Popiežiaus vienijanti tarnystė

Naujas Vatikano dokumentas „Romos vyskupas“ apibendrina ekumeninį dialogą dėl apaštalo Šv. Petro įpėdinio vaidmens

Mindaugas BUIKA

Šv. Jono Pauliaus II kvietimas

Džiugu pripažinti, kad po kurio laiko vėl sulaukėme solidaus Katalikų Bažnyčios ekumeninio dokumento, skirto Popiežiaus, kaip apaštalo Šv. Petro įpėdinio ir Kristaus vietininko pirminiam vaidmeniui (primatui) visų krikščionių vienybės tarnystėje. Birželio 13 dieną Vatikane pristatytas Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos parengtas plačios apimties (150 puslapių) dokumentas pavadinimu „Romos vyskupas“. Tai yra pastarųjų ketverių metų rezultatas. Jame apžvelgiami įvairių krikščioniškų tradicijų atstovų atsiliepimai į beveik prieš tris dešimtmečius popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II enciklikoje „Ut unum sint“ iškeltą ekumeninio pobūdžio siūlymą. Tuomet Šventasis Tėvas pakvietė ne tik katalikus, bet ir kitus krikščionis panagrinėti kaip, atsižvelgiant į po Vatikano II Susirinkimo padarytą pažangą, Romos vyskupo (Popiežiaus) primatas galėtų labiau pasitarnauti visų bendrystės siekiams. Kaip žinia, šį primatą, neabejotiną vienybės pagrindą, atsiliepiant į kenčiančio Viešpaties maldą: „tegul visi bus viena“ (lot. k. „ut unum sint“) visos Bažnyčios pripažino pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje iki didžiosios 1054 metų schizmos, atskyrusios Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Dabar girdisi vis daugiau balsų, kad pats laikas prie primato klausimo vienu ar kitu ekumeniniu aspektu sugrįžti, atsižvelgiant į naujus XXI amžiaus iššūkius, ypač išplitusią sekuliarizaciją bei pradėtą sinodinio atsinaujinimo procesą.

Pristatant naująjį dokumentą, jį rengusios dikasterijos prefektas šveicaras kardinolas Kurtas Kochas (Kurt Koch) patvirtino, kad sinodiškumo plėtra paskatino sparčiau rinkti ir apdoroti medžiagą to, kas buvo svarstoma Romos primato tema katalikiškuose ir ekumeniniuose sluoksniuose. Interviu Vatikano žinių portalo „Vatican news“ vyriausiajam redaktoriui Andriui Tornieliui (Andrea Tornielli) jis paaiškino, kad studijų ištakose iš tikrųjų yra Šv. Jono Pauliaus II 1995 metų enciklikoje „Ut unum sint“ išreikštas kreipimasis į visus krikščionis kartu ieškoti sprendimo kokiu būdu apaštalo Šv. Petro įpėdinis galėtų atlikti visų pripažintą „meilės tarnystę“. Vėliau šį kvietimą ne kartą pakartojo popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus, kuris 2020 metais minint minėtos enciklikos paskelbimo 25-ąsias metines pritarė Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos sprendimui parengti tos diskusijos apie primato įgyvendinimą apžvalginį dokumentą. Jis dabar ir paskelbtas. Sušauktas Vyskupų Sinodas dėl sinodiškumo Bažnyčioje ir tos temos dvimetis nagrinėjimas, patvirtino šio projekto svarbą, todėl dokumentas „Romos vyskupas“, matyt, bus nagrinėjamas ir spalio mėnesį vyksiančioje antroje Sinodo sesijoje.

