Penkiolika Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Alfonso Svarinsko mėnesių

Atmintis 

Birutė Valionytė,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė

Šiemet minint gimimo 100-ąsias metines, norėčiau apžvelgti monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–­1954 10 03–2014 07 17) gyvenimo laikotarpį nuo 1991 m. rugsėjo 15 iki 1992 m. lapkričio 19 dienos. Tai yra monsinjoro 15 veiklos mėnesių, kai jis buvo Lietuvos Respublikos Aukščiau­siosios Tarybos (LR AT) depu­ta­tas.

Rinkimai Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70

1991 m. birželio 29 d. mirus Šilalės rinkimų apygardos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Valerijonui Šadreikai, buvo paskelbti nauji rinkimai. Mons. Alfonsas Svarinskas 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas Viduklėje. Jo ryšys su parapijiečiais nenutrūko ir kalint Permės konclageryje. Kai  monsinjoras 1990 m. birželio 19 d. iš tremties Vokietijoje grįžo į Lietuvą, jį pasitiko Viduklės parapijiečiai. Todėl nenuostabu, kad  1991 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Šilalės rajono Taryba kandidatu į Aukščiausiosios Tarybos depu­tatus vienbalsiai iškėlė krikščionių demokratų partijos narį Alfonsą Svarinską, Vaclovo gimusį 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės rajone, dir­ban­tį Kauno arkivyskupijos kurijoje kan­cleriu, gyvenantį Kaune. Alfonsas Sva­rinskas nepartinis, lietuvis, išsilavinimas aukštasis. Kandidatui tada buvo 65-eri. Rugpjūčio 6 dieną Šilalės rinkimų apygardos rinkiminė komisija įregistravo A. Svarinską kandidatu į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Kandidato rinkimų byloje įsegtas A. Svarinsko ran­ka rašytas sutikimas balotiruotis Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70. Monsinjoro rašysena buvo graži, tolygi ir labai aiški, kaip ir jo charakteris – visada tiesus. Kandidato į LR AT deputatus biografijos duomenų anketa  užpildyta A. Svarinsko ir patvirtinta jo parašu: 1946 12 31-1956 m. – Intos-Abezės konclageriai RSFSR 17-58, I a ir 58, 11, 10 metų; 1956-1958 m. – Kulautuvos ir Betygalos vikaras; 1958 04 09-1964 m. – Mordovijos konclageris LTSR  BK 70 str., 6 metai; 1964 04 10-1965 09 14 neleido dirbti kunigu; 1965 09 15-1970 10 mėn. – Miroslavo, Alytaus r., parapijos vikaras; 1970-1971 06 mėn. – Kudirkos Naumiesčio parapijos vikaras; 1971-06 mėn.-1976 08 16 – Igliaukos ir Patilčių parapijų klebonas; 1976 08 mėn. –1983 01 26 – Viduklės parapijos klebonas-areštas; 1983 01 26-­1988 07 12 – Uralo Permės konclageris LTSR BK 68 str. 1 d., 10 metų; 1988 07 15-1988 08 23 – Lietuvoje; 1988 08 25-1990 06 19 – Vakarų pasaulis, 1990 06 25 Kauno kurija, kancleris.

Rugpjūčio 8 dieną šioje apygardoje Lietuvos demokratinės darbo partijos Šilalės rajono Taryba iškėlė Lietuvos laisvųjų profsąjungų konfederacijos pirmininką Marijoną Visakavičių. 

Kandidatas į deputatus A. Svarinskas 1991 m. rugpjūčio 20 d. prisistatė per Lietuvos televiziją tokiu kreipiniu į savo rinkėjus: „Mielieji, Didžiosios kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę draugai!“, o rugpjūčio 23 dieną jis prisistatė Šilalės rajono laikraštyje „Artojas“. Šilalės rajono laikraštis rugpjūčio 27 dieną pristatė kandidatą į deputatus M. Visakavičių. Rugsėjo 3 dieną kandidatas kalbėjo per Lietuvos radiją: „… dabar yra ypatingas metas ir parlamentui, ir Vyriausybei, ir visai tautai. Taigi dirbti ir kovoti už naują Lietuvą! Ir aš ruošiuosi į parlamentą, kad savo silpnais pečiais paremčiau parlamento veiklą. Eisiu į naują darbą su pasitikėjimu, nes žinau iš dešimčių kovos patirčių – jei Dievas su mumis, tai kas prieš?“  

