Pogrindžio leidinys „Aušra“ (1975-1988)

Žvilgsnis

Dr. Arūnas Bubnys

Šio teksto tikslas yra pabandyti apibrėžti pogrindžio leidinio „Aušra“ vietą Lietuvos neginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui istorijoje.

Svarbu pažymėti, jog mes dar ne iki galo įsisąmoninome, kokią didžiulę reikšmę turi mūsų neginkluotos rezistencijos fenomenas – būtent, dėl savo sąsajų su universaliomis žmogiškosiomis vertybėmis, kurios teisiškai buvo apibrėžtos Visuotinėje  žmogaus teisių deklaracijoje. Ši deklaracija, pasirašyta 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JTO Generalinėje Asamblėjoje, kvietė valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių.  Pilietinės ir politinės teisės bei laisvės čia užėmė ir tebeužima itin svarbią poziciją. Ypač svari čia tampa įsitikinimų ir taikių susirinkimų laisvė.

XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Rusijoje atsirado pirmoji savilaidos būdu išleista literatūra. Ji pralaužė ledus analogiškai leidybinei veiklai 8-9 dešimtmečiais atskirose sovietų Sąjungos respublikose ir Vidurio Rytų Europos šalyse. Prasidėjusi kaip literatūrinis-kultūrinis judėjimas, savilaida greitai tapo vienu ryškiausių opoziciniu judėjimu. Ji išsisklaidė į atskiras sroves pagal tam tikrų visuomenės grupių poreikius¹. Analizuodama periodinę savilaidą, istorikė Vilma Vasiliauskaitė išskyrė tris pagrindines jos kryptis: religinę, pilietinę ir literatūrinę-kultūrinę. Religinė kryptis orientavosi į Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimą, krikščioniškosios pasaulėžiūros puoselėjimą, dvasinį visuomenės ugdymą. Jos susiformavimą lėmė religinių bendruomenių ir pogrindinės bažnyčios veikla².

Pačius savilaidos būdu Lietuvoje pagamintus pogrindžio leidinius – tiek „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, tiek „Aušrą“, „Perspektyvas“, „Rūpintojėlį“ ir kitus – galima vertinti dvejopai. Visų pirma, tai yra neįkainojami istoriniai šaltiniai. Kita vertus, pačių leidinių, kaip objektų bei artefaktų reikšmė, taip pat, akivaizdi. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ tekstą tyrėjai ir visuomenė gali skaityti internete svetainėje www.lkbkronika.lt. Čia pateikiamas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ tekstas įvairiomis kalbomis, jos leidėjų komentarai ir pasakojimai. Kitas vertingas projektas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto ir Istorijos fakulteto vykdomas Lietuvos savilaidos šaltinių skaitmeninimas. Projekto vadovas –  Egidijus Jaseliūnas. Jo svetainė – www.savilaida.lt. Su represijomis, taikytomis prieš neginkluoto pasipriešinimo dalyvius, galima susipažinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vykdomo projekto svetainėje www.kgbveikla.lt, kurioje skaitmeninami KGB dokumentai. Pogrindžio spaudos ir kitos su neginkluotąja rezistencija susijusios medžiagos galima rasti muziejų fonduose. Taip pat stengiamasi daug dėmesio skirti ir personalijų atminčiai įamžinti. Neginkluoto pasipriešinimo dalyviams Lietuvoje yra suteikiamas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, kai kurie iš jų apdovanojami valstybiniais apdovanojimais, kaupiami jų atsiminimai, ketinama leisti jų biografijų rinkinį. 

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų aukų muziejus turi Neginkluotojo pasipriešinimo rinkinį. Jame yra apie keturis tūkstančius saugojimo vienetų. Rinkinys pamažu pildomas ir tvarkomas. Jo pagrindą sudaro sovietmečiu iš disidentų ar jų pagalbininkų KGB konfiskuota medžiaga: knygos, pogrindžio leidiniai, dokumentai. Pastaraisiais metais įsigyta įdomių disidentinį judėjimą atspindinčių ir šio judėjimo dalyvių nuotraukų. Kita dalis – privačių asmenų dovanotos, įvairių organizacijų perduotos muziejinės vertybės. Šį rinkinį sudaro keturios artefaktų grupės: dokumentai, nuotraukos, daiktai ir raštija. Beje, čia saugomi beveik visi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriai. 

