Popiežius Belgijoje

Mokykimės iš istorijos, kad išvengtume naujų nelaimių 

Užbaigęs trumpą vienos dienos vizitą Liuksemburge, rugsėjo 26-osios vakarą popiežius Pranciškus atvyko į Belgiją. Pernakvojęs nunciatūroje Briuselyje, kitą rytą oficialioje Belgijos karaliaus rezidencijoje Lakeno pilyje Pranciškus susitiko su karaliumi ir karaliene. Ten pat įvyko ir susitikimas su Belgijos pilietinės visuomenės atstovais. Pranciškus pasakė pirmąją vizito Belgijoje oficialią kalbą.

Belgija yra maža, bet didi šalis, kreipėsi popiežius į karalių, politikus ir Belgijos visuomenės atstovus. Belgija priklauso Vakarams, o kartu yra žemyno centre, tarsi didžiulio organizmo širdis. Jos istorija ir geografinė padėtis lėmė, kad po Antrojo pasaulinio karo pavargusios ir išsekusios Europos tautos, pradėjusios rimtą susitaikinimo, bendradarbiavimo ir integracijos procesą, pasirinko Belgiją kaip pagrindinių Europos institucijų buveinę. Būdama ties germaniškojo ir lotyniškojo pasaulių susilietimo linija, ribodamasi su Prancūzija ir Vokietija, kurios labiausiai įkūnijo nacionalistines priešpriešas, sukėlusias konfliktą, Belgija atrodė kaip ideali vieta, beveik Europos sintezė, nuo kurios galima pradėti jos materialinį, moralinį ir dvasinį atkūrimą.

Galima sakyti, kad Belgija – tai tiltas, skatinantis sutarimą ir padedantis spręsti ginčus. Vieta, kur visi žmonės, su savo kalbomis, tapatybėmis ir įsitikinimais susitinka su kitais, renkasi dialogą ir dalijimąsi. Vieta, kur mokomasi savo tapatybę paversti ne stabu ar kliūtimi, o svetinga erdve, kurioje skatinami mainai ir kartu ieškoma naujos pusiausvyros. Tiltas, skatinantis prekybą, civilizacijų bendravimą ir verčiantis jas megzti dialogą. Taigi tiltas, būtinas taikai kurti ir atitolinti karui. Popiežius pridūrė, kad ypač šiandien toks Belgijos pašaukimas yra kaip niekad aktualus, nes esame labai pavojingai priartėję prie beveik pasaulinio masto karo grėsmės.

Europai reikia Belgijos, kad padėtų atsiminti savo istoriją, žvelgti į tautas ir kultūras, matyti katedras ir universitetus, bet taip pat karus ir norą dominuoti, kartais virtusį kolonializmu ir išnaudojimu. Reikia Belgijos Europai, kad ji eitų taikos ir tautų brolybės keliu. Kai imama nepaisyti sienų ir sutarčių, leidžiama ginklams kurti tvarką nesilaikant galiojančių įstatymų, atveriama Pandoros skrynia ir ima šėlti vėjai, drebinantys namus ir grasinantys juos sugriauti. Iš tiesų santarvė ir taika nėra kartą ir visiems laikams pasiektas laimėjimas, bet užduotis ir nuolatinė misija, kurią reikia puoselėti, atkakliai ir kantriai vykdyti. Istorija, magistra vitae, į kurią pernelyg dažnai nekreipiama dėmesio, iš Belgijos ragina Europą grįžti į teisingą kelią, iš naujo atrasti savo tikrąjį veidą, vėl investuoti į ateitį, atsiverti gyvybei, vilčiai, nugalėti demografinę žiemą ir karo pragarą, kalbėjo Pranciškus.

