojimo klausimai tik pradedami nagrinėti ir reikia veikliai reaguoti į kiekvieną piktnaudžiavimo atvejį per „Memorare“ projektų įgyvendinimą, sielovadiškai rūpinantis aukomis, suteikiant ir kitą reikalingą joms pagalbą. Arkivyskupas T. Verni pranešė, jog netrukus turėtų būti paskelbtos naujos išsamesnės gairės, pateiktos aiškios rekomendacijos nepilnamečių apsaugai ir išnaudojimo aukų palydėjimui. Jis pažymėjo, jog svarbu kurti bendrą kovos su seksualiniu piktnaudžiavimu tinklą, kad būtų geresnė sąveika ir dalijimasis patirtimi. Dabar iškeliama daug visiems tinkamų iniciatyvų, tačiau dažnai dalinės Bažnyčios atskirose šalyse veikia pagal savas nacionalines programas, tuo tarpu yra svarbu kartu bendradarbiaujant ieškoti bendrų išeičių. Tačiau ganytojas pripažino, kad Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija neturi užduoties ir negali pakeisti nacionalinių vyskupų konferencijų sukurtų vietinių struktūrų su jų savų planų įgyvendinimu pagal turimas galimybes ir specifines situacijas.
Kita vertus, Komisija, rengdama susitikimus su įvairių vyskupų konferencijų, vienuolijų ir kongregacijų atstovais Vatikane ir skirtingose šalyse, stengiasi stiprinti budrumą, išklausyti ir duoti patarimus sprendžiant išnaudojimo klausimus. Štai kaip tik liepos pirmojoje pusėje Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos atstovai lankėsi Belgijoje, kur susipažino su seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimu bei su vietinės Bažnyčios taikomomis šių nusikaltimų prevencijos priemonėmis. Po vizito paskelbtame komunikate nurodoma, kad Komisijos delegacija susitiko su vyskupų konferencijos nariais ir nuncijumi, su vyskupų konferencijos įkurto Orumo fondo vadovais, kurie suteikia visokeriopą pagalbą nukentėjusiems. Kalbėtasi su parengtais kontaktiniais asmenimis, į kuriuos gali kreiptis nepilnamečiai ar kiti pažeidžiami žmonės, galimai patyrę seksualinį išnaudojimą. Komisijos atstovai taip pat kalbėjosi su keliais nukentėjusiais asmenimis, kurie pernai turėjo progą susitikti su popiežiumi Pranciškumi, kai jis atliko apaštalinį vizitą į Belgiją. Susipažinus, kaip įgyvendinamos kovos su seksualiniu išnaudojimu priemonės, ypač pozityviai įvertintas belgų vyskupų bendradarbiavimas su civiline valdžia tiriant šių nusikaltimų atvejus, siekiant, kad jų atžvilgiu būtų laikomasi nulinės tolerancijos.
„Popiežiškajai nepilnamečių apsaugos komisijai esmingai svarbu, kad turime reikalą su piktnaudžiavimo aukomis, jų tėvais ir šeimomis, kurios neša sunkiai pakeliamos patirties naštą, – aiškino arkivyskupas T. Verni. – Todėl esu įsitikinęs, jog reikia toliau atkakliai ne tik įgyvendinti dvasinio išgydymo pastangas, bet ir kurti Bažnyčioje bei visoje visuomenėje kultūrą, kuri saugotų vaikus, nepilnamečius ir jaunus žmones nuo galimų pasikėsinimų, užtikrinti, kad toks požiūris būtų esminis ir neginčytinas“. Priminus, jog dėl buvusių kovos su piktnaudžiavimu trūkumų bei rodyto nuolaidumo dvasininkams pažeidėjams dalyje visuomenės jaučiamas tam tikras pesimizmas ar net priešiškumas Bažnyčiai, ganytojas pastebėjo, kad sąvoka „priešiškumas“ čia nelabai tinkama vartoti. Jo manymu geriau kalbėti apie „reiklumą“, norą, kad Bažnyčia tikrai būtų ištikima savo misijai ir išskirtinei vietai visuomenėje bei pavyzdingai veiktų tiek tirdama seksualinius nusikaltimus, tiek ryžtingai imtųsi jų prevencijos. „Bažnyčiai reikalingas tam tikras nuolankumo elementas visiškai pripažįstant tiesą apie tiek skausmo sukėlusį seksualinio piktnaudžiavimo reiškinį, kad kovodama su juo galėtų pasitikinčiai žvelgti į ateitį“, – sakė arkivyskupas T. Verni.
