Paskelbimo šventuoju besitikint: palaimintasis Jurgis Matulaitis – kino kūrėjų akimis

Prieš 155 metus, balandžio 13-ąją, netoli Marijampolės, gimė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, popiežiaus Jono Pauliaus II pavadintas „žmogumi pagal Dievo širdį“. Šiemet ir kitąmet Lietuvoje minimos reikšmingos sukaktys, tiesiogiai susijusios su šiuo šviesuoliu, apie jį netrukus pasakos ir baigiamas kurti dokumentinis filmas „Pirmasis“. 

Kino pasakojimas atsiranda pačiu laiku: 2027-ieji paskelbti pal. Jurgio Matulaičio (1871–1927) ir Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato metais, minėsime 100-ąsias šios asmenybės mirties – gimimo dangui – metines. 

Tėvo Jurgio pastangomis 1926 metais buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, 1927 metais pasirašyta Lietuvos ir Vatikano sutartis. 1918 metais Jurgis Matulaitis įžengė į Vilniaus vyskupo sostą, šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus. Priverstas veikti atvirai priešiškose politinėse aplinkybėse, apgynė Bažnyčią, kad ji netaptų politikų įrankiu tautų priešinimui. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą. Vis dėlto, itin nepalankios aplinkybės nesutrukdė Jurgiui Matulaičiui puikiai baigti Peterburgo dvasinę akademiją, Fribūro universitete apsiginti aukščiausiais balais įvertintą teologijos daktaro disertaciją ir tapti puikiu, studentų itin mylimu tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi ir vicerektoriumi…  

Pirmasis… 

Toks epitetas tėvui Jurgiui dera daugeliu aspektų: pirmasis Lietuvoje įkūrė vienuoliją – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją; pirmasis profesionalus socialinių mokslų žinovas Rytų Europoje; pirmasis lietuvis, Bažnyčios pripažintas palaimintuoju nuo šv. Kazimiero laikų; pirmasis Šventojo Sosto atstovas nepriklausomoje Lietuvoje; pirmasis etninis lietuvis Vilniaus vyskupas; pirmasis ganytojas, į savo ganomuosius baltarusius prabilęs baltarusiškai.

Pasak filmo scenarijaus bendraautorės, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos narės sesers Viktorijos Plečkaitytės, filmas siekia ne tik atskleisti pal. Jurgio asmenį ir veiklą, jo liudijimo ir jo darbų reikšmę Bažnyčiai ir Lietuvai, bet ir pakviesti į susitikimą ar net į pokalbį, į dialogą.

„Daugeliu aspektų – ir išsilavinimu, ir eitomis pareigomis – tėvas Jurgis buvo europinio, gal net pasaulinio masto asmenybė. Vis dėlto, visada išliko vienuoliu, kunigu, ganytoju, tie­siog – Dievo žmogumi“, – teigia sesuo Viktorija.

Palaimintąjį Jurgį ji vadina kasdienos šventuoju, t.y. žmogumi, kuris, visų pirma, nepaprastai ištikimai gyveno savo kasdienybę ir būtent joje sugebėjo įžvelgti Dievo buvimą ir veikimą, kad iš Jo artumo semtųsi įkvėpimo ir jėgų kiekvienam žingsniui. „Kaip styga, kurią lengva užgauti. Toks jis buvo santykyje su Dievu: nuolat pasiruošęs skambėti po Dievo pirštu“, – kalba s. V. Plečkaitytė. Stipresnis jos pačios santykis su tėvu Jurgiu užsimezgė būtent tada, kai pradėjo atrasti jį kaip žmogų kasdienybėje – tarp žmonių, uždavinių, iššūkių, klausimų, nepasisekimų, nusivylimų, atradimų. 

Sausos biografijos nebus

Filmo režisierius Haroldas Klevinskas tikina, kad „Pirmasis“ niekuo neprimins sauso biografinio pasakojimo. Anot jo, biografiniai faktai ir istorinis kontekstas pinsis su tėvo Jurgio užtarimu malones patyrusių žmonių istorijomis. Režisierius prisipažįsta anksčiau apie pal. Jurgį Matulaitį žinojęs tik esminius faktus. Tačiau pradėjus labiau gilintis, tėvas Jurgis atsiskleidė kaip nepaprastai įdomi, daugialypė, net intriguojanti asmenybė.  

„Štai beveik 100 metų praėjo nuo jo mirties, regis, kalbame apie istorinę asmenybę, tačiau šiandien susipriešinusioje, kraštutinumų draskomoje mūsų visuomenėje jis ne mažiau svarbus ir aktualus. Visų jo darbų esmė buvo Dievas, tikėjimas, per tai jis ir skleidė tiesą ir šilumą“, – pabrėžia H. Klevinskas. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis buvo vienytojas, ganytojiška veikla aneksuotame Vilniaus krašte, paskui – Kaune, sugebėjo išsilaikyti virš politikos, politikavimo.

Filmo scenarijaus bendraautorė Gailė Garnelytė teigia, kad tėvui Jurgiui žmonių skirstymas, rūšiavimas buvo svetimas, visi jam buvo lygūs Dievo meilėje. Nepalaikė ir nacionalizmo – siekė vienyti daugiatautį, daugiakalbį ir daugiakultūrį Vilniaus kraštą. Anot G. Garnelytės, Jurgis Matulaitis buvo kunigas ne pagal vaidmenį, o iš pašaukimo. Taip pat puikus vadybininkas, reformatorius, steigęs vie­nuo­lijas, prieglaudas.

