Popiežiaus apaštališkoji kelionė į Aziją ir Okeaniją

Pirmadienio, rugsėjo 2-osios popietę lėktuvas su popiežiumi Pranciškumi, oficialia Šventojo Sosto delegacija ir keliomis dešimtimis Vatikane akredituotų tarptautinės žiniasklaidos atstovų pakilo iš Romos oro uosto. Kai po beveik 13 valandų trukusio skrydžio lėktuvas pasiekė Indonezijos sostinę Džakartą, vietos laiku buvo 11.15 val. (Lietuvos laiku – 7.15 val. ryto). Taip prasidėjo 45-oji popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė

Po sutikimo ceremonijos oro uoste Popiežius likusią dienos dalį skyrė poilsiui po kelionės. Oficiali vizito programa prasidėjo rugsėjo 4 dieną Indonezijos prezidentūroje susitikimu su šalies politiniais vadovais, kultūros ir pilietinės visuomenės atstovais bei užsienio diplomatais. Apie tai išsamiau rašysime kitame numeryje.

Rugsėjo 4 dieną per savo pirmąjį susitikimą su Indonezijos Katalikų Bažnyčios dvasininkais, kuriame be vyskupų ir kunigų, dalyvavo diakonai, moterys ir vyrai vienuoliai, kandidatai į pašvęstuosius ir kunigus bei katechetai, parapijų sielovados darbuotojai. Pranciškus komentavo jo apaštališkajai kelionei Indonezijoje parinktą temą: „Tikėjimas. Brolybė. Atjauta“ ir prieš jį kalbėjusiųjų išreikštas mintis – apie Bažnyčios Indonezijoje gyvenimo tikrovę liudijo kunigas, vienuolė, katechetė ir katechetas, taip pat Indonezijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kuris visų vardu pasveikino popiežių Pranciškų.

Popiežius patikino, kad nuostabioje Indonezijos krašto teritorijoje nėra žemės lopinėlio ir nei akimirkos milijonų jos gyventojų gyvenimuose, kurie nebūtų Dievo dovana ir ženklas jo, kaip Tėvo, neatlyginamos ir amžinos meilės. Pasak Pranciškaus, žvelgimas į visą tai, ką turime, nuolankiomis vaikų akimis padeda tikėti ir pripažinti, aštuntosios psalmės žodžiais, kad esame maži ir mylimi, puoselėti padėkos ir atsakomybės jausmus, taip pat ryšį su kūrinija, su seserimis ir broliais, ypač su labiausiai stokojančiaisiais, asmenine ir bendruomenine gyvensena, paženklinta pagarbos, pilietiškumo ir žmogiškumo kartu su nuosaikumu ir „pranciškoniškąja meile“, – pridūrė Pranciškus.

Popiežius pasidžiaugė Indonezijos Bažnyčios atvirumu, kuriuo ji sprendžia vidinius ir išorinius kultūrinius, etninius, socialinius ir religinius klausimus ir visų jos narių dosnumu suteikti pagalbą bet kokiomis aplinkybėmis. Tai labai svarbu, patikino Pranciškus primindamas, kad Evangelijos skelbimas reiškia ne primesti tikėjimą arba tikėjimu oponuoti kitiems, o dovanoti susitikimo su Jėzumi džiaugsmą ir juo dalytis visiems liudijant pagarbą, brolišką ir seserišką meilę.

Popiežius pratęsė katecheto išsakytą mintį, kad katecheto misija jam primena tiltų tiesimą – visus suvienijančių ir visus pasiekiančių tiltų. Pranciškus sakė, kad jam tai sužadino žavų didžiulio Indonezijos salyno vaizdinį, kuriame tūkstančiai širdžių „tiltų“ sujungia visas salas ir dar milijonai kitų širdžių „tiltų“ sujungia visus jose gyvenančius žmones. Pranciškus pasidalijo dar vienu brolybės vaizdiniu: didžiulio meilės audinio, kurio „siūlai“, įveikdami visas marias ir kliūtis, apglėbia visus skirtingumus, kad visi, pagal Apaštalų darbų mintį (žr. Apd 4), taptų „vienos širdies ir vienos sielos“.

„Tęskite jums pavestą misiją būdami stiprūs tikėjimu, visiems atviri brolybės dvasia ir arti kitų su atjauta!“: stiprūs, atviri ir arti kitų, arti visų, visų“. Paminėjęs Jėzaus parabolę apie vestuvių puotą, popiežius priminė, kad kviestiems svečiams neatėjus Viešpats pasiuntė tarnus, kad į šventę pakviestų visus sutiktuosius: visus, visus, visus! Tai reiškia tiek gerus, tiek blogus – visus, su tikėjimu, brolybe ir atjauta!, pažymėjo popiežius dėkodamas visiems Indonezijos katalikų dvasininkams ir pašvęstiesiems, diakonams ir katechetams už jų kasdien vykdomus gerus darbus. 