Stiprėjantis konsensusas dėl primato

Minėtame interviu kardinolas K. Kochas pastebėjo, jog dokumento „Romos vyskupas“ pradinį variantą aptarė ne tik jo vadovaujamos dikasterijos nariai ir patarėjai (konsultoriai teologai) per pastarąsias tos institucijos plenarines sesijas, bet ir kitų krikščioniškų tradicijų – Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių hierarchai ir ekspertai. Galiausiai tekstas buvo perduotas aptarti į kitas Romos Kurijos dikasterijas bei Vyskupų Sinodo generalinį sekretoriatą ir, rengiant galutinį variantą, atsižvelgta į dešimtis išsakytų nuomonių bei gautų siūlymų. Kardinolas K. Kochas pabrėžė, kad pastaraisiais dviem dešimtmečiais vykstant intensyviems debatams Romos vyskupo primato įgyvendinimo ekumeniniame lygyje klausimu, juos teigiamai paveikė nusistovėjusi gera tarpbažnytinių santykių atmosfera, kurioje nebeliko nei pėdsakų buvusių ekskomunikų atnešto susipriešinimo. Vyravo tai, kas enciklikoje „Ut unum sint“ vadinama tikruoju „broliškumo atsinaujinimu“ įvairių krikščioniškų tradicijų bendruomeniškuose santykiuose. A. Tornielis pripažino, jog skaitant dokumento „Romos vyskupas“ tekstą susidaro įspūdis, kad stiprėja konsensusas tarp skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, jog primatas yra ne tik galimas, bet ir būtinas krikščionių vienybės siekio aspektas, tik reikia susitarti dėl jo įgyvendinimo pobūdžio. O juk dar ne taip seniai primatas buvo laikomas rimta kliūtimi bendrystės tikslui pasiekti ir kai kurie teologai netgi siūlė iš viso jo atsisakyti. 

Svarstydamas šį klausimą, pokalbyje su „Vatican news“ vyriausiuoju redaktoriumi kardinolas K. Kochas priminė, kad pats popiežius Šv. Paulius VI 1967 metais yra pasakęs, jog Romos vyskupo primatas tam tikra prasme „be abejonės yra didelė kliūtis ekumeniniame kelyje“. Tačiau praėjus keliems rezultatyvaus dialogo dešimtmečiams ir peržvelgus jo nutarimus galima pripažinti, kad enciklikoje „Ut unum sint“ pateiktas raginimas buvo visiškai teisingas: pasitvirtino, kad primato klausimas daugiau nebėra neįveikiama problema ar neperžengiama kliūtis bendrystės pastangoms, bet reikšminga parama joms, kadangi įgalina tinkamai apibūdinti evangelinę Bažnyčios prigimties sampratą ir jos apaštalinę misiją pasaulyje. Dar daugiau: vis labiau globalizuotoje ir sekuliarizmo bei diskriminavimo iššūkius keliančioje aplinkoje, neabejotinai jaučiamas konkrečios vienijančios tarnystės poreikis visuotiniu lygmeniu, kurį gali atlikti Apaštalų Sostas. Be to būtina atsiminti, kad dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje besikeičiančios aplinkybės darė įtaką apaštalo Šv. Petro įpėdinio svarbiajam vaidmeniui įgyvendinti. Studijų dokumente „Romos vyskupas“ nurodoma, kad vykstant ekumeniniam dialogui, ypač teologinėje srityje, pripažinta, kad pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje suformuoti bendrystės principai ir galioję modeliai turi išlikti sektinais pilnai vienybei atkurti. Tačiau nors tame tūkstantmetyje iškelti tam tikri kriterijai gali būti įvardijami kaip atskaitos taškas ir įkvėpimo šaltinis pripažintai krikščionių bendrystei įgyvendinti, bet jų nereikia nei idealizuoti, nei perkelti į dabartį. Juk negalima ignoruoti antrajame tūkstantmetyje vykusių radikalių permainų, įskaitant pačios Vakarų Bažnyčios pasidalijimo dėl XVI amžiuje vykusio Reformacijos proceso ir kitų prieštaringų naujovių. Taigi, Kris­taus vietininko žemėje nekintantis pirmumas visuotiniame lygmenyje turėjo atsiliepti į vieno ar kito laikmečio keltus klausimus. Tačiau svarbu pripažinti, kad Romos vyskupo primatas turi būti sutelktas pirmiausia ne į administravimą, bet į tarnystę, diakoniją, aiškino kardinolas K. Kochas. Tai ir suprantama, kadangi Bažnyčioje kiekviena institucinė valdžia ir tarnystė visada yra glaudžiai susietos.

