Paminėjo kunigą, radijo bangomis skleidusį tiesos žodį apie Lietuvą

Atmintis

Dr. Raimundas KAMINSKAS

KAUNAS. Rugsėjo 5 dieną Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje paminėtas antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, ilgametis „Vatikano radijo“ lietuvių redakcijos vadovas, kovotojas už religijos laisvę Lietuvoje, mons. Vytautas Kazlauskas (1919 09 05– 1944 04 05–2008 09 26). Tą dieną sukako 105 metai nuo jo gimimo. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas kun. teol. lic. Kęstutis Rugevičius kartu su kan., teol. lic. doc. dr. Robertu Pukeniu.

Pamoksle ir po šv. Mišių dvasininkai prisiminė mons. V.  Kazlausko gyvenimo ir veiklos fragmentus, susijusius su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ viešinimu per „Vatikano radiją“, studijas ir gyvenimą monsinjoro bute Romoje, pilietinę ir patriotinę jo veiklą, apie sovietų okupacinės valdžios dėmesį monsinjorui ir kitus dalykus.

Po to prie mons. V. Kazlausko kapo Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje sugiedojus Lietuvos himną minėjimo dalyviai dalijosi savo asmeniniais prisiminimais.

Renginyje dalyvavo grupė Kauno miesto savivaldybės tarybos, LPKTS, LPKTB, XXVII knygos mėgėjų draugijos narių, buvusių monsinjoro Vytauto Didžiojo universiteto studentų ir kitų svečių.

Pastebėtina, kad monsinjoro brolis Vincas 1948-aisiais žuvo Sibiro platybėse, o Tauro apygardos kapelionas kun. Justinas Lelešius-Grafas, su kuriuo gyveno viename kambaryje besimokydamas Vilkaviškio  kunigų seminarijoje, taip pat paaukojo gyvybę dėl Lietuvos laisvės.

V. Kazlauskas gimė 1919 m. rugsėjo 5 d. Avikilų kaime, Liudvinavo parapijoje, prie pat Marijampolės. Baigęs Marijonų gimnaziją, 1938 metais įstojo į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją. 1944 m. balandžio 5 d. gavo kunigystės šventimus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukęs iš Lietuvos, kun. V. Kazlauskas tęsė Vilkaviškio kunigų seminarijoje pradėtas teologijos studijas Austrijoje ir Romoje. Pokario metais Romoje buvo ir daugiau iš Lietuvos per Vokietiją pasitraukusių jaunų kunigų ir seminaristų, kūrėsi Šv. Kazimiero lietuvių kolegija. Šie jauni kunigai sumanė atgaivinti karo pradžioje neilgai (1940–1942) transliuotas „Vatikano radijo“ laidas lietuvių kalba. 1946 m. birželio 8 d. „Vatikano radijas“ vėl prabilo lietuviškai. Kun. V. Kazlauskas, tapęs „Vatikano radijo“ bendradarbiu, ilgainiui visiškai atsidėjo šiam pašaukimui ir „Vatikano radijo“ laidų lietuvių kalba redakcijoje dirbo ir jai vadovavo beveik keturis dešimtmečius, iki 1988 m. vasaros.

Prieš II-ajį Vatikano susirinkimą KGB aktyviai ėmė vykdyti specialias kontržvalgybos operacijas prieš Vatikaną bei išeivijos dvasininkus. Sovietų saugumo pareigūnus erzino laidos apie religijos laisvės suvaržymus Lietuvoje. Maskvos žvilgsnis nukrypo į Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto ir į „Vatikano radijo“ lietuviškas programas. 1988 metais ne be KGB pastangų mons. V. Kazlauskas buvo priverstas palikti „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų redakciją. Apie tai liudija ir tokia, archyve išlikusi informacija: 

SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V. S. Marejevui, Maskva

Dėl „Vatikano radijo“ redakcijos

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agen­tai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų.

Mons. V. Kazlauskas, grįžęs į Lietuvą, 1989-aisiais prisidėjo prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimo – buvo vienas iš Atkuriamojo Senato narių. Keletą metų ėjo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. 1990–1994 metais dėstė VDU Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų teologijos fakultete iki 1997 m.), taip pat ir Kauno kunigų seminarijoje, 1991–1992 metais dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), 1991–1993 metais – Kauno medicinos akademijoje (KMA) ir kitur. 1992 metais jam buvo suteiktas profesoriaus  vardas. 1991–1995 metais ėjo VDU kapeliono pareigas. 1992–1993 metais ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Monsinjoras dalyvavo  atkuriant  Lietuvių katalikų mokslo akademijos židinius Kaune ir Šiauliuose. Buvo Dantės Alighieri draugijos Kauno komiteto valdybos narys. Keletą metų patarnavo Pažaislio vienuolyne. 1990 metais įkūrė „SOS vaikų kaimų“ Lietuvoje draugiją. 1991 metais tapo labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ Kaune ir Marijampolėje vienas steigėjų, jų dvasios vadovas ir pirmininkas.

Monsinjoras bendradarbiavo užsienio lietuvių dienraštyje „Draugas“, paskelbė mokslinių straipsnių. Svarbesni jų surinkti ir publikuoti V. Kazlausko knygoje „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“ (Kaunas, 2008).

Mons. V. Kazlauskas mirė 2008 m. rugsėjo 26 d. Palaidotas Kaune, nusipelniusiųjų panteone – prie  Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios.

2010 metais Kaune išleista Angelės Buškevičienės ir Valdo Kubiliaus knyga „Monsinjoras Vytautas Kaz­lauskas: tiesa padarys jus laisvus“.

2010 m. lapkričio 25 d. VDU Humanitarinių mokslų fakultete (K. Donelaičio g. 52, VI a.), buvo atidaryta Profesoriaus monsinjoro Vytauto Kazlausko auditorija.

2019 m. rugsėjo 19 d., mi­nint mons. V. Kazlausko 100-ąsias gimimo metines, senamiestyje, ant namo Druskininkų g. 4 atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1990–2003 m. gyveno „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų redaktorius ir vedėjas, atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto kapelionas, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius, daktaras, fondo „Vaiko tėviškės namų“ įkūrėjas ir vadovas monsinjoras Vytautas Kazlauskas (1919–2008)“.

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 39–40 (2604–2605)