Rugsėjo 10 dieną „Artojas“ išspausdino apie A. Svarinską interviu su Kaltinėnų parapijos klebonu ir rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku. Rajono laikraštyje „Artojas“ monsinjoro kandidatūrą palaikė Šilalės dekanato kunigai, krikščionių demokratų partija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių taryba, Lietuvos šaulių cen­tro valdyba, Šilalės  Sąjūdžio taryba ir Telšių vyskupas Antanas Vaičius, rašytojas Kazimieras Saja.  Rugsėjo 13 dieną „Artojo“ laikraštis išspausdino Jonavos rajono visuomeninių organizacijų pranešimą, kad nepritaria M. Visakavičiaus kandidatūrai į LR AT deputatus. Pranešimą pasirašė Kauno rajono Jonavos krikščionių demokratų kuopelės pirmininkas J. Jankauskas, Jonavos socialdemokratų partijos pirmininkas J. Bielinis, Jonavos demokratų partijos pirmininkas V. Aleksandraitis, Jonavos „Caritas“ sambūrio vadovė A. Pumputienė. Šilalės rajono rinkėjus taip pat informavo, kad LPS Jonavos rajono taryba už nederamą elgesį suspenduoja  rajono Sąjūdžio tarybos nario M. Visakavičiaus įgaliojimus. Lionginas Radzevičius, Vilniaus technikos  universiteto docentas, prašo M. Visakavičiaus nepristatinėti Laisvųjų profsąjungų konfederacijos pirmininku, nes jis į šias pareigas pateko pažeisdamas konfederacijos įstatus. „Manau, kad ši apgaulė kompromituoja pačią LDDP“, – rašo L. Radzevičius, Lietuvos laisvųjų profsąjungų suvažiavime išrinktas pirmininku. Šiame numeryje visas puslapis buvo skirtas rinkėjų laiškams, kurie pritaria A. Svarinsko kandidatūrai.  Šilalės rinkiminės apygardos  Nr. 70 byloje yra vienas įdomus Šilalės rajono Tarybos 1991 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 121, adresuotas Lietuvos Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkui Juozui Bulovui, kuriame Šilalės rajono Taryba informuoja apie rinkiminės kampanijos eigą. Iš šio rašto matyti, kad M. Visakavičius skundėsi dėl  nevienodai sudarytų sąlygų rinkimuose. Bet iš tarybos rašto matyti kad, skundas yra nepagrįstas. A. Svarinskas nusiskundimų neturėjo. Yra Šilalės rinkimų apygardos Centrinės rinkiminės apylin­kės stebėtojų pareiškimai, kuriuose teigiama, jog rinkimų komisija ne iš visų rinkėjų reikalavo asmens dokumentų. Rinkimų komisija paaiškino, kad neprašė dokumentų iš tų rinkėjų, kuriuos gerai pažįsta. Rinkimų dieną buvo sušauktas rinkimų apygardos posėdis, kuriame svarstyti nustatyti pažeidimai, bet komisija nutarė, kad pažeidimai yra nereikšmingi ir patvirtino balsavimo rezultatus. Bet kandidato M. Visakavičiaus patikėtinis LR AT deputatas Česlovas Juršėnas rugsėjo 15 dieną parašė skundą Lietuvos Respublikos Rinkimų komisijos pirmininkui  J. Bulovui, kuriame sakoma, kad yra pažeistas Rinkimų įstatymo 13 straipsnis ir melagingai charakterizuotas kandidatas į deputatus. Rugsėjo 16 dieną skundą Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkui J. Bulavui parašė ir dar trys M. Visakavičiaus patikėtiniai, kuriame teigiama, kad, nors A. Svarinskas laimėjo rinkimus didžiule persvara, „bet rezultatai neatspindi realios situacijos, kadangi rinkiminė kova nebuvo nei lygi nei garbinga, o… kandidatui nebuvo suteikta salė susitikimui su rinkėjais, nei tribūna vietos televizijoje ir radijuje. Negalėjo M. Visakavičius pasinaudoti ir rajono laikraščio paslaugomis. Jis, Laisvųjų profsąjungų lyderis, pristatytas kaip LKP kandidatas.“ Tuo tarpu Šilalės rajono taryba savo rašte šiuos priekaištus atmeta ir smulkiai paaiškina situaciją. Visa tai rodo tuometines įtampas Lietuvoje  ir komunistų partija, persivadinusi LDDP, nesirengė perduoti valdžios Sąjūdžiui. Monsinjoro atsiradimas AT, kur jis turėjo nuolat galimybę kalbėti Lietuvai, buvo nepageidautina LDDP. Todėl Šilalės rajono Taryba rašė raštą Respublikinei rinkiminei komisijai, kad užbėgtų už akių, galimų pažeidimų atsiradimams. Tuo metu Lietuvoje toli gražu nebuvo paprasta padėtis. Kandidato į AT deputatus A. Svarinsko rinkiminė kampanija vyko intensyviai. Rinkėjai su kandidatu į susitikimus rinkosi gausiai. Kandidatas yra išsaugojęs rinkėjų siųstus raštelius – paklausimus. Rinkėjų keliami klausimai padeda suprasti, kiek ir kokių 1991 metais Šilalėje buvo skaudulių. Didžioji jų dalis yra okupacijos padaryta žala žmonėms, iki šiol jaučiami ir jos padariniai, aktuali girtuoklystė, vagystės ir kitos problemos. 

