„Opa opa į Europą“

Julės Poviliūnaitės-Kilčiauskienės knyga „Džiulijos nuotykiai Italijoje“ (Kaunas, 2024) – yra asmeniškas pasakojimas apie visą Lietuvą labai skaudžiai palietusią emigracijos problemą.

Štai ir aš kelyje... Į laisvąją Europą... 2005-ųjų vasario penktoji. (...)  Tokia marga ta mano draugija, išsiilgusi laisvės ir naujų patirčių. Visų autobusai skirtingi, bet išvyksta tuo pačiu laiku – 11.30. Štai ir išeiname visos „tarybinės“ iš salės. Aš tyliai užtraukiu „Široka strana moja rodnaja, gdie tak skromno dyšit čeloviek“. Juokiamės atsisveikindamos. Varšuvoje palikau 52 zlotus. (...) Ateina vakaras, nežinau, koks jis bus. Nesuprantu, ką jie kalba ir kokiais tikslais mane turgavoja. 

Autorė knygą rašo kaip dienoraščius. Tai asmeninės patirtys, nieko nėra išgalvota. Kaip gyventa, taip ir parašyta. Tiesa, pakylėjant tekstus į šypsenų aukštį, keičiant vieną kitą vardą. O ten Ievos kostiumu bestovinti sinjorita. Ji baisiai ėmė klykti. „infermieras“ irgi išsigando.  Žinia, pamatyti keturiadešimtmečiui prieš save nuogutėlę devintą dešimtį bebaigiančią panelę ne juokas... O mano pečiai drebėjo... (...) Jau po 12-os. Ar leis man prigulti? Sergu, turiu temperatūros, stiprus kosulys ir skausmas krūtinėje, jėgų nėra. Deja, atsigulti lovoje neleidžia. Tad salone, kai ji jau miegamajame, susistumiu tris kėdes ir ant jų išsitiesiu. Senė pasiunta. Atlekia, iš po manęs ištraukia kėdes. Gulk ant grindų! O jos labai šaltos, marmurinės. Lauke vos du laipsniai, smarkus vėjas, jis traukia ir skersai kambario, nes abiejuose galuose durys į lauką. Taigi kambaryje vos 5-7 laipsniai šilumos. Čia ir visas mano buvimas – tarp skersvėjų.

Knyga žavi ne tik tikrovės aiškumu, optimizmu, bet ir vaizdų greičiais. Autorė turi talentą vaizdingai rašyti. Sekmadienis. (...) Po vidurdienio, nuo pusės pirmos, Frattamadžiorės miesto centre atgyja „Caritas“ valgykla. Čia pietų renkasi ukrainiečiai, rusai, lenkai, lietuviai, baltarusai, rumunai, bulgarai, juodaodžiai, arabai. (...) Ir aš išeinu soti, nors labai prislėgta žmonių vargo. Taip, apie jį čia niekas nešaukia, net nekalba, bet jis žvelgia iš šitų žmonių povyzos, pabalusių, liūdnokų veidų, iš nežinios, kuri supa. Juk čia susirenka antroji,  net trečiojo pasaulio žmonės. (...) Skaudus tas gyvenimas, kai jį matai greta. 

Sunkiose gyvenimo situacijose autorė gali šypsotis ir vis rodo į aukštesnę teisybę, kurios mums taip dabar reikia. Reikia mūsų gyvenime. Taip, visais sunkiais momentais čia, toli nuo namų, pirmiausia užuojautos sielai ieškau Dievo namuose. Ir randu.

Ši labai skaudi Lietuvos tema tebelaukia savo rašytojų.

Remigijus Jakulevičius

Kaunas

„XXI amžius“, 2026 m. kovo 6 d., nr. 9–10 (2670–2671)