Pabiro namuose deimantai…
Rasa Griškevičienė
Baigiantis vasarai ukmergiškių Janinos ir Vitolio Kazėnų artimieji susirinko į deimantinių vestuvių iškilmes. Dukrą Rasą, du sūnus – Darių ir Liną – užauginę jų tėveliai, penkių anūkų seneliai, keturių mažylių proseneliai šiemet mini 60 bendro gyvenimo metų jubiliejų. Garbaus amžiaus senoliais šiuos žmones nelabai ir pavadinsi. Greičiau – oriais dvasios aristokratais, grožį, išmintį, eleganciją, pagarbą kitam žmogui spinduliuojančia bendraminčių pora.
Janinos ir Vitolio šeimos gyvenimo pradžia – romantiška jauno dėstytojo ir studentės meilės istorija, kadaise gimusi tuometiniame Raguvėlės žemės ūkio technikume, lydima pagarbaus kolegų supratimo ir tolerancijos. Meilės istorija, kurios ir tuo metu niekas nedrįso nei liesti, nei drausti, nei apkalbėti.
Žemės ūkio akademijoje Janina įgijo agronomo, Vitolis – inžinieriaus mechaniko specialybę. Visą savo gyvenimą jie abu dirbo pedagoginį darbą. Kai neliko Raguvėlės technikumo, dėstytojų šeima persikėlė į Tytuvėnus, o vėliau sugrįžo į vyro gimtinę Ukmergėje. Ne itin toli ir iki Vabalninko – Janinos tėviškės. J. Kazėnienė tęsė dėstytojos karjerą Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje, 13 metų čia dar dirbo ir sulaukusi užtarnauto poilsio. Prabėgusius daugiau kaip keturiems dešimtmečiams turiningų, brangių Janinai darbo metų primena daugybė šalies ir rajono vadovų apdovanojimų, padėkų raštų, įgyta mokytojo metodininko ir vyresniojo dėstytojo kvalifikacija. Gražius praeities prisiminimus kartu su puikiais darbo įvertinimais saugo ir V. Kazėnas, Ukmergėje dirbęs tuometinėje 5-ojoje vidurinėje (dabar Dukstynos pagrindinė mokykla).
Visą gyvenimą mokę ir ugdę jaunuosius ūkininkus, buvę dėstytojai ir dabar gražiai prisimena bičiuliais tapusius savo auklėtinius, tarp kurių – buvęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir kiti jiems mieli žmonės.
O į deimantinio jubiliejaus šventę iš Norvegijos sugrįžusi dukra Rasa Kazėnienė su švelnia nostalgija ir ypatinga meile prisimena savo vaikystę. Pasak Rasos, tėveliai niekada jai ir broliams nebuvo labai griežti. Tėtis buvo labai ramus, bet tvirto charakterio ir paskutinis žodis visada būdavo jo. Nuo mažens tėvai mokė vaikus atsakomybės, pagarbos vienas kitam ir aplinkiniams, vyresniesiems, mokė sakyti tiesą. „Nepamenu jokių vaikiškų bausmių. Nebent jau būnant paauglei neišleisdavo į šokius, – šypsodamasi pasakoja Rasa. – Namus visada tvarkydavome su tėčiu. Tai buvo mūsų pareiga. O mama rūpinosi valgio gaminimu. Aš irgi išmokau iš mamos ir pyragus kepti, ir kompotus virti. O tėvelis išmokė kopūstus raugti. Labai jau jie skanūs jam išeina. Žinau, kad ir brolis Linas pernai mokėsi…“
Janinai Kazėnienei – 84-eri, jos vyrui – 87-eri metai. Dar prieš porą metų abu eidavo sportuoti į stadioną, kasdien maudydavosi Šventosios upėje. O dabar sportuoja namuose: kiekvieną rytą drauge daro mankštą, drauge prižiūri savo išpuoselėtus gėlynus. Vitolis ir žolę prie namų pjauna, ir daržoves žmonai sodinti padeda. Mėgsta vairuoti automobilį. Apvažiuoja ne tik Ukmergę, bet ir kitus miestus. Iki šiol bitininkauja. Tai sena giminės tradicija, kurią perėmė ir jauniausias sūnus Linas, vadovaujantis ne tik dideliam savo namų bitučių ūkiui, bet ir Ukmergės bitininkų draugijai.
Vidurinysis Kazėnų vaikas – Darius – verslininkas, pasak sesers Rasos, iš tėvelių paveldėjęs darbštumą, atsakingumą, pagarbos kitam jausmą. „Mes, vaikai, visada turėjome neįkainojamą pavyzdį. Nesame matę savo tėvų susipykusių, išgėrusių, nesame girdėję jų besikeikiančių. Dar ir dabar per šventes, įvairius renginius jie vaikšto susikibę už rankų. Moka vienas kitam nusileisti, suprasti. Sovietiniais laikais tėvai atlaikė spaudimą ir nestojo į partiją. Dalyvavo Baltijos kelyje. Yra aktyvūs, nepraleidę nė vienų rinkimų, visuomet juose dalyvaujantys. Tai menas išgyventi šitiek metų kartu. Tai tobulas pavyzdys mums“.
Šnekučiuojantis su Rasa Kazėniene, Santarvės modelių mokyklos SEMUM direktore, rūpi paklausti, kokie keliai nuvedė ją į Norvegiją? Ar sugrįžti į Ukmergę ji nebeketina?
Rasa labai atvira ir nuoširdi: „Į Norvegiją išvykau po vyro Juliaus mirties, gyvenu pas jo dukterėčią. Tiesiog gyvenu, padedu, nes ji turi dvi mažas mergaites, gyvena saloje, dirba gydytoja. Tiesiog esu gyvenimo kompanionė. Žinoma, grįšiu į Lietuvą. Šiuo metu man toks gyvenimo tarpsnis, kai reikia viską susidėlioti. Suremontuoti namus, nes prieš Juliaus mirtį jie buvo užsidegę. Savo laiku baigiau Vilniaus kooperacijos kolegiją (buvusį technikumą), maisto paruošimo technologo specialybę. Dirbau labai neilgai, kol neįkūriau modelių studijos. Vėliau baigiau renginių organizavimo mokslus, dar vėliau įgijau ir auklės specialybę, tam, kad galėčiau dirbti su vaikais. Kitais metais mano studijai sukanka trisdešimt metų. Kaune, Kėdainiuose, Kupiškyje, Ukmergėje savarankiškai ir sėkmingai dirba mano užaugintos ir išugdytos vadovės“.
Pasakodama apie savo šeimą – dukrą Karoliną, sūnų Arnoldą, Rasa džiaugiasi: nuo mažų dienų matydami senelių gyvenimą, jie ir patys puoselėja tokias pačias gyvenimo vertybes. Karolina su savo šeima gyvena Norvegijoje, o Arnoldo šeimyna įsikūrusi Ukmergėje, visai šalia senelių.
Ukmergė
„Sidabrinė gija“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 5 (127)