Pompėjos Rožinės Karalienės bazilika, Rožinis ir kitos šventės
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2023-ieji Lietuvos Seimo buvo paskelbti Šventojo Juozapato metais. Vienas baigiamųjų renginių, į kurį buvo pakviesta ir šio straipsnio autorė, vyko Romoje.
Dar prieš kelionę kreiptasi į Romoje Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) bazilikos (Basilica di Santa Maria Maggiore) kanauninku dirbantį ukrainietį rytų (graikų) apeigų katalikų vyskupą Irinėjų (Ihorį Bilyką) OSBM ir Šventojo Juozapato Bazilijonų ordino generalinės kurijos vadovus sudaryti galimybę pabuvoti Pompėjoje, Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bazilikoje. Nuoširdžiai dėkoju kunigams ukrainiečiams, sudariusiems galimybę gyvai pajusti ir pasimelsti šioje Pompėjos bazilikoje, kuri tais metais minėjo 150 metų jubiliejų.
Pompėjos istorija
Minint Pompėjos Rožinės Karalienės paveikslo Pompėjos bazilikoje 145-uosius metus, žvilgtelėkime į Pompėjos istoriją, dabartinę miesto padėtį, palaimintąjį Bartolomėjų Longą, pačią Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės baziliką, stebuklingą paveikslą ir visada Marijos išklausomą maldą – garsųjį malonėmis garsėjantį Pompėjos Rožinį – devyndienį – noveną.
Italijos pietuose Neapolio įlankos pakrantėje, į rytus nuo Neapolio, yra 1277 metrų aukščio ugnikalnis Vezuvijus (Vesuvio). Tai vienintelis veikiantis ugnikalnis žemyninėje Europos dalyje. Ugnikalnio krateris – 700 metrų pločio ir 200 metrų gylio.
Per 79 metais įvykusį išsiveržimą (iki tol ugnikalnis buvo laikomas kalnu) Vezuvijaus papėdėje sunaikinti antikos miestai Pompėja, Herkulanėjas, Stabijai (jų griuvėsiai 1997 metais įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą) ir kelios mažesnės gyvenvietės. Griuvėsių plotas siekia 60 hektarų. Daugelį tada iš savo namų pabėgusių miestelėnų mirtis pasivijo prie jūros krantų. O tie, kurie bandė išsigelbėti slėpdamiesi namų rūsiuose, užduso užberti pelenų. Vezuvijus yra vienas iš daugiausia gyvybių nusinešusių ugnikalnių Žemėje.
Palaidoti miestai rasti tik XVIII amžiuje. Aštuonių metrų pelenų sluoksnis užkonservavo miestą taip, kad ir beveik po 2000 metų galime jausti, kaip tada gyveno žmonės. Vitrinose ir dabar eksponuojami lavoje sustingusių žmonių kūnai.
Pompėja yra populiarus turistų traukos centras jau 250 metų. Miestas priklauso Vezuvijaus nacionaliniam parkui ir nuo 1997 metų yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.
Pompėja garsėja ne tik mokslininkų surasta, lavoje sustingusia istorija, bet ir Švč. Mergelei Marijai, Rožinio Karalienei, dedikuota bazilika, kuri plačiai žinoma ne tik Italijoje ir toli už jos ribų. Ji buvo pastatyta Bartolomėjaus Longo iniciatyva.
Visai netoli nuo mirusio miesto iškilęs gyvųjų miestas, kurį garsina didinga šventovė stovinti netoli Naujosios Pompėjos.
Šiandien Pompėjos miestas – tai „Citta Mariana“, Marijos miestas, ir, kaip sakė vyskupas Aurelijus Sinjora (1902–1990), „šiuose dviejuose žodžiuose slypi paslaptis: tikėjimas ir artimo meilė, kurie tarpusavyje taip susiję, kad sudaro nedalomą vienybę“. Tai, kad šis Marijos miestas, „Citta Mariana“, išaugo ant griuvėsių – Marijos pasirinkto žmogaus advokato iš Neapolio Bartolomėjaus Longo darbo vaisius.
Advokatas Bartolomėjus Longas – nuo satanizmo iki palaimintojo
Palaimintasis Bartolomėjus Longas (Bartolo Longo, 1841 02 10–1926 10 05) – pirmasis Šventojo Viešpaties kapo Jeruzalėje riterių ordino kavalierius, teisininkas ir visuomenės veikėjas, išgarsėjęs savo labdaringa veikla ir Šventojo Rožinio maldos platinimu, sukūręs žinomą piligriminį centrą – Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, popiežiškąją šventovę (sanktuariją).