Katalikų Bažnyčia liudydama tikėjimą į Prisikėlusį Kristų siūlo žmonėms, šeimoms, visuomenėms ir tautoms seną ir vis naują viltį. Savo buvimu ji nori padėti įveikti iššūkius ir išmėginimus ne su nepagrįstu entuziazmu ar niūriu pesimizmu, bet su įsitikinimu, kad Dievo mylimas žmogus yra pašauktas į amžinąją laimę, kad nėra pasmerktas išnykimui ir nebūčiai. Bažnyčia skelbia Gerąją Naujieną, kuri gali pripildyti širdis džiaugsmo, o savo konkrečia karitatyvine veikla stengiasi parodyti, kad ją įkvepia meilė. Tačiau ji gyvena savo epochos kultūros ir mąstysenos konkretybėje ir ne visada sugeba tobulai įgyvendinti Evangelijos žinią. Greta didžiulio dosnumo ir nuostabaus pasiaukojimo, deja, yra ir skausmingų prieštaravimų. Popiežius sakė, kad jis turi galvoje dramatiškus įvykius, susijusius su vaikų išnaudojimu – blogiu, su kuriuo Bažnyčia ryžtingai kovoja, išklausydama ir palydėdama sužeistuosius bei įgyvendindama prevencijos programą visame pasaulyje. Popiežius pridūrė, jog jis kartais girdi sakant, kad iš tiesų nepilnamečių išnaudojimas – tai ne tik Bažnyčios problema, kad panašių nusikaltimų esama ir šeimose, ugdymo aplinkoje, sporte. Net jei ir taip būtų, kiekvienas tegul kalba už save, o Bažnyčios aplinkoje įvykę išnaudojimo atvejai yra Bažnyčios skausmas ir gėda. Dėl jį ji prašo atleidimo, sakė Pranciškus.

Popiežius paminėjo ir liūdną priverstinių įvaikinimų reiškinį šeštojo ir septintojo dešimtmečių Belgijoje. Tose opiose istorijose nusikaltimai susipainiojo su galbūt nuoširdžiu, pagal to meto mąstyseną, tikėjimu, jog tai buvo daroma dėl vaiko ir motinos gero. Popiežius meldė Viešpatį, kad Bažnyčia visada rastų savyje jėgų suprasti, kas dedasi, ir neprisitaikyti prie vyraujančios kultūros.

Pranciškus taip pat meldė, kad tautų vadovai, žvelgdami į Belgiją ir jos istoriją, sugebėtų iš jos pasimokyti ir taip išvengtų nelaimių ir netekčių savo tautoms, kad mokėtų prisiimti atsakomybę už taiką, kad be baimės stengtųsi atitolinti karo pavojų, karo, kuris iš tiesų yra absurdas ir žmonijos gėda, kad bijotų sąžinės, istorijos ir Dievo teismo, kad atvėrę akis ir širdis visada pirmiausia rūpintųsi bendruoju gėriu.

Savo kalbą Belgijos karaliui, vyriausybės nariams, politikams ir pilietinės visuomenės atstovams popiežius užbaigė linkėjimu, kad šios šalies gyventojai drąsiai melstų Šventosios Dvasios dovanų ir jos skatinami visi drauge eitų su viltimi gyvenimo ir istorijos keliu.

Susitiko su sergančiais pagyvenusiais žmonėmis

Pranciškus aplankė Šv. Juozapo globos namus Briuselio centre. Tai Vargdienių mažųjų seserų vadovaujama institucija, kuriuoje globojami ir slaugomi senatvės sulaukę sergantys žmonės. Popiežius pasveikino ir palaimino seseris ir namų gyventojus, tarp jų – 102 metų sulauksią ponią Zelle. Popiežius patikino, kad jis meldžiasi už visus šių namų gyventojus ir paprašė, kad ir jie melstųsi už jį.

Universiteto dėstytojus ragino plėsti ribas

Rugsėjo 27 dienos popietę popiežius Pranciškus aplankė 600 metų sukaktį besirengiantį minėti Liuveno katalikų universitetą – senąją flamadiškąją jo dalį – ir susitiko su dėstytojais. Šeštadienį Pranciškus aplankys ir prancūziškąjį Liuveno katalikų universitetą. Jame susitiks su studentais.

