Pasipriešinti „mirties kultūros“ plitimui
Bažnyčios mokymas apie sunkių ligonių paliatyviosios slaugos svarbą
Mindaugas BUIKA
Viltingas akademijos projektas
Plintant „mirties kultūrai“ dažnai girdime apie stengimąsi primesti nužmogintos visuomenės modelį, kuriame gausėjant pagyvenusių žmonių, ypač sunkių ligonių ir neįgaliųjų, siūloma rinktis eutanaziją – „švelnų“ nužudymą ar „paramą“ savižudybei. Bažnyčia, ryžtingai atmesdama šį moraliai nepateisinamą pasikėsinimą į žmogaus gyvybę, siūlo vystyti ir taikyti skausmą bei neviltį mažinančią paliatyviąją slaugą. Tokią iniciatyvą palaikydama Popiežiškoji gyvybės akademija prieš kurį laiką pradėjo „Pallife“ projektą, kurį įgyvendinant visame pasaulyje stengiamasi skleisti Bažnyčios mokymą, kad paliatyvioji slauga yra ne tik medicininis rūpinimasis silpnaisiais ir pažeidžiamaisiais.
Tai visokeriopas pagarbos žmogiškajam orumui užtikrinimas, vadovaujantis gailestingumo ir nuoseklaus Dievo dovanotos gyvybės gynimo vertybėmis. Šių nuostatų pagrindu siekiant, kad ne tik medikai profesionalai, bet ir įstatyminius spendimus priimantys politikai bei pati visuomenė geriau suprastų, kad paliatyvioji slauga turi būti veiksmingai integruota į bendrąją sveikatos priežiūros sistemą, didžiausiame Kanados mieste Toronte gegužės mėnesį minėta akademija, kartu su vietine Vyskupų konferencija surengė tarptautinį simpoziumą, kuriame ganytojai, gydytojai ir visuomenės veikėjai šį klausimą išsamiai aptarė.
Toronto susitikime didelis dėmesys buvo skirtas ištikimo žmogiškojo orumo gynėjo popiežiaus Pranciškaus mintims, kuris, kalbėdamas apie nusikalstamos eutanazijos blogį, yra pabrėžęs, kad „mes turime rūpestingai palydėti nepagydomai sergančius žmones į gyvenimo pabaigą, o ne provokuoti jų mirtį ar padėti savižudybei“. Aiškindamas šį mokymą simpoziumo Toronte organizatorius Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas italas arkivyskupas Vincentas Palja (Vincenzo Paglia) prieš kelionę į Kanadą duotame interviu Vatikano žiniasklaidai sakė, jog Šventasis Tėvas ragina suvokti, kad mylintis palydėjimas ir globa gyvenimo saulėlydyje dvasiškai praturtina kiekvieną – ir ligonį, ir slaugytoją. Net jei jau negalime pagydyti, užblokuoti kelią į mirtį, būdami šalia sunkiai sergančio ligonio, jį užjaučiančiai slaugydami ir padrąsindami, parodome, kad meilė yra stipresnė nei kančia, draugystė yra stipresnė už žemišką mirtį, kuri yra tik perėjimas į Amžinybę ir kurioje vėl visi susitiksime bei gyvensime su mirtį nugalėjusiu Jėzumi. Apie šią realią viltį Toronto simpoziumo dalyviams aiškino popiežius Pranciškus, su kurio laišku supažindino apaštalinis nuncijus Kanadoje arkivyskupas Ivanas Jurkovičius. Toliau aptariamajame kreipimesi, atsižvelgiant į susitikimo temą „Link vilties naratyvo“ („Toward a narrative of Hope“), paliatyvioji slauga buvo sielovadiškai susieta su vilties skatinimu tiems, kurie dėl kančios ir negalios neretai būna ją praradę ir net jaučiasi esantys našta kitiems, kuo ir naudojasi eutanazijos šalininkai.