Palaimintasis B. Longas gimė giliai tikinčioje gydytojo šeimoje. 1863 metais (kituose šaltiniuose minimi 1851 metai) jis įstojo į Karališkąjį Neapolio universitetą studijuoti teisę. Universitete tuo metu vyravo antiklerikališka pasaulėžiūra, kuri taip paveikė jaunuolį, kad Bartolomėjus atsisakė katalikų tikėjimo, net pasuko į satanistus, kai kur minima, kad tapęs net jų vadu.
Tačiau po daugelio metų jis pradėjo matyti reginius, atvedusius net į depresiją. Bartolomėjaus bičiulis Vincentas Pepe (Vincenzo Pepe) supažindino jaunuolį su dominikonu Albertu Radente (Alberto Radente), kuris padėjo sugrįžti į katalikų tikėjimą. Tačiau tai įvyko po ilgų atgailavimo metų. Ir tik 1865 m. birželio 23 d. Bartolomėjus Longas vėl priėmė Švenčiausiąją Komuniją. Sulaukęs 30 metų, 1871 m. spalio 7 d., jis įstojo į Trečiąjį dominikonų ordiną (pasauliečių), pasirinkdamas vardą Rozarijus. Įgijęs teisininko diplomą, atsisakė specialybės ir tolesnį gyvenimą pašventė labdaringai veiklai. 1872 metais atvyko į Pompėją. Čia jis prisijungė prie grupių, besirūpinančių vargšais: kankinamas savo praeities, pats daug meldėsi, vykdydamas šv. Domininko (Dominikonų ordino įkūrėjo) kvietimą melstis rožinį.
Bartolomėjus susipažino su penkiais metais vyresne našle grafiene Marijana de Fusko (Marianna de Fusco), taip pat veikusia labdaros srityje. 1885 metais jų dvasinę santuoką palaimino popiežius Leonas XIII. Bet Bartolomėjus ir Marijana gyveno kaip brolis ir sesuo.
Pompėjoje Baltolomėjus įkūrė „Seserų dominikonių, šventojo Rožinio dukterų Pompėjoje, kongregaciją“ (Congregazione delle Suore Domenicane Figlie del Santo Rosario di Pompei), kuri buvo patvirtinta 1897 metais. O 1951 metais kongregacija gavo „decretum laudis“, pagal kurį kongregacija gavo pontifikalines teises. Seserys užsiėmė vaikų auklėjimu, švietėjiška veikla, tarnavo Šventojo Rožinio Švenčiausios Mergelės Marijos Pompėjoje Popiežiškojoje šventovėje (sanktuarijuje), rūpinosi piligrimais. (Pastaruoju metu seserys tarnauja ne tik Italijoje, bet ir Indijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Kamerune.) Pagrindinis kongregacijos vienuolynas yra Pompėjoje.
Bartolomėjus parašė darbų (straipsnių ir knygų) marijologijos, katechizacijos ir socialinio mokslo temomis. 1884 m. jis įsteigė žurnalą „Rožinis ir Naujoji Pompėja“ („Il Rosario e Nuova Pompei“), į kurį ir pats daug rašė. Įdomu tai, kad žurnalas leidžiamas ir dabar.
Prie bazilikos Bartolomėjus 1886 metais pastatė mokyklą, taip pat ir prieglaudą našlaičiams, benamiams. Be to, atidarė katekizacijos mokyklą, spaustuvę, profesinę-technikos mokyklą. Jo iniciatyva Pompėjoje 1884 metais buvo atidarytas pašto skyrius, 1885 metais – telegrafas, 1890 metais – meteorologijos stotis, o 1891 metais miesto gatvės buvo apšviestos.
Šitokia pasiaukojanti veikla ne vienam sukėlė pavydą. Bartolomėjus buvo pradėtas kaltinti pasisavinęs stambią pinigų sumą. Siekdami apsisaugoti nuo tokių kaltinimų Bartolomėjus ir grafienė Marijana 1906 metais visą nuosavybę paaukojo Šventajam Sostui ir vietinei vyskupijai. 1924 m. vasario 9 d. grafienė mirė, tai buvo didžiulė netektis Bartolomėjui.
1925 m. gegužės 3 d., likus metams iki mirties, Bartolomėjus Longas įstojo į Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje riterių ordiną. Įstojimą į šį ordiną Bartolomėjus laikė ištikima tarnyste Jėzui Kristui ir artimui.
Paskutinius gyvenimo metus Bartolomėjas sirgo, mirė 1926 m. spalio 5 d. sulaukęs 85-erių. Buvo palaidotas riterių ordino apranga. Greitai po Bartolomėjaus Longo mirties buvo pradėtas beatifikacijos procesas, tačiau 1940 metais byla sulėtėjo. 1980 m. spalio 26 d. popiežius Jonas Paulius II Bartolomėjų Longą paskelbė palaimintuoju – jis tapo pirmuoju kanonizuotu Šventojo Viešpaties Kapo Jeruzalėje ordino riteriu. Liturginė šventė Katalikų Bažnyčioje – spalio 5 diena.
Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios statyba
1873 metais Bartolomėjus kūrė fondus ir 1876 m. gegužės 8 d. pradėjo naujos bažnyčios – būsimos Bazilikos statybą.
1891 m. gegužės 7 d. kardinolas Rafaelis Monako La Valetta (Raffaele Monaco La Valletta) pašventino šventovę. 1894 metais Bartolomėjus padovanojo šventovę popiežiui Leonui XIII, kuris tapo jos Garbės klebonu. Nuo to laiko kiekvienas Romos Popiežius yra šios šventovės Garbės klebonas.
1901 m. gegužės 4 d., po 25-erių metų, statyba baigta. Šventinant bažnyčios fasadą Leonas XIII jai suteikė Mažosios Popiežiaus bazilikos statusą ir šventovė oficialiai imta vadinti Švenčiausios Mergelės Marijos Šventojo Rožinio popiežiškąja šventove (sanktuarijumi) (Pontificio Santuario della Beata Vergine del Santo Rosario).
Bazilika yra 80 m aukščio, neoklasicizmo stiliaus architekto Antonio Sua kūrinys. Varpinės (aukštis 88 m) statyba (architektas Aristidas Leonoras (Aristide Leonori)) buvo baigta 1925 metais. Varpinė yra Bazilikos kairėje, jos puošniose duryse įrašyta, kad tai jubiliejinės durys. Taigi, 2025-aisias jos bus atidarytos.
Prasidėjus gausiam piligrimų srautui, 1934–1939 metais bazilika ir jos aikštė buvo ženkliai išplėstos. Bazilikos interjerą puošia jos statytojų Bartolomėjaus Longo ir Marijanos de Fusko skulptūros (autorius Džiuzepė Toninis (Giuseppe Tonnini)). 1962 metais netoli Bazilikos pastatyta dar viena Bartolomėjaus Longo skulptūra. 1980 m. spalio 26 d., kaip jau minėta, Bartolomėjus Longas buvo paskelbtas palaimintuoju.
Bazilika, kuria, nuo jos statybos pradžios ir toliau rūpinasi vienuoliai dominikonai, 2023 metais minėjo statybos pradžios ir veiklos 150 metų istoriją. 2024 metais mini stebuklingojo paveikslo įnešimo į baziliką 145-ąsias metines. Baziliką kasmet aplanko per 4 milijonai žmonių. Bazilikos šventė – gegužės 8-oji. O aikštė prieš baziliką pavadinta Bartolomėjaus Longo vardu.
Popiežiai bazilikoje
Pompėjos šventovė tapo viena garsiausių Rožinio kulto vietų pasaulyje, tad neatsitiktinai ji lankoma popiežių. Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, sanktuariumą Pompėjoje ir palaimintojo Bartolomėjaus relikvijas du kartus aplankė šventasis Jonas Paulius II: 1979 m. spalio 21 d. ir 2003 m. spalio 7 d.; Benediktas XVI – 2008 m. spalio 19 d. vizito metu bazilikai padovanojo Auksinę rožę. 2015 m. kovo 21 d. baziliką aplankė popiežius Pranciškus. Tačiau grįžkime prie Rožinio maldos.
Rožinio maldos populiarumas
Rožinio malda itin išpopuliarėjo XVI amžiuje popiežiaus Pijaus V dėka. 1571 m. spalio 7 d., vykstant turkų laivyno ir katalikiškų valstybių jūrų mūšiui prie Lepanto, popiežius kalbėjo Rožinį. Laimėjus katalikams Pijus V 1573 metais įteisino Šventojo Rožinio liturginę šventę, pavadindamas ją „Pergalės Švenčiausioji Mergelė Marija“. Popiežius Grigalius XIII šventę pavadino Rožinio Švenčiausios Mergelės Marijos švente. Pradžioje tai buvusi vietinės reikšmės šventė. Popiežius Leonas XIII, valdęs 1878–1903 metais, savo ilgo pontifikato metu išleido 20 enciklikų apie šv. Rožančių, jas skirdamas viso pasaulio vyskupams, Mariją paskelbė Rožančiaus karaliene Pompėjoje. 1883 m. rugsėjo 1 d. enciklika „Supremi Apostolatus Officio“, nustatė ypatingą šios šventės pamaldų tvarką, padarė ją privaloma visoje Katalikų Bažnyčioje. Popiežius Pijus X 1913 metais nustatė šventės datą – spalio 7 d.
Pompėjos Rožinio Karalienės devyndienis (54 maldų dienos)
Bartolomėjus Longas miesto triukšme nerasdamas gyvenimo prasmės, Pompėjoje medituodavo apie savo pašaukimą, kol galiausiai iš beprasmybės jį išvadavo sielos gilumoje išgirstas labai aiškus balsas: „Kalbėk Rožinį! Rožinis tave išgelbės“. Jis tapo uoliu Rožinio maldos apaštalu.