„Universiteto užduotis – suteikti integralią formaciją, kad asmenys gautų įrankius, reikalingus dabarčiai interpretuoti ir ateičiai planuoti“, – sakė Pranciškus.

Kultūrinė formacija, pasak jo, niekada nėra savitikslė, o universitetai turėtų vengti rizikos tapti „katedromis dykumoje“. Dėl savo pačios prigimties universitetai yra vietos, kur gimsta naujos idėjos ir stimulai, reikalingi  žmogaus mąstymui ir gyvenimui, visuomenės iššūkiams. Gražu, kad universitete gimsta kultūra, gimsta idėjos, o ypač – skatinama aistra ieškoti tiesos ir tarnauti žmonijos pažangai. Katalikiškas universitetas yra pašauktas duoti lemiamą Jėzaus Kristaus Evangelijos raugo, druskos ir šviesos bei gyvosios Bažnyčios, visada atviros naujiems scenarijams ir pasiūlymams, Tradicijos indėlį.  

„Norėčiau jums skirti paprastą kvietimą: plėskite pažinimo ribas!“, – sakė popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojams. Anot jo, tai ne tiek sąvokų ir teorijų dauginimas, kiek akademinio ir kultūrinio ugdymo pavertimas gyva erdve, kuri apima gyvenimą ir kalba gyvenimui. Tuo tarpu mūsų kontekste, pasak Pranciškaus, mūsų erdvė, mūsų sienos yra suspaustos dėl dviejų motyvų.   

Viena, esame panirę į kultūrą, kurioje atsisakoma tiesos ieškojimo. Praradę ramybės neduodančią ieškojimo aistrą, radome patogų prieglobstį vadinamajame silpname mąstyme, įsitikinime, kad viskas yra vienoda, kad vienas dalykas prilygsta kitam, kad viskas yra reliatyvu. Antra, kai universitetuose ir kitur kalbama apie tiesą, dažnai pasiduodama racionalistiniam požiūriui, pagal kurį tik tai, ką galime pamatuoti ir patirti, galima laikyti tiesa, tarsi gyvenimas būtų tik materija ir tai, kas matoma. Abiem atvejais ribos yra siauros.

Pirmas atvejis byloja apie dvasios nuovargį, dėl kurio atsiduriame nuolatiniame netikrume ir beaistrėje būsenoje, tarsi būtų beprasmiška ieškoti prasmės tikrovėje, kurios negalime suprasti. Šis jausmas dažnai išryškėja tam tikruose Franco Kafkos, kuris aprašė tragišką ir skausmingą XX amžiaus žmogaus būklę, kūrinių personažuose. Vieno apsakymo veikėjų pokalbyje aptinkame tokį teiginį: „Manau, kad jūs nesirūpinate tiesa tik todėl, kad tai pernelyg vargina“. Tiesos ieškojimas vargina, nes verčia mus išeiti iš savęs, rizikuoti, kelti klausimus. O patiriant tokį nuovargį mus pradeda vilioti paviršutiniškas ir daug klausimų nekeliantis gyvenimas. Panašiai mus labiau traukia lengvas, patogus tikėjimas, kuris niekada nieko neklausinėja.

Antru atveju turime besielį racionalizmą, į kurį pasinerti dar daugiau rizikuojame dėl to, kad esame sąlygojami technokratinės kultūros. Kai žmogus redukuojamas vien iki materijos, kai tikrovė apribojama vien tuo, kas matoma, kai protas suspaudžiamas iki matematikos ir laboratorinių tyrimų, tada pritrūksta nuostabos, tos vidinės nuostabos, kuri skatina mus žvelgti toliau, žvelgti į dangų, atrasti paslėptą tiesą, kuri atsakytų į pagrindinius klausimus: kodėl aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė, koks yra galutinis gyvenimo kelionės tikslas ir uždavinys? Romano Guardini savęs klausė: „Kodėl žmogus, nepaisant visos pažangos, pats sau yra toks nepažįstamas ir vis labiau toks tampa? Todėl, kad jis prarado raktą, padedantį suprasti žmogaus esmę. Mūsų tiesos dėsnis sako, kad žmogų galima pažinti tik pradedant nuo viršaus, nuo Dievo, nes tik iš jo išplaukia egzistencija“.