Tuoj po susitikimo sostinės katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedroje, popiežius Pranciškus, palaiminęs susirinkusius katedros aikštėje, apsilankė už keliasdešimties metrų esančiame „Frha Pemuda“ jaunimo namuose, kuriuose įvyko popiežiaus susitikimas su tarptautinio jaunimo ugdymo sąjūdžio „Scholas Occurrentes“ tarybos nariais ir Indonezijos skyriaus jaunimo atstovais. „Sąjūdis Scholas Occurrentes“ išlaiko beveik pusę milijono mokyklų ir ugdymo institucijų visuose žemynuose.

Susitikime dalyvavusius vaikus Šventajam Tėvui pristatė jauna sąjūdžio Scholas Occurrentes programos lyderė, kalboje priminusi, kad priklauso musulmonų bendruomenei. Moteris per ašaras pasakojo Popiežiui apie jai suteiktą privilegiją Džakartos katedroje dalyvauti tą pačią dieną vykusiame Popiežiaus susitikime su vyskupais ir kunigais, vienuolėmis ir pašvęstaisiais ir jų atstovais iš visos Indonezijos.

Po sveikinimų Pranciškus per vertėją kalbėjosi su vaikais, kurie galėjo jam užduoti klausimus, bet ir Popiežius uždavė vaikams klausimų apie gyvenimo tikslą, svajonių įgyvendinimą, bendravimo svarbą, nuoširdumą, darną ir taiką. Karą pradeda noras užvaldyti, nenorint klausytis kitų, keisti nusistatymą ir eiti kartu. Reikia, kad gebėtume eiti kartu. Kokia alternatyva? Eiti į karą, vienas kitą įžeidinėti, apkalbėti? Ar siekti ištiestų rankų politikos, apsikabinimo, broliškos ir seseriškos meilės? Beje, pridūrė popiežius, turime visuomet žengti į priekį kalbėdamiesi, diskutuodami. Reikia kalbėtis ir tai gražu, tačiau reikia kalbėtis broliškai, seseriškai, eiti taikos keliu. Kariauti, kivirčytis negražu, bet gražu kalbėti apie kitus dalykus, gražu keisti nusistatymą, draugiškai kalbėtis, pažymėjo Pranciškus kelis kartus pakartojęs, jog karas visuomet yra pralaimėjimas.

Pabaigoje, suteikdamas palaiminimą, jis atkreipė dėmesį, kad susitikime su juo dalyvavo skirtingų konfesijų vaikai. Tačiau Dievas yra vienas, sakė popiežius užtikrindamas, kad jo palaiminimas tinkamas visų religijų išpažinėjams: „Telaimina Dievas kiekvieną iš jūsų, jūsų troškimus ir šeimas, jūsų dabartį ir ateitį“. 

Rugsėjo 5-osios ryte popiežius Pranciškus aplankė Džakartos Istiklalo mečetę, kur jį pasitiko didysis imamas Nasaruddinas Umaras. Mečetėje įvyko tarpreliginis susitikimas, kuriam itin didelį dėmesį skyrė Indonezijos visuomenė. Jo metu popiežius Pranciškus ir imamas pasirašė bendrą deklaraciją. Tačiau pirmąjį žodį Pranciškus tarė Draugystės tunelyje, kuris jungia Džakartos katalikų katedrą ir Istiklalo mečetę, kurią galima pavadinti nacionaline Indonezijos šventove. Ji yra didžiausia ne vien krašte, bet ir pietryčių Azijos regione.

Galima priminti, kad katedrą ir mečetę, Džakartos centre skiria tik gatvė. 2021 metais jos buvo sujungtos ir požeminiu tuneliu, kuris turi praktinę paskirtį, pavyzdžiui, leidžia katedros lankytojams palikti automobilį didelėje požeminėje mečetės parkavimo aikštelėje. Tačiau tunelio inauguravimo metu buvo pabrėžta ir jo simbolinė vertė. Apie ją kalbėjo ir Šventasis Tėvas, lydimas didžiojo imamo. Paprastai, pasak popiežiaus, tunelis asocijuojasi su tamsiu perėjimu, kuriame galima pasijusti nejaukiai. Bet katedrą ir mečetę jungiantis tunelis yra puikiai apšviestas. Galima pasakyti, kad ši šviesa simbolizuoja skirtingoms religijoms priklausančių Indonezijos žmonių draugystę, pagarbą kito tapatybei, harmoniją, paramą vienas kitam.   

