Paguodos ir vilties žinia

Popiežiaus Leono apsilankymas seserų vienuolių išlaikomoje Libano psichiatrinėje ligoninėje

Mindaugas BUIKA

Jaunųjų pacientų padėtis

Žinant, kad įvairios vienuolijos, tikros gyvybės gynėjos, visame pasaulyje steigia ir išlaiko gydymo bei slaugymo medicinos centrus, svarbu pažymėti, jog tą pripažindamas popiežius Leonas XIV praėjusio vizito į Libaną metu aplankė vieną tokia instituciją, padrąsindamas šį nepailstamą gailestingumo ir artimo meilės apaštalavimą.

Gruodžio 2 dieną jis buvo nuvykęs į sostinės Beiruto šiauriniame Žal ad Dib priemiestyje veikiančią „De La Croix“ („Kryžiaus“) žmonių su protine negalia ligoninę, kurią prižiūri Švč. Kryžiaus seserų pranciškonių kongregacija. Šią vienuoliją, kaip ir pačią ligoninę, tapusią viena didžiausių (1000 lovų) psichiatrinių gydymo įstaigų Artimųjų Rytų regione, įkūrė „Libano apaštalu“ vadintas palaimintasis vienuolis kapucinas kunigas Žakas Halilas al Hadadas (Jacques Khalil al-Haddad, 1875-1954), labiau žinomas Tėvo Jokūbo (Abouna Yaacoub) vardu. Šventojo Tėvo susitikimas su šimtais ligonių ir dešimtimis gydytojų bei kitų personalo narių bei seserimis pranciškonėmis vyko didelėje ligoninės teatro ir kino salėje, esančioje tame pačiame pastate, kaip ir penki gydymo skyriai, pavadinti šventųjų – Jokūbo, Elijo, Mykolo, Dievo Motinos, Dominyko vardais. Į pastarąjį skyrių, kuriame gydomi sunkią protinę ir fizinę negalią turintys vaikai, buvo užsukęs ir pats popiežius Leonas XIV, jauniesiems pacientams suteikęs ypatingą apaštalinį palaiminimą.

Jo aplankytame Šv. Dominyko skyriuje dabar guli 68 vaikai, kurių didesnė dalis (35) yra beveik visiškai neįgalūs ir priklauso nuo slaugytojų visiems poreikiams pagalbos, o kiti serga autizmu, epilepsija, galvos smegenų paralyžiumi ar Dauno sindromu. Kai kurie atrodo, kaip keturių ar penkių metų mažyliai, nors iš tikrųjų yra paauglystės amžiaus, nes kūno, kaip ir proto vystymasis yra sustojęs. Kai artėja Šv. Kalėdos ar kitos didžiosios šventės, šių vaikų iš artimųjų beveik niekas nelanko, nes su negalia gimusių kūdikių vietinės šeimos dažniausiai atsižada: joms su negalia gimęs vaikas būna tarsi gimė negyvas… Daugelis tokių šeimų, suvokę gimusio savo kūdikio neįgalumą, tiesiog atneša jį į „De La Croix“ ligoninę, žmonių pavadintą „Nelaimingųjų Respublika“ ir visam laikui palieka. Seserys vienuolės ir ligoninėje dirbantys savanoriai ne tik rūpestingai globoja mažuosius pacientus, bet lanko ir jų šeimas, stengiasi įtikinti, kad jų meilė bei artumas yra gyvybiškai svarbus. Tai tuo labiau aktualu Libane (ir ne tik), kur dėl įvairių socialinių krizių ir nuolatinio pilietinio gyvenimo sutrikimo vyrauja didelė įtampa, todėl daugiau kaip du trečdaliai vaikų patiria sunkius emocinius išgyvenimus, neretai sąlygojančius psichinį liguistumą ir netgi savižudybes. Štai kodėl viliamasi, kad popiežiaus Leono XIV apsilankymas suteiks ne tik paguodą tokiems ligoniams, bet ir paskatins didesnį visuomenės dėmesį seserų vienuolių išlaikomai gydymo įstaigai, kuri negauna jokios valstybinės paramos ir remiasi pirmiausia geradarių aukomis. Katalikų Bažnyčios vadovo vizitas į psichiatrinę ligoninę turi padėti sumažinti stigmą dėl protinės negalios Libane ir visame pasaulyje. Net tokiu būdu siunčiama aiški žinia, kad ir ši nesveikata yra žmogiška realybė: Dievas myli visus žmones, taip pat ir turinčius psichines ir psichologines žaizdas, kurių buvimas nėra gėda ir nemažina žmogiškojo orumo. Reikia plačiau atverti širdis ne tik psichinių ligonių turinčioms šeimoms, bet paskatinti suteikti pagalbą ir kitus abejojančius, padrąsinti visuomenę su didesne gailestinga artimo meile žvelgti į kenčiančius tokio pobūdžio negalią.