Patriachalinis vaidmuo ir neklystamumas

Kitas ekumeniniuose debatuose plačiai svarstomas klausimas yra pačių primato istorinių ištakų supratimas. Katalikų Bažnyčioje šiuo atžvilgiu vadovaujamasi evangeliniu priėjimu, kad apaštalo Šv. Petro įpėdinio pirmumas remiasi dieviška teise. Galima priminti, kad anuo metu Jėzui su mokiniais svarstant klausimą, kuo žmonės laiko Išganytoją, tarp įvairių pateiktų nuomonių, apaštalas Šv. Petras labai aiškiai patvirtino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt16,16). To pakako, kad Viešpats paskelbtų jo primatą, kaip dabar jį suprantame: „tu esi Petras – Uola ; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“  (Mt16,18). Tačiau didelė dalis krikščionių šios Romos vyskupo primato dieviškos teisės nepripažįsta ir laiko „žmogiška teise“. Teigiama, kad ji buvo suformuota istorijos eigoje, pradedant nuo to, kad Romos, kaip senovės imperijos sostinės vyskupas natūraliai turėjo pirmumo teisę tarp kitų apaštalų įpėdinių, nors pačiam Šv. Petrui buvo reikšta ypatinga pagarba. Naujajame dokumente pabrėžiama, kad sprendžiant susidariusią dichotomiją reikalingas gilesnis hermeneutinis paaiškinimas, nes primatas, tiek kaip dieviška ar žmogiška teisė priklauso Dievo valios pasireiškimui Bažnyčios istorijos eigoje. Ekumeninio dialogo keliu reikia išryškinti teologinę primato esmę, kuri patvirtinta Vatikano II Susirinkimo dekrete „Christus Dominus“: Romos vyskupas, kaip Petro, kuriam Kristus patikėjo ganyti savo sekėjų kaimenę, įpėdinis, turi galios patriarchalinę pirmenybę visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių atžvilgiu.

Kardinolas K. Kochas aiškino, jog ekumeniniu požiūriu nagrinėjant, kaip apaštalo Petro primatas gali būti įgyvendintas tarp visų krikščionių, reikės geriau suprasti, kad jo jurisdikcija Lotynų Bažnyčioje negalės būti perkelta kitoms bendruomenėms. Romos vyskupo patriarchalinė atsakomybė Katalikų Bažnyčioje, pavyzdžiui, atleidžiant ir skiriant kitus vyskupus, turės skirtis nuo vienijančios tarnystės likusioms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms. Be to, nereikia užmiršti, kad Popiežiaus patriarchalinis vaidmuo yra susijęs ir su tuo, kad jis yra Šventojo Sosto, kaip nepriklausomos Vatikano valstybės vadovas, absoliutus monarchas. Pats popiežius Pranciškus, ne kartą ironiškai ir su šypsena apibūdinęs savo, kaip „paskutinio Europos absoliutaus monarcho“ valdymą, visada pirmiausia pabrėžia Romos vyskupo, kaip dalinės Bažnyčios ganytojo tarnystę, kuria dalijasi su kitais broliais vyskupais, vadovaujančiais savo dalinėms Bažnyčioms ir pirmininkauja jų kolegijai. Pokalbyje su Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos prefektu buvo paliestas ir dokumente „Romos vyskupas“ aptarta Popiežiaus neklystamumo tikybos bei moralės svarbiausiais klausimais problema, irgi tapusi rimtu išbandymu vedant ekumeninį dialogą. Kaip žinia, Romos vyskupo neklystamumo, kai jis kalba kaip visų katalikų vyriausias ganytojas (ex cathedra), dogma buvo paskelbta 1870 metais Vatikano I Susirinkimo priimtoje konstitucijoje „Pater aeternus“. Šį svarbų sprendimą teko priimti atsižvelgiant į tuometinį istorinį kontekstą bei tam tikrų ideologinių jėgų, ypač masonų, pastangas susilpninti Šventojo Tėvo autoritetą pačioje Katalikų Bažnyčioje. Kardinolas K. Kochas sakė, kad vykstant dabartiniam ekumeniniam dialogui, daugelis jo dalyvių laikėsi nuostatos, kad reikia tiksliau interpretuoti Vatikano I Susirinkimo mokymą, naudojant naujas definicijas ir sąvokas, nors nekeičiant pradinės minėtos dogmos intencijos. Ją galima integruoti į bažnytinės bendrystės siekių tikslus dabartiniame kultūrinių pokyčių laikmetyje pagal Vatikano II Susirinkimo pateiktą atsinaujinimo dvasią.

