Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15). Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus. Nužvelgęs didžiulę minią, Jis matė kiekvieną žmogų ir „žinojo, kas yra jo viduje“ (Jn 2, 25).
Visažinojimas
Žinojo, kad Jo daromi stebuklai, nors daugybę žmonių paskatins sekti Juo, bet bus ir tokių, kurie į Jį žvelgs su išankstiniu skepsiu; kiti Jį seks, vedami smalsumo… Beje, vien iš nenustygstančio prigimtinio smalsumo stebuklingų ženklų „kolekcionavimas“ sielą persotina ir dėl to net gali atitolinti jos atsivertimo valandą. Tačiau minioje Jis matė ir tuos, kurie suprato, kad Jėzus – daugiau nei pranašas; Jis – ilgai lauktas Mesijas, atėjęs jų išvaduoti…
Kad žmonės atiduotų save Jam
Ar įmanoma, kad pasaulyje būtų kita asmenybė, kuri visuotinio gailestingumo artimui tarnyste galėtų prilygti Jėzui? Ligonių išgydymas, mirusių prikėlimas, piktųjų dvasių išvijimas, – argi tai ne nuostabą keliantys reginiai, kuriuos matantieji maitina savo sielas neužmirštamais vaizdais ir apmąstymais, stiprinančiais jų pradinį tikėjimą, ir, jei ne dabar, tuomet vėliau, bet vis tiek palaipsniui juos skatinančiais atiduoti save Tam, kuris turi dangaus Karalystės raktus ir, atėjusiems pas Jį, dosniai teikia savojo gyvenimo apstumą (plg. Jn 10, 10)?
Ką duosime išalkusiai miniai?
Kai Jėzus paklausė Pilypą: Kur pirksime duonos miniai pavalgydinti?, Jis žinojo, ką tas pasakys… Tai bus tam tikras teisinimasis, nes jų kasoje tebuvo du šimtai denarų – juokinga suma milžiniškai miniai! Taigi apaštalas Pilypas, atsakydamas, jog už tuos pinigus daugelis net negalės duonos gabalėlio paragauti, nubrėžė savo ir taip pat visų žmonių beviltiško bejėgiškumo ribą, kurios neįmanoma peržengti, nepasitelkus ypatingos Dievo pagalbos. Todėl niekas net nedrįso pagalvoti, ką daryti, kad penki duonos paplotėliai ir dvi žuvelės pasotintų „tokią daugybę“. Visiems atrodė, jog čia ieškoti greitos bei pozityvios išeities būtų buvus didžiausia beprasmybė, nes žmonijos praktiškoje patirtyje nėra buvę panašių atvejų, iš kurių būtų galima dabar pasimokyti… Gamtoje nekintančių fizikinių dėsnių veikimo akivaizdoje protingi žmonės, užuot bandę peržengti jos ribas, stengiasi tuos pastovius reiškinius pritaikyti savo gyvenimo gerovei… Antai sėklos į žemę beriamos ne sausio mėnesį, kai sniegas, ledas ir speigas kausto žemę, bet pavasarį, kai gamta atbunda naujam veiksmo polėkiui…
Jo sėklos dygsta ir žiemą, ir vasarą
Tačiau Jėzus mąstė kitaip. Kai Jis, paėmęs duoną, sukalbėjo trumpą padėkos maldą ir davė dalyti maistą tūkstančiams, visi matė – po valgymo, miežinės duonos gabaliukų buvo surinkta net dvylika pilnų pintinių. Dvylikai apaštalų – dvylika pintinių? Ne. Jie drauge su minia jau buvo pasisotinę, todėl, būdami labai arti Jėzaus, jie žvelgė į Jį su didžiu dėkingumu ir savo širdies viduje galėjo savaip didžiuotis, kad būtent jie, o ne kas kitas yra Jo artimiausi sekėjai bei mokiniai. Nors jiems buvo suteikta ypatinga išrinktų apaštalų privilegija, bet tik Jėzus žinojo, kokią kainą dėl Jo vardo skelbimo ir Evangelijos liudijimo turės sumokėti tie, kurie taps kankiniais, o jų pralietas kraujas – naujų krikščionių sėkla. Tai pranoks visus gamtos dėsnius, nes Meilė neturi savųjų krantų.
Išmokti pamoką
Duonos padauginimo atomazga nėra džiuginanti. Kai žmonės, pamatę Jėzaus padarytą ženklą, ketino Jį pasigriebti ir paskelbti karaliumi, Jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną. Beje, Jėzus, jei būtų norėjęs, būtų tiems, kurie ketino Jį „užkelti“ ant pasaulietiškos valdžios pjedestalo, galėjo ir tokius žodžius ištarti: „Ne, mano mielieji „pavaldiniai“, nors jūs esate mano sekėjai, bet kadangi mąstote ne taip, kaip aš noriu, jums teks kartoti nelabai gerai išmoktą mano pamoką. Sekite manimi ir prašykite dieviškos šviesos, kuri vienintelė gali pašalinti jumyse įsikerojusios savivalės ir jus užvaldžiusios tuštybės tamsą. Tada jūs pamatysite žmones ir daiktus malonės šviesoje ir vis labiau būsite verti elgtis taip, kaip man patinka…“
„XXI amžius“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 27–28 (2592–2593)
Apie mus
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