„Mes, tikintieji, priklausantys skirtingoms religinėms tradicijoms, turime atlikti tam tikrą vaidmenį: padėti visiems eiti tuneliu, nukreipus akis į šviesą. Taip kelio pabaigoje galėsime atpažinti kartu su mumis ėjusiuose brolius, seseris, su kuriais turime dalytis gyvenimu ir palaikyti vieni kitus“, – sakė popiežius Pranciškus, pažymėdamas, kad tai šviesus brolybės ir taikaus sugyvenimo ženklas pasaulyje, kuriame daug konfliktų ir priešiškumo tamsos. – Džiaugiuosi galėdamas būti čia, didžiausioje Azijos mečetėje, kartu su jumis visais“, – sakė popiežius Pranciškus pagrindiniame tarpreliginio susitikimo erdvėje Istiklalo mečetės komplekse. Jis priminė dar vieną aplinkybę, liudijančią harmoningą religijų sugyvenimą Indonezijoje, – mečetę suprojektavo konkursą laimėjęs architektas Friedrichas Silabanas, kuris buvo krikščionis.

„Tai didžiulė dovana, kurią esate pašaukti puoselėti kiekvieną dieną, kad religinė patirtis taptų broliškos ir taikios visuomenės orientyru, o ne priežastimi užsidaryti ir susipriešinti“, – sakė Popiežius, dar kartą paminėdamas ką tik aplankytą Draugystės tunelį. Mečetė ir katedra ne vien stovi viena priešais kitą, bet yra sujungtos viena su kita.

„Drąsinu ir toliau eiti šiuo keliu, kad visi kartu, kiekvienas puoselėdamas savo dvasingumą ir praktikuodamas savo religiją, eitume ieškodami Dievo ir prisidėtume prie atviros, abipuse pagarba ir abipuse meile grindžiamos visuomenės, gebančios izoliuoti kietumą, fundamentalizmą ir ekstremizmą, kurie visada pavojingi ir niekada nepateisinami“, – pridūrė Popiežius.

Tarpreliginio susitikimo klausytojams popiežius Pranciškus pasiūlė dvi įžvalgas, kurios gali padėti vienybės ir harmonijos kelyje, dar kartą remdamasis katedrą ir mečetę jungiančio tunelio vaizdiniu.

Pirma – visada žvelgti į gelmę, nes tik ten galima rasti tai, kas vienija nepaisant skirtumų. Ant paviršiaus yra katedros ir mečetės kompleksų erdvės, kurias lanko atitinkamos tikinčiųjų grupės. Tačiau požeminiame perėjime jos abi susitinka. Tai primena svarbų dalyką – apeigos, praktikos ir kiti dalykai yra regimi religijų aspektai, kurie sudaro tradicinį paveldą ir turi būti saugomi bei gerbiami. Bet taip pat yra kažkas „po žeme“, kas bendra visoms religijoms – dievybės paieškos, Aukščiausiojo mūsų širdyse įdiegtas begalybės troškimas, didžiausio džiaugsmo ir už mirtį stipresnio gyvenimo ieškojimas, gaivinantys gyvenimo kelionę ir raginantys išeiti iš savojo „aš“, kad sutiktume Dievą.    

„Žvelgdami į gelmę, suvokdami tai, kas teka mūsų gyvenimo gelmėse, pilnatvės troškimą, glūdintį mūsų širdžių gelmėse, atskleidžiame, kad visi esame broliai, visi esame piligrimai, visi esame pakeliui į Dievą, virš to, kas mus skiria“, – pažymėjo Pranciškus.

Antra – rūpintis ryšiais. Tunelis buvo pastatytas, kad sujungtų dvi skirtingas vietas, kurios liko skirtingos. Popiežiaus manymu, kartais galvojame, kad religijų susitikimas – tai siekis bet kokia kaina rasti bendrą kalbą tarp skirtingų doktrinų ir religinių išpažinimų. Bet gali atsitikti taip, kad toks požiūris galiausiai mus suskaldo, nes kiekvienos religinės patirties doktrinos ir dogmos yra skirtingos. Tai, kas mus iš tiesų suartina, yra ryšys tarp mūsų skirtumų, draugystės, dėmesingumo, abipusiškumo ryšių puoselėjimas. Tai santykiai, kuriuose kiekvienas yra atviras kitam, kuriuose įsipareigojame kartu ieškoti tiesos, mokydamiesi iš kito religinės tradicijos,  atsiliepdami į žmogiškuosius ir dvasinius poreikius. Tai ryšiai, leidžiantys mums kartu dirbti, kartu eiti link kokio nors tikslo, ginant žmogaus orumą, kovojant su skurdu, remiant taiką. Vienybė gimsta iš asmeninių draugystės ryšių, iš abipusės pagarbos, iš abipusio kitų erdvių ir idėjų gynimo. „Visada tai puoselėkite!“, – drąsino Popiežius, pabrėždamas, jog tarpreliginė harmonija tarnauja visos žmonijos gėriui. Tai ir bendros deklaracijos turinys, ir įsipareigojimas tuo metu, kai konfliktai ir karai, neretai kurstomi su instrumentalizuotu religingumu, grasina žmonijos ateičiai, o aplinkos krizės kliudo tautų sugyvenimui bei vystymuisi.    