Nesitaikydami su dvasios nuovargiu ir besieliu racionalizmu prašykime Dievo išplėsti mūsų ribas, ragino popiežius Liuveno katalikų universiteto dėstytojus. Prašykime laiminti mūsų darbą, kad jis tarnautų kultūrai, sugebančiai atsiliepti į šiandienos iššūkius. Pati Šventoji Dvasia, kurią gavome kaip dovaną, skatina mus ieškoti, plečia mūsų mąstymo ir veikimo erdves, veda mus į visą tiesą.

Popiežius sakė, kad jis nori nuoširdžiai padėkoti susitikimo dalyviams už tokį ribų plėtimą, įskaitant svetingumą tiems, kuriems teko bėgti iš savo šalių, patirti daug kančių ir nesaugumo, kaip buvo parodyta vaizdo reportaže susitikimo pradžioje. Mums reikia kultūros, kuri ne sutvirtina ribas, bet jas plečia. Kuri neatskiria ir neatsistoja virš kitų, bet veikia kaip geras raugas pasaulio tešloje visos žmonijos labui.

„Vienas šio krašto teologas, Liuveno universiteto auklėtinis ir dėstytojas, yra pasakęs: „Tai mes esame degantis krūmas, leidžiantis Dievui apsireikšti““, – citavo popiežius Adolfą Gešę (Adolphe Gesché).

„Saugokite šios ugnies liepsną, plėskite savo ribas! Būkite neramūs tiesos ieškotojai ir niekada neužgesinkite savo aistros, kad nepasiduotumėte mąstymo tinguliui. Būkite tie, kurie kuria įtraukimo, užuojautos, atidumo silpniausiems ir didiesiems pasaulio, kuriame gyvename, iššūkiams kultūrą“, – pakartojo jis. 

Kalbėjosi su seksualinio išnaudojimo aukomis

Rugsėjo 27-osios penktadienio vakarą popiežius Pranciškus susitiko su septyniolikos asmenų, Bažnyčios aplinkoje patyrusių seksualinį išnaudojimą, grupe. Susitikimas vyko Briuselio nunciatūroje, kurioje Pranciškus buvo apsistojęs.

„Daugiau nei dvi valandas trukęs susitikimas suteikė aukoms galimybę pasidalyti su popiežiumi savo asmeninėmis istorijomis ir skausmu, taip pat išreikšti viltį, kad Bažnyčia ir toliau stengsis kovoti su seksualinio išnaudojimo blogiu, – sakoma Šventojo Sosto spaudos salės paskelbtame komunikate. – Popiežius įdėmiai išklausė, padėkojo už drąsą, patikino, kad jis yra artimas visiems vaikystėje nukentėjusiems nuo kunigų, išreiškė gėdos jausmą, kad taip su vaikais elgėsi dvasininkai, turėję juos globoti.“ Šventojo Sosto spaudos salė taip pat informavo, kad per susitikimą buvo prašoma toliau tęsti išnaudojimų tyrimą.

Krizė verčia kelti klausimus, skatina keistis

Rugsėjo 28 dieną popiežius Pranciškus susitiko su Belgijos vyskupais, kunigais, diakonais, moterimis ir vyrais pašvęstaisiais, seminaristais, sielovadoje tarnaujančiais pasauliečiais. Susitikimas vyko vienoje didžiausių pasaulio bažnyčių – Briuselio Švenčiausiosios Širdies bazilikoje, pradėtoje statyti XX pradžioje minint Belgijos nepriklausomybės 75 metų sukaktį.