Kandidato į LR AT  deputatus A. Svarinsko susitikimų su rinkėjais grafikas atspausdintas Šilalės rajono laikraštyje „Artojas“. Iš jo matyti, kad rugpjūčio 24 dieną, 20 val., jis susitiko Palentinyje, 25 dieną – Šv. Baltramiejaus atlaiduose Kvėdarnoje, 26 dieną, 20 val. – Didkiemio mokyklos salėje, 27 dieną, 20 val. – Žvingių mokyklos salėje, 28 dieną – Iždonuose, 30 dieną, 9 val. – „Medvėgalio“ valstybinio ūkio mechaninių dirbtuvių salėje, 20 val. –  Žadeikiuose; rugsėjo 4 d. 20 val. – Jucaičių kolūkio kontoros salėje, 5 dieną, 20 val. – Bilionių kultūros namuose, 8 dieną, 20 val. – Upynoje, 9 dieną, 9 val. – Pajūrio mechaninėse dirbtuvėse, 15 val. – Šilalės rajono ligoninėje, 10 dieną, 12 val. – Pajūrio parapijos klebonijoje, 20 val. – Jomantų kontoroje.

Archyviniai duomenys rodo, kad per pietus beveik kasdien buvo dar ir trečias susitikimas su rinkėjais. Monsinjoras vykdė labai aktyvią rinkimų kampaniją  ir tai davė rezultatą. Jis buvo pirmasis dvasininkas išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Seimą atkurtoje Lietuvos valstybėje. 

Rugsėjo 15 dieną įvyko rinkimai, kuriuose už Alfonsą Svarinską balsavo 8607 rinkėjai, o  už Marijoną Visakavičių – 3201  rinkėjas. LR AT rugsėjo 24 dieną mandatų ir etikos komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas pateikė AT svarstyti LR AT  nutarimo „Dėl LR AT deputato A. Svarinsko įgaliojimų pripažinimo“ projektą. A. Sa­kalas pabrėžė, kad 70-oje rinkimų apygardoje balotiravosi du kandidatai. Rinkimuose dalyvavo 59,42% įrašytų į sąrašus rinkėjų. Rinkimų komisija gavo kelis pareiškimus dėl rin­kimų įstatymo pažeidimų. Komisija išnagrinėjusi nurodytus trūkumus nus­tatė, kad jie lemiamos įtakos rinkimų rezultatams neturėjo. Už Alfonsą Svarinską balsavo 66,09 %, o už Marijoną Visakavičių – 24,57% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Už šį AT nutarimą balsavo 94 AT deputatai. Po to į AT tribūną pakviestas Šilalės rajono tarybos pirmininkas Alfonsas Bartkus. Jis kalbėjo: „Deputato mandatą gavo žmogus, atstovaujantis dvasinin­kų luomui. Jis visą savo gyvenimą paskyręs kovai už tikėjimą ir Tėvynės laisvę. Štai ta laisvė atėjo, o kartu su ja atėjo į parlamentą ir gerbiamasis deputatas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Atėjo jis per Sibiro lagerius, tardymus, per tremtį, nuolatos persekiojamas, šmeižiamas, ir žeminamas. Šilalės žmonės jį pasirinko tokį. Mes žinome, kad parlamentui reikia dorų, dvasiškai tvirtų ir Tėvynei ištikimų žmonių. Visas šias savybes mielas deputatas turi. Jis įrodė tai savo gyvenimu. Todėl neabejojame, kad dar labiau sustiprės parlamento dauguma.“

Lietuvos Naujajame  archyve  esanti Alfonso Svarinsko fondo medžiaga byloja, kad rinkimai vyko ne tik Šilalės rinkimų apygardoje, bet monsinjorą deputatu „rinko“ visa Lietuva. Jį išrinkus deputatu, sveikinimus siuntė ir atskiri žmonės, ir kolektyvai iš visos Lietuvos, ir užsienio lietuviai.  Monsinjoras iškart įsijungė į deputato veiklą.

Darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje

Naujai išrinktas deputatas A. Svarinskas Aukščiausiojoje Taryboje susitiko su savo tardytoju deputatu Egidijumi Bičkausku ir Kazimieru Motieka. Reikia suprasti monsinjoro savijautą ir šių dienų akimis žiūrint paradoksą, kai Lietuvos patriotas, nuteistas kalėti 26 metams, ir ypatingų bylų tardytojas yra kolegos, jie kuria nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos Respublika 1991 m. rugsėjo 17 d. buvo sugražinta į Jungtinių Tautų  gretas. Monsinjoras į Aukščiausiąją Tarybą atėjo, kaip tik po šio džiugaus ir taip laukto įvykio. Monsinjoras tada buvo pakylėtas. Gi Aukščiausioji Taryba apsidžiaugė, kad dar vienas tvirtas patriotas papildė jos gretas. Turiu pasakyti, kad nors monsinjoras labai aštriai kritikavo komunistus, bet jie jį irgi gerbė.

