Politinės ir religinės santarvės reikšmė

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Indonezijos visuomenės ir islamo atstovams

Mindaugas BUIKA

Vienybės įvairovėje palaikymas

Neseniai pasibaigusioje 45-oje ir ilgiausioje popiežiaus Pranciškaus užsienio apaštalinėje kelionėje į keturias Pietryčių Azijos bei Okeanijos šalis, globalinio tarpreliginio ir politinio dialogo atžvilgiu ypatingo dėmesio susilaukė jo apsilankymas Indonezijoje. Ši 280 milijonų gyventojų turinti demokratinė valstybė (ketvirtoji pasaulyje po Kinijos, Indijos ir JAV), nepriklausomybę nuo tris su puse šimtmečio valdžiusios Olandijos atgavusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, dabar priklauso įtakingiausių šalių dvidešimtukui (G20) ir įgijusi didelį autoritetą sprendžiant svarbias planetos problemas. Katalikų Bažnyčiai atkakliai skatinant taikingus religijų santykius, dar svarbiau yra tai, kad Indonezija, daugiausia pasaulyje musulmonų turinti valstybė (87 % jos gyventojų islamo išpažinėjai, 10 % – krikščionys, įskaitant 3 % katalikų), pasižymi nuosaikumu ir tolerancija kitoms tikyboms bei religijos laisvės įtvirtinimu. Daugybę etninių grupių turinčioje Indonezijoje giliai įsišaknijęs nuoširdus tarpreliginis bendravimas, nes jos pliuralistinė visuomenė oficialiai vadovaujasi valstybės kūrėjų nacionalinio sambūvio doktrinos, vadinamosios Pankasilos, penkiais principais: tikėjimas į vieną Dievą, žmogiška civilizacija, pilietinė vienybė, išmintinga demokratija ir socialinis teisingumas visiems. Matyt, turėdamas tai galvoje, Šventasis Tėvas rugsėjo 4 dieną po iškilmingo priėmimo šalies prezidento Džoko Vidodo (Joko Widodo) rezidencijoje, jo pateiktoje Garbės knygoje įrašė: „Būdamas šioje nuostabioje šalyje, kuri yra tapusi įvairių religijų ir kultūrų susitikimo vieta, norėčiau palinkėti Indonezijos žmonėms augti tikėjimu, brolybe ir atjauta. Dievas telaimina Indoneziją“.

Kiek vėliau kreipdamasis į Istana Merdeka prezidentūros rūmuose susirinkusius valdžios, religinių bendruomenių ir pilietinės visuomenės atstovus bei diplomatinio korpuso narius, popiežius Pranciškus savo kalbą vėlgi sutelkė į dialogo bei darnos klausimus, pirmiausia primindamas indoneziečių nacionalinį lozungą: Bhinneka tungal ika. (Vieningi įvairovėje arba pažodžiui: daug, bet viena). „Vienybė įvairovėje pasiekiama, kai konkrečiose perspektyvose atsižvelgiama į visiems bendrus poreikius ir kada kiekviena etninė grupė bei religinė konfesija veikia brolybės dvasia, siekdamos kilnaus tikslo – tarnauti visų labui“, – sakė jis gausiems klausytojams. Suvokimas apie dalyvavimą bendroje istorijoje, kurioje solidarumas, o ne savanaudiškumas yra esminis dalykas, padeda rasti teisingus sprendimus, išvengti trukdančių konfliktų ir susipriešinimą paversti efektyviu bendradarbiavimu. Tokią išmintingą ir subtilią pusiausvyrą tarp kultūrų įvairovės ir skirtingų ideologinių nuostatų bei bendrystę įtvirtinančių idealų, reikia nuolat palaikyti ir apginti, tvirtino Šventasis Tėvas. Ši užduotis skirta kiekvienam šalies piliečiui, bet ypač tiems, kurie aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime ir turi betarpiškai siekti darnos, teisingumo ir pagarbos fundamentalioms žmogaus teisėms, rūpintis tvaria pažanga ir taika tiek savoje visuomenėje, tiek santykiuose su kitomis tautomis. Tai yra politikos kilnumo pamatas, nes, kaip yra sakęs popiežius šv. Paulius VI, teisinga politika yra aukščiausia gailestingosios meilės forma. Palaikydama šį nusistatymą, kuris puoselėja taikią ir vaisingą visuomenės darną, Bažnyčia yra įsitikinusi ir dėl papildančio tarpreliginio dialogo socialinės svarbos. Tokioje sanglaudoje galima eliminuoti išankstines ir nepalankias kitokiems nuostatas, skatinti abipusio pasitikėjimo atmosferą, kad būtų išvengta ekstremizmo ir netolerancijos pavojaus. Tik atvirumas ir artumas bei pasirengimas išklausyti kitą nuomonę, gali sukurti trokštamą brolybę ir vieningumą tautose.

