Pakeliui į Velykas
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Lemtinga galimybė – gyvenimas tikėjimu
Dabar visa, kas svarbiausia mūsų egzistencijoje, priklauso nuo atsakymo į Jėzaus klausimą, kuris buvo skirtas Mortai, Marijos seseriai: Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 26). Ar tikime, kad per Krikštą, Dievas, mus padarydamas savo mistinio Kūno – Bažnyčios – nariais, trokšta, kad (savo krikščionišku gyvenimo būdu) pateisintume Jo lūkesčius, ir, naujo kūrinio (plg. 2 Kor 5, 17) augančią malonę su malda išlaikytume iki paskutinio atodūsio? Taigi tikėjimas į galutinę Prisikėlusiojo pergalę yra mūsų vilties, kuri remiasi nesugriaunamu faktu: „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24, 34), pamatas.
Skubus kvietimas
Prisiminkime sergantį Lozorių, kurio išgijimu labai rūpinosi jo seserys Morta ir Marija. Jos Jėzui nusiuntė skubią žinią: Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga! Žinutė trumpa, bet turėjo būti veiksminga, nes jos, taktiškai užsimindamos apie Jo meilę jų broliui, tikėjosi būsią greičiau išklausytos. Jos save guodė tik viena mintimi: Mokytojas, vienintelis turintis išgydymo galią, visus užsiėmimus atidėjęs į šalį, netrukdomas skubės pas ligonį…
Beje, šios seserys, jei būtų galėjusios anuomet dar giliau pažinti Žmogaus Sūnaus visiems negęstančia meile liepsnojančią Širdį, turbūt savo prašymą būtų patikslinusios: „Viešpatie, tas, kurį Tu nepalyginti labiau už mudvi myli, serga; tačiau teišsipildo tobula Tavoji valia, o ne mūsų…“ Čia kito gerumo į pirmą vietą iškėlimas galėjo Marijai ir Mortai suteikti dar daugiau ramybės, kantrybės ir pasitikėjimo Tuo, kuris iš anksto žinojo, ką darysiąs, ir, beje, asmeninių motyvų nesiruošė keisti kitais geresniais, nes jų paprasčiausiai nebuvo…
Būti pasirengusiems čia ir dabar
Taigi Jėzaus vėlavimas išrauti su šaknimis iš sergančiojo ligą buvo Jo ir Tėvo sumanymas paliudyti dieviško gailestingumo galybę, kuri pajėgi ne tik mirtį ant menčių paguldyti, bet dar kartą patvirtinti esminį Siųstojo į žemę tikslą – mus visus per Atpirkėjo mirtį ir prisikėlimą padaryti vertus Dangaus, pradedant šiai amžinųjų Velykų šventei ruoštis jau dabar.
Būtent šią Žinią apie Jėzaus prisikėlimą labai svarbu iš naujo apmąstyti mums, XXI amžiaus žmonėms, kai gyvename neramiame pasaulyje, nes matome žmonių širdyse vidinį susipriešinimą ir plintančius ypač tarp kai kurių tautų valdžių liguistos arogancijos bei neapykantos proveržius, dėl kurių kyla nauji (neapsakomas civilių kančias) didinantys karo židiniai…
Kai liga Dievo garbei
Kai Jėzaus paliepimu didžiulis akmuo buvo nuritintas nuo olos, kurioje ilsėjosi Lozoriaus palaikai, Jis dėkojo savo Tėvui už maldos išklausymą. Jis žinojo, kad netrukus sunoks maldos vaisiai ir Lozorius iš kapo išeis sveikas. Vis dėlto reikėjo Jėzui garsiai sušukti: Lozoriau, išeik!, kad iš mirties nasrų buvo išplėštas grobis, – numirėlis išėjo iš kapo. (Pradėjo žengti pirmus žingsnius faktiškai su jame glūdinčiu naujos gyvybės potencialu).
Tačiau jau nuo pirmo oro gurkšnio buvusio numirėlio kelionės kryptis nepakito – jis privalės dar kartą numirti, idant turėtų dalį nemirtingo Prisikėlusiojo Karalystėje.
Tikėtina, kad kartą numiręs ir vėl gyvybę atgavęs Lozorius, už šį stebuklą, būdamas amžinai dėkingas Mokytojui, gyveno ir antrą kartą mirties miegu užmigo, visomis savo esybės gelmėmis, trokšdamas patirti susivienijimo su Juo pilnatvę…
Žmogau, išeik iš savojo kapo; tapk nauju kūriniu
Ir šiandien Jėzus kreipiasi į kiekvieną iš mūsų: „Išeikite iš savų, dvasios laisvės polėkį varžantį Dievop, kalėjimų. Nusiimkite nuo veido netikrumo kaukes ir pradėkite iš tikrųjų gyventi. Tik tikra draugystė su Manimi – Jėzumi jus gali visiškai išlaisvinti nuo baimių, manipuliacijų, priklausomybių ir iš savanaudiškumo“.
Jėzus atėjo į pasaulį, kad pažadintų kiekvieną iš tuštybės miego. Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius (Jn 11, 25-26).
„XXI amžius“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 11-12 (2672–2673)