Su šiais šaltiniais dirbantys mokslininkai po truputį vis geriau apibrėžia laikotarpio chronologiją, formuoja terminiją, analizuoja ir mėgina suvokti neginkluotą rezistenciją ne tik vietiniame, bet ir lyginamajame kontekste. Šiame darbe yra nemažai nuveikęs ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vykdantis programą „Neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas 1954-1988 m.“, leidžia studijas, šaltinių rinkinius ir mokslinius straipsnius, spausdinamus Centro žurnale „Genocidas ir rezistencija“.

Galima paminėti keletą tyrimų pavyzdžių. Valdemaras Klumbys yra tyrinėjęs Pogrindžio leidinį „Perspektyvos“, Živilė Račkauskaitė – pasipriešinimą sovietiniam režimui Lietuvoje XX amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, Egidijus Jaseliūnas – periodinę savilaidą, Ramūnas Labanauskas – Eucharistijos bičiulių judėjimą. 2006 metais Centras išleido Vilmos Vasiliauskaitės knygą apie Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinę savilaidą 1972-1989 metais³. Ši knyga atspindi aktualų poreikį įvesti Lietuvos neginkluotos rezistencijos ir savilaidos tyrimus į bendrą tuometinės Rytų Europos tyrinėjimų kontekstą. 

Labai svarbi neginkluotojo pasipriešinimo atsiradimo priežastis – rusų kalbos vartojimo Lietuvoje skatinimo politika. Šiai temai skirta nemaža dalis Lietuvos neginkluotojo pogrindžio dokumentų. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai 1975 metais nutarė leisti ir kitą daugiau tautinės publicistinės pakraipos pogrindinį leidinį, kuriame būtų pateikiama medžiaga, pagal tematiką tiesiogiai nesusijusi su tikinčiųjų teisių pažeidimais, bet atskleidžianti tautinės priespaudos, nacionalinės kultūros žlugdymo faktus, neiškraipytą Lietuvos naujausių laikų istoriją, kelianti nepriklausomybės viltį. Leidinys buvo pavadintas „Aušra“ ir leidžiamas kaip tęsinys XIX amžiuje ėjusios „Aušros“. Pirmasis (40) numeris pasirodė 1975 m. lapkričio mėnesį. Pirmuosius aštuonis „Aušros“ numerius redagavęs kun. Sigitas Tamkevičius. Jis, žinodamas kun. Liongino Kunevičiaus (1932 01 28–1958 03 23–1994 02 28) literatūrinius gabumus ir drąsą, pasiūlė jam toliau redaguoti ir leisti „Aušrą“. Taip kun. L. Kunevičius tapo šio pogrindinio leidinio redaktoriumi ir daugumos straipsnių autoriumi nuo aštuntojo jos numerio iki paskutiniojo. L. Kunevičius 1953-1958 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1958 m. kovo 23 d. buvo įšventintas kunigu. Jo sukurtas eilėraštis „Aliumnų giesmė“ tapo seminaristų himnu. Sovietų valdžia neleido kun. L. Kunevičiui vykti studijuoti į Romą. Iš pradžių jis buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras, vėliau dirbo sielovadinį darbą įvairiose Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos parapijose: Didvyžiuose (Vilkaviškio rajonas), Gerdašiuose (Lazdijų rajonas), Būdvietyje (Lazdijų rajonas), Lukšiuose (Šakių rajonas), nuo 1991 metų – Angelų Sargų bažnyčios Alytuje altaristas. Lukšiuose kun. L. Kunevičius buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, užpuolikai nebuvo surasti ir nubausti. Už nuopelnus pogrindžio spaudai ir tikinčiųjų teisių gynimą 1999 metais, po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi⁴.