Teisingumas ir Dievo palaiminimas

Tęsdamas pokalbį popiežius Pranciškus pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia savoje tarnystėje bendrajam gėriui, yra pasirengusi stiprinti bendradarbiavimą su visomis viešosiomis institucijomis, pilietinės vi­suomenės veikėjais ir niekada jėga neprimeta savo tikėjimo, bet visuomet gerbia kiekvieno asmens įsitikinimus. Taip ji nori skatinti labiau harmoningos visuomeninės sandaros formavimąsi ir užtikrinti veiksmingesnį bei teisingesnį sukauptų gėrybių paskirstymą. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į Indonezijos demokratinės konstitucijos Preambulę, kurioje pateikiama vertingų įžvalgų apie šalies pasirinktą vystymosi kelią. Štai Preambulėje net du kartus minimas Visagalis Dievas ir prašoma Jo paramos besikuriančiai valstybei, kaip ir du kartus minint socialinį teisingumą, kuris yra trokštamas valstybinės santvarkos pamatas visų žmonių labui. „Vienybė įvairovėje, socialinis teisingumas ir dieviškasis palaiminimas yra tie fundamentalūs principai, kurie turi įkvėpti ir palaikyti gerą viešąjį gyvenimą, – sakė popiežius Pranciškus. – Juos galima prilyginti tvirtai atraminei konstrukcijai ant kurios statomas stabilus pastatas“. Jis priminė ir prasmingą apaštalinio vizito į Indoneziją temą: „Tikėjimas, brolybė ir atjauta“, kuri atspindi teisingo socialinio sambūvio troškimą. Deja, šiandieniniame pasaulyje ryškios kitokios tendencijos, kurios kliudo vystytis visuotinei brolybei: abipusės pagarbos stoka sąlygojo vis stiprėjančią netoleranciją ir smurtinius konfliktus bei neapykantą kitoms tautoms ir tikyboms. Tuo pasinaudoja autoritariniai režimai, besistengiantys patenkinti imperialistinius siekius, pasinaudodami iškreiptai atpasakotu istoriniu naratyvu, dėl ko (kaip rodo Ukrainos pavyzdys) patiriančios agresyvius kraują praliejančius karus kenčia ištisos tautos. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog kartais smurto kupina politinė įtampa kyla ir pačių šalių viduje, nes valdantieji bando visiems primesti savos ideologijos nuostatas, užuot siekdamos nuoširdaus dialogo, taip suvaržydami asmenų teisę savarankiškai pasirinkti bei laisvai išsakyti savo nuomonę.

