Palaiminimų sintezė – druska ir šviesa
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Šviesa ir druska – palaiminimų tąsa
Kaip Senajame Testamente druska simbolizavo išrinktosios tautos draugystės su savo Dievu santykį (Kun 2, 13) ir turėjo apvalomąją reikšmę, taip Naujajame Testamente druskos metafora išreiškia krikščionių „ištirpimą“ Viešpatyje, nes per Krikštą taip artimai susivienijame su Dievu, kad tampame Jo įvaikiais (Rom 8, 15), pašauktais nuoširdžiai tarnauti vieni kitiems (žr. Gal 5, 13).
Įvaizdžių svarba
Kalno pamoksle tik iš pirmo žvilgsnio Jėzaus minima šviesos metafora svarbesnė už druskos. Viena be kitos jos neegzistuoja. Kaip per mus galės sklisti malonės šviesa kitiems, jei jai šviesti trukdys dėl mūsų savanaudiškumo dvasinio sūrumo netenkanti „dorybių“ druska? Druska be sūrumo - žmogus be charakterio tvirtumo, paukštis be sparnų, medis be šaknų; krikščionis be tikėjimo pagrindų. Tai – asmuo, tiesos šviesą iškeitęs į melo dūmus, kuris, pasak šv. Chosemarijos Eskrivos de Balagero, „užsisklendžia dramblio kaulo bokšte, savo kiaute… Tik ta savanaudžio laimė nepatvari. Ar dėl šios dangaus karikatūros norėtum prarasti nesibaigiantį Šlovės Džiaugsmą?“
Ugninga šviesa
Popiežius Benediktas XVI rašė: „Jėzus ateina ne tam, kad patogiai gyventume, bet sviedžia ugnį į žemę, didelę, gyvą dieviškosios meilės ugnį, juk tai – Šventoji Dvasia, deganti ugnis. Vienoje Origeno paliudytoje apokrifinėje Jėzaus ištarmėje pasakyta: Kas priartėja prie manęs, priartėja prie ugnies. Vadinasi, kas prieina prie Jo, turi būti pasiryžęs leisti ugniai deginti save. Šią ištarą kaip tik šiandien turėtume priešpriešinti nieko nesakančiai, subanalintai krikščionybei, kuri siekia kelti kuo mažiau reikalavimų ir būti patogi. Krikščionybė didi, nes didi yra meilė. Ji dega, bet tai – ne naikinanti, o tamsą nušviečianti, tyra, laisva ir didinga ugnis. Todėl būti krikščioniu reiškia rizikingą pasiryžimą patikėti save šiai deginančiai ugniai“.
Malda – vaisingos veiklos priežastis
Jėzus mokė: Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka... Tai – įspėjimas apie krikščionių neveiklumo ir Jo liudijimo stokos pavojų pasaulyje. Kaip druska, praradusi skonį, netenka savosios paskirties, taip ir krikščionys, nesistengdami laikytis Kristaus palaiminimų, savaip „išsidvokia“, nes tolsta nuo savo šaknų – gyvybiškai svarbių moralinių savybių, skirtų didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei.
Išties būti „žemės druska“ – tai pirmumą teikti ne asmeniškam perdėtam aktyvumui, kuris giminiuojasi su liguistu perdegimo sindromu, bet siekti, kad mūsų tikėjimo darbai Dievo garbei kiltų iš įsitikinimo, kad mums vadovauja Šventoji Dvasia, ypač kai prašome, jog Jos malonė pripildytų visas mūsų apaštalavimo sritis... Šiais gaivališkos skubos laikais turėtume iš naujo įsigilinti į Bažnyčios mokytojo šv. Kryžiaus Jono žodžius: „Tegul tie, kurie yra labai aktyvūs ir stengiasi savo pamokslais ir išoriniais darbais siekti taikos, jie būtų nepalyginti daugiau naudingi Bažnyčiai ir labiau patiktų Dievui, jei bent pusę šio laiko skirtų bendrystei su Viešpačiu“.
Krikštas – „nušvitimas“
Žodis, kuris nuo pat pradžių buvo su Dievu ir yra Dievas, – štai tikroji šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). O Kristaus mokiniai yra pašaukti būti neišsenkančiais žiburiais pasaulyje (žr. Fil 2, 15). Beje, senovės liturginiuose tekstuose krikštas buvo vadinamas „nušvitimu“. Tokiu būdu krikščionis po nušvitimo (Žyd 10, 32) tampa „šviesos vaikais“ (1 Tes 5, 5).
Išlikti Šviesoje
Turėti savyje druskos ir šviesos – ne tik taikiai sugyventi su aplinkiniais (žr. Mk 9, 50), bet ir su savimi, nes, Dievui padedant, priimsime sprendimus, beje, kartais nelengvus, dėl kurių neteks gailėtis. Vieno benediktinų vienuolio žodžiai alsuoja drąsinančiu įžvalgumu: „Nepasiduok, kai labiausiai nori pabėgti pats nuo savęs; pasilik, kai nori mesti mokyklą; lik su ja, mylimąja, jeigu ji ir nusibodo; ištverk, kai nervina tavo šeima; nepasiduok, kai nori mesti darbą; nepasiduok, kai esi pavargęs nuo gyvenimo; jei nori atsikratyti savo vaiko, pasilik jį sau; nepasiduok, net kai mirtinai sergi; ištverk, kai nebegali laukti; nepasiduok, nors ir visiškai išseko tavo kantrybė; nepasiduok, kai jau linkęs visko atsisakyti“.
„XXI amžius“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 5–6 (2666–2667)