Kardinolas S. Tamkevičius savo knygoje-dienoraštyje šitaip prisiminė pirmojo „Aušros“ numerio pasirodymą: Šio mėnesio pabaigoje (1975 m. spalis – A. B. past.) išėjo pogrindžio leidinio „Aušra“ pirmasis numeris. Jos iniciatorius buvo kun. Pranas Račiūnas MIC, o išleidimo darbu bent pradžioje pasižadėjo rūpintis „Kronikos“ redakcija. Numerių žymėjimą susiejome su caro laikais, prieš šimtą metų, leistos „Aušros“ numeracija, ją pažymėdami skliausteliuose – 1(41), 2(42) ir t. t.

Pirmajame numeryje pateikiamas visas režisieriaus Jono Jurašo liudijimas lietuvių tautos persekiojimo klausimu Tarptautiniame Sacharovo vardo nagrinėjime Kopenhagoje, straipsnis „Vysk. M. Valančiaus 100 metų mirties sukaktis“ ir A. Solženycino straipsnis „Gyventi be melo“. […] Leidinio siekiai įvardinti įžangoje: „Lietuvos istorija tarsi pasikartoja – carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypač dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. […] Mūsų tautą reikia budinti iš dvasinio miego. […] „Aušros“ programa lieka tokia, kaip ir prieš šimtą metų: parodyti lietuvims praeitį, teisingai įvertinti dabartį ir padėti įsivaizduoti ateities Lietuvą.“⁵. „Aušros“ pirmuosius numerius, kaip ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, redagavo ištikima kun. S. Tamkevičiaus pagalbininkė sesuo Elena Šuliauskaitė⁶. 1977 m. gegužės mėnesį sesuo E. Šuliauskaitė pasiguodė kun. S. Tamkevičiui, kad jai per sunku redaguoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir „Aušrą“. Tuomet kun. S. Tamkevičius paprašė kun. Liongino Kunevičiaus perimti „Aušros“ redagavimą, ir pastarasis mielai sutiko. Netrukus kun. L. Kunevičius atvežė kun. S. Tamkevičiui šviežiai suredaguotą „Aušros“ 6-ąjį (46) numerį⁷. L. Kunevičius „Aušrą“ redagavo ir spausdino rašomąja mašinėle, daugiausia naktimis. Kiekvienas numeris turėjo maždaug 50 puslapių. Slaptai persiųsti į JAV laikraščio straipsniai buvo skaitomi užsienio radijo laidose, skirtose Lietuvai. Daugiausia „Aušros“ numerių (apie 30, 1977-1985 m.) kun. L. Kunevičius suredagavo ir atspausdino dirbdamas sielovados darbą Būdvietyje⁸. Deja, čia nėra nėra jokių atminimo ženkų apie patriotinę ir disidentinę kun. L. Kunevičiaus veiklą (nei bažnyčioje, nei klebonijoje). Tik iš Būdviečio kilusio kraštotyrininko Benjamino Kaluškevičiaus iniciatyva prie paminklo Būdviečio krašto žmonėms „Aušros“ leidėjui pastatė atminimo lentą.

Lukšiuose, kur kun. L. Kunevičius 1985-1988 metais slaptai redagavo „Aušrą“, parapijos Šv. Juozapo bažnyčioje kabo atminimo lenta su įrašu: Dėkojame Viešpačiui už du veiklius mūsų žemės švyturius kun. Antaną Tatarę (Totoraitį), pirmosios mokyklos Lukšiuose kūrėją, rašytoją ir pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių, poetą kun. Lionginą Kunevičių⁹. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ daugiausia registravo ir skelbė objektyvią informaciją apie religijos ir tikinčiųjų persekiojimą. Tautiniams klausimams nagrinėti siūlyta leisti kitą pogrindžio žurnalą. Tuo metu „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai turėjo sukaupę nemažai straipsnių tautinėmis, patriotinėmis, kultūrinėmis ir visuomeninėmis temomis, kurios netiko „Kronikai“. Šie straipsniai tapo „Aušros“ pamatu¹⁰. Rusinimo politika Lietuvoje buvo svarbi „Aušros“ laikraščio tema. Pavyzdžiui, kun. Karolis Garuckas (1908 05 01–1941 04 30–1979 04 06)¹¹ – ją, šalia ateizmo diegimo, žmogaus teisių varžymo, laikė viena didžiausių grėsmių¹². 

