„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“ (Mt 5, 6)
Popiežiaus Leono XIV mintys apie teisingumo dorybės svarbą visuomeniniame ir valstybiniame gyvenime
Mindaugas BUIKA
Bendroji gerovė, orumas ir gailestingumas
Valstybės valdyme ir visuomenėje, politikos ir teisėsaugos sluoksniuose išaugus nemoralumo bei korupcijos problemoms, ypatingo dėmesio vertos popiežiaus Leono XIV mintys, išsakytos švenčiant Teisingumo Jubiliejų.
Į šias iškilmes Romoje rugsėjo pabaigoje rinkosi įvairių šalių valdžios institucijų atstovai, teisėjai ir kiti pareigūnai, kurie savo tarnystėje turi užtikrinti taikingus teisinius santykius tarp individų ir bendruomenių valstybiniame gyvenime. Sveikindamas juos ir kitus Jubiliejaus piligrimus gausiai susirinkusius į Šv. Petro aikštę, Šventasis Tėvas savo išsamioje kalboje apžvelgė krikščionišką teisingumo koncepcijos sampratą. Pradžioje jis priminė popiežiaus Pranciškaus šiemetiniam Jubiliejui skirtoje bulėje „Spes non Confundit“ pateiktą nuorodą, jog šiuo laiku Bažnyčioje ir visuomenėje reikia iš naujo atrasti nenuviliančios vilties ženklus, kurie sugrąžintų pasitikėjimą tarpasmeniniuose bei tarptautiniuose santykiuose. Toks atsinaujinimas padėtų įgyvendinti svarbią užduotį – sugrąžinti ir palaikyti visų asmeninį orumą bei pagarbą Dievo dovanotai kūrinijai, kurie yra gerokai pažeisti. Šis šventimas yra tinkama proga giliau apmąstyti poreikį teisingumo dorybės, kuri yra būtina darniam žmonių bendruomenės sugyvenimui visuose lygiuose ir kuria turi sąžiningai vadovautis kiekvienas asmuo iškiliuose darbuose ir kasdieninėje veikloje. „Teisingumas iš tikrųjų yra pašauktas vaidinti vis didesnį sambūvį žmogiškajame sambūvyje ir negali apsiriboti vien formaliu taikymu įstatymuose, teisėjų sprendimuose ar procedūriniuose aktuose“, – tvirtino Popiežius.
Jis pastebėjo, kad biblijinė nuoroda „branginti, kas teisu ir nekęsti, kas nedora“ (plg. Ps 48, 8) aiškiai primena ir drąsina daryti gera bei vengti blogio. Tai pat labai daug išminties sukaupta posakyje: „duoti kiekvienam, kas jam priklauso“, nors tai neišsemia kiekviename iš mūsų glūdinčio prigimtinio troškimo palaikyti teisumą, kuris yra esminė paskata kurti gerovę kiekvienoje visuomenėje. Taip plėtojamas teisingumas, apimantis pagarbą asmens orumui, jo ir jos santykius su kitais, bendruomeniškumo dėmenį, padorios elgsenos taisykles. Tokia visuma formuoja natūralios socialinės bendrystės logiką, kurioje svarbiausiu dalyku tampa kiekvieno žmogiškojo asmens vertė, kurią kaip tik užtikrina teisingumas. Ypač šis supratimas yra svarbus galimų konfliktų akivaizdoje, tiek dėl atskirų individų veiksmų, tiek ir dėl įsivyravusio individualizmo, susilpnėjus bendruomeniniam sąmoningumui, kuris neigiamai paveikia ir viešųjų institucijų veikimą. Taigi, būtina akcentuoti, kad teisingumas yra dorybė, aiškino Šventasis Tėvas, pasiremdamas Katalikų Bažnyčios katekizmo (KBK) nuorodomis , tiek pačiai dorybei, tiek ir teisingumui apibūdinti. Štai KBK aiškinama, kad „žmogiškos dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus“ (1804). Tuo pačiu teisingumas, kaip moralinė dorybė , yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, teisingumas mus, kaip tikinčiuosius, skatina „gerbti kiekvieno teises, o tarpusavio santykiuose vienodai atsižvelgti į visus žmones ir jų bendrąją gerovę“ (1807). Šio nusistatymo tikslas užtikrinti, kad pirmiausia būtų apsaugoti silpnieji, nes jie labiausiai siekia teisingumo, kadangi dažnai yra užguiti ir engiami, atmesti ir ignoruojami.