Tik patvirtinus A. Svarinsko mandatą, tą pačią dieną, spalio 24 dienos AT rytiniame posėdyje deputatas A. Svarinskas perskaitė pareiškimą, kuriuo jis paneigia Kazimieros Prunskienės išsakytus teiginius duotame interviu Olandijos laikraščiui: esą jei kas Lietuvoje kalba kritiškai ir nori pereiti į opoziciją, tai tokie žmonės yra laikomi išdavikais, ir už tokią išdavystę reikia sumokėti krauju.

Po Lietuvos pripažinimo prasidėjo skubus Lietuvos sugražinimas į tarptautines organizacijas. Štai rugsėjo 26 dieną LR AT priėmė nutarimą „Dėl Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės įsteigimo“ ši grupė, kurią sudarė 17 deputatų, buvo sudaryta frakcijų principu. Jungtinei Sąjūdžio frakcijai atstovavo A. Svarinskas. Šiaurės šalių grupė pakvietė po vieną atstovą iš trijų Baltijos valstybių į Tarpparlamentinės Sąjungos 86-jąją konferenciją Čilėje, vykusią 1991 m. spalio 7-12 dienomis. Lietuva į ją delegavo deputatą A. Svarinską. Šiaurės šalys finansavo šią kelionę. Spalio 4 dieną Lietuva buvo priimta į Tarpparlamentinę Sąjungą. Monsinjoras prancūzų kalba padarė trumpą pranešimą. Buvo pakviestas į Čilės televiziją ir dar davė interviu trims laikraščiams. Spalio 11 dieną konferencijoje deputatas A. Sva­rinskas kreipėsi į pasaulio parlamentų atstovus dar kartą prašydamas, kad šie reikalautų, jog iš Lietuvos nedelsiant būtų išvesta okupacinė armija. Airijos atstovas įvykdė Lietuvos prašymą ir pareikalavo, kad TSRS išvestų savo armiją iš Lietuvos. Šioje konferencijoje TSRS nepavyko pra­stumti savo atstovo į Sąjungos vykdomąjį komitetą. Grįžęs iš komandiruotės deputatas parašė išsamią ataskaitą.

A. Svarinskas, būdamas politinis kalinys, iš karto įsitraukė į komisijų darbą, kuriose buvo nagrinėjami nukentėjusiųjų nuo okupacijos klausimai. Spalio 31 dieną AT Prezidiumo nutarimu „Dėl represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ įtraukė ir A. Svarinską, o lapkričio 6 dieną A. Svarinską įtraukė į Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvių teisių komisiją, lapkričio 27 dieną buvo sudaryta AT deputatų komisija Lietuvos piliečių, gelbėjusių žmones nuo genocido nacių okupacijos metais, veiklai tirti. Į šios komisijos sudėtį įtrauktas ir A. Svarinskas. Šios komisijos uždavinys buvo teikti pasiūlymus Aukščiausiosios Tarybos  pirmininkui dėl tų žmonių apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

1991 m. lapkričio 7-17 dienomis deputatas  A. Svarinskas  išvyko į komandiruotę Vokietijoje.

Gruodžio 15 dieną monsinjoras dalyvavo iškilmingame Vidaus reikalų ministerijos  I-ojo Vidaus tarnybos pulko karių priesaikos priėmime, kiek prisimenu iš generolo Madalovo žodžių,  kariai labai apsidžiaugė, kad iš AT deputatų dalyvaus būtent monsinjoras.

1992 m. sausio 23 d. AT svarstė AT nutarimo projektą „Dėl sovietų sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“. A. Svarinskas svarstyme kalbėjo: „Pirmiausia preambulėje reikia įrašyti, kad komunistų partija, komjaunimas ir kitos organizacijos ir tik paskui KGB. Viską valdė komunistų partija, ji buvo šeimininkas, o KGB buvo tik įrankis, ką jiems sakė, tą jie darė. Kada liepė komunistai 1987 metais vaišinti mus arbata saugume, jie vaišino, o kai liepė mušti, kaulus sulaužyti, jie laužė kaulus. Dabar antra, reikia įrašyti prokurorus, teisėjus, advokatus, kurie dalyvavo politinėse bylose. Dėl to, kad advokatai nieko ypatingo nepadarė, o tik siūlydavo prisipažinti dėl to, kad kaltę sumažintų. Taigi advokatus reikia įrašyti į šitą. Prašau mane užrašyti diskusijoms.“

