Pagarba už kilnumą
Garbės donoro vardas – kunigui Deividui Baumilai
Birutė Nenėnienė
Kauno klinikos birželio 30 dieną surengė iškilmingą padėkos šventę kraujo donorams, kuriems šiemet suteiktas Garbės donoro vardas.
Renginio metu pagerbti žmonės, ilgamete neatlygintina kraujo donoryste reikšmingai prisidedantys prie gyvybių gelbėjimo – daugiau nei 40 kartų dovanoję kraujo. Šiais metais net 80 kraujo donorų įteikti Garbės donoro pažymėjimai, simbolizuojantys visuomenės dėkingumą už jų kilnumą, atsakomybę ir pasiaukojimą.
Kasdien Kauno klinikose donorų kraujas reikalingas operacijų metu, gimdymuose, gydant sunkius sužalojimus patyrusius pacientus, onkologines, hematologines ir kitas ligas. Kadangi kraujo neįmanoma pagaminti laboratorijoje, kiekviena donorystė išlieka vieninteliu būdu padėti tiems, kuriems jo prireikia.
Ši diena ypatingai džiugiomis ir jaudinančiomis akimirkomis palietė Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo parapijos kleboną kunigą Deividą Baumilą. Tai tarsi ir dovana jo klebonavimo pirmųjų metinių sukakties proga (kun. Deividas nuo kunigystės šventimų 2013 m. birželio 23 d. iki 2025 metų vasaros tarnavo vikaru Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje. Vyskupo dekretu 2025 m. liepos 7 d. paskirtas Griškabūdžio, Barzdų ir Nemirų parapijų klebonu).
Donorų pagerbimo iškilmėse pirmasis apdovanojimo atsiimti buvo pakviestas kunigas Deividas ir paprašytas pasidalinti savo mintimis. Po to savo feisbuko paskyroje Deividas rašė, jog jo kaip kraujo donoro kelionė prasidėjo vos sulaukus 18-os… Neįtikėtina, bet nuo to laiko praėjo jau 20 metų. Studijų metais būta visko – ir pakilimų, ir atoslūgių, tačiau šiandien mano sąskaitoje jau 55 donacijos! O nuo šios dienos rankose gniaužiu ir garbingą „Garbės donoro“ apdovanojimą, skiriamą už 40 neatlygintinų kraujo donacijų.
Nepaprastai gera šiandien būti didžiuliame būryje šį apdovanojimą gavusių žmonių. Gera jausti bendrystę, matyti švytinčius veidus ir žinoti, kad kartu gelbėjame gyvybes. Labiausiai džiugina tai, kad matydami šį pavyzdį draugai bei pažįstami „užsikrečia“ noru daryti gera ir dovanoti save dėl kilnesnio tikslo.“
„Jaučiuosi laimingas, galėdamas padėti“
Kunigo Deivido paprašėme savais prisiminimais ir jausmais pasidalinti ir su „XXI amžiaus“ skaitytojais.
Vaikystėje teko kelis kartus lydėti mamą (Daivą Degano), kai ji ėjo duoti kraujo Kauno kraujo centre, tad, prabėgus mėnesiui po savo aštuonioliktojo gimtadienio, nusprendžiau ir aš pradėti donoro kelią. Davęs kraujo iš karto pasijutau kitaip – lyg lengvesnis ir kūnu, ir dvasia. Buvo smagu suprasti, kad galbūt kažkam padėjai išgelbėti gyvybę ar tiesiog sustiprinti sveikatą. Nuo to laiko stengiuosi bent 3–4 kartus per metus duoti kraujo. Žinoma, studijų laikais buvo visko: teko ir metus praleisti, ar vos 1–2 kartus apsilankyti kraujo centre. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – jau 55 kraujo donacijos. (Nors oficialiai skaičiuojamos tik 46, nes pradžioje Kauno kraujo centras neakcentuodavo skirtumo tarp mokamos ir nemokamos donorystės ir, vos man atėjus, iškart žymėdavo „mokamai“. Tik po kurio laiko, jau seminarijoje, išsikalbėjome su kitu klieriku, kad jo tėvas yra ilgametis kraujo donoras ir tai daro neatlygintinai. Tada pradėjau domėtis, kas ir kaip, ir kitą kartą duodamas kraują iškart pasakiau, kad tai darysiu neatlygintinai.)