Padėka ir paskata liudijimui

„Esu laimingas, galėdamas būti čia su jumis, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pradėdamas savo pasisakymą. – Norėjau čionai ateiti, nes šioje vietoje gyvena Jėzus – per jus, kurie sergate ir per jus, kurie nuoširdžiai rūpinasi ligoniais – seseris, gydytojus, visus ligoninės darbuotojus ir padedančius savanorius“. Šiltai juos sveikindamas, popiežius Leonas XIV patikino, kad visi jie yra jo širdyje ir maldose bei pripažino, jog jį ypač sujaudino „nuostabus ligoninės choro giedojimas“, kurį irgi galima laikyti vilties žinios skelbimu. Popiežiaus kalboje prisimintas „De La Croix“ ligoninės steigėjas palaimintasis Tėvas Jokūbas OFM Cap, kuris visame Libane buvo pripažintas „savo meile ir gailestingu rūpinimusi vargšais bei kečiančiais, taip pat švento gyvenimo liudijimu“. Šventasis Tėvas patvirtino, kad savo kūrėjo charizma besivadovaudamos Švč. Kryžiaus seserys pranciškonės tęsia jo misiją, atlikdamos „neį­kai­nojamą tar­nys­tę“. Beje, 1930 me­tais įkurta ir dabar apie 250 narių turinti vie­nuolija, išlaiko 23 institucijas Libane ir kaimyninėse Artimųjų Rytų šalyse – ligonines ir kitas gydymo bei slaugos įstaigas, kuriuose rūpinamasi žmonėmis su fizine ir protine negalia, vadovauja našlaičių prieglaudoms, kuriose vyksta ir jaunų žmonių švietimas bei profesinis mokymas. „Ačiū jums, brangios seserys, už šią tarnystę ir šiuos darbus, kuriuos atliekate su krikščionišku pasiaukojimu ir džiaugsmu“, – sakė popiežius Leonas XIV.

Kreipdamasis į ligoninės personalą, Šventasis Tėvas taip pat reiškė padėką „už profesionalų ir atjautos kupiną rūpinimąsi ligoniais, kuris yra apčiuopiamas Kristaus gailestingosios meilės ženklas“. Šią tarnystę jis palygino su evangeliniu liudijimu Gerojo Samariečio, kuris sustoja prie sunkiai sužeisto žmogaus, juo rūpinasi, sutvarsto žaizdas, pakelia ir nugabena į užeigos namus, kuriuose tęsia slaugymą. Popiežius Leonas XIV pripažino, jog gali pasireikšti didelis nuovargis ar beviltiškumo pojūtis, žinant psichinių ligonių specifiką ir iššūkius, su kuriais susiduria Libano sąlygomis veikianti „De La Croix“ ligoninė, kurioje darbuotis nelengva kiekvienam personalo nariui. „Vis dėlto raginu jus neprarasti džiaugsmo, atliekant šią kilnią misiją, – teigė Šventasis Tėvas. – Nepaisant visų sunkumų, prieš savo akis matykite gėrį, kurį galite atlikti: Dievo akyse tai didelis ir nuostabus darbas“. Be to, tai kas išgyvenama šioje vietoje, psichiatrinėje ligoninėje, yra aiškus priminimas visiems – ne tik Libanui, bet visai žmonijos šeimai: negalima užmiršti tų, kurie yra silpniausi ir labiausiai pažeidžiami. Sunku įsivaizduoti ir pateisinti šiuolaikinę visuomenę, kuri visu greičiu veržiasi į priekį, būdama įsikibusi į klaidinančius gerovės mitus ir tuo pat metu ignoruoja daugybę skurdo bei pažeidžiamumo situacijų, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, jog būtent pirmiausia krikščionys, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nariai, yra pašaukti rūpintis vargšais, į ką kviečia Evangelija: tam įpareigoja kenčiančiųjų šauksmas, aidintis visuose Šventojo Rašto tekstuose. Buvo primintas ir Šventojo Tėvo neseniai paskelbtame pirmajame apaštaliniame paraginime „Dilexi Te“ išreikštas pastebėjimas, kad „sužeistuose vargšų veiduose matome nekaltųjų kančią, taigi ir paties Kristaus kančią“.