Išaiškinti faktai Prancūzijoje
Ta proga galima priminti, kad Prancūzijos nepriklausomos komisijos seksualiniam piktnaudžiavimui Katalikų Bažnyčioje tyrimui (CIASE) prieš kurį laiką paskelbtais duomenimis už pastarųjų septynių dešimtmečių (1950-2020) laikotarpį teigiama, kad dvasininkų seksualinį išnaudojimą patyrė 216 tūkstančių vaikų ir nepilnamečių. Didžiulėje, daugiau kaip 2,5 tūkstančio puslapių apimties, ataskaitoje nurodoma, jog didesnė pusė (56 %) tokių incidentų įvyko per pirmuosius du dešimtmečius (1950-1969), o vėliau, ypač po 2000 metų, Bažnyčiai imantis griežtų prevencinių priemonių, tokių nusikaltimų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Per minėtą tiriamąjį laikotarpį prasikaltusių kunigų dalis apėmė nuo 2,5 iki 2,8 % tais dešimtmečiais gyvenusių dvasininkų skaičiaus. Tuo tarpu paskutiniaisiais metais (2018-2020) jų dalis tapo dešimteriopai sumažėjo iki 0,26 % bendro kunigų skaičiaus. Nustatyta, kad apie 80 % dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukų buvo berniukai tarp 10 ir 13 metų amžiaus, nors vėliau tų nusikaltimų aukų vidutinis amžius didėjo, bet liko nepilnametis. Pažymėtina, kad jeigu vadinamoji pederastija, tai yra vyro sueitis su berniuku ir paaugliu labiau būdinga dvasininkų išnaudojimo atvejais, kas patvirtina tam tikrą homoseksualizmo tendenciją, tai visoje prancūzų visuomenėje tokio seksualinio nepilnamečių išnaudojimo aukos daugiausia (75 %, o šeimose net 80 %) yra mergaitės. Sekuliarizuotoje prancūzų visuomenėje seksualinė prievarta prieš vaikus ir nepilnamečius yra paplitusi – tokio pobūdžio dvasininkų nusikaltimai sudaro tik 4 % bendro jų skaičiaus ir vertinama, jog apie 6 milijonai prancūzų, vyrų ir moterų, iš 65 milijonų šalies gyventojų, dabar turi tokio išnaudojimo patirtį.
Pranešama, kad dar nesenoje praeityje, praėjusio XX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje, netgi dalis prancūzų sekuliarizuotų intelektualų, tokių, kaip buvęs kultūros ir švietimo ministras Žakas Langas (Jack Lang) ir buvęs užsienio reikalų ministras Bernaras Kušneris (Bernard Kouchner) bei netgi žymusis filosofas Žanas Polas Sartras (Jean Paul Sartre) teigė, jog vardan vadinamosios laisvės, galima būtų įstatymu legalizuoti suaugusių žmonių seksualinius santykius su vaikais. Be to, ir pačioje Prancūzijos katalikybėje paaiškėjo, kad visa eilė žymių asmenybių rodė seksualinio pobūdžio nepadorumą bei piktnaudžiavimą, kas buvo išviešinta ir paskelbta jau po jų mirties. Kalbama apie vienuolį tėvą Pjerą (Abbe Pierre), labdaros organizacijos „Emmaus“ įkūrėją, taip pat „Foyers de Charite“ sąjūdžio pradininką kunigą Žoržą Fine (Georges Finet), Šv. Jono vienuolinės bendruomenės steigėją kunigą Mariją Dominiką Filipą (Marie Dominique Philippe) bei neįgaliais vaikais besirūpinančios „Arkos“ bendruomenės įkūrėją prancūzų kilmės kanadietį Žaną Vanjė (Jean Vanier). Gerai susipažinęs su šia prieštaringa padėtimi, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos naujasis vadovas arkivyskupas T. Verni supranta, kodėl dalies tikinčiųjų pasitikėjimas Bažnyčia yra gerokai sušlubavęs ar net iš viso prarastas ir jį atstatyti prireiks laiko bei pastangų. „Pasitikėjimas negali būti atkurtas tik dekreto paskelbimu: tai gali būti pelnyta kasdieniu triūsu, – pripažino ganytojas, baigdamas pokalbį su Vatikano žiniasklaida. – Yra pagunda užversti puslapį ir pradėti kabėti apie ką nors kita, tačiau darbas dėl tiesos ir piktnaudžiavimo aukų palydėjimas turi būti tęsiamas. Vaikų ir nepilnamečių apsauga visada liks ypatingo aktualumo klausimas bei sąlyga, kad Evangelija vėl būtų išgirsta ir įtikėta“.
Vatican Media nuotrauka
„Pro vita“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 8 (396)