Bankrutavus Kauno kraujo centrui buvo liūdna, kad nebėra galimybės duoti kraujo. Tik po poros metų sužinojęs, jog tokia galimybė vėl atsirado Kauno klinikų kraujo centre (KKKC), labai nudžiugau. Dar didesnis džiaugsmas aplankė, kai KKKC savanoriai atvyko į Vilkaviškį Gyvybės dienos proga.
Nuo pirmojo karto užsimezgusi draugystė laikui bėgant tik sustiprėjo. Bendravimas, gilesnis KKKC savanorių pažinimas ir dar stipresnis kraujo donorystės svarbos bei reikalingumo supratimas tarsi „užkrėtė“ nepagydoma liga – noru visais įmanomais būdais skleisti šią žinią ir pritraukti kuo daugiau naujų donorų. Visada labai džiaugdavausi, kai KKKC savanoriai atvykdavo į Vilkaviškio parapijos salę. Jei aplinkybės nesutrukdydavo, ateidavau jų aplankyti ir bent pasidomėti, kaip sekėsi, kiek atėjo donorų ir panašiai. Vos gavęs paskyrimą klebonauti Griškabūdžio parapijoje, iškart pradėjau svarstyti, kaip galėčiau pasikviesti KKKC ir į naująją vietą, kur juos priimčiau ir ar atsirastų ten bendraminčių, norinčių tęsti šį kilnų tikslą.
Kai kalbame apie kraujo donacijas ir pasakau, kad jų mano „sąskaitoje“ jau 55, dažnai išgirstu nuostabą – kaip daug! Bet man regis, tai tik mažas lašelis jūroje. Į žmones, kurie jau siekia 100 donacijų, žvelgiu su baltu pavydu (pažįstu žmogų, kurio „sąskaitoje“ šiandien yra 108 kraujo donacijos).
Atsiimant Garbės donoro apdovanojimą, renginio vedėjas paklausė: „Kokias istorijas esate girdėjęs dėka donavimo? Gal kažkas padėkojo?“
Mano krikšto mama (mamos sesuo) yra išgyvenusi gal 10 operacijų, po kurių, deja, dažnai reikėdavo lašinti kraują. Taip pat įvairių istorijų esu išgirdęs iš KKKC savanorių. Turiu ne vieną pažįstamą medicinos srityje tiek Vilkaviškyje, tiek Kaune, tad tikrai teko girdėti frazių: „šiandien per budėjimą sulašinau 5 lašelines kraujo“ ir panašiai. Suprantu kraujo donorystės svarbą, kiek gyvybių tai gelbėja, bet tikrai nelaukiu, kad kažkas asmeniškai padėkotų. Jaučiuosi laimingas vien žinodamas, kad galiu padėti. Ir netgi dar smagiau, kai grįžta kitoks atgalinis ryšys. Po apdovanojimų įsikėliau keletą nuotraukų su trumpu aprašymu į savo „Facebook“ paskyrą ir po poros dienų iš vieno pažįstamo išgirdau: „Tavo visi šitie skelbimai ir pasidalinimai verčia mane patį eiti duoti kraujo. Jeigu ne tu, net nebūčiau pradėjęs, o dabar, pamatęs tavo įrašą, jau galvoju, kada galėsiu apsilankyti kraujo centre.“
„Taigi, jei kada nors galvojote apie donorystę, bet vis nerasdavote laiko ar drąsos, – sako kunigas Deividas jo pasirinkimo pavyzdį siūlo priimti kaip ženklą. – Užtrunka trumpai, o jausmas, kad tavo kraujas kažkam išgelbės gyvybę, yra neįkainojamas!“
Nuotraukos iš kunigo Deivido albumo
„Pro vita“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 7 (407)