Galiausiai kalbėdamas susitikime dalyvavusiems „brangiems broliams ir seserims, kurie yra prislėgti ligų naštos“, popiežius Leonas XIV pabrėžė, kad šioje padėtyje jie yra arti Dievo, mūsų Tėvo, širdies. Viešpats laiko kiekvieno ligonio ranką savajame delne, su meile palydi, perduoda savo švelnumą per besirūpinančių asmenų rankas ir šypsenas, patvirtindamas, kad visi jie yra to paties Dievo vaikai. „Prašau to niekada nepamiršti“, – sakė ligoninėje apsilankęs Šventasis Tėvas.

Gailestingumo charizmos veikimas

Švč. Kryžiaus seserų pranciškonių kongregacijos generalinė vyresnioji sesuo Marija Jusef (Marie Youssef) popiežiaus Leono XIV apsilan­kymo psichiatrinėje ligoninėje pro­ga duotame interviu Vatikano žiniasklaidai kalbėjo, jog Katalikų Bažnyčios vadovo vizitas yra „tikras ste­buklas“ joms ir visam personalui bei pacientams. Žinoma, savotišku ste­buklu laikytina ir tai, kad didžiulė „De La Croix“ ligoninė su 800 pacientų sėkmingai veikia, nepaisant Libaną ištikusios ekonominės ir politinės krizės bei vis tebepasikartojančių karinių incidentų, konfliktuojant šalyje atramą turinčiai musulmonų šiitų teroristinei „Hezbollah“ grupuotei ir Izraelio karinėms pajėgoms. Sesers Marijos Jusef manymu, kad įvyktų Šventojo Tėvo vizitas, galėjo prisidėti ir vienuolijos kūrėjo 2008 metais beatifikuoto Tėvo Jokūbo dangiškasis užtarimas. „Mūsų steigėjas subūrė kongregaciją gailestingumo charizmos darbams ir norėjo, kad būtume Dievo širdimi ir rankomis, globojančiomis nelaiminguosius ir apleistuosius“, – sakė vienuolijos vadovė. Ji priminė, jog tarp ligoninės pacientų yra nemažai tokių, kuriuos netgi šeimos apleido, niekas kitas jais nesirūpina ir „De La Croix“ ligoninė tapusi tikraisiais jų namais. Šiame gydymo centre įvairiuose skyriuose, vaistinėje, dispanseryje bei aptarnavimo struktūrose, kartu su profesiniu personalu, tarnystę atlieka keturios dešimtys seserų vienuolių. Taip pat yra atskiros patalpos dvidešimčiai vyresnio amžiaus vienuolių, kurios darbuotis jau neturi jėgų, tai bent maldomis padeda kitiems.

