Penktoji kolona: pasaulinė ir lietuviška patirtis (I)

Istorijos vingiai

Česlovas Iškauskas

Kilus naujam šurmuliui apie Penktąją koloną, šįkart, kaip tvirtina aukščiausi šalies pareigūnai, įsiraususią ne visuomenėje, o valdžioje, rodo, kad šiomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvoje nuspaustas raudonas pavojaus mygtukas. 

Prokremlinių kandidatų sėkmė vykusiuose rinkimuose, sugrįžusių kairiųjų ir skandalingųjų „aušriečių“ retorikoje paskatino kalbas apie niekur nedingusią Penktąją koloną. Šiaip jau apie šią visuomenėje išplitusią mis­ti­nę ir kartu realią struktūrą mes pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis, kai savo jėgą parodė sovietinių okupantų smo­gikų padalinys „Jedins­tvo“. Penktoji kolona įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą. Ta­čiau jos reikšmė žymiai platesnė ir nueina gilyn į istoriją.

Simbolių jėga

Šiaip jau kolonos, stulpo simbolika iki mūsų dienų atėjo iš gilios senovės. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos reprodukcinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę, santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

Islamo tikėjime Koranas fiksuoja penkis Alacho priesakus, kurie yra tarsi visos religijos stulpai: šachadas („Nėra kitos dievybės išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pasiuntinys“), saliatas (malda penkis­kart per dieną), saumas (pas­ninko mėnuo Ramadanas), zakiatas (išmalda, pagalba vargšams) ir hadžas (piligrimystė į Meką, į šventąją Kaabą). Štai iš šio penktojo priesako esą ir kilusi platesnė ir dažnai politizuojama Penktosios kolonos reikšmė.

Stulpų simboliką naudojo ir kitos religijos. Antai budizme ugninis stulpas yra Budos galios išraiška. Krikščionybė tarsi nutolsta nuo tiesmuko šio simbolio aiškinimo, ir dažnai „stulpininkais“ būdavo vadinami atsiskyrėliai asketai, kurie kone visam savo gyvenimui įsitaisydavo ant akmeninio stulpo nedideliame 4-5 m² plote. Nors toks gyvenimo būdas keldavo nuostabą, atsiskyrėliai dažnai būdavo skelbiami šventaisiais. Geriausias tokio stulpo pavyzdys yra Delyje, Kutub Minaro minareto kieme daugiau kaip prieš tūkstantį metų pastatyta ir iki šiol nė kiek nepaveikta korozijos 72,5 m aukščio kolona.

Ispanija, „Quinta Columna“

Nežinia, ar yra koks nors ryšys su musulmonų piligrimyste, tačiau politinė Penktosios kolonos sąvoka kai kurių istorikų aiškinimu atsirado per Ispanijos pilietinį karą 1936-­939 metais. Tvirtinama, kad „Quinta Columna“ vadinosi generolo Fransisko Franko (Francisco Franco) slaptas agentūrinis pulkas, o pats terminas „Penktoji kolona“ priklauso generolui Emilijui Molai (Emilio Mola), gimusiam Ispanijos provincijoje Kuboje ir 50 m. amžiaus 1937 m. birželio 3 d. žuvusio aviakatastrofoje. E. Mo­la perėjo į Liaudies frontą, kurio būriai kontroliavo šalies šiaurę, o F. Frankas – pietinę dalį.

Tuo metu Madride veikė keturi pulkai. Generolas E. Mola suformavo penktąjį, kuris buvo dislokuotas respublikonų užnugaryje. Liepos 18-ąją per sukilėlių radiją ištarti žodžiai „Virš visos Ispanijos giedras dangus“ buvo signalas 1936 m. spalio pradžioje kilusiam maištui Madride, į kurį su savo Šiaurės armija pasuko sukilėliai. Bet jam Madrido taip ir nepavyko paimti. 1937 m. pavasarį jis užėmė baskų regioną, kai vokiečių bombonešiai subombardavo Gerniką. Po generolo žūties kontrolę šalyje perėmė F. Franko, kurio režimas išbuvo iki 1975 metų.