Sausio 28 dieną AT pradėjo svarstyti įstatymo projektą „Dėl kai kurių apribojimų užimti valstybines pareigas“. Diskusijos buvo ilgos ir audringos, nes klausimas labai jautrus. Šiuo klausimu kalbėjo ir A. Svarinskas: „Mes buvome per daug nuolaidūs, patikėjom, kad jie padarė atgailą, o jie vardą pamainė. Tie visi komunistai nusikaltėliai pamainė vardą ir dabar visi jaučiasi saugūs ir iš kitų drįsta tyčiotis…“

Vasario 5 dieną AT toliau  svarstė  šio įstatymo projektą. A. Svarinskas šiuo klausimu pasakė išsamią, labai emocionalią ir teisingą kalbą: „… taigi reikia visiems mesti bilietus ir pradėti iš naujo kūrybą. Kai nebebus kompartijos, tada bus Lietuvoje kūryba. Juk negalima taip: tame pačiame krašte kompartija ir nukentėjusios aukos. Kompartija turi priplėštus milijonus, kuria dabar kooperatyvus: milijoninė apyvarta, važiuoja į užsienį, į Graikiją atostogauti. Va liaudies atstovai. O kolūkietis kur nuvažiuoja? O dabar partizanai ir kiti parvažiavę po 25 metų gauna 35 rublius pensijos ir butų visi neturi…“ Deputatas labai konkrečiai išsakė tuo metu buvusią neteisybę ir visiškai suprantama jo kalbos emocija. Jis pats buvo išgyvenęs neteisybę, pažeminimą ir susidorojimą su juo, norėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje ši neteisybė būtų ištaisyta kuo greičiau.

LDDP narius Aukščiausiojoje Taryboje erzino monsinjoro tiesus, o kartais ir kandus žodis. Jie pasitelkė Sąjūdžio centro frakciją į pagalbą, kuri kreipėsi į Jo Eminenciją  kardinolą Vincentą Sladkevičių, atkreipdama dėmesį į mons. A. Svarinsko kaip kunigo ir deputato kalbos retoriką, kuri, jų manymu, esanti nesuderinama ir kiršina žmones. Vasario 20 dieną A. Svarinskas perskaitė Jo Eminencijos  kardinolo Vincento Sladkevičiaus laišką, adresuotą Sąjūdžio centro frakcijai. „Man adresuotas jūsų pareiškimas dėl prelato Alfonso Svarinsko, jūsų teigimu, žadina susierzinimą tautoje, mano manymu, turėjo būti adresuotas ne man, o pačiam prelatui A. Svarinskui, arba AT, arba Šilalės rajono rinkėjams. (…) Kaip kunigas, prelatas A. Svarinskas nei savo elgesiu, nei pasisakymais tikėjimo klausimais neprasilenkia su Bažnyčios kanonais, bet visuomet pasilieka kaip uolus, pavyzdingo, doro elgesio dvasininkas. Geranoriškai įsiklausydami į jo pasisakymus pajėgsime atrasti meilę Tėvynei ir pagarbą žmonėms.“ Tad tada Bažnyčia ir tauta buvo vienovėje, o Bažnyčios žodis buvo reikšmingas. 

Po Lietuvos pripažinimo Europos Parlamentas pasiūlė Lietuvai užmegzti tarptautinius ryšius. 1992 m. vasario 6 d. AT patvirtino savo atstovus Europos Parlamente.  Atstovai buvo renkami laikantis frakcijų principo. Jungtinei Sąjūdžio frakcijai atstovauti buvo patvirtintas  A. Svarinskas. Paskirtų atstovų tikslas buvo palaikyti ryšius su Europos parlamentu.

Kovo 24 dieną deputatas A. Svarinskas perskaitė Lietuvos politinių kalinių sąjungos pareiškimą  dėl AT Teisinės sistemos komisijos parengto įstatymo projekto „Dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos gyventojams“, kuriame apsiribojama 1953 metais. „Lietuvos politinių kalinių sąjunga kategoriškai protestuoja prieš tokią siaurai suprastą genocido sąvoką ir reikalauja, kad įstatymas apimtų visą okupacijos laikotarpį. Pritariame AT Krašto apsaugos  ir vidaus reikalų komisijos parengtam įstatymo projektui ir manome, kad jis turi būti priimtas neatidėliojant“. Monsinjoras dar kartą kalbėjo šiuo jam asmeniškai labai svarbiu klausimu ir jis nuoširdžiai stengėsi, kad šis klausimas būtų sprendžiamas kiek įmanoma greičiau.  Bet, deja, AT prasidėjo priešlaikinių rinkimų agonija ir šis įstatymo projektas liko nepriimtas.