Daugiau nei 8 mln. žmonių, virš 70% Belgijos gyventojų, oficialiai yra Katalikų Bažnyčios nariai. Šalyje yra 9 vyskupijos, vyskupų (įskaitant emeritus) yra 22, kunigų  (diecezinių ir vienuolių) – daugiau nei 3,5 tūkst., beveik 600 nuolatinių diakonų, beveik 200 seminaristų, apie 5 tūkst. seserų ir brolių vienuolių.

Pranciškus išklausė kelių sielovadininkų liudijimus ir, atsakydamas jų klausimus, pasiūlė keletą minčių apie Bažnyčios vykdomą evangelizacijos misiją sekuliarioje visuomenėje bei apie džiaugsmą ir gailestingumą, kurie turi lydėti Evangelijos skelbimą ir liudijimą.

Mūsų laikais vykstantys pokyčiai ir tikėjimo krizė, kurią išgyvename Vakaruose, mus verčia grįžti prie esminių dalykų, t. y. prie Evangelijos, prie mūsų pašaukimo visiems skelbti Jėzaus pasauliui atneštą Gerąją Naujieną, sakė Pranciškus. Bažnyčios krizė, kaip ir kiekviena krizė, yra laikas, kuris yra mums duotas tam, kad mus sukrėstų, kad verstų kelti klausimus ir skatintų keistis. Kai jaučiamės apleisti ir pasimetę, visada turime savęs klausti, ką Viešpats nori mums tuo pasakyti. Turime klausti, ko iš dabartinės krizės turime pasimokyti. Popiežius sakė, kad yra akivaizdu, kad jau nebesame krikščionys, gerai įsitvirtinę mums palankioje socialinėje aplinkoje, bet tapome mažumos krikščionimis, liudijančiais krikščionimis. Tai suprantant reikia drąsaus bažnytinio atsivertimo, turime imtis pastoracijos permainų, turime keisti įpročius, modelius ir kalbą, kad jie iš tiesų tarnautų evangelizacijai. Visi turime savęs klausti, pakartojo Pranciškus, ką daryti, kad Evangelija pasiektų visuomenę, kuri jos nebeklauso, kuri nusigręžė nuo tikėjimo?

Skelbimą ir liudijimą turi lydėti džiaugsmas, kalbėjo Pranciškus patikslindamas, kad čia kalbama ne apie paprastus kasdienio gyvenimo malonumus, bet apie didį džiaugsmą, kuris lydi ir palaiko gyvenimą tamsiais ar skausmingais momentais, apie džiaugsmo dovaną, kuri ateina iš Dievo. Tai Evangelijos sužadintas širdies džiaugsmas – žinojimas, kad gyvenimo kelyje nesame vieni, kad kančioje ir net nuodėmėje Dievas mūsų nepalieka, bet visada yra šalia, rūpinasi mumis, kad jis neleis mirčiai tarti paskutinio žodžio. Popiežius prašė sielovadininkų: „Tegul jūsų skelbimas, šventimas, tarnavimas ir apaštalavimas spindi jūsų širdies džiaugsmu. Nes džiugūs tikintieji patraukia tuos, kurie yra nutolę nuo Evangelijos.“ Evangelija veda žmogų į džiaugsmą visų pirma dėl to, kad, kas ją priima ir dalijasi ja su kitais, tas atranda, jog Dievas yra gailestingumo Tėvas, kuris mumis rūpinasi, jaudinasi dėl mūsų nuopuolių, visada padeda mums atsikelti ir niekada neatitraukia nuo mūsų savo meilės.

Žiūrėdami į blogio pasaulyje slėpinį, kartais galime manyti, kad toks Dievo santykis su žmogumi yra neteisingas, nes juk, pagal žemiškąjį teisingumą, kas daro bloga, tas turi sumokėti. Tačiau Dievo teisingumas yra pranašesnis: jis neapsiriboja tik reikalavimu, kad tie, kurie padarė ką bloga, atsilygintų už savo klaidas, bet, norėdamas išgydyti jų širdis, jis dovanoja savo gailestingą meilę. Gailestingasis Dievas mus nuteisina, duoda mums naują širdį, naują gyvenimą.