Eutanazija prieš Dievo įstatymą
Laiško pradžioje Šventasis Tėvas pabrėžia, jog vilties tema yra labai savalaikė ir būtina svarstyti šiame pasaulyje, kupiname „tragiškų karo padarinių, gausių smurto apraiškų, įvairaus pobūdžio neteisingumo“. Tokioje situacijoje visiems, netgi sveikiems ir aprūpintiems asmenims, nesunku pasiduoti sielvartui bei nevilčiai, o ką jau bekalbėti apie kenčiančius ligonius, neįgaliuosius ir vienišus bei apleistus senelius. Tačiau mes, kaip vienos žmonijos šeimos nariai, ypač krikščionys, „esame pašaukti su meile ir atjauta lydėti tuos, kurie išgyvena sunkumus, nelaimes ir vargą, ir kuriems nelengva rasti pagrindą vilčiai, niekada neblėstančią Dievą tikinčiojo sieloje“, rašo popiežius Pranciškus. Pasak jo, viltis, suteikianti mums stiprybės visų iššūkių ir nerimo akivaizdoje, labai aktuali tais atvejais, kai susiduriama su sunkia liga, neįgalumu senatvėje ir bendrai artėjančia gyvenimo pabaiga. „Visiems, kurie patiria tokį netikrumą, taip dažnai susijusį su fizine kančia bei galimos nebūties slėpiniu, reikia tikros vilties liudijimo tų, kurie jais rūpinasi, slaugo ir būna šalia“, – tvirtinama Šventojo Tėvo laiške. Jame pabrėžiama, jog būtent paliatyvioji slauga, kuria siekiama palengvinti skausmo naštą, yra pirmasis konkretaus artumo ir solidarumo su kenčiančiais broliais ir seserimis ženklas. Be to, tokia rūpestinga priežiūra gali padėti ligoniams ir silpniesiems bei jų šeimos nariams ramiau susitaikyti su žmogišku pažeidžiamumu, trapumu bei baigtinumu, kuris būdingas kiekvienam gyvenimui mūsų laikinojoje žemiškoje egzistencijoje, kelyje į Amžinybę.
„Norėčiau pabrėžti, kad autentiška paliatyvioji slauga radikaliai skiriasi nuo eutanazijos, kuri niekada nėra vilties šaltinis, nėra nuoširdus rūpinimasis sergančiais ir mirštančiais žmonėmis“, – teigia popiežius Pranciškus, tęsdamas savo apmąstymus. Jo įsitikinimu eutanazijos plitimas, kai kur ją legalizuojant įstatymais, atspindi liūdnus šiandienos pasaulio bruožus – meilės stoką ir paplitusią silpnųjų „išmetimo kultūrą“. Pastarosios atveju į žmogų jau nebežiūrima, kaip į svarbiausią ir labiausiai brangintiną vertybę, jau dėl pačios esybės reikalingą visuotinės pagarbos bei saugojimo. Galima priminti šv. Jono Pauliaus II 1995 metų gyvybės gynimo enciklikoje „Evangelium Vitae“ išreikštą teisingą mintį, kad eutanazijos įstatyminis įteisinimas tam tikra prasme yra „despotizmo ir neteisybės viršūnė, nes kažkas gali savintis sprendimą, kas turi gyventi, o kas mirti“. Nors neretai eutanazija įvardijama kaip užuojautos kenčiančiam forma, esą „švelnios mirties“ suteikimas, bet vyraujant tendencijai vertinti gyvenimą tik tiek, kiek malonumų ir gėrybių jis duoda, jos pagrindu formuojama totalitarinė naikinimo ideologija, skatinanti primestą mirtį. Tada kentėjimas atrodo, kaip nepakeliamas kliuvinys iš kurio būtina bet kuria kaina išsivaduoti ir gyvybės nutraukimas tampa „teisėtu išsilaisvinimu“. Popiežius Jonas Paulius II tokį reiškinį ir įvardija, kaip „mirties kultūrą“, beplintančią sekuliarizuotoje visuomenėje, perdėtai suinteresuotoje efektyvumu bei materialine nauda, o sunkių ligonių, neįgaliųjų ir senelių globą laikančią finansiškai brangiu, varginančiu ir nereikalingu užsiėmimu. Eutanaziją palaikančios metodologijos, nuvertinančios sužalotą gyvybę ir nieko bendro neturinčios su žmogiška užuojauta, praktikavimas, „yra sunkus Dievo Įstatymo pažeidimas, nes tai tyčinis ir moraliai smerktinas asmens nužudymas“, autoritetingai patvirtinama enciklikoje „Evangelium Vitae“.
