„Pergalės ženklas“ – projektas Lietuvos laisvės kovoms atminti

Lina Gervytė-Michailova

1940-1990 metų laisvės kovos – dar labai nesena mūsų šalies istorija. Klausant beginklio pasipriešinimo sovietų santvarkai herojų liudijimus, šiandieninių sociokultūrinių ir geopolitinių įvykių kontekste viskas regisi atpažįstama ir jautru. Disidentų autobiografijos, pažymėtos nepaaiškinama drą­sa, tikėjimu ir atsidavimu Lietuvai, stebina ir įkvepia.

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ be kitų paramos veiklų vykdo projektą „Pergalės ženklas“. „Kai galvoju, kaip gimė ši idėja, tai pirmiausia iškyla prisiminimas pažinties su šviesios atminties Nijole Sadūnaite, jos šypsena ir gero linkintis būdas. Niekada jos nemačiau piktos. Mačiau ją kovingą, karingą, bet niekada piktos… Supratau, kad daug disidentų nepaliko savo istorijos, jie visi garbaus amžiaus. Kai jie išeis, išeis ir jų istorija, jeigu nebus užfiksuota.“ – sako fondo „Donum“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Reventas.  

Projektas „Pergalės ženklas“ tai ne tik knygų leidyba. Pirmiausia siekiama užfiksuoti laisvės kovotojų autobiografijas ir prisiminimus. Knygų sudarytojai, kalbindami herojus, užrašo jų gyvenimo įvykius ir prisiminimus apie dalyvavimą pasipriešinime sovietų valdžiai. Kai kurie disidentai turi išsaugoję savo dienoraščius arba patys rašo prisiminimus. Atren­kamos įdomiausios, informatyvios nuotraukos ir faksimilės, kurias skaitytojai ras knygose ir fondo interneto puslapyje (www.fondasdonum.lt rubrikoje Asmenybės). Išleistos knygos yra prieinamos plačiajai visuomenei ir ypač bus vertingos ateities kartoms. „Pergalės ženklo“ knygų serija yra atpažįstama dėl panašaus dizaino ir struktūros. Skirtingi knygų redaktoriai turi savitą braižą, todėl kiekviena knyga atsiskleis vis kitaip. Netrukus knygos bus išleistos ir garsiniu formatu. Idėjos sumanytojams itin svarbu, kad laisvės kovotojai būtų pažįstami plačiai, kad nepamirštume, kokia buvo kova prieš sovietų priespaudą, ir kad kiekvieną dieną įsikvėptume nenustoti kurti laisvą ir demokratinę Lietuvos valstybę. Todėl yra organizuojami išleistų knygų pristatymai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, herojų gimtinėse ir kitose visuomeninėse erdvėse. Kuriami vaizdo interviu su disidentais, kurie yra laisvai prieinami „YouTube“ platformoje (www.youtube.com/@fondasdonum). Kad knygas galėtų paskaityti visi susidomėję, dalis tiražo yra dovanojama Lietuvos viešosioms bibliotekoms (1200 egz.) ir mokykloms (800 egz.) visoje Lietuvoje. Serijos knygos turi ribotą puslapių skaičių, tačiau visa likusi surinkta medžiaga, pačių herojų tekstai, nuotraukos, viešai publikuoti straipsniai, garso ir vaizdo įrašai yra saugomi projekto archyve, fondo „Donum“ interneto svetainėje.

Šiuo metu jau yra išleistos trys serijos „Pergalės ženklas“ knygos, kurias galima rasti bibliotekose, fiziniuose Lietuvos knygynuose ir internete. 

Pirmoji knyga – Laisvės premijos laureatės, žmogaus teisių gynėjos, rezistentės, šviesios atminties sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės autobiografinė knyga „Skubėkime daryti gera“, išleista 2023 metais. Matyt, nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie vienuolę N. Sadūnaitę, garsėjusią drąsa priešintis sovietų santvarkai, nebijojusią kalbėti tiesos, gynusią ir saugojusią žmonių teises ir orumą, vadintą ypatingai pavojinga recidyviste.