Popiežius dėkojo už Indonezijos religijų ir tradicijų sugyvenimo pavyzdį. Jei tiesa, kad Indonezijoje yra didžiausia aukso kasykla, tai ryžtas, kad skirtingumai nevirstų konfliktu, bet sutartinai ir pagarbiai harmonizuotųsi, yra dar vertingesnis Indonezijos lobis.  

„Nepameskite šios dovanos! Niekada neiššvaistykite šio didžiulio turto, priešingai, puoselėkite jį ir perduokite, ypač jaunesniems. Tegul niekas nepasiduoda fundamentalizmo ir prievartos vilionėms, tegul visus žavi laisvos, broliškos ir taikios visuomenės bei žmonijos svajonė!“, – sakė popiežius, melsdamas Dievo palaiminimo, kad Indonezijos žmonės galėtų eiti pirmyn, kaip skelbia nacionalinis šūkis, „vieningi įvairovėje“.

Rugsėjo 5-osios popietę (vidudienį Lietuvos laiku) popiežius Pranciškus aukojo Mišias Džakartos stadione. Kartu su 100 tūkst. katalikų švęsta Eucharistija buvo pagrindinis ir jau paskutinis vizito Indonezijoje programos įvykis. Mišios buvo paskutinis oficialus vizito Indonezijoje įvykis, todėl Mišių pabaigoje popiežius Pranciškus padėkojo šalies valdžiai, visiems gyventojams ir ypač katalikų bendruomenei už nuoširdų priėmimą. 

Pernakvojęs nunciatūroje rugsėjo 6-ąją Popiežius išskrido į antrąją per šią kelionę lankomą šalį – Papua Naująją Gvinėją. Indonezijos nacionalinės aviakompanijos lėktuvas išskrido iš Džakartos ir į Papua Naujosios Gvinėjos sostinę Port Morsbį, kurioje gyvena apie 325 tūkstančius žmonių.

Rugsėjo 7 dienos rytą popiežius Pranciškus kreipėsi į Papua Naujosios Gvinėjos valdžios, pilietinės visuomenės atstovus bei diplomatinio korpuso narius. 

„Sveikinu visus šalies žmones, lin­kiu jiems taikos ir klestėjimo, – sakė jis. – Jūsų tėvynėje, šimtus salų turinčiame archipelage, kalbama daugiau nei aštuoniais šimtais kalbų, tiek pat, kiek yra etninių grupių: tai rodo kultūrinį turtingumą. Ir prisipažinsiu, kad tai mane labai žavi, taip pat ir dvasiniu lygmeniu, nes įsivaizduoju, kad ši didžiulė įvairovė yra iššūkis Šventajai Dvasiai, kuri kuria skirtumų harmoniją“, – sakė Pranciškus.

Papua Naujoje Gvinėjoje taip pat labai gausu gamtos, žemės ir vandens turtų. Tai yra gėrybės, kurias Dievas duoda visiems, priminė Bažnyčios socialinės doktrinos principą popiežius. Kad būtų galima pasinaudoti šiais turtais, gali prireikti tarptautinių bendrovių kompetencijų, tačiau, kad būtų pagerintos gyvenimo sąlygos, visada reikia paisyti teisingo uždarbio paskirstymo ir vietos žmonių poreikių. Gamtos ir kultūros turtai taip pat yra atsakomybė, kuri įpareigoja valdančiuosius ir piliečius vertinti ir naudoti šiuos turtus tokiu būdu, kad tvariai augtų visų gerovė, įskaitant abipusiai pagarbų ir visoms pusėms naudingą tarptautinį bendradarbiavimą. Būtina ilgalaikių rezultatų sąlyga yra institucijų stabilumas, kurį palengvina susitarimas dėl tam tikrų esminių dalykų tarp visuomenėje egzistuojančių skirtingų sampratų ir jausmų. Reikia visų nusiteikimo bendradarbiauti, nors ir esant skirtingų požiūrių.