Popiežius savo kalboje paminėjo ir Bažnyčią sužeidusius seksualinio išnaudojimo atvejus. Išnaudojimas sukelia žiaurias kančias ir palieka gilias žaizdas, taip pat pakerta tikėjimą. Mums visiems reikia būti gailestingiems, kad neliktume akmenine širdimi prieš aukų kančias, kad galėtume padėti jiems pajusti artumą ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Bažnyčia turi tarnauti visiems, nė vieno nepavergdama, sakė Pranciškus pastebėdamas, kad su seksualiniu smurtu yra artimai susijęs piktnaudžiavimas valdžia, kai naudojantis užimama pozicija manipuliuojama kitais.

Galiausiai Pranciškus paminėjo žymaus belgų dailininko René Magritte’o kūrinį „Tikėjimo aktas“. Jame vaizduojamos uždarytos durys, kuriose išlaužtas didelis plyšys ir pro jį matyti dangus. „Šį paveikslą palieku jums kaip simbolį Bažnyčios, kuri niekada nėra užsidariusi, bet moka žvelgti anapus ir kiekvienam siūlo begalybę. Tai Bažnyčia, kuri evangelizuoja, gyvena Evangelijos džiaugsmu, liudija gailestingumą“, – baigė savo kalbą Pranciškus. 

Mišios ir vienuolės karmelitės beatifikacija Briuselyje

Briuselio Karaliaus Bodueno stadione, talpinančiame 50 tūkst. žmonių, rugsėjo 29-osios sekmadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias ir jų metu paskelbė palaimintąja Ispanijoje XVI amžiuje gimusią ir dabartinės Belgijoje teritorijoje savo gyvenimą užbaigusią karmelitę Jėzaus Oną. Sesuo Jėzaus Ona – Ana de Lobera – gimė 1545 metais. Aviloje buvo priimta į Teresės Avilietės reformuotą karmeličių vienuolyną ir tapo garsiosios šventosios mokine ir bendradarbe. Jėzaus Ona daug prisidėjo prie karmelitiškosios vienuolystės plėtros Ispanijoje, taip pat Prancūzijoje ir galiausiai Flandrijoje, dabartinėje Belgijoje. Jos rūpesčiu buvo įkurti karmeličių vienuolynai Briuselyje ir Liuvene. Palikusi švento gyvenimo liudijimą sesuo Jėzaus Ona mirė Briuselyje 1621 metais.

Sekmadienio Mišių Evangelijoje skambėjo griežtas Jėzaus įspėjimas: „Kas papiktintų vieną iš tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Mk 9, 42). Šiais žodžiais Jėzus įspėja dėl pavojaus papiktinti paprastus žmones, sutrukdyti jiems eiti tikėjimo keliu, sakė Pranciškus. Evangelijos aprašomoje scenoje Jėzaus mokiniai nori neleisti vienam žmogui, nepriklausiusiam jų ratui, veikti Jėzaus vardu. Mokiniai mano, kad, kas nėra vienas iš jų, tas neturi teisės daryti to, ką jie daro. Tačiau Jėzus juos sudraudžia, prašydamas neapsiriboti savo schemomis, nesipiktinti Dievo laisve.

Iš tiesų visi mes per Krikštą gavome misiją Bažnyčioje, sakė Pranciškus. Tačiau mūsų misija – tai dovana, o ne priežastis puikuotis. Jei norime su atvira ir rūpestinga meile bendradarbiauti Dievo Dvasios darbe, turime netrikdyti ir nepiktinti kitų savo griežtumu, bet savo misiją vykdyti nuolankiai, su dėkingumu ir džiaugsmu. Turime ne piktintis, bet džiaugtis, jei ir kiti gali daryti tai, ką darome mes dėl Dievo karalystės augimo.