„Mūsų ligoninė yra tarsi mažas kaimelis, tikra bendruomenė“, – tvirtino sesuo Marija Jusef, patvirtindama, kad visi pacientai, nuo narkotikų priklausomybėje esančių iki beveik nesikeliančių iš patalo, broliškai sugyvena tarpusavyje ir su gydančiu personalu. Ji pripažino gilų susijaudinimą, vyravusį tarp visų bendruomenės narių laukiant Šventojo Tėvo apsilankymo, nes jautė, kad tas ypatingai svarbus asmuo atvyksta būtent pas juos ir visi buvę labai laimingi. Tą patį jautė ir seserys vienuolės, kurios daug triūsė, kad tinkamai pasiruoštų priimti popiežių Leoną XIV. „Mes šį vizitą suvokėme ne tik kaip palaimą, bet ir kaip paskatą kiekvienai iš mūsų, seserų, atsinaujinti“, – teigė generalinė vyresnioji. Ji pažymėjo, kad nors pasirengimas priimti Popiežių pareikalavo daug jėgų, netgi fizinio nuovargio, tačiau visos seserys nuo 35-metės iki jau sulaukusios 105 metų amžiaus buvo laimingos ir netgi klausė savęs, ar jos vertos tokios garbės. „Tačiau kaip ligoniai, brangūs Šventojo Tėvo ir Bažnyčios širdžiai, taip ir mes, Tėvo Jokūbo įkurtos vienuolijos seserys, buvome vertos tokio apsilankymo, – svarstė sesuo Marija Jusef. – Savo širdyje jaučiu, kad jeigu Bažnyčia taip vertina mane, tai turiu padaryti dar daugiau, kad patvirtinčiau šį vertinimą“. Nurodydama į Švč. Kryžiaus seserų pranciškonių misijos vykdymą, ji pripažino, kad kaip „jokios ašaros nebūna išlietos veltui, taip ir visi išbandymai tampa keliu į prisikėlimą“. Svarbu, kad kiekviena kongregacijos narė jaustų savo vietą ir Dievo dalyvavimą bendrystėje, kaip nurodo popiežiaus Leono XIV ganytojiškas motto: viename Kristuje visi esame viena. Taigi, seserų pranciškonių misija, pradedant vienuolijos steigėjo Tėvo Jokūbo pradine iniciatyva, tęsiasi, nepaisant visų krizių ir sunkumų, kurių Artimuosiuose Rytuose visada yra daugybė, darė išvadą, generalinė vyresnioji sesuo Marija Jusef.

Tėvo Jokūbo gyvenimas ir darbai

Pabaigoje apžvelgsime pagrindinio šio pasakojimo herojaus palaimintojo Tėvo Jokūbo OFM Cap pagrindinius gyvenimo ir darbų faktus. Halilas ad Hadadas gimė 1875 m. vasario 1 d. Libano pamaldžių maronitų katalikų, sudarančių beveik pusę šalies gyventojų (kiti musulmonai), šeimoje, užsiėmusioje drabužių siuvėjų amatu. Jis buvo trečias iš aštuonių šeimos vaikų (motina pagimdė keturiolika vaikų, bet šeši mirė ankstyvoje kūdikystėje). Baigęs mokyklą savo gimtajame Gazizo miestelyje ir katalikų La Sagesse humanitarinę kolegiją sostinėje Beirute, jaunas vyras išvyko uždarbiauti į Egiptą, kur Aleksandrijos mieste dėstė krikščionių Šv. Morkaus kolegijoje, pajamas siųsdamas tėvams, kad padėtų gausiai šeimai. Netrukus pajuto dvasinį pašaukimą vienuolystei ir sugrįžęs apie tai pranešė savo tėvui, kuris iš pradžių tam prieštaravo, bet vėliau sutiko, suvokdamas, kad sūnaus pasirinkimas atitinka Dievo valią. Įstojęs į Mažųjų brolių kapucinų vienuoliją ir pasirinkdamas vienuolinį Jokūbo vardą, noviciatą derino su teologinėmis studijomis, nes ruošėsi kunigystei. 1898 m. balandžio 24 d. davė amžinuosius vienuolio įžadus ir 1901-ųjų lapkričio 1 dieną priėmė kunigystės šventimus. Gyvenimą paskyręs pamokslininko, misionieriaus ir švietėjo tarnystei, Tėvas Jokūbas keliavo per Artimųjų Rytų šalis – Libaną, Palestiną, Siriją, Iraką ir Turkiją, skelbdamas Evangeliją, steigdamas mokyklas, našlaičių prieglaudas, kitus socialinės rūpybos ir sveikatos priežiūros centrus vargingiesiems, nepaisant jų tautinės ir religinės priklausomybės. Rašė ir publikavo katechetinius tekstus, arabų kalba leido krikščionišką žurnalą „Šeimos draugas“, organizavo jaunų krikščionių susitikimus, iškilmingas Pirmosios Komunijos ceremonijas, nuolat pabrėždamas, kad „sėjant Ostijas, bus išaugintas šventųjų derlius“. Stengdamasis tobulinti ir savąjį dvasingumą, daug laiko praleisdavo adoruodamas Švč. Sakramentą, suklupęs tylioje maldoje prie Kryžiaus, apmąstydamas Šventojo Rašto tekstą. Vis labiau išgarsėdamas apaštalinėje veik­loje, atliko piligrimystę į Lurdo Dievo Motinos šventovę, aplankė Šv. Pranciškaus miestą Asyžių, buvo priimtas privačioje popiežius Šv. Pijaus X audiencijoje.