Pašnekovai pabrėžia, kad filmu nenorėta kurti „šventojo“ siaurąja prasme portreto. Priešingai – siekta atskleisti nepaprastai paprastą pal. Jurgio Matulaičio žmogiškumą, parodyti jo įvarialypę asmenybę. Apie jį filme kalba tikėjimo liudytojai, biografijos žinovai, vienuolės, Bažnyčios istorikai, taip pat žmonės, per tėvo Jurgio užtarimą išgyvenę nuostabius Dievo stebuklus.

„Kalbindami pašnekovus, klausydamiesi jų pasakojimų, ieškojome jų santykio su palaimintuoju Jurgiu. Per tą santykį ir išryškėja ir jo žmogiškumas, ir šventumo tikrovė“, – teigia kūrėjai.

Filmo „Pirmasis“ idėja prodiuserei Daivai Bilinskienei ir ses. Viktorijai Plečkaitytei kilo 2023 metais per pal. Jurgio Matulaičio draugijos suvažiavimą Marijampolėje.

„Man yra tekę skaityti palaimintojo Jurgio „Užrašus“. Nustebino ir įkvėpė Dievui pasišventusio žmogaus mintys, nušvitimai, akimirkos išgyvenimai. Jis dalijosi pastebėjimais apie kasdienybę, būtį ir tarnystę žmogui, Dievui. Lietuva privalo daugiau apie jį sužinoti ir atrasti, kokį didžiavyrį ir stiprų dvasinį lyderį ji turi ir kokią svarbią užduotį jam anuomet patikėjo Šventasis Sostas“, – kalba Daiva Bilinskienė.

Kol laukiama kanonizacijos

Filme skiriama dėmesio ir Jurgio Matulaičio kanonizacijos – paskelbimo šventuoju – procesui. Pasak sesers Viktorijos, tiesioginės sąsajos tarp žmogaus darbų ir jo paskelbimo palaimintuoju, vėliau – šventuoju, nėra.

Darbai yra šventumo vaisiai, ta­čiau ne medis. Šventumo medis yra kas kita. Jo esmė – santykio su Dievu klausimas, motyvacija, iš kurios randasi visi darbai. Todėl ir kanonizacijos procese bandoma atpažinti, kaip žmoguje atsiskleidžia dorybės, tokios, kaip tikėjimas, viltis, meilė, kantrumas, susivaldymas, klausiama, ar žmogus gebėjo būti kantrus, kai tam reikėjo didvyriškų pastangų, ar gebėjo išlaikyti viltį, kai vilties nebuvo ir panašiai“, – aiškina sesuo Viktorija.

Jau 1927-aisiais, arkivyskupą laidojant, kalbėta apie jį kaip apie šventąjį. Ilgainiui šventumo garsas sklido vis plačiau, žmonės prie J. Matulaičio kapo dažnai prašydavo malonių jo užtarimu. Ant sarkofago ėmė rastis raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai tapo priežastimi 1953 metais Romoje pradėti beatifikacijos bylą. Per kitus 34 beatifikacijos proceso metus paskelbta beveik tūkstantis liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones. 

1982-aisiais šv. popiežius Jonas Paulius II suteikė Jurgiui Matulaičiui „Garbingojo Dievo tarno“ titulą, o 1987 metais – paskelbė palaimintuoju. Beatifikacija, vykusi Romoje iškilmingai švenčiant Lietuvos krikšto 600-ąsias metines, laikyta šv. Jono Pauliaus II ypatingos ganytojiškos meilės Lietuvai ženklu.

Įrodyti įvykusio stebuklo faktą, kad palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju, nepaprastai sunku, todėl ir proceso trukmė iš anksto nenuspėjama ir gali būti tikrai ilga. Liudijimai apie pal. Jurgio užtarimu patirtas malones ir dabar nuolat pasiekia atsakinguosius už kanonizacijos bylą, yra atidžiai studijuojami ir pristatomi ekspertų vertinimui. 

Pasak G. Garnelytės, jai pačiai teko kalbėtis su IV stadijos vėžiu susirgusia ir jau prieš 5 metus mirtiną gydytojų diagnozę ir prognozę – „turite pusę metų“ – išgirdusia moterimi. Taip pat klausytis istorijos, kai sovietų saugumo darbuotojas, apsilankęs pal. Jurgio atlaiduose, naujai atrado tikėjimą ir atsisakė bendradarbiauti su represine institucija. 

„Dabar palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos klausimas priklauso nuo to, kada atsakingos Bažnyčios institucijos įvertins kurią nors malonę, gautą palaimintojo Jurgio užtarimu, kaip tikrą ir neginčytiną stebuklą. O kadangi tėvo Jurgio užtarimo meldžia, malones patiria ir jas liudija ne vienas, tad gal netruksime sulaukti ir jo paskelbimo šventuoju“, – viliasi filmo kūrėjai.

„Pirmasis“ buvo filmuojamas Vilniuje, Kaune, Prienuose, Marijampolėje, Panevėžyje ir Romoje. Filmo operatoriai Deividas Nutautas ir Haroldas Klevinskas, garso režisierius Kostas Radlinskas, gamintojas Studija TVIP. „Pirmojo“ premjera numatoma tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, vyks pristatymai Kaune, Marijampolėje, filmą rodys LRT televizija.

Filmo gamybą dalinai finansuoja Marijampolės savivaldybė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija, Kauno savivaldybė, LRT, Studija TVIP.

Sekite naujienas: 

https://www.facebook.com/filmas.pirmasis

https://www.youtube.com/watch?v=hCxzVH_23IM

Prodiuserė Daiva Bilinskienė

„XXI amžius“, 2026 m. birželio 5 d., nr. 21-22 (2682–2683)