Popiežius aplankė migrantų globėjos gimtinę
Leonas XIV pirmaisiais popiežystės metais kreipėsi į visus pasaulio krikščionis apaštališkajame paraginime „Dilexi Te“ vargšų meilės tema. Jis dokumente paminėjo kai kuriuos garsius meilės vargstantiems apaštalus, įskaitant, jo žodžiais, du didžius migrantų sielovados šventuosius. Viena iš jų – iš Italijos kilusi šv. Pranciška Ksavera Kabrini (Cabrini), prieš 76 metus paskelbta visų migrantų globėja.
„Dilexi Te“ Leonas XIV apie Motiną Kabrini, tarp kitų dalykų, pažymi:
„Šv. Pranciška Kabrini, gimusi Italijoje ir natūralizavusis JAV, buvo pirmoji kanonizuota JAV pilietė. Vykdydama savo misiją padėti migrantams ji kelis kartus plaukė laivu per Atlantą ir su nepaprasta drąsa, be jokių pradinių lėšų, įsteigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas daugybei varguolių, kurie atvyko į naująjį pasaulį ieškoti darbo. Nemokėdami kalbos ir neturėdami galimybių tinkamai integruotis amerikiečių visuomenėje, jie dažnai tapdavo nesąžiningų žmonių aukomis. Jos nenuilstanti motiniška širdis pasiekdavo juos visur: lūšnynuose, kalėjimuose, kasyklose. 1950-ųjų Šventųjų metų proga popiežius Pijus XII paskelbė ją visų migrantų globėja.“
1917 metais Čikagoje, popiežiaus Leono XIV gimtinėje, dangui užgimusios šventosios dvasinį ir materialinį paveldą liudija nesuskaičiuojami darbai, pradėti bei įgyvendinti šventosios ir jos įsteigtos kongregacijos – Švč. Jėzaus Širdies misionierių – vienuolių: ligoninės, mokyklos, našlaičių namai vargstantiems migrantams ir jų vaikams, visų pirma italams.
Taip pat parapijų bažnyčios bei kitos šventovės, pastatydintos Motinos Kabrini – taip į šventąją kreipiasi tikintieji – garbei visame pasaulyje, ypač Amerikos žemyne, į kurį ją asmeniškai nukreipė popiežius Leonas XIII ir kuriam šventoji paskyrė didžiausias pastangas ir dėmesį.
Tarp vietovių, kuriose dirbo ir gyveno šventoji, išsiskiria Motinos Kabrini gimtasis miestelis Sant’Angelo Lodigiano ir jo parapijos bažnyčia, kuriai suteiktas mažosios bazilikos titulas ir kuri dedikuota dviem šventiesiems – garsiajam šv. Antanui Atsiskyrėliui ir pačiai migrantų globėjai. Birželio 20-osios pavakare miestelyje ir jos bažnyčioje, kurioje saugoma Motinos Kabrini relikvija, lankėsi popiežius Leonas XIV. Popiežius atvyko į Sant’Angelo Lodigiano po to paties šeštadienio vizito Pavijoje, esančioje už 25 km.
„Esu čia, kad pagerbčiau Motiną Kabrini, migrantų globėją, pirmąją Jungtinių Amerikos Valstijų šventąją, gimusią čia, Sant’Angelo Lodigiano miestelyje, 1850 metais ir mirusią Čikagoje, mano gimtajame mieste, 1917 metais. Kai sužinojau, kad Sant’Angelo Lodigiano yra taip netoli nuo Pavijos, tuo pat pagalvojau, kad reikia pasinaudoti proga“, – birželio 20-osios vakare sakė popiežius Leonas.
Tos dienos popietę Leonas XIV praleido Pavijoje, kur aplankė šv. Augustino relikvijas, saugomas Šv. Petro aukso danguje bazilikoje, kreipėsi į vyskupijos bendruomenę ir miestiečius. Apie 19 val. Šventasis Tėvas pasiekė Sant’Angelo Lodigiano miestelį, kurį nuo Pavijos skiria apie 25 kilometrai, ir čia praleido dar vieną valandą su jo miestelio gatvėse, miestelyje esančioje bazilikoje, dedikuotoje šv. Antanui Atsiskyrėliui ir šv. Pranciškai Kabrini, laukusiais tikinčiaisiais, taip pat miestelio stadione laukusiais apylinkių jaunuoliai.
Bazilikoje pasakytoje kalboje Popiežius priminė, jog Motina Kabrini pirmiausia troško leistis į misijas Kinijoje, tačiau, patarta ir nukreipta dviejų įžvalgių ganytojų – popiežiaus Leono XIII ir Pjačenzos vyskupo šv. Jono Krikštytojo (Giovanni Battista Scalabrini, 1839–1905), atsidūrė JAV, kur padėjo tūkstančiams migrantų, pirmiausia atvykusių iš Italijos. Šiandien migracijos reiškinys yra kitoks, tačiau toks pat aktualus.
„Paklauskime savęs: jei Motina Pranciška gyventų šiandien, ką jai kalbėtų jos misionieriška siela? Tiksliau, ką Kristaus Širdis pasakytų jos – moters, pasišventusios jam ir tarnavimui jo karalystei – širdžiai? Ko jos paprašytų toks popiežius kaip Pranciškus, kuris tarnystę migrantams, pats būdamas italų migrantų sūnus, padarė vienu iš pagrindinių savo pontifikato akcentų?“, – sakė Leonas.
Ketvirtoji ir paskutinė Pranciškaus enciklika Dilexit nos, priminė jis, buvo skirta Jėzaus Širdies dieviškos ir žmogiškos meilės temai, kurią papildė meilės vargstantiems tema, apie kurią kalbama jo paties apaštaliniame paraginime Dilexi te, užbaigusiu Pranciškaus pradėtą darbą. Paraginime prisimenama Motina Kabrini, kurios motiniška meilė ir rūpestis migrantus pasiekdavo visur – lūšnynuose, kalėjimuose, kasyklose...
„Broliai ir seserys, kas aktualiau už šią charizmą? Sakau tai čia, stovėdamas priešais Motinos Kabrini širdies relikviją, atgabentą iš Kodonjo (Codogno) motininių namų. Sakau tai šiltai pasveikindamas ir dėkodamas jos dvasinėms dukroms – Jėzaus Švč. Širdies misionierių seserims. Kas gali būti aktualiau už misionierišką charizmą, kuri tarnauja migrantams?“.
„Šia proga noriu visus, ypač jaunuolius, paraginti: susipažinkite su šv. Pranciška Kabrini! Skaitykite jos raštus, kupinus aistros Jėzui ir misijai, jos laiškus, kelionių dienoraščius, rekolekcijų užrašus. Kas pažins Motiną Kabrini, bus jos sužavėtas. Jos siela buvo tuo pačiu metu ir kontempliatyvi, ir apaštalaujanti. Ji buvo panirusi į Kristaus Širdies meilę, o tai suteikė jai nepaprastą dvasinę stiprybę ir darbštumą, atitinkančius Pauliaus žodžius, kuriuos ji pasirinko kaip šūkį savajai vienuolinei bendruomenei: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (žr. Fil 4, 13)“, – kalbėjo popiežius Leonas.
Vatican News
Vatican Media nuotraukos
„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 14 (241)