Be to, net ir demokratijos sąlygomis, pasak popiežiaus Pranciškaus, nepaisant įspūdingų politinių pareiškimų, kurie dažnai daromi per rinkimines kampanijas, vėliau pritrūksta valios ir įsipareigojimo juos veiksmingai ir toliaregiškai įgyvendinti. Dėl to nemaža visuomenės dalis lieka socialiniame užribyje, be orios egzistencijos galimybių ir šis viešojo gyvenimo išsibalansavimas gali sukelti aštrius konfliktus bei įvairių gyventojų sluoksnių susipriešinimą. Kiti svarbūs dalykai neretai sprendžiami mirties (abortų, eutanazijos) įstatymais, stengiantis atsikratyti silpnaisiais ir nenorimais, taip skurdinant tautas, kurių didžiausias turtas visada saugotina gyvybė. Kalbėdamas apie tai popiežius Pranciškus priminė demografijos temą, pažymėdamas, kad Indonezijoje šeimos augina po tris, keturis ir penkis vaikus, todėl gausu jaunimo ir juntamas spartus gyventojų skaičiaus augimas. Jis pastebėjo, jog gali atrodyti juokinga, bet kitose šalyse (ypač Europoje), kartais šeimos renkasi turėti katę ar šunį, vietoje vaikų ir tai nėra teisinga, nes tautos nyksta. Kitas blogis yra besiplėtojantis sekuliarizmas, kai manoma, jog nėra būtina siekti Dievo palaiminimo, nes tai esą nėra reikalinga pilietinei visuomenei, kuriai turėtų pakakti žmogiškų pastangų. Šis nusistatymas galiausiai atveda į nusivylimą bei viešojo gyvenimo nesėkmes įvairiose srityse. Tačiau būna ir priešingai, kai tikėjimas iškeliamas į pirmąjį planą, tačiau tai daroma dirbtinu, ideologiniu būdu: vyksta manipuliavimas religija, kuri vietoje būdingo tarnavimo taikai, bendrystei ir dialogui, gali kurstyti susiskaldymą, stiprinti susipriešinimą. Šių iššūkių akivaizdoje, Šventasis Tėvas priminė prieš 35 metus, 1989-aisiais, Indonezijoje apsilankiusio šv. Jono Pauliaus II palinkėjimus, kad pripažįstant teisėtą tikėjimo svarbą ir vietos gyventojų įvairovę, rodant pagarbą pagrindinėms jų teisėms, būtų stiprinama pilietinė vienybė, dedami pagrindai taikiam ir teisingam visuomenės gyvenimui, kuris, kaip brangus paveldas, galėtų būti perduotas būsimoms kartoms. Baigdamas didelio dėmesio susilaukusį pasisakymą, jis ragino kilnius siekius, ypač socialinį teisingumą, perkelti į kasdienį gyvenimą, žinant, jog „opus justitiae pax“ („taika – teisingumo vaisius“). Visuomeninė harmonija pasiekiama, kai esame įsipareigoję bendrajai gerovei, „tiesdami susitarimo tiltus, jungdami jėgas, kad būtų sprendžiamos visos problemos ir taip klestėtų trokštama santarvė“, teigė popiežius Pranciškus, melsdamas Dievo palaiminimo Indonezijai kuriant viltingą ateitį.

Brolybės tunelis veda į šviesos pilnatvę

Nuoširdaus dialogo dvasioje kitą dieną, rugsėjo 5-ąją, vyko iškilmingas Šventojo Tėvo sutikimas Indonezijos sostinės Džakartos didžiulėje Istiklalo musulmonų mečetėje, kuri tradiciškai laikoma pagrindine šios šalies nacionaline šventove. Sveikindamas garbingą svečią, žymų autoritetą visame islamo pasaulyje turintis Istiklalo didysis imamas dr. Nasarudinas Umaras (Nasaruddin Umar), kuris apie laukiamą jo vizitą pranešė dar prieš oficialų Vatikano parvirtinimą, sakė, jog tai džiugus įvykis, pralenkiantis religinę reikšmę. Didysis imamas pastebėjo, kad 1961 metais pradėtos statyti Istiklalo mečetės, talpinančios net 250 tūkstančių maldininkų, projekto autorius buvo krikščionis architektas Frydrichas Silabanas (Friedrich Silaban), kuris laimėjo konkursą. Ši mečetė yra didžiausia Azijoje ir savo apimtimi nusileidžia tik islamo lopšyje Saudo Arabijoje esančioms pagrindinėms Mekos ir Medinos mečetėms. Beje, Džakartos didžiąją mečetę ir vietos katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedrą skiria tik gatvė ir jų bendrystė tapo nusistovėjusia tradicija. Svarbiausių krikščioniškų švenčių proga didysis imamas su bendradarbiais užsuka į katedrą, o per pagrindinių islamo švenčių minėjimą, arkivyskupo kardinolo Ignacijaus Suharijo Hardžoatmodžo (Ignatius Suharyo Hardjoatmodjo) vadovaujama katedros delegacija ateina pasveikinti mečetės lankytojų. Šie ryšiai dar labiau sustiprėjo, kai 2021 metais abi šventoves, sujungė patogus požeminis tunelis, pavadintas Draugystės (arba Brolybės) vardu, kuris tapo Indonezijos žmonių tarpreliginės bendrystės simboliu. Pasitikdamas popiežių Pranciškų, imamas Nasarudinas sakė, jog Istiklalo mečetė irgi tapo ne tik musulmonų maldos vieta, bet visiems Indonezijos žmonėms svetingais namais, į kuriuos kiekvienas gali užeiti ir gauti naudos. Iš tikrųjų, didžiosios mečetės komplekse vyksta tarpreliginiai ir kultūriniai renginiai, politikų ir diplomatų susitikimai, švietimo ir ugdymo užsiėmimai, meno darbų parodos. „Dabar mums ir visiems Indonezijos žmonėms didelė garbė čia priimti jo šventenybę popiežių Pranciškų, kurio mokymas, Dievo valia, yra labai veiksmingas ir reikalingas“, – sakė didysis imamas.