Evangelijoje pateikta daug pavyzdžių, kuriuose žmogaus vertinami pagal teisingą nusistatymą, pabrėžiant, jog taip yra įveikiamas piktnaudžiavimo ir išnaudojimo blogis. Popiežius Leonas XIV savo kalboje paminėjo kelis Jėzaus palyginimus, pirmiausia, pasakojimą, kaip našlė atkakliai prašo abejingą teisėją, kad apgintų ją nuo skriaudiko ir priverčia jį iš naujo pajusti vertę teisingumo, kuris bendras visiems, tai pat ir Dievui, ginančiam ištikimųjų teises (plg. Lk 18, 1-8). Kitame epizode, ūkio šeimininkas, vadovaudamasis aukštuoju teisingumu, išmoka samdytiems darbininkams suderėtą vienodą atlyginimą, nepaisant samdos laiko ir darbo trukmės. Jis nieko nenuskriaudžia ir, atsiliepdamas į priekaištus, savo gerumą pagrindžia dieviška nuostata: „paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (plg. Mt 20, 1-10). Galiausiai teisingumas daro gailestį esminiu principu tarpasmeniniuose santykiuose ir veda į mylintį atleidimą, kaip atsitiko tėvui priimant sugrįžusį sūnų paklydėlį (plg. Lk 15, 11-32). Dar daugiau, Jėzus, mokydamas savo apaštalus tikrojo teisingumo, sako, kad reikia atleisti „prasikaltusiam broliui“ ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus, taip kviesdamas mus visus į gailestingumą, kuris nežino ribų (plg. Mt 18, 21-35). Toks atleidimo mastas ir esmės seka iš dieviškojo meilės įsakymo, kuris tampa svarbiausias bruožas teisingumo, gebančio susieti ir derinti antgamtiškumą su žmogiškumu, siekiant dangiškojo Tėvo gailestingumo Amžinybėje. Taigi, evangelinis teisingumas nepaneigia žmogiškojo teisingumo, bet jį brandina ir tobulina, darė išvadą Šventasis Tėvas. Tikintysis tokiu šiuo savo teisingu nusistatymu yra skatinamas žengti toliau ir siekti nuoširdaus susitaikymo iškilus visiems konfliktams, abipusiškai atitaisant padarytas klaidas, kurios irgi turi būti pripažintos bei apgailėtos su padarytos žalos atlyginimu, pirmenybę teikiant bendrajam gėriui. Ši užduotis nėra lengva, tačiau nėra ir neįmanoma tiems, kurie suvokia bei supranta savosios tarnystės reiklumą kitų atžvilgiu ir pasirengę ją ištikimai atlikti, stengdamiesi nepriekaištingai, tai yra teisingai gyventi.
Tikrovė išminties ir tiesos šviesoje
„Kaip mes žinome, teisingumas tampa konkretus, kai pasiekia visus, kai kiekvienas asmuo gauna, kas jam priklauso, kol orumo ir galimybių lygybė įgyvendinama tarp visų žmonių“, – aiškino popiežius Leonas XIV. Reikia suvokti, jog veiksmingas teisingumas yra ne tas pats, kas formali lygybė prieš įstatymą, nors ji irgi yra svarbi teisingumui įvykdyti. Tačiau ši formali lygybė nepašalina vis augančios diskriminacijos pavojaus net ir klasikinės demokratijos sąlygomis, kadangi, esant socialinės padėties skirtingumams, nėra vienodų galimybių pasiekti tokį teisingumą: privilegijuoti sluoksniai gali tuoj pat kreiptis dėl iškilusių pažeidimų ir į tai bus sparčiai atsiliepta, tuo tarpu silpnųjų balsas menkai girdimas ir į juos mažai kas kreipia dėmesį. Todėl tikroji trokštama lygybė yra pasiekiama, kai visiems suteikiama vienodos galimybės iki nusistatytų teisingų siekių visiško realizavimo, turint vienodas teises, kuriomis ir grindžiamas kiekvieno žmogiškas orumas. Tokia lygybė garantuojama, kai visų viešųjų institucijų veikimas paremtas bendromis vertybėmis, gebančiomis visiems, ypač atsakingiems asmenims, įkvėpti teisingų įstatymų priėmimą, kurių pagrindu normaliai funkcionuotų bendruomenių ir valstybių gyvenimas bei tarptautiniai santykiai. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog dabar sekuliarizuotoje visuomenėje, vyraujant etiniam reliatyvizmui, ypač aktualu laikytis tradicinių bendražmogiškų vertybių. Juk neretai netgi tie, kurie pagal pareigas tiesiogiai dalyvauja vykdant teisingumą, tas vertybes užmiršta ar jų negerbia bei savaip interpretuoja siekdami asmeninės naudos ir nebelieka tikro teisingumo. O jis yra reikalingas, ypač didžiuose dalykuose, pavyzdžiui, ginant žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties arba sąžinės laisvę, nes tai yra visų teisių pagrindas ir ištakos.