1992 metų pavasarį prasidėjo diskusija dėl Prezidento institucijos atkūrimo. Buvo dvi principingai skirtingos pozicijos. Viena grupė deputatų manė, kad kol nėra parengta ir patvirtinta Konstitucija, tol kalbėti apie Preziden­to instituciją yra per ankstyva. Šį argumentą sustiprino ir tai, kad priimant Konstituciją Prezidento funkcijos gali kisti, o rengėjai jau gali būti suvaržyti išrinkto Prezidento galiojančių funkcijų. Kita grupė manė, kurią palaikė ir AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, kad Prezidento instituciją galima atkurti ir be naujos Konstitucijos priėmimo, pataisant Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Tai buvo viena klausimo pusė, bet kita buvo sulaukusi ypač aštrių diskusijų – o kokios gi Prezidento galios? Iš to kilo klausimas – tai koks Lietuvos valstybės valdymo modelis? Referendumas dėl Prezidento institucijos įvedimo įvyko 1992 m. gegužės  23 d. Jame dalyvavo 59,18 % sąrašinių rinkėjų, o „už“ pasisakė 40,99%. Šiandien jau taip akivaizdu, kad buvo bandoma pastatyti arklį prieš vežimą.

Šios diskusijos kontekste iškilo dar vienos opios problemos sprendimo diskusija. Okupacinės armijos išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo klausimo sprendimas. Nors 1991 m. liepos 29 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos, bet šioje sutartyje nėra net užsimenama apie okupacinės armijos pasitraukimą. Iš sutarties teksto paskutiniu metu Rusijos delegacija šį klausimą išbraukė. Borisas Jelcinas tada pasakė garsiąją frazę: „Be sutarties įėjome, be sutarties išeisime“. Okupacinė armija iš Lietuvos buvo išvedama pagal išvedimo grafiką, kurį pasirašė iš Rusijos pusės – gynybos ministras Pavelas Gračiovas, o iš Lietuvos pusės – krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Vykdant  šį susitarimą ne viskas vyko labai sklandžiai. Rusija vilkino šį procesą ir kėlė vis naujus reikalavimus. Toks nesusikalbėjimas suaktyvėjo 1992 metų pavasarį. Stengdamasi, kad  kuo greičiau oku­pacinė armija būtų išvesta iš Lietuvos, Aukščiausioji Taryba pradėjo svarstyti  surengti referendumą dėl armijos išvedimo ir nuostolių atlyginimo. Balandžio 24 dieną AT Prezidiumas patvirtino LR AT deputatų, teikiančių pasiūlymą paskelbti referendumą, parašų autentiškumą ir priklausymą deputatų korpusui. AT deputatai pasirašė pasiūlymą paskelbti referendumą „Dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš LR teritorijos 1992 m. ir žalos Lietuvai atlyginimo“. Tarp pasirašiusiųjų yra ir A. Svarinskas. Po to prasidėjo aktyvios diskusijos referendumo klausimais. Referendumas įvyko 1992 m. birželio 14 d. ir jame dalyvavo 76,05 % sąrašinių rinkėjų, iš jų 90,67 % pasisakė „už“. Tai buvo rimtas Lietuvos reikalavimas, kurį išgirdo ir Rusija. Šis referendumas užbaigė Rusijos spaudimą Lietuvoje įteisinti savo karines bazes. 

Šie abu referendumai iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų pareikalavo didelių pastangų ir laiko sąnaudų, kad jie įvyktų. Jei būtų neįvykęs referendumas dėl kariuomenės išvedimo, tai būtų sustabdę okupacinės armijos išvedimą. Todėl deputatai dėjo visas pastangas, kad referendumas įvyktų. LDDP irgi rėmė šį referendumą. Visa Lietuva nubalsavo už buvusios TSRS armijos išvedimą, išskyrus Šalčininkų rajoną – „prieš“ balsavo 38 %, Vilniaus rajone – 24,5 %, o Švenčionių rajone – 20 %. Iš viso „prieš“ visoje Lietuvoje buvo 7,29 %. Tad Lietuvos piliečiai nepaliko jokių galimybių Rusijai manipuliuoti jos karinių bazių būtinumu Lietuvos teritorijoje.

Labai įtemptu metu deputatas A. Svarinskas rado laiko dalyvauti ir  pirmajame pasaulio lietuvių teisininkų kongrese 1992 m. gegužės 25 d. Vilniuje ir Lietuvos Darbo Federacijos  atkuriamajame suvažiavime 1991 m. gruodžio 28 d.

1992 m. liepos 5-11 dienomis Lietuvos delegacija lankėsi Europos Parlamente  Strasbūre, Prancūzijoje. A. Svarinskas buvo įtrauktas į delegacijos sudėtį, o liepos 11-18 dienomis Lietuvos delegacija dalyvavo 11-oje tarptautinėje solidarumo tarp tautų konferencijoje Udine, Italijoje. A. Sva­­rinskas buvo grupės vadovas, kartu su deputatais Stasiu Malkevičiumi ir Romualda Hofertiene. 1992 m. rugsėjo 6-13 dienomis Lietuvos delegacija, vadovaujama deputato A. Sva­rinsko, dalyvavo 88-oje Tarpparlamentinės Sąjungos konferencijos darbe Stokholme. Monsinjoras buvo poliglotas. Jis mokėjo šešias kalbas. Todėl sudėtinga šiandien pasakyti, kur monsinjoro veikla buvo efektyvesnė: ar Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje, kuriai jis priklausė, ar jo nuveikti darbai pristatant tik ką sugrįžusią Lietuvos valstybę į pasaulio tarp­tautines organizacijas.