Tikrasis užuojautos liudijimas
Sąvoka „užuojauta“ faktiškai reiškia „kentėjimą kartu“, pastebi popiežius Pranciškus laiške Toronto susitikimo dalyviams. Taigi, užuojauta negali būti skatinimas dirbtinai nutraukti gyvenimą ar priartinti jo pabaigą, bet noras pasidalyti skausmo ir silpnumo našta su tais, kurie susiduria su žemiškosios piligrimystės paskutiniaisiais etapais. Būtent todėl paliatyvioji slauga ir yra tikroji užuojautos forma, nes atsiliepia į fizinę, emocinę, psichologinę bei dvasinę kančią, taip parvirtinant pagarbą kiekvieno asmens, ypač mirštančiojo, neatskiriamam orumui. Su meile ir artumu praktikuojant tą slaugą, padedama sunkioje padėtyje atsidūrusiems ligoniams ramiai ir su pasitikėjimu susitelkus priimti neišvengiamą akimirką, perėjimą iš laikinojo gyvenimo į amžinąjį gyvenimą. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad žvelgiant iš šios perspektyvos, ypač tikintieji gali suteikti gilesnį supratimą sąsajos tarp ligos, kančios, mirties ir Amžinybės, nes mato tai, kaip dalį Dieviškosios Apvaizdos slėpinio, o krikščioniškoje tradicijoje ir kaip šventėjimo kelią.
Tokiu būdu, pasiaukojusio medicinos personalo bei slaugytojų veiksmais rodomas gailestingumas ir pagarba ligoniams, atveria jiems galimybę rasti ne vien tik fizinį palengvėjimą ir dvasinę paguodą bei viltį, bet ir stengtis susitaikyti su Dievu, šeima ir draugais. Paliatyviosios slaugos tarnystė yra tikrai svarbi, netgi esminė ir sielovados požiūriu, nes padeda ligoniams ir mirštantiems suvokti, kad jie nėra atstumti ir vieniši, kad jų gyvenimas nėra našta, bet visada vertingas Dievo akyse bei artimai susietas su mumis visais. Šios dramatiško išbandymo akimirkos generuoja naujo solidarumo ir žmogiškos brolybės viltį, pabrėžiant, jog kiekviena žemiškojo gyvenimo pabaiga yra labai individuali, todėl turi būti palydėta tikrai išskirtiniu ir asmeniniu būdu, kuriame nesijaustų jokio aplaidumo.
Kaip tik tokia ir yra nuoširdi paliatyvioji slauga, teigė sveikindamas Toronto simpoziumą Kanados vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Viljamas Makgratenas (William McGrattan), pasiremdamas Katalikų Bažnyčios Katekizmo tvirtinimu, kad tokia slauga „yra tinkamiausia gailestingosios meilės forma ir turi būti visokeriopai skatinama“ (KBK, 2279). Šiuo liudijimu krikščionys medikai ir visi sunkių ligonių slaugytojai išreiškia tikėjimo ir socialinio veikimo sąveiką, kuri remiasi nesikeičiančiu Bažnyčios mokymu, kad reikia gerbti žmogaus gyvybės šventumą, ją saugant nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Baigdamas savo laišką, popiežius Pranciškus drąsino praktikuoti ir vystyti paliatyviąją slaugą, skirtą pažeidžiamiausių mūsų brolių ir seserų priežiūrai, liudijant meilę, suteikiančią viltį gyvenimo saulėlydyje ir tuo pačiu kuriant teisingesnę bei labiau brolišką visuomenę. Suteikdamas apaštalinį palaiminimą susitikimo dalyviams, Šventasis Tėvas prasmingai linkėjo išminties, stiprybės ir taikos.
„Pro vita“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 7 (383)