Būtent per vertybes, kurios susieja visuomeninį gyvenimą ir žmogiškojo asmens egzistenciją, teisingumas priima svarbiausią vaidmenį, reikalingą darniai, taikingai ir solidariai individų ir bendruomenių sąveikai. Tai aiškindamas, popiežius Leonas XIV pasirėmė vienuolijos, kuriai jis priklauso, dvasinio įkvepėjo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino prieš pusantro tūkstančio metų užrašytomis tobulai išmintingomis nuorodomis. Priminęs, kad didysis teologas ir filosofas savo „Laiškuose“ rašė, jog „teisingumas nėra toks, jeigu tuo pat metu jam trūksta išminties, tvirtumo ir nuosaikumo“, Šventasis Tėvas nurodė, jog norint teisingai elgtis ir spręsti, visada reikia į reikalus žvelgti tiesos ir išminties šviesoje. Tada ir teisines normas bus galima interpretuoti giliau bei visuotinai suvokiant tikrąją tiesą, kuriai turime ištikimai tarnauti. Taigi, tikrojo teisingumo siekimas reikalauja jį gerbti ir mylėti, kaip įgyvendinamą tikrovę, per sutelktą dėmesingumą ir įžvalgumą, nesavanaudiškai tarnaujant kitiems. Vėlgi pasiremdamas Šv. Augustino mokymu („De Doctrina Christiana“ IV, 18, 35), popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog įgyvendinant teisingumą su visišku atsidavimu, tarnaujama visai visuomenei, tačiau teisingumo iškilumas nesumenkėja, jį praktikuojant ir ne tokiuose svarbiuose kasdieniniuose dalykuose. Bet ir tuomet reikia liudyti ištikimybę tiesai bei pagarbą kiekvienam asmeniui esant visoms gyvenimo aplinkybėms, kiekvienoje pasaulio vietoje. Būtent tokį visuotinumą išreiškia Viešpaties kalno pamokslo žodžiai: „palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, jie bus pasotinti“ (Mt5, 6). Pasak Šventojo Tėvo, šiuo palaiminimu Jėzus nurodo dvasinę įtampą, kuriai visi turime atsiverti: ne tik palankiai priimti tikrąjį teisingumą, bet ir siekti jo, netgi herojiškai, visose sąlygose bei vietose, ir tai ypač svarbu tiems, kurie yra pašaukti tai įgyvendinti savomis pareigomis.
