Popiežius keliavo į Turkiją ir Libaną

Lapkričio 27 dieną prasidėjo pirmoji popiežiaus Leono XIV apaštališkoji kelionė – pirmas tris paras Šventasis Tėvas praleido Turkijoje; po to keliavo į Libaną, kur jo vizitas truko kiek mažiau nei dvi paras.

Vizito Turkijoje programą sudarė trys dalys: oficialus valstybinis vizitas Turkijos Respublikoje; ekumeninis vizitas, kurį sudarė apsilankymas Izniko mieste ir dalyvavimas Nikėjos susirinkimo 1700 metų sukakties minėjime, susitikimai su patriarchu Baltramiejumi ir dalyvavimas Konstantinopolio patriarchato dangiškojo globėjo apaštalo šv. Andriejaus šventėje, taip pat vizitas Armėnų Bažnyčios katedroje; trečioji popiežiaus Leono vizito Turkijoje programos dalis – susitikimai su katalikais. Šią vizito dalį sudarė Mišios Stambule, susitikimai su vyskupais ir dvasininkais, vienuoliais bei pasauliečiais sielovados darbuotojais, vizitas seserų vienuolių išlaikomuose pagyvenusių žmonių slaugos namuose.

Iš dabartinių beveik 86 milijonų Turkijos gyventojų katalikai tėra vos 33 tūkstančiai ir jie sudaro tik 0,04 % šalies populiacijos. Šią katalikų mažumą sudaro penkios skirtingų apeigų – lotynų, chaldėjų, sirų, armėnų ir graikų – bendruomenės. Didžiausią katalikų mažumos dalį sudaro lotynų apeigų katalikai, turintys tris teritorinius vienetus – Izmiro arkivyskupiją ir Stambulo bei Anatolijos apaštališkuosius vikariatus. Kitų apeigų katalikai turi po vieną vyskupiją arba egzarchatą. Visų katalikų vyskupų, vadovaujančių šiems teritoriniams vienetams, ir emeritų yra 10. Kunigų (diecezinių ir vienuolių) yra 76. Jiems talkina 2 nuolatiniai diakonai, 37 seserys vienuolės ir 5 broliai vienuoliai bei apie 60 pasauliečių katechetų ir sielovados darbuotojų. Kunigystei rengiasi 10 seminaristų.

Nors Turkijos Konstitucija pripažįsta religijos laisvę, Katalikų Bažnyčia neturi oficialaus juridinio statuso. Vis dėlto katalikai tarnauja 24 mokyklose, kurias lanko apie 6,5 tūkst. mokinių, taip pat 15 sveikatos apsaugos, slaugos ir šalpos institucijų.

Skrydžio iš Stambulo į Libano sostinę Beirutą metu lėktuve susitikęs su žurnalistais popiežius Leonas XIV priminė, kad pagrindinis jo kelionės į Turkiją tikslas buvo dalyvavimas Nikėjos susirinkimo 1700-ųjų metinių minėjime. Nikėjoje buvo surengta nuostabi, labai paprasta, bet kartu labai gili šventė, skirta Nikėjos susirinkimo ir jo paskelbto Tikėjimo išpažinimo sukakčiai.

„Noriu visiems pareikšti dėkingumą už darbą, atliktą rengiantis vizitui, bet ypač dėkoju Turkijos vyriausybei, prezidentui ir daugybei žmonių, kurie darbavosi, kad kelionė būtų sėkminga“, – sakė Popiežius. Jis taip pat paminėjo kitus susitikimus su Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių atstovais. „Kulminacija buvo nuostabi sekmadienio ryto šventė kartu su patriarchu Baltramiejumi.“

Klausiamas apie susitikimą su Turkijos prezidentu, popiežius Leonas patvirtino, kad daug dėmesio buvo skirta Gazai ir Ukrainai. Kalbėdamas apie konfliktą Šventojoje Žemėje Popiežius priminė, jog Šventasis Sostas jau seniai remia dviejų valstybių sprendimą. Šiuo metu Izraelis dar nepriima šio sprendimo, bet, pasak Popiežiaus, tai vienintelis būdas, galintis išspręsti konfliktą. „Mes taip pat esame Izraelio draugai ir stengiamės būti tarpininkai tarp abiejų šalių, kad padėtume priartėti prie teisingo sprendimo visiems“, – sakė Leonas XIV.