Lietuvos Respublikos Aukščiau­siojoje Taryboje būnant deputatu A. Svarinskui įvyko 9 vardiniai balsavimai. Monsinjoras visuose dalyvavo ir visuose ir balsavo „už“, tai yra AT nutarimas dėl komisijos Šalčininkų, Vilniaus, Ignalinos ir Sniečkaus rajonų išvadų, nutarimas dėl Prezidento institucijos, nutarimas dėl V. Čepaičio mandato suspendavimo 1992 m. ba­landžio 7 d., nutarimas dėl sutikimo deputatui užsiimti kita veikla, nutarimas dėl referendumo paskelbimo dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, nutarimas dėl deputato J. Minkevičiaus pareiškimo, nutarimas dėl referendumų pravedimo vieną dieną, konstitucinis aktas nesijungti į politines ir karines rytų sąjungas, nutarimas dėl LR Seimo rinkimų 1992 m. spalio 25 d.

1992 m. sausio 28 d. A. Svarinskas patvirtintas Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos nariu, o vasario 13 d. vienbalsiai išrinktas komisijos pirmininko pavaduotoju. 1992 m. balandžio 1 d. Komisija svarstė įstatymo projektą „Dėl nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus“. Posėdyje pabrėžta, kad Teisinės sistemos komisijos parengtas projektas  labai siaurai apima genocido sąvoką ir komisija nutarė išanalizuoti klausimą plačiau bei parengti savo siūlymus. Nagrinėjo padėtį įkalinimo įstaigose ir nutarė, kad deputatas A. Svarinskas papildytų Kalinių globos draugiją, kad  kalinių skundai  būtų nagrinėjami efektyviau. Svarstyta Nacionalinio saugumo koncepcija, A. Svarinskas pateikė informaciją iš Lietuvos kareivių motinų sąjungos  suvažiavimo.  1992 m. balandžio 15 d. monsinjoras dalyvavo paskutiniame komisijos posėdyje. Vėliau jis ne tik savo apygardoje, bet ir visoje Lietuvoje įsitraukė į referendumų  agitaciją. 

Darbas su rinkėjais 

Žmonės rašė skundus ir  išsakė savo bėdas. Deputatas visiems rašiusiems atsakė. Atsakymai buvo labai konkretūs ir parengti profesionaliai. Jo padėjėja Diana Šarakauskaitė dirbo 1,5 etato nuo 1992 m. vasario 1 d. iki birželio 1 d. Toliau deputatas savo pareigas vykdė vienas be oficialių pagalbininkų. Bet sprendžiant iš archyve esančių išlikusių atsakymų, matyti, kad monsinjorui talkino profesionalūs teisininkai. Dažnai žmonių klausimai išsispręsdavo vien deputatui išsiuntus užklausimą į savivaldybę. Archyve yra ilga susirašinėjimo istorija  (12 psl.) su Zigmu Vedeikiu dėl Konstantino Rupšio bityno (30 avilių) laikymo Pabalių kaime. Į skundo  nagrinėjimą buvo įtraukta Šilutės savivaldybė ir Rietavo urėdija. Galiausiai abi pusės sudarė taikos sutartį. Ir abiejų pusių ginčas trukęs keletą metų, įsikišus AT deputatui, baigėsi taikos sutartimi. Šis pavyzdys rodo, kad tuo metu skaudulių Lietuvoje buvo labai daug ir įvairių. Žmonės, nerasdami teisybės, beveik visais klausimais kreipdavosi į AT deputatą. Teisybės atstatymas, vykdant nekilnojamo turto ir žemės grąžinimą po 50 metų, iš principo negalimas neįskaudinant kitos pusės. Pradėjus svarstyti nekilnojamo turto grąžinimo įstatymo projektą, deputatai sulaukė daugybės nusiskundimų tuo klau­simu. Vieni skundėsi, kad negražina turto, kiti gyvenantys tuose butuose, jungėsi į būsimų benamių asociacijas ir gynė savo teises. Deputatams reikėjo okupacijos sukurtą skaudulį profesionaliai ir išaiškinti ir rasti mažiausiai nepalankų abiem pusėms  sprendimą. Tokių nusiskundimų A.  Svarinsko archyve yra ne vie­nas.

1991 m. gruodžio 20 d. Vilniaus pirmos klinikinės ligoninės grupė iniciatyvių gydytojų kreipėsi į A. Svarinską, kad aptartų katalikiškos ligoninės steigimą. Monsinjoras rūpinosi Vilniaus katalikiškos ligoninės įsteigimu ir priklausė ligoninės valdymo komitetui. Beveik po metų Teisingumo ministerija 1992 m. lapkričio 29 d. įregistravo Respublikinės  Vilniaus katalikiškos ligoninės valdymo komiteto įstatus, o gydytojai priėmė Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės darbuotojo etines taisykles. 

