Birželio 14-ąją minėjome Pasaulinę kraujo donorų dieną. Vilniaus arkivyskupijos komunikacijos koordinatorių kun. Mykolą Sotničenką galima apibūdinti skaičiumi 40+. Tačiau šis skaičius rodo ne jo amžių, o kraujo donacijų skaičių. Šiandien jis dalijasi savo mintimis apie vampyriškus šūkius, meilę per veiksmą ir tai, kodėl kraujo donorystė jam – ne tik įprotis, bet ir vertybė.
Esi didelis kraujo donorystės gerbėjas. Netgi turi „Srūvančio kraujo“ pravardę. Ar kraujas taip trokšta būti padovanotas kitiems, kad veržiasi per kraštus, ar kokiu būdu ši pravardė atsirado?
Kadangi po donacijos nenustygstu vietoje ir dažnai nenusėdžiu dešimt minučių nejudindamas rankos, vis tenka ją perrišinėti. Vieno tokio karto metu ir užsitarnavau beveik indėniškąjį „Srūvančio kraujo“ vardą.
Popiežius Leonas XIV apie vyskupų ir žurnalistų užduotis šiandienos išbandymų akivaizdoje
Mindaugas BUIKA
Mokymo ir liudijimo darna
Popiežiaus Leono XIV pontifikato pradžia sutapo su 2025 metų Jubiliejaus šventimu, todėl ir jo darbotvarkė suderinta su intensyviu Jubiliejaus kalendoriuje numatytų įvykių minėjimu.
Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta šventė Altoriaus sakramento garbei.
Kristaus Atsimainymo bažnyčia ant išlikimo ribos: sunerimo ir tarptautinė bendruomenė Valstybinė kultūros paveldo komisija išreiškia gilų susirūpinimą dėl Niujorko Kristaus Atsimainymo lietuvių bažnyčios ateities. Šis išskirtinis architektūrinės ir istorinės vertės objektas, sukurtas žymaus lietuvių emigrantų architekto Jono Muloko, susiduria su…
Paskaičius redaktoriaus straipsnį apie „XXI amžiaus“ padėtį („XXI amžius“, nr. 7-8), susidaro įspūdis, kad ji šiek tiek panaši į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą sovietiniais metais. Skirtumas tik tas, kad už „XXI amžiaus“ leidimą kol kas dar į kalėjimą nesodina, nors jis jau ir beveik pogrindinis.
Nustebau, kad iš daugiau kaip 600 Lietuvos kunigų ir vyskupų, šį laikraštį prenumeruoja tik 10 kunigų (neskaitant tų, kurie jį platina) ir 2 vyskupai. Nejaugi jiems neįdomus bažnytinis, kultūrinis, politinis gyvenimas, kuris aprašomas „XXI amžiuje“?
Birželio 11 dieną sukako 100 metų nuo tapytojo Adolio Jono Krištopaičio gimimo. Jis gimė Balanėliuose, Vaškų vls., 1951 metais baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, įvairiose įstaigose dirbo dailininku apipavidalintoju, buvo Kauno dailės kombinato dailininkas.
SŪDAVA. Per Sekmines sūdaviečiai šventė Sūdaviečių etnokultūros asociacijos įkūrimo 20-metį ir teigė, kad aplinkui Sekminių niekas nešvenčia taip kaip jie… Jeigu Gražiškių krašte nusistovėjusi tradicija Šyvio šokdinimas, tai Sūdavoje – Sekminių šventimas… Nuo ankstyviausių paryčių grupė entuziastų (jų siela ir vedlys Kęstutis Nikliauza) lanko visus aplinkinių kaimų gyventojus, su muzika pažadina kviesdami į šventę.
KAUNAS. Birželio 2 dieną Žemaičių gatvėje, ant 10-ojo namo, kuriame yra memorialinis Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės butas ir kuriame iki šiol gyvena Čiurlionių šeimos ainiai, atidengta atminimo lenta (autorius – skulptorius Gediminas Pašvenskas) žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams rašytojoms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886-1958), jų dukrai Danutei Čiurlionytei-Zubovienei (1910-1995) bei jos vyrui architektui Vladimirui Zubovui (1909-2007) atminti.
Tvarkydama savo „popierinį bagažą“ į rankas paėmiau storą pilką papkę. Ne iš karto suvokiau kas joje yra. Lyg ne mano buvusi, tačiau kažkaip turėta. Atsiverčiau pirmą puslapį ir apsidžiaugiau prisiminusi…
Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykla – viena žiauriausių hitlerinių koncentracijos stovyklų. Apie ją žinome iš šiame „mirties fabrike“ kalėjusių žmonių knygų1, atsiminimų publikacijų, plačiajai visuomenei skirtų istorikų straipsnių2.
1950 06 04 Čikagoje mirė Kazys Grinius. 1893 m. baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1914–1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo, I, II, III Seimų narys. VI ministrų kabineto (1920 06 19–1922 02 02) ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas (1926 06 07–1926 12 17). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gimė 1866 12 17 Selemos Būdos k., Marijampolės ap.
