Poetas sugrįžo dukters ir anūkės liudijimais

Birutė Nenėnienė

Vasaris – Kazio Bradūno mėnuo

VILKAVIŠKIS. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kuri įsikūrusi praėjusiame šimtmetyje veikusios „Žiburio“ gimnazijos patalpose, vasario 19-ąją surengta popietė „Kalbėki, plunksna, miela drauge“, skirta poeto Kazio Bradūno 108-osioms metinėms.

Grožėtasi paroda „Kaimynai: poetas ir dievdirbys“, kur nuotraukose prie alvitiečio tautodailininko Raimundo Blažaičio drožinių įkomponuoti Kazio Bradūno eilėraščiai. 

Vasarį galima vadinti Kazio Bradūno mėnesiu: gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose (Alvito valsč.), mirė 2009 metų vasario 9 dieną Vilniuje (palaidotas Antakalnio kapinėse). O ir bibliotekos direktorė Vilija Gilienė suskubo patikinti, jog tokie susitikimai K. Bradūnui atminti taps kiekvienų metų vasario mėnesio bibliotekos renginiu.

Minint poeto 100-ąsias gimimo metines (2017 metais) Maironio lietuvių literatūros muziejaus išleistoje knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai“ plačiai pristatytas Nacionalinės premijos laureato (1992 m.) poeto, redaktoriaus, žemininkų lankininkų kartos atstovo gyvenimas ir kūryba.

Tačiau šį kartą prisiminimai sklido ne iš knygos puslapių, o iš dukros Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės ir anūkės Vaivos Aglinskaitės širdžių. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistas, laidų vedėjas, skaitovas Paulius Šironas įtaigiai garsino poeto eilėraščius, laiškus.

Simboliška ir jautru

Renginio vedėja, bibliotekininkė Vilija Štreimikienė pastebėjo, kad užtektų trijų žodžių – Žemė, Žmogus, Žodis – pristatyti svarbiausias ir prasmingiausias vidinės raiškos kryptis, kuriomis nenuilsdamas keliavo Vilkaviškio rajono Garbės pilietis (2007 m.), gimtojo žodžio saugotojas ir lietuviškų tradicijų puoselėtojas Kazys Bradūnas. Simboliška, gražu ir savotiškai jautru, jog tarp šių pastato sienų kadaise skambėjo poeto, dar gimnazisto, eilėraščiai, o bibliotekos svečių knygą puošia ir pirmasis paties K. Bradūno įrašas, žymintis 1990-ųjų rugsėjo 8-ąją. Džiaugėsi tada poetas sugrįžęs į savo jaunų dienų gimnaziją, šiandieninę Vilkaviškio biblioteką, radęs tą pačią klasę ir tą patį langą, per kurį kelerius metus žvelgė į nežinomą ateitį. O ji buvo visokia… Bet šiandien, anot eilėraščio, „į savo vietą pareinu ir atsisėdu su visais prie vieno stalo… Gyvuokime ir kalbėkimės kaip kaimynai per atlaidus…“

Daug kartų įvairiose auditorijose ir televizijos laidose įgarsinti Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės pasisakymai, prisiminimai. Vilkaviškyje, po kurį jos tėvelis, gyvendamas svetur, savo sapnuose ir svajonėse dažnai pavaikščiodavo, dukros liudijimai skamba jautresniais akordais.

Šių metų pradžioje iš savo gyvenamosios vietos – Havajų ( JAV) – į Lietuvą eilinį kartą atskridusi Elena, važiuodama į Vilkaviškį, stebėjo nuo vaikystės tėvelio pasakojimais įskie­pytus, bet pastaraisiais metais sparčiai besikeičiančius vaizdus, prisiminė pirmą grįžimą į Lietuvą, kai iš Rygos oro uosto važiavo ne į Vilnių, pas jų laukiančiuosius, bet į tėvelio tėviškę Kiršus…“ „Ir tai buvo kaip šventa piligriminė kelionė.“

Elenutė (taip vilkaviškiečiai vadina poeto dukrą) dėkinga bibliotekai, kad sukvietė į gražų minėjimą, dėkinga alvitiečių Raimundo ir Angelės Blažaičių šeimai už kultūros puoselėjimą, rengiamas gegužines Kiršuose, „kai žmonės gali pasidžiaugti tais vaizdais, kurie tėveliui buvo įstrigę nuo vaikystės“. Dėkinga Šeimenos seniūnui Gintui Bakūnui, Suvalkijos krašto žmonėms už atminimą ir liudijimą.

„Kalbėsiu apie pagarbą knygai…“

Nusikėlus į Kazio Bradūno jaunystės dienas, skaitant laiškus, negali nežavėti žmogaus tyrumas ir taurumas. Ir jausmų darna. Tačiau užvis labiau – meilės išraiška savo išrinktajai Kazimierai Padolskytei, būsimai Bradūnienei, su kuria Santuokos sakramentą priėmė Vilkaviškio Katedroje 1943 metų rugsėjo 25 dieną.