Naujas etapas Tėvo Jokūbo pastoracinėje tarnystėje prasidėjo 1914 metais kilus Pirmajam pasauliniam karui, kuriame aktyviai dalyvavo tuomet Libaną valdžiusi Osmanų imperija. Dėl kovų, ligų epidemijų ir bado per keturis karo metus Libanas neteko trečdalio gyventojų. Atsiliepdamas į šias negandas ir į tai, kad prasidėjus karui prancūzai kapucinai paliko Libaną, Tėvas Jokūbas, priėmęs jų patikėtą misiją, labiausiai susitelkė į gailestingumo darbus. Organizavo badaujančių maitinimą gatvėse, prieglaudas našlaičiams, slaugos ir gydymo įstaigas vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems, tam pasitelkdamas įkurtą Šv. Pranciškaus trečiąjį ordiną. 1930 metais šiai artimo meilės veiklai subūrė grupę pasišventusių moterų, kurios tapo Švč. Kryžiaus seserų pranciškonių kongregacijos pagrindu. Nuopelnus socialinėje srityje pripažino Libano valdžia, Tėvui Jokūbui suteikdama garbingus valstybinius apdovanojimus. Paskutiniais gyvenimo metais ir pats patirdamas stiprėjančią fizinę negalią bei beveik visišką regėjimo praradimą Tėvas Jokūbas mirė 1954 m. birželio 26 d. ištardamas paskutinius žodžius: „Dievo Kryžius – mano širdies meilė“. Laidotuvėms vadovavęs apaštalinis nuncijus arkivyskupas Džiuzepė Beltramis (Giuseppe Beltrami) vienuolį kapuciną pavadino „žymiausiu mūsų laikų libaniečiu“. Prie velionio laidojimo rūbų buvo prisegtas paskutinis aukščiausias valstybinis Libano apdovanojimas – Pirmos klasės kedro aukso medalis. Netrukus pradėta svarstyti apie galimą Tėvo Jokūbo beatifikaciją: oficialus tyrimo procesas Beirute inicijuotas 1979 m. vasario 24 d., suteikiant Dievo tarno titulą. Surinkta bylos medžiaga, vadinamoji „Positio“, 1990 metais buvo perduota į Vatikaną Šventųjų skelbimo dikasterijai. Teologų komisijai nagrinėjant gausius Tėvo Jokūbo raštus ir juos patvirtinus, popiežius Jonas Paulius II suteikė kunigui kapucinui „garbingojo“ vardą, o 1992 m. gruodžio 21 d. buvo patvirtintos jo gyvenimo herojiškos dorybės. Tęsiant tyrimą dėl įvykusio stebuklo su Dievo tarno užtarimu, popiežius Benediktas XVI  pripažino jo tikrumą 2007 m. gruodžio 17 d. Tai įgalino Tėvo Jokūbo beatifikaciją, kuriai 2008-ųjų birželio 22 dieną Beiruto Kankinių aikštėje, dalyvaujant dešimtims tūkstančių tikinčiųjų, Šventojo Tėvo vardu vadovavo kardinolas Žozė Saraiva Martinšas (Jose Saraiva Martins). Švč. Kryžiaus seserų pranciškonių generalinė vyresnioji sesuo Marija Jusef išreiškė viltį, kad bus tęsiamas palaimintojo Tėvo Jokūbo kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) procesas, ypač po popiežiaus Leono XIV vizito į jo įkurtą psichiatrinę ligoninę. „Ką jis padarė jau yra tikras stebuklas, niekas to negalėtų atlikti, – sakė ji. – Ypač su jo dangiškuoju užtarimu mūsų misija gali tęstis, nepaisant Libano krizių ir kitų sunkumų“.

Vatican Media nuotraukos

„Pro vita“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1 (401)