Tai, sakė Pranciškus, veda prie kito svarbaus aspekto – bendrystės. Žmonių savanaudiškumas kuria tik uždarumą, sienas ir kliūtis. Savanaudiškumas, kaip ir visa, kas trukdo artimo meilei, yra piktinantis, skandalingas, nes gniuždo mažuosius, žemina žmonių orumą ir slopina vargstančiųjų šauksmą. Jei norime kurti ateitį rūpindamiesi ne tik socialiniu bei ekonominiu lygmeniu, turime siekti, kad mūsų pasirinkimų pagrindas būtų gailestingumo Evangelija. Kitaip, kad ir kokie įspūdingi būtų paminklai, kuriuos pasistatysime savo turtais, jie visada bus tik milžinai molinėmis kojomis. Neapgaudinėkime savęs: be meilės niekas ilgai netveria, greitai sugriūva ir išnyksta.

Toliau homilijoje popiežius kalbėjo apie sekmadienį paskelbtą naują palaimintąją seserį Jėzaus Oną, jos paliktą liudijimą. Ši moteris buvo viena iš savo meto Bažnyčios didžiulio reformų judėjimo veikėjų, sekusi dvasios milžinės Teresės Avilietės pėdomis ir jos idealus skleidusi visoje Ispanijoje, Prancūzijoje ir dabartinėje Belgijoje. Tuo metu, kai krikščionių bendruomenėje ir už jos ribų buvo daug papiktinimą kėlusių dalykų, ji ir jos bendražygės savo paprastu ir neturtingu gyvenimu, kurį sudarė malda ir artimo meilės darbai, sugebėjo padėti daugybei žmonių susigrąžinti tikėjimą. Popiežius prašė Belgijos katalikų su dėkingumu priimti naujos palaimintosios šventumo pavyzdį, melsti jos užtarimo, sekti jos dorybėmis, atnaujinti įsipareigojimą visiems kartu eiti Viešpaties parodytu keliu. 

Neslėpkite išnaudojimo. Išnaudotojai turi būti nuteisti

Dalį sekmadienį per Mišias Briuselyje sakytos homilijos popiežius skyrė Bažnyčią skaudžiai sužeidusiems nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalams. 

Pranciškus sakė, kad negalime užmiršti didžiojo papiktinimo, kurį sukėlė mažutėliams padaryta skriau­da, atvejai, kai juos išnaudojo tie, kurie turėjo jai rūpintis. Negalime užmiršti skausmo ir bejėgiškumo, kurį patyrė pirmiausia šių nusikaltimų aukos, bet taip pat jų šeimos ir bendruomenės. Popiežius paminėjo penktadienio vakarą Briuselyje vykusį susitikimą su žmonėmis, kurie vaikystėje patyrė seksualinį išnaudojimą, iš jų išgirstas kančios istorijas. Bažnyčioje negali būti vietos išnaudojimui, negali būti vietos išnaudojimo dangstymui, sakė Pranciškus ir kreipėsi į visus: „Prašau, neslėpkite išnaudojimo atvejų! Prašau vyskupų: nedangstykite išnaudojimo! Nubauskite išnaudotojus ir padėkite jiems pasveikti nuo ligos. Blogio negalima slėpti: blogį reikia iškelti į viešumą, tegul jis būna žinomas“, – sakė Pranciškus ir pakartojo: „Išnaudotojai turi būti nuteisti, nesvarbu, ar tai pasaulietis, pasaulietė, kunigas ar vyskupas.“ 

Pakartojo raginimą melstis už taiką

Rugsėjo 29-osios sekmadienio Mišios Briuselyje buvo paskutinis oficialus popiežiaus Pranciškaus vizito Belgijoje įvykis, dėl to pabaigoje prieš palaiminimą ir prieš kartu su visais dalyviais kalbėtą sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldą Popiežius padėkojo Belgijos karaliui ir karalienei už nuoširdų priėmimą, dėkojo visiems, kurie įvairiais būdais prisidėjo prie šio vizito organizavimo.