Subsidiarumo ir sinodiškumo sąsajos  

Stengiantis aiškiau apibrėžti Popiežiaus mokymo pirmenybę bei jo jurisdikcijos visuotinumą, nustatant tos padėties apimtį bei ribas pagal bendrystės siekio reikalavimus, svarbu suprasti, kad ekumeninis dialogas turi remtis ne tik meile, bet ir tiesa. Šventojo Tėvo autoriteto pripažinimas yra neatskiriama evangelinė Romos vyskupo primato dalis, išreiškianti Visuotinės Bažnyčios neklaidingumą jos dieviškoje prigimtyje, kuriam priklauso ir vyskupų kolegijos sprendimai. Pasak kardinolo ieškant pusiausvyros tarp primato ir ganytojiško kolegialumo, santykyje tarp visuotinio ir regioninio lygmens, Katalikų Bažnyčioje reikia stiprinti vyskupų konferencijų vaidmenį, labiau praktikuojant jų susibūrimą į kontinentines (Europos, Afrikos, Azijos, Amerikos) asamblėjas. Siūlant vadinamąją Bažnyčios dalinę decentralizaciją, primenamas stačiatikių pasaulyje išlikęs patriarchalinių Bažnyčių modelis, į kurį galėtų būti atsižvelgta ir Vakarų Bažnyčioje, žinant jos didelę regioninę įvairovę bei nacionalinių ir kultūrinių tradicijų ypatumus. Taip galėtų būti labiau taikomas subsidiarumo principas įgyvendinant „vienybės įvairovėje“ nuostatą, stengiantis, kad Romos vyskupo primato galia neviršytų to, kas tikrai reikalinga jo tarnystei palaikant visuotinę bendrystę. Siūlomas savanoriškas primato apribojimas palaikant vietinių Bažnyčių gyvenimo didesnį savarankiškumą, kartu pripažįstant Popiežiaus ganytojiško autoriteto reikalingumą, kad būtų tinkamai atsiliepta į šiandienos iššūkius bei vienybės siekius.

Visa tai svarstant iškyla sinodiškumo poreikis, kuris gali padėti išspręsti daugelį problemų. Studijų dokumente „Romos vyskupas“ nurodoma abipusė primato ir sinodiškumo priklausomybė bei papildomumas praktiškai kiekviename Bažnyčios veikimo lygmenyje: vietiniame, regioniniame, netgi visuotiniame. Primatas turi būti įgyvendintas sinodišku keliu, o sinodiškumui reikalingas primatas, darė išvadą kardinolas K. Kochas. Jis aiškino, jog tirdama šį klausimą, Krikščionių vienybės skatinimo dikasterija surengė daug pasitarimų bendru pavadinimu „Klausytis Rytų ir klausytis Vakarų“, taip norint geriau išsiaiškinti įvairių tradicijų krikščionių nuomonę dėl sinodiškumo ir primato bendrumo. Tai reikšmingas ekumeninio dialogo įnašas, kuris gali būti įterptas į Bažnyčioje vyks­tan­tį sinodiškumo stiprinimo procesą. Be abejonės, svarbus argumentas yra ir pragmatiškumo poreikis, atsižvelgiant į dabartinį globalizacijos kontekstą bei misijos užduotis naujajai sekuliarizuoto pasaulio evangelizacijai. Dabarties iššūkiai skatina pripažinti brangias apaštalines tradicijas, mus pasiekusias iš ankstyvosios Bažnyčios laikų, tuo pat metu nesistengiant idealizuoti pirmojo krikščionybės tūkstantmečio gyvenimo bei mechaniškai jo bruožus neperkelti į šiandieną. XXI amžiaus Bažnyčios egzistencinė dialektika reikalauja naujai priimti bendruomeniškumo bruožą, kuris būtų grindžiamas visos Dievo tautos teisingu tikėjimo pojūčiu (sensus fidei), ganytojų kolegialumu ir asmeniniu apaštalo Šv. Petro įpėdinio primatu. 