„Ginkime savo kalbos teises“ – ragina straipsnis „Aušroje“.¹³ Šis pogrindinis leidinys taip pat išspausdina tekstą skambiu pavadinimu „Gana lietuvį rusinti!“¹⁴ Pavojaus varpais skambinama G. Banio straipsnyje „Įgyvendinami Taškento nutarimai“¹⁵. 

Pogrindžio spaudoje spausdinami oficialūs dokumentai, supažindinantys su tokios politikos realijomis bei grėsmėmis¹⁶. A. Žolys, bandydamas įspėti apie rusifikacijos grėsmes, informuoja apie rusų kalbos vartojimo apimčių didinimą Lietuvos žemės ūkio akademijoje¹⁷. Prašymas apginti nuo lietuvių kalbos diskriminacijos rusų kalbos atžvilgiu išsiųstas ir JTO generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui¹⁸. 

Svarbus „Aušros“ leidėjų uždavinys buvo kova su Lietuvos istorijos iškraipymais ir dezinformacija, pastangos sugrąžinti iš istorijos išbrauktus „didvyriškos Lietuvos praeities“ momentus. „Aušros“ leidėjų teigimu, „mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama senovės Lietuvos istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama. […] Klastojant istorijos faktus norima apjuodinti Lietuvos praeitį“¹⁹.

„Aušra“ taip informuodavo apie 1976 m. lapkričio 25 d. įsteigtos Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veiklą. LHG neturėjo savo spaudos organo, todėl jos dokumentai buvo skelbiami pogrindžio spaudoje, dažniausiai „Aušroje“ ir „Perspektyvose“. „Aušra“ nuo 1977 metų iki leidinio egzistavimo pabaigos reguliariai pranešdavo apie LHG narių butuose atliktas kratas (pateikdavo net konfiskuotų daiktų sąrašus), apie LHG narių areštus, tardymus, teismus, spausdino teismų aprašymus, kaltinamąsias išvadas, nuosprendžius ir kitus dokumentus. Daugiausia dėmesio buvo skiriama Viktoro Petkaus asmenybei ir veiklai²⁰.   

KGB persekiojo „Aušros“, kaip ir kitų pogrindžio laikraščių, leidėjus ir platintojus. 1979 m. pabaigoje – 1980 m. pradžioje saugumiečiai darė kratas disidentų butuose. Kratos metu Vilniaus universiteto docento Vytauto Skuodžio bute Vandentiekio g. 44-4, rado kelis pogrindžio leidinius, tarp jų ir „Aušrą“. Doc. V. Skuodis 1979 m. gruodžio 31 d. „už amoralų elgesį“ iš darbo buvo atleistas, o vėliau ir suimtas. Krata buvo daroma ir Birštone gyvenusio Povilo Buzo bute. Kratos metu saugumiečiai surado ir paėmė daug pogrindžio spaudos leidinių, tarp jų ir „Aušros“ 19-ą numerį. Po kratos P. Buzas buvo suimtas ir išvežtas į KGB Vilniuje²¹. 

Kaip matome, sovietinio režimo politines realijas taip pat galima laikyti priežastimi, paskatinusia Lietuvos neginkluotąją rezistenciją. Ji egzistavo, nes, viena vertus, Lietuvos gyventojai patyrė daug suvaržymų, o kita vertus, represijos vis dėlto nebuvo tokios baisios kaip Stalino valdymo metais. Tai suteikė drąsos veikti pogrindyje tikintis atsipirkti bent jau lageriu ar KGB tardytojo kabinetu, bet ne sušaudymu ar mirtimi kankinant.

