Piligriminė kelionė į Jurbarko kraštą 

Vasario 23 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija parapijos tikintiesiems surengė piligriminę kelionę į Jurbarką. Į ją pakvietė Kauno-Vilkaviškio regiono dvasinis asistentas kun. br. Rolandas Taučius OFM.

Pirmiausia aplankėme Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčią, kur sekmadienio šv. Mišias aukojo brolis pranciškonas R. Taučius OFM. Pagrindinė homilijos mintis – būti tokio nusistatymo kaip Jėzus ir nesivadovauti savo klaidingais troškimais. Būtina išmokti ne tik atleisti priešams, bet jiems linkėti gero ir iškęsti mus ištinkančias nesėkmes. Tik tada būsime perkeisti dieviškosios meilės.

Pasistiprinę dvasiniu maistu, klausėmės brolio pranciškono pasakojimo apie Jurbarko bažnyčią. Raudonų plytų mūro bažnyčia atstatyta 1902 metais. Iki tol ji buvo medinė ir  gaisrų nualinta. Ypač visus nustebino sakykla ir kryžius, išdrožinėtas kryždirbio Pranciškaus Mikutaičio. Gėrėjomės jo nutapytu Šv. Pranciškaus stigmų paveikslu. Labai apsidžiaugėme, suradę gražų  altorėlį, iš kurio į mus žvelgė giedros palaimintojo Jurgio Matulaičio akys.

Toliau bendrystę tęsėme prie skonin­gai papuošto pietų stalo. Visur jautėme šiltą priėmimą ir nuoširdų rūpestį piligrimais. Po pietų keliavome į Jurbarko krašto muziejų, kuris įsikūręs buvusioje dvarvietėje. Su muziejaus įdomybėmis supažindino dr. Arvydas Griška. Įėję pamatėme nemažai Ukrainos vėliavų, kurias iš fronto parveža lietuviai, į ten gabenantys įvairią techniką. Gidas kvietė atkreipti dėmesį į Lietuvai svarbų dokumentą – tai Vinco Kudirkos pirmą kartą išleistą laikraščio „Varpas“ numerį ir pirmuosius  mūsų valstybės pinigus – popierinius centus.

Įdėmiai klausėmės pasakojimo apie Jurbarko krašto dvaro istoriją. Dvarą valdė įžymūs žmonės: Žygimantas Senasis Jurbarką padovanojo karalienei Bonai, kuri atvežė Italijos kultūrą. Rusų okupacijos laikais dvaras atiteko Len­kijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, dar vėliau jį paveldėjo kunigaikščiai Vasilčikovai. Po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais čia įkurta gimnazija. 

Kelionę tęsėme Kristaus Atsimainymo cerkvėje, kuri nustebino savo erdvumu ir gražia architektūra. Dabar čia rengiamos įvairios parodos, konferencijos bei parodos.

Apžiūrėję dvaro įdomybes, sėdome į autobusą ir nuvykome  į Vertimų kaimelį. Aplankėme Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Čia, mažame kambarėlyje, labai kukliai gyveno kunigas brolis pranciškonas kapucinas Tėvas Stanislovas. Jis  buvo tvirto dvasios, malda padėjo ištverti lagerių sunkumus. 1956 metais grįžo į Lietuvą, atvyko į Vertimus iš Vorkutos, po metų vėl ištremtas į Sibirą. Vertimuose keldavosi 5 valandą ryto, savo maldas vadino „atsidūsėjimais“, dar vertė vokiečių poeto Rainerio Marijos Rilkės poeziją: „visa tai, kas skuba, praeis greit pro šalį, nes tik tai, kas išlieka, pašventina mus“. Tėvas Stanislovas mokė gyventi tyliai ir nurimti Dievuje.

Piligriminė kelionė praturtino dvasiškai, leido suprasti, kad tik saugodami ir puoselėdami savo tikėjimo ir kultūros šaknis, išliksime stiprūs ir nenugalimi.

S. Janina Lebskienė OFS

Marijampolės šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų vyresnioji

Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 5 (230)