Buvimas „alkstančiais ir trokštančiais“ reiškia pripažinimą, jog teisingumo siekiui reikalingas asmeninis nusistatymas ir pastangos, pavyzdžiui, kad įstatymai ir teisinės normos būtų interpretuojamos kiek įmanoma žmonišku būdu. Bet svarbiausia, kad tokiu veikimu būtų juntamas pasitenkinimas bei sąžinės nuraminimas be jokio vidinio priekaišto esant kiekvienai situacijai. Kaip tik todėl dabar švenčiamas Vilties Jubiliejus skatina mus apmąstyti visais atžvilgiais teisingumo bruožą, kuris dažnai nuvertinamas ar net atmetamas: juk nepaisant to, jog kone visose šalyse žmonės „alksta ir trokšta“, jų gyvenimo sąlygos nėra teisingos, o neretai įvairiais atžvilgiais ir visiškai nežmoniškos. Todėl popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, ir šiandien galioja Šv. Augustino tvirtinimas, kad „be teisingumo valstybė negali būti valdoma; neįmanoma turėti teisės valstybėje, kurioje nėra tikrojo teisingumo (…). Valstybė, kurioje nėra teisingumo, nėra valstybė“. (De civitate Dei, XIX, 21, 1). Taigi, teisingumas yra dorybė, ypač svarbi pilietiniam gyvenimui, kuris yra susietas su Dievo tiesa ir nuo kurios negali būti atskirtas. „Tegu šie reiklūs šventojo Augustino žodžiai įkvepia kiekvieną iš mūsų, kad visada kiek įmanoma įgyvendintume teisingumą tarnaudami žmonėms, – baigdamas pranešimą linkėjo Šventasis Tėvas. – Tuo pat metu reikia, kad mūsų žvilgsnis būtų nukreiptas į Dievą, nes tik per Jį galima visiškai užtikrinti pagarbą teisingumui, teisei ir kiekvieno žmogaus orumui“.
Teisingas klestėjimas ir tikėjimas
Papildant ir konkretizuojant popiežiaus Leono XIV pastabas dėl teisingumo, ypač svarbias politikams, galima priminti jo mintis, išsakytas kiek anksčiau susitikus su Tarptautinio katalikų įstatymų leidėjų tinklo (International Catholic Legislators Network, ICLN) nariais. Ši nepartinė katalikų parlamentarų iš įvairių Europos ir pasaulio šalių organizacija, 2010 metais įkurta Austrijos sostinės Vienos arkivyskupo (dabar emeritas) kardinolo Christofo Šionborno (Christoph Schönborn) OP ir kelių žymių politikų iniciatyva. Savo veikloje ji vadovaujasi Šventojo Rašto ir Bažnyčios socialinio bei moralinio mokymo nuostatomis, ypač akcentuodama žmogaus gyvybės gynimą, tradicine santuoka paremtos šeimos palaikymą, teisingumo ir religijos laisvės garantavimą visuomenės gyvenime.
ICLN kasmet Romoje rengiamuose susitikimuose nagrinėjant etinius politikos klausimus, susijusius su jaunų lyderių ugdymo pastangomis, šiemetinė svarstymo tema buvo „Naujoji pasaulio tvarka: didžiųjų galių politika, korporacijų dominavimas ir žmogiškojo klestėjimo ateitis“. Rugpjūčio 22 dieną suteiktoje audiencijoje kreipdamasis į politikus ir priminęs, kad susitikimas vyksta 2025 metų Vilties Jubiliejaus šventimo kontekste, Šventasis Tėvas pripažino jų pasirinktos svarstymo temos aktualumą. Jis pabrėžė, jog tai atspindi tiek nerimą dėl tolesnės pasaulio raidos, tiek ir troškimą autentiškos žmonijos pažangos, kad kiekvienas pasaulio gyventojas galėtų džiaugtis taika ir laisve, savąją egzistenciją teisingai įgyvendindamas pagal Dievo planą. Popiežius Leonas XIV vėlgi pasiūlė apmąstyti mokymą iškilaus Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino, kuris, būdamas Hipono vyskupu, atidžiai žvelgė į tuometinės Romos imperijos vėlyvojo laikotarpio valstybinį gyvenimą. Kaip ir šiomis dienomis, tuomet vyko didžiuliai socialiniai pokyčiai, kuriuos lydėjo aštrios moralinės problemos, politinės atskaitomybės stygius, visuomenės tradicinių santykių irimas bei demografinė krizė, kėlusi rimtas abejones dėl žmonijos gyvenimo ateities.
