Palaiminta žvejonė

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Prie ežero kranto

Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą... Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.

Ten pamatė dvi valtis, iš kurių išlipę žvejai plovė tinklus. Tarp jų buvo Simonas ir jo draugai. Jie ką tik, pavargę ir nusiminę, buvo grįžę iš nesėkmingos naktinės žvejonės; jiems terūpėjo greičiau baigti tinklų valymo darbą ir, sugrįžus namo, pailsėti… 

Įsileiskime Jį vidun

Tačiau Dievo planai – ne žmonių ketinimai. Jėzus žinojo, jog kai šie žvejai netrukus pradės bendrauti su Juo, jų nuovargis išnyks kaip rūkas, saulėtam rytui bundant. Juk Jėzus visoms sieloms yra atgaivos palaima (žr. Mt 11, 29); tereikia ateiti pas Jį arba Jį, besibeldžiantį į mūsų širdžių duris (plg. Apr 3, 20), įsileisti vidun. Kai Jėzus, įlipęs į Simono valtį, mokė minias, būsimasis Kristaus apaštalas, įdėmiai klausydamas Kalbančiojo, visa esybe jautė, jog kiekvienas Jo ištartas žodis kaip gyvojo vandens čiurkšlė liejasi į jo sielos vidų, ir nereikia nieko daugiau daryti, o tik leisti laisvai tai malonei skverbtis gilyn… 

Simono klusnumas

Pabaigus Jėzui iš valties mokyti minias, į Simono širdį jau buvo įžengusi Tiesa, kurios nurodymų (jam pačiam dar ne visiškai susivokiant) jis buvo pasiryžęs klausyti labiau nei savo minčių. Todėl kai Jėzus paprašė Simoną irtis į ežero gilumą ir išmesti tinklus valksmui, patyręs žvejys, nei vienu žodžiu Jam neprieštaraudamas, o tik pabrėždamas savo bei bendražygių bergždžią nakties metu žvejonės faktą, nedvejodamas tarė: Mokytojau, (…) dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus. Tai – besąlygiško tikėjimo Jėzaus autoritetu pasekmė.

Palikti savo įpročių krantą

Šiandien, kaip ir praeityje, Kristus kviečia mus pasinerti į gelmę. Galbūt ne iš karto norėsime palikti savo perdėm žmogiškų įpročių krantą, kaip tam tikrą saugumo garantą, ir bematant daryti tai, kas keis mūsų įpročius, kai paklusime Jam. Tačiau bet kokia mūsų pastanga tobulėti pagal Viešpaties valią, atmetant savivalės ambicijas, atveria naujas veikimo galimybes, kuriuose esti malonė. Remtis ne savimi, o vien Juo, tai – anksčiau ar vėliau sulaukti nenykstančių vaisių. Kviesti Šventąją Dvasią į savo gyvenimą – pašventinti jį, įgyjant daugiau įžvalgumo, kuris mažina mūsų daromų klaidų skaičių ir stiprina mūsų norą labiau patikti ne tiek žmonėms, o pačiam Dievui. 

Duokime Jam laisvę veikti mumyse

Kai Dievas veikia gyvenime, regis, viskas tampa įmanoma; bet sunkiausia duoti Jam laisvę mumyse taip veikti, kaip Jis pageidauja... Po sėkmingos žvejonės (paklusus Jėzui), pirmoji Simono ir jo bendražygių reakcija – baiminga nuostaba, liudijanti tikrąją Jo mokinių vidinę būklę: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie!“, tai dar ne Jam savo ištikimos meilės išpažinimas. Tai – savo nevertumo liudijimas, po truputį leidžiant malonei keisti individo vidų. Tai – išganingo kelio pradžia, regint užtekant Dievo gerumo saulę savo egzistencijos horizonte…

Dievas – ne tik visagalis, bet ir nori būti mūsų visų mylimas. Štai kodėl Jėzus atmeta baimę ir sako Petrui: „Būk drąsus! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.   Nuostabus pasikeitimas, nes Dievui nėra negalimų dalykų.

„XXI amžius“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 5–6 (2618–2619)