Popiežius taip pat priminė rugsėjo 29-ąją minimą Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. „Iš šios šalies, Belgijos, kuri buvo ir tebėra daugelio migrantų kelionės tikslas, dar kartą kreipiuosi į Europą ir tarptautinę bendruomenę ragindamas į migracijos reiškinį žvelgti kaip į galimybę dauginti brolystę ir kviečiu visus kiekviename brolyje ir seseryje migrante matyti Jėzaus, kuris tapo svečiu ir piligrimu tarp mūsų, veidą.“

Galiausiai Pranciškus prašė nepaliauti melstis už taiką. „Su liūdesiu ir susirūpinimu stebiu konflikto Libane plitimą ir gilėjimą. Melskimės už aukas, jų šeimas, melskime taikos. Raginu visus nedelsiant nutraukti ugnį Libane, Gazoje, visoje Palestinoje, Izraelyje. Išlaisvinkite įkaitus, leisti teikti humanitarinę pagalbą. Nepamirškime ir kenčiančios Ukrainos“, – sakė Pranciškus. 

Spaudos konferencija lėktuve

Rugsėjo 29-ąją, grįždamas iš kelionės į Liuksemburgą ir Belgiją, kaip įprasta, lėktuve popiežius Pranciškus atsakė į kelis žurnalistų klausimus.

Tą sekmadienį Briuselyje popiežius iškėlė belgų karaliaus Bodueno pavyzdį. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje šis karalius trumpam nusišalino nuo sosto, kad nepasirašytų abortą legalizavusio įstatymo. Pasak Pranciškaus, taip karalius parodė drąsą mirties įstatymo akivaizdoje. Popiežius vėl pakartojo ir kitais atvejais vartotą drastišką metaforą, kad abortas – tai kaip pasamdyti žudiką.

Kalbėdamas apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčios aplinkoje ir apie Briuselyje įvykusį susitikimą su nukentėjusiais asmenimis, popiežius Pranciškus sakė, kad Bažnyčia stengiasi rimtai spręsti šią problemą. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad lytinio išnaudojimo atvejų būna ne tik Bažnyčioje, bet ir šeimoje ar kitose aplinkose. Tačiau Bažnyčia nekalba už kitus, o stengiasi spręsti tai, kas jos viduje. Reikia pasirūpinti nukentėjusiais ir nubausti kaltininkus. Negalima leisti išnaudotojams toliau eiti pareigų parapijose ar mokyklose. Kai kurie vyskupai už šiuos nusikaltimus nubaustiems kunigams vėliau davė darbą, bet be jokio kontakto su vaikais, pavyzdžiui, bibliotekoje. Popiežius pridūrė, kad seksualinio išnaudojimo problema yra Bažnyčios gėda.

Buvo paklausta, kaip Šventasis Tėvas priėmęs Liuveno katalikų universiteto paskelbtą komunikatą, kuriame apgailestaujama dėl jo konservatyvios pozicijos moterų vaidmens visuomenėje klausimu. Pranciškus atsakė, kad jo žiniomis, tas komunikatas buvęs paskelbtas tuo metu, kai jis dar sakė savo kalbą, ir tai, pasak jo, nebuvę korektiška. Popiežius taip pat pakartojo, kad moteriškumas Bažnyčioje yra išaukštintas, nes Bažnyčia yra moteris, Jėzaus sužadėtinė. Popiežius teigė, kad jis visada sakąs, kad moteris yra svarbesnė už vyrą, dėl to jam kelią nuostabą tai, jog tokia jo pozicija atrodanti konservatyvi.

Per spaudos konferenciją lėktuve kalbėta ir apie pastarųjų dienų įvykius Libane, „Hezbollah“ lyderio žūtį. Popiežius teigė, kad gynyba turi būti proporcinga puolimui, o peržengiant proporcingo atsako ribas peržengiamos ir moralės ribos. Galiausiai Popiežius taip pat išsakė savo skausmą dėl pastarosiomis dienomis įvykusios migrantų tragedijos – kelių dešimčių žmonių žūties Kanarų salyne. 

Vatican News
Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 12 (208)