Kadangi susitikimas buvo pradėtas Draugystės tunelyje, tai Šventasis Tėvas savo kreipimesi pirmiausia pastebėjo, kad tunelį galima įsivaizduoti, kaip tamsų perėjimą, kuriame visi galime pasijusti nejaukiai. Tačiau čia viskas kitaip, nes yra puikus apšvietimas, kaip ir šviesą skleidžianti Indonezijos žmonių bendrystė. Jis linkėjo kultivuoti tokią draugystę ir darną tarpusavio palaikymu, kad visų gyvenimo kelionė vyktų link dangiškos šviesos pilnatvės. Tada kelio pabaigoje galėsime einančius kartu atpažinti, kaip brolius ir seseris ir viskuo su jais dalintis savoje egzistencijoje. Taip šiandienos iššūkių akivaizdoje gebėsime atsiliepti brolybės liudijimu, pripažindami ir gerbdami kiekvieno tapatumą, siekdami šviesą nešančio solidarumo. Galėdami gyventi tokioje darnoje ir santarvėje, labiau suvoksime poreikį broliškesnio pasaulio, kuriame dabar vis dar daug konfliktų ir priešiškumo tamsos, pabrėžė popiežius Pranciškus. Jis pripažino, kad Indonezijoje vystomas tarpreliginis dialogas skatina taikaus sambūvio viltį visai žmonijai, kuri per gyvenimo problemų tunelius turi žengti va­do­vau­jan­tis draugystės ir brolybės nusistatymu, nes tik tuomet galime tikėtis gailestingojo Dievo, kuris visus mus myli, palaiminimo. Su tokia viltinga nuotaika Šventasis Tėvas išreiškė džiaugsmą, galėdamas apsilankyti didžiausioje Azijos musulmonų šventovėje, kurioje vykusiame susitikime kartu su musulmonais ir krikščionimis, dalyvavo ir kitų Indonezijoje pripažintų bei tame žemyne paplitusių tikybų atstovai. Jis pakartojo imamo Nasarudino sveikinime išsakytus žodžius, kad ši maldos vieta yra „svetingi namai visiems žmonėms“, į kuriuos kiekvienas gali įeiti ir patenkinti širdyje nešiojamą dvasingumo ilgesį, patirti bendrystės su kitais džiaugsmą. Pastebėjęs, kad Istiklalo mečetę suprojektavo krikščionis architektas, popiežius Pranciškus sakė, jog visa tai liudija, kad maldos namai turi būti ir dialogo erdvės, patvirtinant abipusę pagarbą skirtingiems dvasiniams išgyvenimams bei taikų įvairių religinių tradicijų sambūvį.

Žvelgti į gelmę ir plėtoti saitus

„Tai didžiulis turtas, kurį esate pašaukti kasdien puoselėti, kad religinė patirtis būtų atskaitos taškas kurti brolišką visuomenę, o ne konfrontuoti“, tvirtino Šventasis Tėvas, nurodydamas į laisvą lankymąsi ir kitų tikybų šventovėse. Tęsdamas apmąstymus, tarpreliginio susitikimo dalyviams jis pasiūlė dvi įžvalgas, kurios gali padėti šiame draugystės kelyje, vėl pasiremdamas katedrą ir mečetę jungiančio požeminio tunelio vaizdiniu. Pirmiausia, reikia žvelgti į gelmę, į šaknis, nes tik ten galima rasti tai, kas vienija visas tikybas, nepaisant jų skirtumų. Iš tiesų, paviršiuje, tiek mečetėje, tiek katedroje, yra erdvių, kurios gerai apibrėžtos ir dažnai lankomos atitinkamų tikinčiųjų, bet po žeme, tunelyje, tie patys žmonės gali susitikti ir pristatyti vieni kitiems savo religijos perspektyvas bei pasidalinti jomis. Šis supratimas primena svarbų faktą, kad regimi kiekvienos religijos bruožai ir sakralios apeigos, yra brangus paveldas, kurį reikia gerbti ir saugoti. Tačiau kas yra „apačioje“, kas glūdi po žeme, tarsi „draugystės tunelis“, tampa lyg viena šaknis, bendra visų religijų pojūčiams: tai susitikimo su dieviškumu siekis, antgamtinės begalybės troškimas. Visagalis įliejo į mūsų širdis to didelio džiaugsmo ir gyvybingumo ilgesį, kuris yra stipresnis už bet kokią žemišką mirtį ir palaiko mūsų kelionę į Amžinybę, skatina išeiti iš savęs, kad susitiktume su Dievu. Taip, žvelgdami giliau, suvokiame tai, kas teka mūsų gyvenimo gelmėje, pajuntame pilnatvės troškimą, kuris glūdi mūsų širdyse ir iš naujo atrandame, jog visi esame broliai ir seserys, visi piligrimai, keliaujantys pas Aukščiausiąjį, ir tai peržengia mūsų skirtumus.