1988 m. vasario 16 d. buvau suimta gretimame name (Architektų g. 25–23), kur globojau vieną senutę po insulto. Tąsyk darbavosi milicija (ar ja persirengę kagėbistai). Matyt, bijodami, kad galiu jų neįsileisti į butą, gatvėje sulaikė tos močiutės dukterį, atvedė ir liepė atrakinti duris. Man liepė apsivilkti (mat aš buvau tik su chalatu) ir ruoštis važiuoti su jais. Išvedę į kiemą, įsodino į „viliuką“ ir atvežė tiesiai į KGB rūmus. Milicininkai elgėsi keistai, su tam tikra įtampa: jiems, matyt, buvo prisakyta, kad reikalą turi su „bomba“. Ar dėl to, kad vežė milicija, ar dėl kitų priežasčių, buvau išlaipinta prie paradinių durų (Gedimino pr. 40) – visais kitais kartais vesdavo pro šonines duris. Prie durų budėję kagėbistai be jokių trukdymų mus praleido į vidų. Fojė stovėjo, kalbėjosi ir rūkė daug aukštesnio rango kagėbistų. Gal po „penkiaminutės“ ar kokio pasitarimo… Man spontaniškai (nebūčiau sangvinikė!) kilo mintis ir garsiai sušukau:

– Su Vasario 16-ąja, broliai! 

Jie net krūptelėjo, lyg sprogus tikrai bombai. Mane tie milicininkai tik į dešinę, dešinę ir laiptais į viršų. O visuose aukštuose neįprastas subruzdimas: aukštyn žemyn laksto jauni kagėbistukai. Aš juos visus praeinančius vis pasveikinu su Vasario 16-ąja. Jie tik:

– Ką, ką? – nesupranta, kas čia darosi.

Aš jiems paaiškinu:

– Čia visuomet būdavo tokia ramybė. Aš gi čia pas jus metus išgyvenau. Ko čia dabar tokie?.. Suburbuliavę, jie bėgdavo tolyn. Mane nuvedė į trečią aukštą, į KGB pirmininko pavaduotojo generolo majoro H. Vaigausko kabinetą. Ten buvo kokie 6–7 kagėbistai. Buvau labai geros nuotaikos: ne juokai – su Vasario 16-ąja pasveikinau tiek kagėbistų!..

Vos man įėjus, vienas iš jų su įtūžiu ėmė šaukti:

– Lauk iš Lietuvos! Kur nori! Į Ameriką, Kanadą – kur nori… Tu mums milijonus kainavai! – ir brūkštelėjo ranka sau virš galvos. 

Tai ištrauka iš N. Sadūnaitės knygos „Skubėkime daryti gera“.

Antroji knyga, išleista 2024 m. rudenį – Laisvės  premijos laureato, religinio mąstytojo, ateitininko Petro Plumpos autobiografija „Kelionė į gyvenimą“. P. Plumpa yra beginklio pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui herojus, pogrindinės spaudos leidėjas ir platintojas. Penkiolika metų kalėjo Mordovijos lageriuose. P. Plumpa yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Dalis P. Plumpos pogrindinės veiklos vyko Kaune, čia jis turėjo ir kelias slėptuves. Vos devyniolikos, 1958 m. vasario 16-osios išvakarėse ant Petrašiūnų elektrinės bokšto iškėlė Lietuvos trispalvę. Tais pačiais metais buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams. Knygoje skaitytojai ras ne tik disiden­to atsiminimus apie pogrindinę veiklą, žiaurią lagerio kasdienybę, bet ir daug subtilaus humoro bei ironijos. Leidinyje nemažai ir paties mąstytojo tekstų bei jo interviu. Atskiras skyrius skirtas detaliau besidomintiems istorija ir archyvine medžiaga – autentiški  „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bylos dokumentai.