Popiežius pabrėžė svarbų Turkijos prezidento vaidmenį siekiant užbaigti karą Ukrainoje. „Deja, kol kas sprendimas dar nepasiektas, tačiau šiandien vėl yra konkrečių pasiūlymų dėl taikos. Tikimės, kad prezidentas Erdoganas, naudodamasis savo ryšiais su Ukrainos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų prezidentais, galės padėti skatinti dialogą, ugnies nutraukimą ir ieškoti būdų, kaip išspręsti karą Ukrainoje“, – sakė popiežius Leonas XIV.

Galiausiai jis taip pat pranešė apie galimą kelionę į Jeruzalę 2033 metais, kai bus minimi du tūkstančiai metų nuo Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo.

Lankydamasis Libane, Leonas Libano prezidentūroje pirmiausiai susitiko su šalies valdžios vadovais ir pilietinės visuomenės atstovais. Pagal 1943 metų Nacionalinį susitarimą, Libano prezidentu renkamas katalikas maronitas, parlamento pirmininku – musulmonas šiitas, o premjeru skiriamas musulmonas sunitas.

Kitą dieną Popiežius aplankė Šv. Marono – Libano maronitų Bažnyčios tėvo, mirusio V amžiuje –  1200 m. aukštyje esantį vienuolyną, kuriame daug metų gyveno ir mirė šv. Šarbelis, yra už maždaug 40 km nuo Beiruto. Popiežius iš Beiruto ir atgal važiavo automobiliu, nukeliaudamas per 80 km, taip pat kalnų keliais. Jį visose pakelės gyvenvietėse lydėjo pasveikinti išėjusios labai gausios minios tikinčiųjų, daugelis jų su šv. Šarbelio atvaizdu rankose.

Leonas XIV aplankė Harisos Marijos šventovę, vieną iš svarbiausių marijinio pamaldumo vietų Artimuosiuose Rytuose. Netoli Beiruto esanti piligriminė šventovė, įkurta prieš daugiau kaip 120 metų, kartu yra paminklas Marijos Nekalčiausiajam Prasidėjimui, kurio liturginė šventė minima gruodžio 8 dieną. Šventovė pastatyta minint Nekaltojo Prasidėjimo dogmos 50-ąsias metines. Leonas XIV padovanojo Harisos Dievo Motinai tradicinę popiežišką dovaną – auksinę rožę.