Ši nuovoka, pasak popiežiaus Pranciškaus, formuoja ir antrąjį siūlymą, rūpinimąsi tarpusavio ryšiais, koks ir yra „draugystės tunelio“ tikslas. Bendraujant su kitų religijų atstovais  kartais manoma, jog skirtingų religijų atstovų susitikime reikia rasti bendrą sutarimą tarp jų doktrinų ir tikėjimo nuostatų bet kokia kaina. Bet tokios radikalios pastangos gali tik dar labiau suskaldyti ir sukelti nepasitikėjimą, nes kiekvienos tikybos mokymo bei dogmų patirtys yra labai įvairios. Tai, kas iš tikrųjų mus suartina, yra draugiškumo, dėmesingumo ir abipusiškumo saitų puoselėjimas visuose skirtumuose, kurių negalima neigti. Tokie nuoširdūs santykiai garantuoja tikrą santarvę, leidžia įsipareigoti bendrai tiesos paieškai, mokytis iš kitų religinių tradicijų, susiburti, kad tenkintume gerus žmogiškus ir dvasinius poreikius. Taip galime darbuotis visi kartu dėl bendrų tikslų: kiekvieno asmens orumo gynimo, kovos su skurdu ir taikos skatinimo. Ši bendrystė gimsta iš žmogiškos brolybės, abipusės pagarbos ir kitų dvasinių idealų palaikymo sakraliose erdvėse, kurios yra šventovės. Puoselėdami tokį nusistatymą, turime eiti vienybės keliu, ugdydami kiekvienas savąjį dvasingumą, praktikuodami konkrečią religiją, kad galėtume ieškoti ir rasti Dievą bei prisidėti prie atviros visuomenės, kuri būtų pagrįsta abipuse pagarba ir meile, kūrimo. Tik taip galima apsisaugoti nuo atstumiančio nelankstumo, fundamentalizmo ir ekstremizmo, kurie visada aštrina konfliktų pavojų ir niekada nėra pateisinami.

Galutinėse pastabose Šventasis Tėvas paminėjo jo ir didžiojo imamo kiek vėliau Istiklalo mečetėje pasirašytą bendrą deklaraciją, kurios tema „Religijų darnos skatinimas vardan žmonijos“ ypač aktuali susipriešinimo kupinoje šių dienų realybėje. Iš tikrųjų, ši atsakomybė labai svarbi dėl iškilusių rimtų, netgi dramatiškų krizių, keliančių grėsmę žmonijos ateičiai, kai konfliktus ir karus kartais kursto manipuliavimas religija. Tokiomis aplinkybėmis yra svarbu propaguoti visoms tradicijoms bendras vertybes, siekiant padėti visuomenėms įveikti paplitusią abejingumo ir smurto kultūrą, kad būtų skatinamas susitaikymas ir taika. Priminęs, kad vienoje iš daugybės Indonezijai priklausančių salų yra didžiausia pasaulyje aukso kasykla, popiežius Pranciškus sakė, jog vis dėlto brangiausias kiekvienos tautos lobis yra veiksmingas įsipareigojimas, kad visi skirtumai būtų suderinti bei išspręsti abipusės pagarbos ir santarvės pagrindu. Šią dovaną reikia perduoti jauniems žmonėms, kad ir jie palaikytų svajonę kurti laisvą, brolišką bei taikią visuomenę, vadovaudamiesi Indonezijos nacionaliniu šūkiu: „bhinneka tunggal ika“ („daug, bet viena“).

