Padovanotas archajiškas būgnas į bažnyčią kvietė švęsti Šv. Velykų 

Rita ŽADEIKYTĖ

KURTUVĖNAI. 2025-ųjų metų Šv. Velykos Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo parapijoje šiemet švęstos įspūdingai. Šv. Velykų rytą į šv. Mišias kvietė archajiškas Velykų būgnas, kurio pagaminimą inicijavo šiaulietis inžinierius Benjaminas Bendikas. Velykų būgnu visą valandą Kurtuvėnų šventoriuje būgnijo kviesdami į Šv. Velykų Mišias miestelio gyventojai ir svečiai.

Didžiąją savaitę klebonui įteikė netikėtą dovaną

Kurtuvėnų parapijos klebonas kun. Marius Dyglys pasakojo, kad Didžiąją savaitę sulaukęs netikėto svečio – šiauliečio inžinieriaus, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos nario, kultūros ir paveldo puoselėtojo Benjamino Bendiko, kuris atvežė ir įteikė netikėtą dovaną – Velykų būgną.

Būgną iš keturių pusių puošia žalvarinė heraldika – naujasis, baigiamas įteisinti Kurtuvėnų herbas, šv. Jokūbo simbolis – kriauklė bei Kurtuvėnų regioninio parko logotipas. O ant ketvirtos plokštelės įrašyta, kad tai apeiginis būgnas bei įamžinti būgno autoriai: būgno korpusą pagamino kalvis Antanas Baniulis, žalvarinę heraldiką išgraviravo Vidas Anučiauskis, odą būgnui išdirbo ir aptraukė kalvis Albertas Martinaitis, o pašventino klebonas kun. Marius Dyglys.

Tačiau ant būgno nėra nei sumanytojų nei fundatorių pavardžių. Būgną sumanė ir inicijavo jo pagaminimą šiaulietis inžinierius, kultūros ir paveldo puoselėtojas Benjaminas Bendikas. Pavyko sužinoti, kad tokio būgno pagaminimas kainuoja apie 1000 eurų. 50% lėšų skyrė Benjaminas Bendikas, o kitą pusę – draugija „Saulaukis“. 

Benjaminas Bendikas inicijavo jau dviejų tokių Velykų būgnų pagaminimą: pirmasis buvo skirtas jo gimtųjų Tūbinių kaimui Šilalės rajone, o antrasis Kurtuvėnams, į kuriuos pirmą kartą atvyko apie 1970-uosius metus.

Beje, Benjaminas Bendikas pirmasis paragino, kad istorinis Kurtuvėnų miestelis turėtų savo herbą, dėl kurio šiuo metu Šiaulių rajono savivaldybėje ir Prezidentūroje vyksta baigiamosios įteisinimo procedūros.

Šimtmečius menanti Velykų būgnų istorija tęsiama Kurtuvėnuose

Vyresni Kurtuvėnų gyventojai prisiminė, kad Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje Velykų būgnas yra buvęs, tačiau jo jau senokai niekas nebematė, tikriausiai suplyšo odos membrana ir jis prarado skambėjimo galią bei savo tikrąją paskirtį.

Lietuvos etnografijos muziejaus pateiktoje viešoje informacijoje rašoma, kad „bažnytiniai būgnai pagal senovinę tradiciją būdavo mušami Šv. Velykų rytą – kviečiant žmones į bažnyčią bei procesijos metu. Šie būgnai savo forma – didžiuliai katilai, išlieti ar iškaldinti iš metalo (vario, žalvario) ir aptraukti oda (ožio, šuns), mušami tam tikru ritmu dviem medinėmis lazdomis.

Lietuvių kompozitorius ir pedagogas Remigijus Šileikà įvardija juos kaip kãtilbūgnius (didelio katilo pavidalo būgnus), mušamuosius membranofonus, kurių garsus sukelia virpanti įtempta membrana – virpanti membranofonų dalis, sukelianti garsus. Garsas reguliuojamas įtempiant ar atleidžiant membraną, o išgaunamas mušant medinėmis kuokelėmis.

Lietuvos etnografijos muziejaus teigimu, manoma, kad nuo senų laikų visuose Lietuvos regionuose Velykų rytą šventoriuose mušami ir bažnytiniuose inventoriuose jau XVIII amžiuje dažnai minimi katilbūgniai – karinių būgnų palikuonys. Iš katilbūgnių kilo timpanai, nuo XVII amžiaus vidurio naudojami simfoniniuose orkestruose.

Seniausiais ir įspūdingiausiais katilbūgniais Lietuvoje laikomi būgnai, stovintys Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Tradiciškai manoma, kad tai Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) trofėjiniai turkų kariuomenės būgnai, M. K. Paco pargabenti į Lietuvą po pergalės prieš turkus Chotino mūšyje 1673 metais. O kaip didžiausi Lietuvos timpanai – 1,35 m skersmens, 92 cm aukščio, šie du žalvariniai, oda aptraukti kariuomenės mušamieji instrumentai, įtraukti į Lietuvos rekordų knygą.

Lietuvos etnografijos muziejaus pateikiamoje medžiagoje rašoma, kad dailės istorikė dr. Asta Giniūnienė pažymi, kad XVIII–XIX amžiuje bažnytiniai būgnai buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje (Salantuose, Kartenoje, Pievėnuose, Pikeliuose, Tūbinėse) ir Užnemunėje (Griškabūdžio, Ilguvos, Lekėčių, Višakio Rūdos bažnyčiose). Tačiau aukštaičiai buvo aktyvesni už žemaičius ir suvalkiečius – 2020-aisiais Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centro bei Panevėžio kraštotyros muziejaus teikimu, Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Šiaulių rajonas
Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 9 (234)