„Ypač linkiu, kad baigtųsi tarpgentinė prievarta, kuri, deja, nusineša daugybę aukų, neleidžia gyventi taikoje ir trukdo vystymuisi. Todėl, kreipdamasis į visų atsakomybės jausmą, raginu sustabdyti smurto spiralę, o vietoje to ryžtingai žengti keliu, vedančiu į vaisingą bendradarbiavimą visų šalies žmonių labui“, – ragino Pranciškus, užsimindamas apie, deja, gana dažnus pranešimus apie žmonių žūtis susirėmimuose tarp genčių, įtrauktų į nesibaigiantį keršto ratą.

Popiežius Pranciškus pridūrė, jog minėta atsakomybės, taikos ir bendradarbiavimo nuostata leis spręsti Bugenvilio salos klausimą nekurstant senų įtampų. Šioje vienoje iš didžiausių Saliamono salyno salų, kaip byloja kronikos faktai, jau keletą dešimtmečių gyvuoja separatistinis judėjimas, gimęs kaip pasipriešinimo gamtos resursų išnaudojimui sąjūdis. Tuo metu Bugenvilyje veikė viena iš didžiausių vario kasyklų pasaulyje. Po įvairių susirėmimų buvo pasirašyti taikos susitarimai, tačiau autonominio regiono statuso turinčios salos valdžia, plačiai remiama vietos gyventojų, neslepia ketinimo per keletą ateinančių metų paskelbti nepriklausomybę.

Tęsdamas savo mintis, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog santarvė visuomenėje ir kiekvieno ryžtas kažką paaukoti dėl visų gėrio leis atsiliepti į įvairius iššūkius ir poreikius: pagerinti infrastruktūras, sveikatos ir švietimo paslaugas, oraus darbo sąlygas. Kita vertus, kad gyventų gerai, jaustų gyvenimo skonį ir nestokotų drąsos imtis plačių sumanymų, žmogiškai būtybei reikia ne vien būtiniausių dalykų, bet ir didelės vilties širdyje. Materialinių gėrybių gausa be šio sielos kvėpavimo neužtikrina gyvybingos ir ramios, darbščios ir džiaugsmingos visuomenės gyvenimo, priešingai, uždaro ją savyje. Širdies sausroje pametama orientacija, pamirštama teisinga vertybių skalė, sustingstama. Tai matome kai kuriose turtingose visuomenėse, kurios prarado ateities viltį ir nebemato priežasčių perduoti gyvenimą ir tikėjimą ateities kartoms. Todėl būtina dvasia atsigręžti į didesnę tikrovę, kad žmogaus elgesį palaikytų vidinė stiprybė, sauganti nuo sugedimo ir nuo sugebėjimo matyti  savo darbo prasmę ir jį gerai atlikti praradimo. Jo vizito Papua Naujoje Gvinėjoje šūkis, priminė popiežius, yra sudarytas iš vieno žodžio – „Melskis“. Tauta, kuri meldžiasi, gaus stiprybės, vilties ir vidinės laisvės iš aukštybių.

„Visiems, kurie išpažįsta esą krikščionys, daugumai jūsų tautos, karštai linkiu, kad tikėjimas niekada netaptų tik apeigų ir įsakymų laikymusi, bet susidėtų iš meilės Jėzui Kristui ir sekimo juo“, – linkėjo popiežius, pasak kurio, toks tikėjimas iš tiesų bus įkvepiantis, nušviečiantis žmogaus ir visos bendruomenės gyvenimo kelią.

Kreipimosi į Papua Naujosios Gvinėjos valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso narius pabaigoje Popiežius dėkojo už katalikų bendruomenių daromus artimo meilės darbus, linkėdamas, kad jie iš tiesų tarnautų visiems, bendradarbiauti su valstybės institucijomis, kitomis krikščionių bendruomenėmis ir kitomis religijomis, su visais geros valios žmonėmis. 

Lankydamasis Port Morsbio katalikiškoje amatų mokykloje, Šventasis Tėvas sakė: „Visi esame brangūs ir nepakartojami Dievo akivaizdoje. Kiekvienas yra apdovanotas viltimi, taip pat kiekvienas iš mūsų pasaulyje turime vaidmenį ir misiją, kurios niekas kitas negali už mus atlikti“. Šią katalikišką amatų mokyklą taip pat lanko vaikai su negalia ir vietos arkivyskupijos fondo, padedančio gatvėje gyvenantiems benamiams vaikams, globotiniai.