Kova su nužmogėjimu ir klimato kaita

Baigiant šią apžvalgą norisi priminti Šventojo Tėvo ir didžiausios musulmonų šalies dvasinio lyderio imamo Nasarudino pasirašytą bendrą deklaraciją, kurioje kartu su tarpreliginio dialogo skatinimu, kviečiama ginti žmogaus orumą ir rūpintis supančia gamtine aplinka. Do­ku­men­tas, pavadintas „Istiklalo bendroji deklaracija 2024“, Džakartos didžiojoje mečetėje pasirašytas da­ly­vau­jant Indonezijoje pripažintų visų šešių tikybų – islamo, budizmo, induizmo, konfucionizmo, katalikybės ir protestantizmo – atstovams, taigi, beveik visų pasaulio religijų spektrui. Deklaracija, kurios paantraštė „Skatinti religijų darną vardan žmonijos“, pirmiausia pabrėžiama, jog pastaraisiais dešimtmečiais mūsų planetos tautos yra susidūrusios su dviem sunkiomis krizėmis: dehumanizacija (nužmogėjimu) ir klimato kaita. Šias problemas privalu neatidėliotinai spręsti dėl mūsų visų išlikimo ir viltingos ateities. Nurodydami pirmąjį iššūkį, religiniai vadovai pamini išplitusį įvairių formų žmonių engimą ir išnaudojimą, smurto apraiškas ir karinius konfliktus, dažnai vedančius į susirūpinimą keliantį gausių aukų skaičių. „Ypač didelį nerimą kelia tai, kad religija šiuo atžvilgiu neretai instrumentalizuojama (netgi skelbiant „šventuosius karus“), – teigiama dokumente. – Tačiau religijos vaidmuo yra taikos skatinimas ir pastangos užtikrinti pagarbą į asmens orumą, apginti kiekvieno žmogaus gyvybę“. Aiškindami pražūtingos klimato kaitos priežastis, popiežius Pranciškus ir didysis imamas nurodo negailestingą kūrinijos, mūsų bendrųjų namų, eksploatavimą ir alinimą, kas sukelia daugelį neigiamų pasekmių: stichines nelaimes (sausras ir potvynius), globalinį atšilimą, kitas su oro permainomis susijusias apraiškas, kurios net nėra nuspėjamos. Istiklalo dek­laracijoje pabrėžiama, kad nesibaigianti ekologinė krizė tapo rimtu išbandymu siekiant sveiko ir harmoningo žmonių ir tautų sambūvio. Dokumentą pasirašę dvasiniai lyderiai jo tekste pateikia kelis siūlymus minėtoms problemoms spręsti, atsižvelgiant į religijoms būdingą moralinį mokymą.

„Vertybės, kuriomis dalijamės mūsų religijų tradicijose, turi būti veiksmingai skatinamos, siekiant įveikti pasaulį slegiančią smurto ir abejingumo kultūrą“, – tvirtina Šventasis Tėvas ir imamas Nasarudinas. Jų įsitikinimu, būtent tikybiniai principai turėtų būti nukreipti į pagarbos, orumo, atjautos, susitaikymo ir brolybės kultūros ugdymą, kad būtų sustabdyta dehumanizacija ir klimato kaita. Religiniai vadovai, įkvėpti savo tikybų mokymo ir tradicijų, turi bendradarbiauti su viešosiomis institucijomis nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu, padėdami nustatyti tikrąsias minėtų krizių priežastis ir priimti atitinkamus sprendimus. Kadangi turime vieną globalinę žmonijos šeimą, tikybų dialogas turėtų būti pripažintas, kaip reikšminga priemonė, kad būtų nutraukti vietiniai, regioniniai ir tarptautiniai konfliktai, ypač tie, kuriuos gali kurstyti piktnaudžiavimas religija. Tuo labiau, kad mūsų dvasinės nuostatos ir apeigos turi ypatingą gebėjimą kreiptis į žmogaus širdį, taip stiprinant pagarbą asmens orumui, teigia bendrosios deklaracijos autoriai. Pripažindami, kad taikinga ir harmoninga gyvenamoji aplinka yra gyvybiškai svarbi Dievo tarnystei ir kūrinijos priežiūrai, jie nuoširdžiai ragina visus geros valios žmones imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų išsaugotas gamtos integralumas ir jos ištekliai. „Mes juos paveldėjome iš ankstesnių kartų ir tikimės juos perduoti savo vaikams bei vaikaičiams“, – viltingai skelbia popiežius Pranciškus ir didysis imamas.

„XXI amžiaus horizontai“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 9 (387)