Literatūroje vienur rašoma, kad Bartolomėjus nupirko didelį ir vertingą, bet visiškai suniokotą Mergelės Marijos paveikslą ir jį restauravęs įtaisė senoje Pompėjos bažnytėlėje (pastačius baziliką buvo perneštas į ją), kituose šaltiniuose minima, kad jam vos ne prievarta padovanojo neišvaizdų paveikslą, kitur minima, kad gavo paveikslą iš vieno vienuolyno ir 1873 metais pradėjo organizuoti šventes Marijai.
Bartolomėjus Longas parašė labai gražias maldas Švč. Mergelei Marijai ir sudėjo jas į Rožinį. Pompėjos Švenčiausios Mergelės Marijos rožinis – devyndienis (ukrainietiškai vadinamas „Помпейська дев'ятниця“) apima 54 dienas. Pirmąsias 27 dienas meldžiamasi prašant įvairių malonių, kitos 27 dienos – padėkos maldos už patirtas malones.
Vieni pirmųjų šias maldas iš italų kalbos išsivertė ukrainiečiai ir įkėlė internete. Įrašius „Помпейська дев'ятниця“ galima įvairias rožinio dalis kartu melstis su besimeldžiančiomis ukrainietėmis, ekrane stebėti Rožinio dalių piešinius ir matyti ekrane slenkantį tekstą, o klausant maldas stebėti Švenčiausios Mergelės Marijos su kūdikėliu paveikslą, kuriame dalijami rožiniai: Mažas Jėzuliukas, tarsi žaisdamas duoda rožinį šv. Domininkui (1170 08 08–1221 08 06), o Marija rožinį dovanoja Šv. Kotrynai Sienietei (1347–1380 04 29).
Prašymo maldose supažindinama su Pompėjos rožinio istorija ir pirmuoju stebuklu, kalbant šį rožinį. Pompėjos rožinį – devyndienį – Bartolomėjus Longas parašė 1879 metais. Susirgęs tuo metu siautusia vidurių šiltinės epidemija, jis nutarė, kreipdamasis tarpininkavimo į Šv. Kotryną Sienietę, parašyti Pompėjos Švč. Mergelei Marijai rožinį – devyndienį. Netikėtai išgijęs, parašė padėkos Dievo Motinai devyndienį.
Prieš kiekvieną slėpinį parašytose B. Longo maldose Marijai, kalbama apie Švč. Mergelės Marijos darbus, atliktus Pompėjoje, siekiant sugrąžinti žmones į tikėjimą, Marijos kvietimas ir raginimas pastatyti ne tik maldos namus, bet dvasinę bažnyčią. Kita maldų tema – Marijos išaukštinimas, jos pagarbinimui iš širdies tariami gražiausi žodžiai.
54 dienų Pompėjos rožinio maldų praktika prasidėjo netikėtai 1884 metais išgijus vienai 21-erių metų italei Fortunatinai Agreli. Ji sunkiai kentėjo nuo didžiulių traukulių ir kasdieną po kelis kartus ištikdavusių konvulsijų, kurios tęsėsi po kelias valandas. Fortunatina kartu su visa gimine meldėsi prašydami išgijimo, bet mergaitei ilgą laiką nebuvo geriau. Kartą, po dviejų dienų baigus devyndienį (novena), kentėdama ir melsdamasi Fortunatina pamatė Mariją, kuri jai pasakė sukalbėti tris prašymo novenas, o išgijus – dar tris padėkos novenas. Marijos nurodytą dieną mergaitė netikėtai pasveiko. Po kurio laiko vėl pasirodžiusi Fortunatinai Marija pasakė, kad „kiekvienas, kas nori gauti didelę malonę, tegul mano garbei sukalba tris prašymo devyndienius, kalbėdamas rožinio paslaptis, o po to tris padėkos devyndienius“. Todėl Pompėjos devyndienis – Pompėjos rožinis – vadinamas „Visada išpildomu devyndieniu“ – „Visada Marijos išklausoma malda“.
Pompėjos Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, ikona yra nedidelė, ji patalpinta centriniame bazilikos altoriuje, tačiau lankymosi šventovėje metu nebuvo aiškiai apšviesta. Pasakojama, kad Bartolomėjus Longas gavo ją labai prastos kokybės – nenorėjęs net imti. Paėmęs pirmiausia atidavė restauratoriams. Teigiama, kad paveikslas nutapytas XVII amžiaus pabaigoje. Įvairaus dydžio Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, paveikslėlių su maldele įvairiomis kalbomis ir be jų, net ir medyje tapytų ikonų galima įsigyti pas prekiautojus, įsikūrusius prie Bazilikos.
„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. gruodžio 6 d., nr. 15 (211)