Žengdamas į Madridą ir laikydamas jį apsiaustyje, E. Mola skelbė, kad pagrindinė jėga kovoje su respublikonais yra ne tik reguliarioji armija, bet ir sostinėje jau seniai veikianti Penktoji kolona. Pirmieji jos kovotojai (pulke buvo apie 70 tūkst. savanorių) buvo Madrido komunistai (apie 50%), paskui prie jų prisijungė socialistai, kairieji respublikonai, kitų partijų atstovai. Tai iš esmės buvo šnipų ir diversantų pulkas, sėjęs paniką tarp sostinės gyventojų, sabotavęs tiekimus, prekybą, leidęs agitacinius lapelius ir net laikraštį. Ypatingą reikšmę turėjo Penktosios kolonos politiniai komisarai, kurie įmonėse ir įstaigose ragino žmones versti valdžią, žadėjo juos apginkluoti ir išmokyti karo meno. Istorikai tvirtina, kad taip E. Mola tapo nacistų agresijos įrankiu. Nors jis nesutarė su F. Franku, abu vedė slaptas derybas su A. Hitleriu ir B. Musoliniu. Ispanija Antrojo pasaulinio karo metais oficialiai paskelbė neutralitetą, tačiau frankistai vis tiek liko ištikimi fašistinėms idėjoms.

Penktosios kolonos veiklos liudininku tapo pasaulinio garso rašytojas Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), iš Madrido viešbučio „Florida“ rašiusio straipsnius žurnalui „Time“ ir čia parašiusio scenarijų „The Fifth Column“ (išleistas Londone 1978 m.).

Nežinia, kas anksčiau, bet A. Hitleris sėkmingai perėmė ispaniškąją Penktosios kolonos patirtį (pilietinio karo metais čia keletą kartų lankėsi fiurerio žvalgybos tarnybos Abvero šefas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris)). Nacių agentūros tinklas sėkmingai veikė tiek II pasaulinio karo išvakarėse, tiek jo metu. Kai kas tvirtina, kad ją panaudojo ir Lietuvoje, įsteigdamas Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), padėjusį reicho kariuomenei išvalyti kelią nuo bolševikų.

Judėjimas išplito kitur

Kai kurie šaltiniai teigia, kad teroristinis Penktosios kolonos prototipas 1935 metais buvo sukurtas nacistinėje Vokietijoje. Slaptas žvalgybos būrys, kuriam vadovavo admirolas V. Kanaris (vėliau jis tapo Hitlerio priešu ir, įtarus jį ryšiais su JAV žvalgyba, 1945 m. balandžio 9 d. buvo pakartas koncentracijos stovykloje, likus mėnesiui iki Berlyno kritimo), veikė kitų valstybių teritorijose, ruošdamas dirvą nacių įsiveržimui.

Belieka pridurti, kad naujajame amžiuje Penktosios kolonos vaidmuo yra keleriopas ir įgavęs kitas formas. Antai 2007 metais skelbta, kad Indija kovai su kyšininkavimu ir korupcija perėmė Merilendo universitete dirbančio indų prodiuserio, profesoriaus Vijay‘jaus Anando idėją sukurti nevyriausybinę organizaciją „5-oji kolona“ („5th Pillar“), kuri panaudojo neįprastą, bet galingą ginklą – nulio vertės rupijos banknotą. Per akciją „Corruption Killer“ buvo išplatinta 1 mln. rupijų tokių beverčių pinigų, kuriais atsiskaitoma su už įvairias mokamas paslaugas prašančiais kyšio.