Reaguodamas į šias aplinkybes, Šv. Augustinas savo raštuose jas pristato iš dviejų dvasinių polių – sekuliaraus „Žmogaus miesto“ ir krikščioniško „Dievo miesto“ perspektyvų, pastarąją pateikdamas, kaip prasmingą vilties viziją visai civilizacijai. Pokalbyje su katalikais politikais, komentuodamas šias nuostatas, Šventasis Tėvas aiškino, jog „Žmogaus miestas“, pastatytas ant savimeilės ir išdidumo pamatų, todėl jame vyrauja didelis galios, prestižo bei malonumų troškimas. Tuo tarpu „Dievo mieste“ viešpatauja artimo meilė ir nesavanaudiškumas su būdingu bendruomeniniu teisingumu, gailestingumu ir nuolankumu. Šv. Augustinas tokiu palyginimu kviečia krikščionis žemiškąjį gyvenimą persmelkti teisingumu ir kitomis dieviškomis dorybėmis, kreipiant istoriją link Dievo Karalystės kūrimo, tuo pačiu siekiant ir autentiško žmonių visuomenės klestėjimo. Tokią teologinę viziją, pasak popiežiaus Leono XIV, galima perkelti ir į šiandienos socialinio gyvenimo iššūkius, kada sparčių pokyčių sąlygomis, juntama beprecedentinė globalinių korporacijų ir technologijų įtaka, jau nekalbant apie gausius smurtinius konfliktus. Atsiliepiant į šią pavojingą moralinių nuostatų nepaisančią situaciją, tinkamas būtų pats žmogiško klestėjimo prasmės teisingas aiškinimas. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, jog šiandien klestintis gyvenimas dažnai klaidingai painiojamas su materialine gerove arba vertybių nevaržoma asmenine autonomija („ką noriu tą ir darau“) bei malonumais ir pramogomis. Vadinamoji ideali ateitis mums neretai pateikiama, kaip visokie techniniai patogumai arba visiškas vartotojiškų troškimų patenkinimas. Tačiau mes gerai žinome, jog to nepakanka, kadangi netgi turtingose ir perteklinėse visuomenėse yra gausybė žmonių, patiriančių nusivylimą ir beprasmybę, neretai netgi daugiau nei vargingose.
„Autentiškas žmogaus klestėjimas kyla iš to, ką Bažnyčia vadina teisinga pažanga arba visapusiška asmens branda visais dėmenimis: fiziniu, socialiniu, kultūriniu, moraliniu ir dvasiniu“, – aiškino popiežius Leonas XIV. Jis priminė, kad šios krikščioniškos vizijos, apibūdinančios žmogiško tobulumo bruožus, ištakos yra prigimtinėje teisėje ir moralinėje sandaroje, kurią Dievas įrašė į žmogaus širdį ir kurios giliąsias tiesas yra nušvietusi Kristaus Evangelija. Tokiu požiūriu teisingas klestėjimas pasiekiamas per tikėjimą, kada individai ir jų šeimos dorai gyvena panašaus nusistatymo sveikose bendruomenėse, džiaugiasi ne tik tuo, ką turi, kokią nuosavybę valdo, bet, pirmiausia, kad yra mylinčio ir globojančio Dievo vaikai. Tai užtikrina laisvę siekti tiesos, šlovinti viską dovanojusį Dievą, darnoje ir taikoje kurti ir stiprinti šeimą bei bendruomenę. Toks teisingas asmeninis gyvenimas taip pat skatina rūpinimąsi kūrinija, solidarumą su kitais, pagelbėti vargstantiems ir kenčiantiems. Ši egzistencija išreiškia paties Viešpaties patikimą: „aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Taigi, ateities žmogaus klestėjimas priklausys nuo to, kokią „meilę“ mes rinksimės organizuoti mūsų visuomenę – savanaudišką meilę, savimeilę ar meilę Dievui ir savo artimui, tvirtino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu katalikai politikai turi žinoti atsakymą: jų, kaip įstatymų leidėjų ir valstybės administratorių, pašaukimas būti tiltų statytojais tarp „Žmogaus miesto“ ir „Dievo miesto“, kuriant pasaulį, kuriame galia klausytų sąžinės balso, o įstatymai tikrai gintų kiekvieno žmogaus orumą. Ypač svarbu nepasiduoti pavojingai ir netgi pražūtingai nuostatai, kad esą nieko negalima pakeisti: laukia sunkūs uždaviniai, bet Dievo malonė, veikianti žmogiškose širdyse, yra dar galingesnė. Popiežius Leonas XIV, baigdamas savo mintis, kvietė vystyti „vilties politiką“ ir „vilties ekonomiką“, tvirtai įsitikinęs, kad ir šiandien per Kristaus malonę „galime Evangelijos šviesa apšviesti žemiškojo miesto gyvenimą, siekiant tikrojo ir teisingo žmonių šeimos klestėjimo“.
Vatican Media nuotraukos
„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 11 (401)