Baigiamosios išvados ir siūlymai

Baigdamas interviu apie naująjį dokumentą „Romos vyskupas“, kardinolas K. Kochas sakė, kad paskutiniame, bet ne mažiau svarbiame skyriuje „Primato išpildymas XXI amžiuje“, Krikščionių vienybės skatinimo dikasterija savo išvadose pateikia kelis apibendrinančius siūlymus. Pirmiausia kalbama apie minėto Vatikano I Susirinkimo dogminio mokymo dėl Popiežiaus neklystamumo aiškesnį formulavimą, kad jis būtų geriau integruotas į bažnytinę bendrystę (Communio Ecclesiarum) ir taptų labiau priimtinas dabartiniam kultūriniam bei ekumeniniam kontekstui. Kitas siūlymas yra susijęs su atsiliepimu į vykstančiame dialoge išsakytas pastabas, kad reikia tiksliau apibūdinti skirtumą tarp Romos vyskupo patriarchalinio vaidmens Vakarų Bažnyčioje ir jo primato siekiant visų Bažnyčių bendrystės. Šiam tikslui  kviečiama didesnį akcentą suteikti Popiežiaus ganytojiškam vadovavimui jo paties dalinei Bažnyčiai, Romos vyskupijai, tuo pabrėžiant, kad savąja vyskupiška tarnyste jis dalinasi su kitais broliais vyskupais, kurie irgi yra apaštalų įpėdiniai. Trečioji rekomendacija yra susijusi su dabar bažnyčioje vykstančiu sinodiniu procesu, kviečiant didesnį dėmesį skirti nacionalinių ir regioninių vyskupų konferencijų vaidmeniui bei santykiams su Popiežiumi ir Šventojo Sosto institucijomis. Pabrėžiamas poreikis, kad į sinodinį procesą būtų labiau įtraukta visa Dievo tauta, veikianti įvairiuose organizaciniuose dariniuose, rodančiuose pagarbą Kristaus vietininko autoritetui. Galiausiai raginama palaikyti didesnį draugiškumą ir brolybę tarp įvairių tradicijų Bažnyčių per dažnesnius ir reguliarius jų vadovų susitikimus, konsultacijas, skatinant suderintus veiksmus bei liudijimą. Kardinolas K. Kochas aiškino, kad Krikščionių vienybės skatinimo dikasterija tikisi, jog dokumentas „Romos vyskupas“ bus aptartas įvairiose Bažnyčiose, taip tęsiant diskusiją apie Popiežiaus vienijančią tarnystę, kuri taps vis labiau pripažinta tarp visų Kristaus išpažinėjų.

Po interviu atskirai paskelbtose redakcinėse pastabose „Vatican news“ vyriausiasis redaktorius A. Tornielis pažymi, kad dokumente „Romos vyskupas“ pateiktos apžvalginės medžiagos svarbą reikia vertinti tiek atsižvelgiant Šv. Jono Pauliaus II prieš tris dešimtmečius išreikštą kvietimą visiems atvirai diskutuoti dėl apaštalo Šv. Petro įpėdinio primato tinkamo įgyvendinimo, tiek į dabar vykstančių ekumeninių santykių pažangą. Šį dialogą skatina ir popiežiaus Pranciškaus inicijuotas sinodinis atsinaujinimas Katalikų Bažnyčioje, kur geriau suvokiamas artimesnės bendrystės su kitomis krikščioniškomis tradicijomis poreikis. „Šią užduotį lengvina tai, kad Romos vyskupo vaidmuo, įskaitant primatą, daugelyje krikščioniškų bendruomenių jau nėra laikomas kliūtimi ekumeniniame kelyje, nes pats sinodiškumas reikalauja pabrėžti vienijančios viršenybės (protos) reikšmę“, – rašo A. Tornielis. Jo įsitikinimu Vatikano I Susirinkime paskelbtos dogminės nuostatos dėl Popiežiaus neklystamumo pagrindiniuose tikėjimo klausimuose iš tikrųjų turi būti naujai suformuluotos Vatikano II Susirinkimo mokymo šviesoje. Tai turi labiau atsiliepti į siūlomą primato tarnystę, kuri būtų suvokiama ne kaip galios, bet gailestingumo ir diakonijos išraiška visų krikščionių atžvilgiu. Komentare primintas Stačiatikių Bažnyčios vadovo Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus pastebėjimas, kad primatas turi būti įgyvendinamas su reikiama užuojauta ir nuolankumu, kad „atspindėtų nukryžiuoto Viešpaties meilę, o ne žemišką galią“. Kaip tik apie tai, matyt, svajojo ir popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Ut unum sint“ pateiktuose siūlymuose.

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)