Daug kur Penktoji kolona panaudojama ardomiesiems teroristiniams veiksmams. Analitikai pastebi, kad jos tinklas veikia daugelyje pasaulio valstybių, kuriose reiškiami kitų šalių ar organizacijų interesai. Prieš keletą dešimtmečių paaiškėjo, kad labai aktyvi islamo Penktosios kolonos veikla Vakaruose, Artimuosiuose Rytuose jos padaliniu laikoma radikali organizacija „Broliai musulmonai“, ji pastebima Turkijoje, o daugelyje šalių susilieja su ekonominės ir politinės žvalgybos tinklu.

Rusiškasis variantas

Dabar jau neveikiančioje Rusijos diskusijų svetainėje Gide­park.ru buvo galima rasti išsamią Penktosios kolonos veiklos prieš Tarybų Rusiją ir SSRS apžvalgą. Pavyzdžiui, jos cituojamoje M. Sejerso ir A. Kano knygoje „Slaptas karas prieš Tarybų Rusiją“ rašoma, kad 1925 metais, dar net neatėjus į valdžią Hitleriui Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje pradėjo veikti nacistų infiltruota pogrindinė organizacija „Prompartija“, kuriai vadovavo Plano komiteto pirmininko pavaduotojas L. Rabinovičius, Inžinierių sąjungos veikėjai L. Ramzinas, I. Palčinskis ir kt. Jos tikslas – sabotuoti liaudies ūkį, priimti neteisingus sprendimus, kaip buvo pabrėžta garsioje 1930 metų jų teismo byloje, „nuversti tarybų valdžią, atkurti kapitalizmą“.

1937 m. sausio 23-30 d. surengtas nemažiau garsus antitarybinio trockistų centro teismo procesas. Pagal žinomą Aleno Duleso (Alen Dalles) direktyvą 1948 m. rugpjūčio 18 d. JAV valstybės nacionalinio saugumo tarnyba parengė pro­gramą, kaip SSRS sugriauti iš vidaus. Penktajai kolonai taip pat buvo pavesta likviduoti Staliną, tačiau, kaip rašė Gide­park.ru, jam gyvam esant, vien dėl ryžtingų „generalisimo“ veiksmų to įgyvendinti nepavyko. Istorikas V. Zacharovas tvirtino, kad taip galima pateisinti Stalino represijas ir valymus, ypač jų griebtasi prieš žydus, kurie užėmė aukštus valstybinius postus ir tarp teisiamųjų iš trockistų-zinovjevinin­kų centro sudarė du trečdalius visų represuotųjų. Daugelis jų buvo iš vokiečių imigrantų aplinkos, kai kurie kaltinami ryšiais su gestapu. Ilgą laiką šie faktai buvo uoliai naudojami sovietinėje propagandoje. 

Negana to, rusų istorikai suranda Penktosios kolonos atstovų ir šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Jai priskiriami ne tik SSRS palaidojęs M. Gorbačiovas, jo reformas įgyvendinęs premjeras N. Ryžkovas, privatizacijos architektas A. Čiubaisas, bet ir B. Jelcinas. Tai jis esą Vakarų naudai likvidavo SSRS pasiekimus, sugriovė pramonę ir galingą valstybę „be jokio šūvio“ pavertė bejėgiu JAV satelitu… O ir dabar, kaip įtaria V. Zacharovas, Pen­ktoji kolona veikia Amerikos interesais, siekdama Jugoslavijos pavyzdžiu suskaldyti Rusiją į mažas kunigaikštystes, sužlugdyti karinį-pramoninį kompleksą, pakirsti imperijos galią. 

* * *

Tiesa, ši teorija visu šimtu procen­tų pasirodė pavaldi Kremliui: po trejų metų Rusijos karo prieš Ukrainą vos tik Maskva ėmė bičiuliautis su naująja 47-ojo JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija, kalbos apie „imperialistų“ bandymus sugriauti Rusiją Penktosios kolonos pagalba (jai esą priklausė visi disidentai, opozicija, „užsienio agentai“) nuščiuvo. V. Putinui ji pasirodė nepalanki, bent jau laikinai.

Apie Penktosios kolonos apraiškas Lietuvoje – kitame numeryje.

„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)