Naujausia serijos knyga – Gerardos Elenos Šuliauskaitės SJE „Kai nugali baimę“, išleista 2025 metų vasario mėnesį, o gegužės 15 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta visuomenei. Sesuo G. Šuliauskaitė – Laisvės premijos laureatė, beginklio pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėja, nuolat persekiota ir tardyta. Sesuo Gerarda drąsą vadina nugalėta baime. Ji aštuonerius metus už uždangstytų langų ir užrakintų durų spausdino „Kroniką“ ir buvo labai svarbi kunigo Sigito Tamkevičiaus pagalbininkė. Knygoje ne tik jos prisiminimai, bet ir du atskiri skyriai apie „Kronikos“ vertimus į užsienio kalbas bei rinktus dokumentus Nobelio premijai. 

Štai ką apie „LKB kronikos“ teikimą Nobelio premijai prisimena nusipelnęs Lietuvos gydytojas, visuomenės ir politikos veikėjas prof. Arimantas Dumčius. „Pirmoji pažintis su „LKB kronika“ įvyko apie 1980-uosius. Tuo metu dirbau Kauno klinikų chirurgu. Slapta ir pasitikėdamas ją man duodavo paskaityti prof. Alfredas Smailys. Negausi mūsų grupė (prof. A. Dumčius, prof. A. Smailys, P. Majauskas, E. Volungevičius) susitikdavome buvusio politinio kalinio Juliaus Tamošiūno (1926–1995) periodinės literatūros bibliotekoje Kaune. Nuo jaunystės, po sunkios tremties Altajaus stepėse, mane lydėjo knygos. Pasiekęs medicinos profesijos širdies chirurgijoje ir kardiologijoje aukštumas (1965–2004), Atgimimo pradžioje aktyviai įsitraukiau į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, dirbau žmogaus teisių srityje. 1994 m. pradžioje monsinjoras A. Svarinskas pasikvietė į savo butą Vilniuje, Odminių gatvėje. Supažindino su ten įsikūrusiu kunigu Kazimieru Kuzminsku, kuris po ilgų metų tarnystės užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą. Paprašė, kad padėčiau parengti dokumentus „LKB kroniką“ pristatyti Nobelio taikos premijai gauti. Viskas užtruko. Iš pradžių reikėjo gauti „LKB kronikos“ leidėjų (Sigito Tamkevičiaus, Jono Borutos, Kazimiero Kuzminsko) sutikimą. Tada reikėjo gauti Nobelio taikos premijos laureatų rekomendacijas. Česlovui Milošui prašymą išsiuntėme 1994 m. sausio 24 d., o teigiamą rekomendaciją gavome balandžio 18 d. Dalai Lama į išsiųstą prašymą neatsakė. Dar buvo išsiųsti raštai J. Brodskiui ir V. Havelui. Teikimo dokumentą Nobelio komitetui, kaip visuomeninių organizacijų atstovai, pasirašėme dviese: JT Lietuvos asociacijos vicepirmininkas prof. Ari­mantas Dumčius ir LKMA pir­mi­nin­kas prof. Giedrius Uždavinys. Pridėjome dar kelias dešimtis iškilių veikėjų, ypač kunigų, pavyzdžiui, Oklahomos arkivyskupo Charles’o Salatkos, rekomendacijas ir gausius rėmimo laiškus, kuriuos per ilgus metus surinko kunigas K. Kuzminskas. 1994 m. rugpjūčio 31 d. mano kelionę lėktuvu į Norvegiją finansavo kunigas K. Kuzminskas. Norvegijos Nobelio instituto Nobelio komitetui įteikiau 9 „LKB kronikos“ tomus, 12 sąsiuvinių (vokiečių kalba) ir gausius priedus. Karališkieji akademikai labai nustebo, kokiomis represijų sąlygomis Katalikų Bažnyčia gyveno ir skelbė laisvą žodį okupuotoje Lietuvoje. Tapo aišku – „LKB kroniką“ apdovanojimui reikėjo teikti gerokai anksčiau. Jie paprašė, kad viskas liktų Norvegijos Nobelio instituto bibliotekos fonduose, net jei premija ir nebūtų skirta.

Tai ištrauka iš G. E. Šuliauskaitės knygos „Kai nugali baimę“.

Fondo „Donum“ planuose yra ir kitų disidentų autobiografijų leidyba: kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, vienuolės Reginos Teresiūtės SJE, Algimanto Susnio, vienuolės Albinos Pajarskaitės MVS ir kitų.

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)