Žmonės monsinjorui skundėsi dėl Panevėžio vyskupijos kurijos abejingumo būtiniausiems vyskupijos reikalams. Taip pat tikintieji skundėsi kunigais, kurie aplaidžiai atlieka savo pareigas. Monsinjoras ypatingą dėmesį skyrė  kovoje su girtuoklyste ir „palaidu“ gyvenimu. Į monsinjorą žmonės kreipėsi ne tik iš jo rinkinės apygardos, bet iš visos Lietuvos. Jam rūpėjo Pelesos, Gervėčių ir kitų lietuviškų salų Baltarusijoje  klausimai. Jis palaikė ryšius su užsienio lietuviais.

Kita veikla

Monsinjoras, būdamas deputatu, dar surasdavo laiko ir kitoms pareigoms. Iš savo patirtis žinau, kad tai reikalauja didelio atsidavimo ir laiko. Monsinjoras savo laisvalaikio, manau, neturėjo. Jis visą save paskyrė tarnystei Dievui ir Tėvynei. 

Monsinjoras priklausė Sąjūdžio Seimui, buvo Antrojo Pasaulinio karo dalyvių antihitlerinės koalicijos pusės Lietuvos organizacijos nariu. 1991m. spalio 27 d. jis buvo išrinktas Nepriklausomybės partijos garbės nariu. Monsinjoras organizavo partizanų atminimo įamžinimą. Jis nutarė savo tėvo žemėje įrengti atminimo parką. Jis buvo išrinktas Lietuvos Laisvės kovų Sąjūdžio Tarybos vicepremjeru ir rūpinosi Didžiosios kovos apygardos partizanų parko įsteigimu. 1993 m. liepos 14 d. Ukmergės rajono valdyba patvirtino Mūšios miško parko Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti ribas. 

1992 m. rugsėjo 27-30 dienomis dalyvavo  ukrainiečių kardinolo Josipo Slipyj perlaidojimo  ceremonijoje Lvive. Kardinolas buvo monsinjoro pirmojo kalinimo metu kameros draugas, kuris vėliau ištremtas į Romą. Iš ten kardinolas rūpinosi monsinjoro išlaisvinimu.

Šalia to monsinjoras neapleido ir kunigo pareigų. Nuolat vykdė sielovadinį darbą. 

Monsinjoro santykis su masinėmis informavimo priemonėmis

Atskiro aptarimo reikalauja jo bendradarbiavimas su žurnalistais. Monsinjoras su jais aktyviai bendradarbiavo. Šiuo laikotarpiu jo paties rašytinių darbų yra tik keletas, bet savo interviu davęs tikrai daug. Turint mintyje, kad tai atima nemažai laiko ir pastangų pasiruošti, turiu konstatuoti, kad visi interviu yra prasmingi, turiningi ir persunkti meile Tėvynei, jo tiesus žodis, kartais tiesmukas, nurodantis negeroves ir užjaučiantis nuskriaustuosius. Monsinjoras buvo altruistas. Jis pats dažnai atiduodavo paskutinius pinigėlius nuskriaustajam. Vis pasakydamas savo garsią frazę „o man užteks, man daug nereikia“. Šios nuotaikos atsispindi visuose interviu. Jis bendradarbiavo su „Apžvalga“, jo mintis spausdino Kaišiadorių rajono Sąjūdžio leidžiamas „Sąjūdis“,  „Respublikos“ vakarinis laikraštis, LPS leidžiamas „Vilniaus Sąjūdis“, Nepriklausomybės partijos laikraštis „Kovo 11“, Šilalės rajono „Artojas“, Anykščių rajono Sąjūdžio „Žiburys“, Zarasų rajono „Zarasų kraštas“, Lazdijų rajono „Dzūkų žinios“, Kupiškio rajono „Kupiškėnų mintys“, žurnalas „Švyturys“, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos savaitraštis „Pozicija“, Lietuvos katalikų laikraštis „XXI amžius“, Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“, o „Laisvosios Europos“ ir „Vatikano  radijas“, Lietuvos radijas ir televizija jo pasakytus žodžius transliavo.

Trumpai šnekant, monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo labai teisingas ir tiesus žmogus, visada padedantis nuskriaustajam ir jį palaikantis savo tvirtu žodžiu. Jis buvo politikas, kuris, kiek leido jo jėgos, stengėsi dirbti Lietuvos labui, negailėdamas nei savo laiko, nei jėgų.  Jis buvo tiesiog Lietuvos patriotas, LR AT deputatas daug prisidėjęs prie naujos valstybės stiprinimo.

„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 45–46 (2658–2659)