Viešnių, kaip laime palaimintos šeimos dalies, buvo klausiama, kokie ryškiausi prisiminimai apie tėvelį ne kaip kūrėją, bet kaip apie šeimos žmogų.

„Labai daug galėčiau pasakoti, bet šiandien noriu su jumis kalbėti apie pagarbą knygai. Knyga jau sprūsta daug kam iš rankų, kai rankose atsiranda telefonai. Tėvelis tą pagarbą knygai visą gyvenimą rodė ir mums nuo mažens diegė. Knyga buvo svarbi šeimoje, išeivijos visuomenėje“, – dalijosi Elena Bradūnaitė. Ir liudijo: „Išvažiuodami 1944-aisiais iš Lietuvos tėvai ir seneliai daug ko nepasiėmė, bet kad kantičkas vežėsi, tai tikrai žinau. Senelis, tėvelio tėtė, iš kan­tičkų visada giedojo, mane ir brolį Jurgį išmokino ir „Šventą Jurgį“ ir „Mariją Magdaleną“… Mes, mažiukai, Amerikoje, Baltimorėje ant scenos lipdavome, tas giesmes sugiedodavome… Ir senajai lietuvių kartai, kuri dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką buvo išvykusi, kantičkų giesmės labai daug ką reiškė… Ir dabar saugome tas kantičkas kaip šeimos relikviją.“

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė pa­sidalijo mintimis, kaip pačiame jaunystės žydėjime jos tėvai ir daug literatų, menininkų, kitų išsilavinusių žmonių Vokietijoje stovyklose penkerius metus per literatūrą, meną, kultūrą palaikė lietuviškumą. Nepriklausomoje Lietuvoje augęs ir brendęs jaunimas turėjo savo pasaulėžiūrą ir aiškius gyvenimo tikslus – per mokslą, per knygas, padėti Lietuvai šviestis, suprasti pasaulį ir pasauliui parodyti, kad Lietuva nėra pasaulio užkampis, kad turime išlaikę daug ką brangaus, kuo galima dalintis su visu pasauliu. Pradėjus aiškėti ir supratus, kad jie į Lietuvą gal negrįš, rūpinasi, kaip tą lietuviškumą išlaikyti ir kaip perduoti vaikams: leidžia vadovėlius, steigia mokyklas, kuria būrelius, draugijas, spausdina knygas ir t. t. Stengiasi, kad lietuviškas žodis ir knyga nedingtų, kad sklistų stovyklose.

Apie senelių širdgėlos gydymą 

Bradūnai 1949 metais atvyko į Ameriką, seneliai apsigyveno ūkyje, dar ir karvę, kiaulę ir vištą laikė. Tai turėdami jautėsi, kad dar juos kažkas sieja su Lietuva, prie žemės.

„O paskui, kai gyvenome tokioje vietoje, kur sugrūsti nameliai, kiemuko nieko nebuvo, tai tėvelis įvertino senelių širdgėlą, kai jie jau negali nei akėt, nei sėt, nei rugius pjaut… Tai jis vis mus, vaikus, palikdavo pas senelius kelias valandas pabūti, kad mes klausinėtume jų, kokie dabar darbai vyktų Lietuvoje, jeigu gyven­tumėte, kaip ruoštųsi sėjai, javapjūtei, kaip žiemkenčiai auga, kaip durpes pjaustyti… Viską mums išaiškino. Aš galėčiau neblogai žemdirbyste užsiimti iš visų tų senelių pasakojimų“, – liudijo Elena savo tėvelio supratimą, kaip gydyti savo tėvų širdgėlą netekus Tėvynės.

Migdydavosi su Lietuvos vaizdiniais

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė jautriais prisiminimais pasidalijo ir apie labai gražią Baltimorės Šv. Alfonso bažnyčią: „ Į šv. Mišias važiuodavo visas „lietuvynas“. Bažnyčios prieangyje tėvelis buvo įsikūręs kioską, kur pardavinėdavo iš įvairių leidyklų gautas knygas. Šv. Mišios buvo aukojamos anglų ir lietuvių kalbomis. Klebonas visada pakviesdavo žmones nusipirkti lietuvišką knygą.“

Kai Elena ir brolis Jurgis buvo maži, tėvai dirbo pamainomis fabrikuose. „Tėvelis grįždavo po darbo, šlifavęs akmenis. Su juo valgydavom vakarienę. Jis mus mokino skaityti, rašyti. Ir diktantus rašėm… Jau gulėdavome lovelėse, tada tėtė atsisėda šalia, mes abu jo rankas laikome, o jis mintinai mums sako Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“ ar S. Nėries „Eglę žalčių karalienę“… Ir mes išmokom atmintinai. Labiausiai pra­šydavome pakartoti, kaip Gedimino sapne vilkas staugia, kad jis tą staugimą kuo ilgiau ir baisiau sustaugtų… Kadangi mamytė dirbo naktimis, tai tėtė iš ryto, išeidamas į darbą, dar mums šilto pienelio atnešdavo“, – mielu vaikystės prisiminimu dalijosi poeto dukra.