Popiežius Beirute dalyvavo tarpreliginiame susitikime. Jam buvo parinkta iškalbinga vieta – Kankinių aikštė, Libano istorijos liu­di­nin­kė. Šalia jos – senojo romėnų miesto Beryto likučiai. Greta jos – maronitų apeigų katalikų ir sirų apeigų stačiatikių katedros bei mečetė. Pačioje aikštėje XX ir XXI amžiais vyko įvairūs sambūriai, atspindintys kartais gražius, kartais krauju suteptus naujųjų laikų Libano istorijos įvykius. Popiežių pasitiko sirų apeigų katalikų ir maronitų apeigų katalikų patriarchai, didysis Libano sunitų imamas bei šiitų atstovas. Čia Vienas po kito žodį tarė Libano religinių bendruomenių vadovai. Popiežius Leonas savo kalboje sakė, kad jau ilgą laiką, ir ypač pastaruoju metu, pasaulio akys yra nukreiptos į Artimuosius Rytus, abraomiškųjų religijų lopšį, stebi sunkų regiono kelią ir nenuilstamas brangios taikos dovanos paieškas. Kartais žmonija, matydama tokius sudėtingus ir ilgalaikius konfliktus, žvelgia į Artimuosius Rytus su baime ir nusivylimu. Tačiau ir tarp šių kovų galima rasti vilties ir drąsos, jei sutelksime dėmesį į tai, kas mus vienija: mūsų bendrą žmogiškumą ir tikėjimą meilės ir gailestingumo Dievu. Epochoje, kurioje taikus sugyvenimas gali atrodyti tolima svajonė, skirtingas religijas išpažįstantys Libano žmonės rodo galingą pavyzdį: baimė, nepasitikėjimas ir nusistatymai netaria paskutinio žodžio, o vienybė, susitaikymas ir taika yra įmanomi. „Štai misija, kuri lieka nepakitusi šio mylimo krašto istorijoje: liudyti ilgalaikę tiesą, kad krikščionys, musulmonai, drūzai ir daugybė kitų gali gyventi kartu, kurdami pagarbos ir dialogo vienijamą šalį“, – sakė popiežius Leonas. Jis priminė, kad 2012 metais būtent Beirute pasirašytame apaštaliniame paraginime apie Bažnyčią Artimuosiuose Rytuose popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad pati Bažnyčios prigimtis ir visuotinis pašaukimas, tad ne vien pragmatiniai ir politiniai sumetimai, bet ir paties tikėjimo kylančios nuostatos, reikalauja įsitraukti į dialogą su kitų religijų išpažinėjais. Pasak Leono, Kedras yra Libano simbolis, bet ne mažiau žinomas ir alyvmedis, minimas krikščionių, žydų ir musulmonų šventuosiuose tekstuose. Alyvmedis išsiskiria itin ilgu gyvenimu ir sugebėjimu augti sunkiausiomis aplin­kybėmis. Iš alyvmedžio vaisių išgaunamas aliejus, kuriuo patepamos žaizdos. Šis aliejus taip pat yra ir gailestingojo Dievo, gydančio dvasines žaizdas, veikimo simbolis, atsparumo ir vilties, kurių reikia taikai, simbolis. „Kaip kedrų ir alyvmedžių šaknys giliai įsiskverbia į žemę ir plačiai joje išsišakoja, taip ir Libano žmonės yra išsibarstę po visą pasaulį, bet vienijami jūsų gimtinės jėgos ir amžino paveldo. Jūsų buvimas čia ir pasaulyje praturtina žemę jūsų tūkstantmečiu paveldu, tuo pat metu tai yra ir pašaukimas. Vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje esate pašaukti būti taikos kūrėjais: priešintis netolerancijai, įveikti smurtą ir atmesti atskirtį, savo tikėjimo liudijimu nušviesti kelią į teisingumą ir santarvę tarp visų“, – sakė popiežius Leonas,

Paskui Šventasis Tėvas pasiekė Beiruto apylinkėse esantį Bkerkės miestelį, kuriame yra Antiochijos maronitų patriarchato būstinė. Priešais ją esančioje aikštėje įvyko entuziastingas, šventiškas popiežiaus Leono ir tūkstančių jaunuolių susitikimas.

Kedras yra Libano simbolis, bet ne mažiau žinomas ir alyvmedis, minimas krikščionių, žydų ir musulmonų šventuosiuose tekstuose. Alyvmedis išsiskiria itin ilgu gyvenimu ir sugebėjimu augti sunkiausiomis aplinkybėmis. Iš alyvmedžio vaisių išgaunamas aliejus, kuriuo patepamos žaizdos. Šis aliejus taip pat yra ir gailestingojo Dievo, gydančio dvasines žaizdas, veikimo simbolis, atsparumo ir vilties, kurių reikia taikai, simbolis.  „Kaip kedrų ir alyvmedžių šaknys giliai įsiskverbia į žemę ir plačiai joje išsišakoja, taip ir Libano žmonės yra išsibarstę po visą pasaulį, bet vienijami jūsų gimtinės jėgos ir amžino paveldo. Jūsų buvimas čia ir pasaulyje praturtina žemę jūsų tūkstantmečiu paveldu, tuo pat metu tai yra ir pašaukimas. Vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje esate pašaukti būti taikos kūrėjais: priešintis netolerancijai, įveikti smurtą ir atmesti atskirtį, savo tikėjimo liudijimu nušviesti kelią į teisingumą ir santarvę tarp visų“, – sakė popiežius.