Laivės kovotojų teismuose būdavo pabrėžiama, kad jų pažiūros susiformavo būtent dėl užsienio radijo stočių klausymo. Kad radijo laidų klausymasis darė įtaką, kalba ir Lietuvos neginkluotojo pogrindžio šaltiniai²². Radijas padėjo Rusijos disidentinio sąjūdžio idėjų sklaidai. Grupė Lietuvos pogrindininkų „Aušroje“ pasakojo: „Klausydami užsienio radijo laidas, mes ypatingą dėmesį kreipdavome į diktorių pasakymą: Maskva.“²³ 

Pogrindžio „Aušra“ buvo leidžiama 1975-1988 metais. Ji rašė apie tikinčiųjų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje, politines ir kultūrines represijas, literatūros konfiskavimus, istorijos falsifikavimą, ragino priešintis rusinimui, nutautinimui, spausdino kalinių ir tremtinių poeziją. Iš viso buvo išleista 60 „Aušros“ numerių. „Aušra“ buvo perspausdinta JAV Akademinės skautijos leidykloje Čikagoje atskirais tomais-komplektais po 5 numerius: Nr. 1(41)-5(45), Nr. 6(46)-10(50). Lietuvių kalba iš viso pasirodė 7 tomai, apimantys 35 leidinio numerius²⁴. „Aušrą“ galima vadinti tautinio sąmoningumo puoselėjimo ir kovos dėl lietuvių tautos išlikimo simboliu. 

¹ V. Vasiliauskaitė, Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida, 1972-1989, V., 2006, 7 p.

² Ten pat.

³ V. Vasiliauskaitė, Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida, 1972-1989, V., 2006. 176 p.

⁴ A. Streikus, „Lionginas Kunevičius“, www.vle.lt.

⁵ Cit. iš S. Tamkevičius, Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-­1988, V., 2022, p. 96-97.

⁶ S. Tamkevičius, Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-1988, V., 2022, p. 103.

⁷ Ten pat, p. 119.

⁸ S. Birgelis, „Aušros“ 140-osioms metinėms. Kunigas Lionginas Kunevičius (IV), www.alkas.lt.

⁹ S. Birgelis, „Aušros“ 140-osioms metinėms. Kunigas Lionginas Kunevičius (IV), www.alkas.lt.

¹⁰ K. J. Ambrasas, „Pogrindžio „Aušra“ ir jos darbuotojai“, XXI amžius, 1995, lapkričio 17.

¹¹ Karolio Garucko pareiškimas „Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, Lietuvos TSR prokurorui, „Tiesos“ vyriausiajam redaktoriui“, 1978 11 16, Aušra, 3, p. 141 – 153;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 58-69.

¹² „Atviras Laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui“, 1979 03 15, Aušra, 4, 14-26 p.  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p.  p. 106-117.

¹³ „Ginkime savo kalbos teises“, Aušra, 5, p. 294-298; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 294-298.

¹⁴ „Gana lietuvį rusinti!“, Aušra, 6, p. 9-10; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 341-342.

¹⁵ G. Banys, „Įgyvendinami Taškento nutarimai“, Aušra, 6, 1984, p. 212-214;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 397-398.

¹⁶ „Apie tolesnį rusų kalbos mokymo ir dėstymo priemonių „tobulinimą“ sąjunginėse respublikose“, išrašas iš TSRS aukštojo ir specialiojo mokslo vidurinio mokslo ministerijos 1978 12 06 įsakymo Nr. 1116, Aušra, 4, 40-44 p.,  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 106-117.

¹⁷ A. Žalys, „Rusinama Lietuvos žemės ūkio akademija“, 1979, Aušra, 4, p. 56-57;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 165.

¹⁸ Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė, dokumentas SNO generaliniam sekretoriui gerb. p. Kurtui Valdhaimui, 1979 10 31, Aušra, 4, 165-167 p.; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 210-212.

¹⁹ „Pirmieji „Aušros“ spinduliai“, Aušra, 1975. X-1977. II. 16, Čikaga, 1977, t. t. 1, p. 6.

²⁰ V. Vasiliauskaitė, Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida, 1972-1989,  p. 87, 88.

²¹ S. Tamkevičius, Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-1988, V., 2022, p. 170.

²² Jo Eminencijai Berlyno Arkivyskupui Kardinolui Alfredui Bengsch, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 3, 167-179 p.; Nenugalėtoji Lietuva, 1, p. 299.

²³ Dokumentas „Solidarizuojamės su rusų disidentais“, Aušra, 1, 82-83 p.; Nenugalėtoji Lietuva, 1, p. 374.

²⁴ V. Vasiliauskaitė, Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida, 1972-1989, p. 141.

„Katalikas“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 11 (470)