Popiežių pasveikinę vaikai uždavė jam klausimų, kaip būti laimingiems, kai slegia sunkus gyvenimas, ir kaip padaryti pasaulį laimingesnį. Popiežius sakė, kad svarbiausia žmogaus gyvenime yra meilė. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkumų ir nusivylimų; yra sričių, kuriose žmonėms geriau sekasi, yra dalykų, kuriuos žmonės sugeba geriau daryti, tačiau yra ir tokių, kuriuos daryti sunkiau arba iš viso neįmanoma, tačiau ne tai lemia laimę. Laimė priklauso nuo meilės, kurią įdedame į viską, ką darome, meilė, kurią duodame ir gauname. Visada dovanoti meilę ir išskėstomis rankomis priimti meilę, kurią gauname iš mus mylinčių žmonių, – tai yra gražiausias ir svarbiausias dalykas mūsų gyvenime, bet kokiomis sąlygomis ir kiekvienam žmogui. Tai, sakė Pranciškus, veda prie kito klausimo: „Kaip galime padaryti mūsų pasaulį gražesnį ir laimingesnį?“. Ir čia galioja tas pats „receptas“: padarysime pasaulį laimingesnį ir gražesnį, jei diena iš dienos mokysime iš visos širdies mylėti Dievą ir kitus žmones. Jei mokysimės viską daryti geriausiu įmanomu būdu, jei nepaliausime savęs ugdyti, lavinti įgūdžius, stengtis tobulėti. Mes visi esame nuostabios Dievo dovanos, esame lobis vienas kitam, sakė Pranciškus

Rugsėjo 7-osios pavakare Port Morsbio Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčioje Popiežius susitiko su vyskupais, kunigais, diakonais, pašvęstaisiais vyrais ir moterimis, seminaristais ir katechetais. Susitikime dalyvavo ne tik Papua Naujosios Gvinėjos, bet ir Saliamono Salų vyskupai, nes jie sudaro vieną bendrą vyskupų konferenciją. Papua Naujosios Gvinėjoje Bažnyčioje tarnauja 27 vyskupai, 600 kunigų, daugiau nei 800 seserų vienuolių ir 170 brolių. Katalikų Bažnyčiai priklauso 2,5 mln. žmonių, kurie sudaro apie 30 % šalies gyventojų.

Popiežių pasveikino dviejų šalių – Papua Naujosios Gvinėjos ir Saliamono Salų – bendros vyskupų konferencijos primininkas. Po jo kalbėjo kunigas, vienuolė, katechetas ir sinodinio proceso koordinatorė. 

Išklausęs liudijimų Pranciškus kalbėjo apie tris krikščioniškojo ir misionieriškojo pašaukimo aspektus – drąsą pradėti, buvimo kartu ir dalyvavimo misijoje grožį bei viltį, kad misija bus vaisinga Popiežius visų pirma priminė dar palyginti neseniai prasidėjusią evangelizacijos istoriją. Misionieriai į šią šalį atvyko XIX amžiaus viduryje ir pirmieji jų darbo žingsniai nebuvo lengvi, kai kurie jų pradėti darbai žlugo. Tačiau jie nepasidavė. Su tvirtu tikėjimu ir dideliu apaštališku uolumu skelbė Evangeliją ir tarnavo broliams bei seserims. „Jų dėka šiandien esame čia, – sakė Pranciškus. – Dabar jūs, nepaisydami iššūkių, kurių netrūksta, toliau be baimės einate pirmyn, žinodami, kad esate ne vieni. Viešpats veikia jumyse ir su jumis, paversdamas jus, kaip ir pirmuosius misionierius, savo malonės įrankiais.“ Popiežius prašė Evangelijos skelbimo ir liudijimo misijoje visada atsiminti tuos, kurie yra paribiuose. Tai žmonės, priklausantys vargingiausiems miestų gyventojų sluoksniams, taip pat tie, kurie gyvena atokiausiose ir labiausiai apleistose vietovėse, kur kartais trūksta būtiniausių dalykų. Šiems broliams ir seserims Bažnyčia trokšta būti ypač artima, nes juose Jėzus yra ypatingu būdu, o ten, kur jis, mūsų galva, ten turime būti ir mes, jo nariai.

Taip pereiname prie antrojo aspekto – buvimo kartu grožio, tęsė Pranciškus. Buvimo kartu grožį patiriame ne per didžiuosius įvykius ir sėkmės akimirkas. Buvimo kartu grožio pagrindas yra ištikimybė ir meilė, kuriomis gyvendami stengiamės augti kaip asmenys ir kaip bendruomenė.