Elena pasakojo, kad tėvelių rūpesčiu jie, vaikai, buvo perskaitę visas tas knygas, kurias tuo metu skaitė ir bendraamžiai Lietuvoje, vėliau – laikraščius ir žurnalus, kurie buvo leidžiami Lietuvoje. Pamena, kad minėtą knygynėlį papildė Jono Balio tautosakos rinkiniai. O ten išspausdinta legenda apie ežere nuskendusius Alvito bažnyčios varpus… Vadinasi, ką tėvai pasakojo, yra tikra teisybė, nes ir knygoje užrašyta! 

Tėvelio perduoti lobiai…

Į miesto biblioteką tėvelis juos, vaikus, vesdavosi kas savaitę. Po pamokėlių parapijinėje mokykloje laukti tėtės irgi eidavo į viešą biblioteką, rinkdavosi knygas. „Tėtukas labai gražiai paaiškindavo, kad svarbiausia kalba. Be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nėra kultūros, be kultūros nėra tautos,“ – liudijo Elena.

„Ir taip mes, vaikai, per skaitymą, per knygas sukuriame sau Lietuvą, kas ji mums yra…  Bet niekada nenutrūko pažintis ir su nauja aplinka. Mums bibliotekoje rodė filmukus apie Amerikos istoriją, apie kaubojus, apie pionierius, tėvelis parnešdavo namo plokšteles, su broliu išmokome visas pilietinio karo, kaubojų dainas, mormonų pionierių dainas, mes daug daugiau mokėjome apie Ameriką nei mūsų bendraamžiai amerikoniukai“, – pasakojo Elena, atkreipdama dėmesį į tai, ką reiškia, kai kitoje aplinkoje atsiranda smalsus žmogus, ir būtent biblioteka atveria daug kelių ir progų susipažinti. „Pinigų daug neturėjome, tačiau per visą tėvelio perduotą lobį pasijutome, kad mes turtingesni už amerikoniukus. Ir tada jauti, kad tavo tapatybė tave turtina, kad tu esi kažkuo palaimintas…“ – poeto dukra priminė ir tai, kad tarp pirmosios emigrantų bangos būta ir beraščių… Kad dabar trečia banga nesiveža knygų… Nors su Lietuva ryšys yra, bet jau ne toks kaip antrosios bangos. Juk ir pasaulis jau kitas…

Ypač įsiminė diktantai ir kelionės

Kai raiškaus žodžio menininkas Paulius Šironas pavedžiojo skaidriais poezijos keliais, savo prisiminimus sušnarino ir poeto Kazio Bradūno anūkė Vaiva Aglinskaitė. Pirmą kartą į Lietuvą ji atvažiavo būdama ketverių metų. Vaiva pasidalino, kokius didžiausius įspaudus, vidinius palytėjimus paliko dvidešimties gyvenimo atkarpa, turint tokį senelį.

„Vasarą senelius lankydavome, jie mane įvairiais būdais užimdavo, labiausiai tai diktantais, nosinių rašymu, kirčiavimu. Jų buto palangės (Vilniuje, prie Rotušės aikštės) iš vaikystės yra labai svarbi vieta. Sėdėdavom, žiūrėdavom į aikštę. Tėtukas ir aš. Žiūrėdavom į žmones, dar ten kokie archeologiniai kasinėjimai vykdavo. Jis labai domėjosi. Ant palangės būdavo užsiėmimas gaudyti muses. Ir tėtukas išmokino, kad negalima jų užmušt, o būtinai išleist per langą, – vaduodavom muses, – apie savo vaikystės potyrius kalbėjo poeto anūkė. – Esu dėkinga ir už ryšį su Vilniumi. Turėjome tokius maršrutus: užkopti į Gedimino kalną, į Trijų kryžių kalną. Tik mudu dviese, be močiutės, be šeimos… Mane vesdavosi į poezijos renginius. Daug keliavome po Lietuvą… Kažkur įlįsdavom į miškus, turbūt ieškodami jo draugų kapų, gal partizanų. Atsimenu, lankant kažkieno kapą, jis ima pagaliuką ir žemėje išrašo „Ačiū“. Labai tai įsirėžė… Jis man suteikė jausmą, kad gyvybė yra medyje, augaluose, akmenyje ir išmokė tą gyvybę pastebėti ir šventumą jai jausti…“

Vaiva, akomponuodama kanklėmis, padainavo keletą Kazio Bradūno eilėraščių. Ir prisiminė, kad namuose dažnai būdavo tokia „kultūros evangelija“ – senelis pasidalindavo naujausia savo poezija, o visa šeima intarpais sudainuodavo dainas. Močiutė mokėdavo visus senelio eilėraščius, išsaugojo visus jai rašytus tėvelio laiškus…  

… Dauguma poetą Kazį Bradūną gal pažįsta tik iš jo kūrybos, iš įrašų internete. Šiame susitikime nuskambėjo naujai ir atvirai šilti liudijimai apie meilę šeimai, kalbai, knygai, Lietuvai.

Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 5 (230)