Tai, savo ruožtu, veda prie trečiojo krikščioniškojo liudijimo aspekto – vilties, kad mūsų veikla prisidės prie Dievo tautos augimo. Tikėjimas mus skatina pasitikėti savo apaštalavimo vaisingumu. Sėjame mažas gėrio sėklas į pasaulio dirvonus, jos atrodo mažytės, tarsi garstyčios grūdeliai, bet jei pasitikėsime ir nenustosime jų sėti, Dievo malonės dėka jos sudygs, duos gausų derlių. Tad ir toliau turime kantriai evangelizuoti, neleisdami, kad sunkumai ir nesusipratimai atimtų viltį. „Brangūs broliai ir seserys, šiandien dėkojame Viešpačiui už tai, kad Evangelija įsišaknija ir plinta Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Saliamono Salose, – sakė Pranciškus. – Tęskite savo misiją kaip drąsos, grožio ir vilties liudytojai!“

Sekmadienį popiežius Pranciškus aukojo Mišias Papua Naujosios Gvinėjos sostinės Port Morsbio stadione, kuriose dalyvavo daugiau nei 20 tūkst. vietos katalikų bendruomenės narių.

XXIII eilinio sekmadienio Mišių Evangelijoje kalbama apie Jėzų, kuris lankydamasis nuo Jeruzalės gerokai nutolusiame Dekapolio krašte, esančiame kitapus Genezareto ežero, pagydė kurčią ir nebylį žmogų. Papua Naujosios Gvinėjos sostinėje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į du evangelisto Morkaus pabrėžiamus dalykus – kurčnebylio nutolimą ir Jėzaus artumą.

Evangelijoje pabrėžiama, kad tas kurčias nebylys žmogus visų pirma geografine prasme gyveno tolimuose paribiuose. Dekapolio teritorija yra toli nuo religinio centro – Jeruzalės. Daug tos teritorijos gyventojų buvo pagonys. To krašto gyventojai buvo laikomi nutolusiais nuo Dievo. Tas kurčnebylis kenčia ir dėl kitokio nutolimo. Jis yra toli nuo žmonių, nes negali su jais bendrauti. Būdamas kurčias, jis jų negirdi, būdamas nebylys, negali su jais kalbėtis. Šis žmogus yra atskirtas nuo pasaulio, izoliuotas, jis yra savo kurtumo ir nebylumo kalinys, todėl negali atsiverti kitiems ir bendrauti. Pasak Pranciškaus, kurčnebylio būseną galime suprasti ir kita prasme. Žmogus yra atskirtas nuo bendrystės ir draugystės su Dievu ir broliais bei seserimis, ne tik ausys ir liežuvis, bet ir širdis yra užblokuota. Vidinio širdies kurtumo ir nebylumo priežastis yra visa tai, kas mus uždaro savyje, atitveria nuo Dievo ir nuo kitų – savanaudiškumas, abejingumas, baimė rizikuoti, nuoskaudos, neapykanta. Visa tai mus atitolina nuo Dievo, nuo kitų žmonių, nuo savęs ir nuo gyvenimo džiaugsmo. Jėzus gydo žmogaus nebylumą ir kurtumą. Kai esame atstumti arba kai patys nusprendžiame laikytis atstumo – atstumo nuo Dievo, atstumo nuo brolių ir seserų, atstumo nuo tų, kurie yra kitokie, nei mes, – tuomet užsidarome savyje, užsibarikaduojame savyje ir sukamės tik aplink savojo ego ašį, būdami kurti Dievo žodžiui ir artimo šauksmui.

„Šiandien ir jums Viešpats sako: „Drąsos, nebijokite Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai! Atsiverkite Evangelijos džiaugsmui, atsiverkite susitikimui su Dievu, atsiverkite savo brolių ir seserų meilei.  Tegul nė vienas iš mūsų nelieka kurčias ir nebylus prieš šį kvietimą“, – baigė Mišių homiliją Pranciškus.

Mišios Port Morsbio stadione baigėsi prieš vidudienį vietos laiku. Popiežius kartu su maldininkais sukalbėjo vidudienio „Viešpaties angelo“ maldą, ragino melstis už taiką tame pasaulio pakraštyje ir visoje planetoje.

„Iš šios Kūrėjo palaimintos žemės norėčiau kartu su jumis melsti Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, kad Dievas viso pasaulio tautoms suteiktų taikos dovaną. Ypač to prašau šiam dideliam Azijos, Okeanijos ir Ramiojo vandenyno regionui. „Ne“ ginklavimuisi ir bendrų namų išnaudojimui! „Taip“ tautų ir kultūrų susitikimui! „Taip“ žmogaus harmonijai su kūriniais!“

Šia proga popiežius taip pat priminė rugsėjo 8 d. švęstą Švč. M. Marijos Gimimo šventę ir paminėjo Lurdo Dievo Motinos šventovę, pastarosiomis dienomis nukentėjusią nuo potvynio. „Šį sekmadienį, Švč. M. Marijos Gimimo liturginės šventės dieną, mūsų mintys krypsta į Lurdo šventovę, kuri nukentėjo nuo potvynio“, – sakė Pranciškus. 

Sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, popiežius Pranciškus aplankė Vanimo miestelį Papua Naujosios Gvinėjos šiaurėje, kuris taip pat yra vyskupijos centras. Vanimo apskritis yra prisišliejusi prie Indonezijos sienos. Šią vietovę iš tiesų galima pavadinti geografine periferija. Iki jos beveik neįmanoma atkeliauti sausuma, viskas yra gabenama laivais arba lėktuvais. Vanimo pakrantės yra labai gražios – puikūs pliažai skalaujami skaidrios jūros. Tačiau provincijos gelmė – aukštikalnės, kur gyvenančios gentys dažnai paiso tik savo įstatymų ir papročių, kurie gali būti labai rūstūs.  Dažnai elgiamasi pagal „dantis už dantį, gyvybė už gyvybę“ principą, kuris gentis įtraukia į nesibaigiantį ir kruviną keršto ratą, kaip pažymėjo popiežius Pranciškus pirmojoje kalboje Papua Naujosios Gvinėjos valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovams.

Vanimo miestas yra mažas, jame gyvena apie 12 000 gyventojų, yra dvi maisto parduotuvės, paštas, nedidelis administracinis pastatas. Popiežių į jį atskraidino australų karinių oro pajėgų lėktuvas, nes paprastiems civiliniams keleiviniams lėktuvams oro uosto nusileidimo takas yra per trumpas.

Užbaigdamas vizitą Papua Naujojoje Gvinėjoje pirmadienio, rugsėjo 9-osios rytą Port Morsbio stadione popiežius Pranciškus susitiko su jaunimu. Papua Naujoji Gvinėja – tai jauna šalis, kurioje gyvena daug jaunų žmonių, kreipėsi popiežius į jaunuolius ir patikino, kad jis negalėjo išvykti su jais nesusitikęs, nes nuo jaunimo priklauso ateitis. Kaip mes kuriame ateitį? Kokią prasmę norime suteikti savo gyvenimui? Pasak Pranciškaus, Biblijos pasakojimas apie Babelio bokštą mums padeda ieškoti atsakymo į šiuos klausimus. Tame pasakojime susiduria du požiūriai, du priešingi gyvenimo ir visuomenės kūrimo būdai: vienas veda į sumaištį ir susipriešinimą, kitas – į santykių su Dievu ir žmonėmis darną. „Ką jūs renkatės?“ – klausė Šventasis Tėvas jaunimą. „Darną!“ – šaukė jaunuoliai. Dievas sukūrė žmogų kaip savo paveikslą į save panašų. Dievas sukūrė mus kaip asmenis, sugebančius bendrauti su kitais. Pasaulio kalbų įvairovėje žmonėms reikia vienos kalbos, kuri padėtų susikalbėti. Popiežius pastebėjo, kad vien Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai kalba daugybe įvairių kalbų ir tarmių. Kalbų skirtumai kartais skaldo. Kalbų daugybės akivaizdoje reikia vienos kalbos, kuri padėtų mums būti vieningiems. „Klausiu jūsų: kokia kalba skatina draugystę, griauna susiskaldymo sienas ir atveria mums visiems kelią į brolybę? Širdies kalba! Meilės kalba! Artumo kalba! Taip pat tarnystės kalba“, – sakė Pranciškus.

Popiežius ir Papua Naujosios Gvinėjos jaunimui priminė per kitus susitikimus su jaunimu kartojamą dalyką: kiekvienas žmogus klysta, bet suklydęs privalo stengtis tuoj pat pasitaisyti. „Mes visi galime klysti. Kiekvienas. Mes nesame supermenai. Tačiau svarbiausia yra suvokti klaidą ir tuoj pat taisytis“. Tai kartu reiškia, kad jei matome klystantį bendraamžį, draugą, negalime būti abejingi, turime jam padėti atsistoti ant kojų.

Tai buvo paskutinis vizito Papua Naujoje Gvinėjoje įvykis. Iš sostinės stadiono Pranciškus išvyko į oro uostą ir išskrido į Rytų Timorą, o aplankęs jį  – į Singapūrą. Apie tai – kitame „XXI amžiaus“ numeryje.

Pagal Vatican News

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 10 (206)