Gruodžio 2-ąją, kelionės Libane ir vizito Beirute paskutinės dienos programą popiežius Leonas XIV pradėjo vizitu psichiatrijos ligoninėje „De la Croix“, kuri yra viena didžiausių Artimuosiuose Rytuose. Ligoninę ir ją administruojančią Libano Švč. Kryžiaus pranciškonių seserų kongregaciją 1919 metais įkūrė kapucinas vienuolis t. Jakubas. Popiežiaus Leono susitikimas su daugiau kaip tūkstančio lovų ligoninės personalu, pacientais ir Libano Švč. Kryžiaus pranciškonėmis vyko ligoninės kino ir teatro salėje, įrengtoje prie vaistinės ir virtuvių, aptarnaujančių ligonius, paskirstytus į penkis pagrindinius skyrius: Šv. Jokūbo, Šv. Elijo, Šv. Mykolo, Dievo Motinos ir Šv. Dominyko, į kurį buvo užėjęs ir popiežius Leonas. Jis dėkojo pranciškonėms, Libano Švč. Kryžiaus seserims, už jų su dideliu džiaugsmu ir pasiaukojimu atliekamą darbą. Popiežius dėkojo visam ligoninės personalui už profesionaliai ir su atjauta atliekamus darbus pažymėdamas, kad jų rūpinimasis ligoniais yra apčiuopiamas Kristaus gailestingosios meilės ženklas. „Jus esate kaip gerasis samarietis, sustojantis prie sužeistojo ir jam padedantis, jį pakeliantis ir sutvarstantis jo žaidas“, – sakė popiežius Leonas, drąsindamas neprarasti šios misijos vykdymo džiaugsmo. „Nepaisant visų sunkumų, matykite gėrį, kuri galite atlikti. Dievo akyse tai didelis darbas.“ Popiežius pridūrė, jog tai, kas išgyvenama šioje ligoninėje yra aiškus priminimas visiems, tiek libaniečiams, tiek visai žmonijos šeimai, kad negalime pamiršti labiausiai pažeidžiamų asmenų. „Negalime įsivaizduoti visuomenės, kuri visu greičiu lenktyniauja į priekį, įsikibusi į klaidingus gerovės mitus, tuo pat metu ignoruodama tiek daug skurdo ir pažeidžiamumo situacijų. Mes, kaip krikščionys, kaip Viešpaties Jėzaus Bažnyčia, esame pašaukti rūpintis vargšais. To mūsų prašo Evangelija ir turime nepamiršti, kad vargšų šauksmas, kuris aidi visuose Raštuose, mus įpareigoja.

Prieš beveik dvi paras trukusio vizito Libane pabaigą popiežius Beiruto uosto krantinėje šventė Eucharistiją kartu su Libano katalikų bendruomene. Prieš Mišias Leonas XIV aplankė prieš penkerius metus įvykusio tragiško sprogimo vietą. 2020 m. rugpjūčio 4 d. Beiruto uoste sprogo nesaugiai sandėliuotas amonio nitratas. Sprogimas nusinešė daugiau nei 200 žmonių gyvybių, sužeistųjų skaičius siekė 7 000, o net apie 300 000 žmonių liko be pastogės – sprogimo banga nušlavė arba smarkiai apgadino jų namus. Prieš penkerius metus Beirute įvykęs sprogimas laikomas vienu galingiausių nebranduolinių sprogimų istorijoje. Leonas XIV tyliai valandėlę pasimeldė už žuvusiuosius, padėjo gėlių prie paminklo, pasisveikino su keliais asmenimis, kurių artimieji žuvo per sprogimą. 

Į Beiruto uosto krantinėje popiežiaus aukotas Mišias atvyko apie 150 tūkstančių katalikų iš viso Libano. „Iš šios aikštės prie jūros ir aš galiu grožėtis Libano grožiu, apdainuotu Šventajame Rašte. Deja, šis grožis yra užgožtas skurdo ir kančių, žaizdų, kurios pažymėjo jūsų istoriją“, – sakė Popiežius ir pridūrė, kad jis ką tik aplankė sprogimo vietą uoste ir meldėsi už tos baisios nelaimės aukas. Libano grožį užgožia daugybė problemų, kamuojančių jo gyventojus, taip pat trapus ir dažnai nestabilus politinis kontekstas, dramatiška ekonominė padėtis, smurtas ir konfliktai, kurie vis pažadina senas baimes. Tad suprantama, kad dėkingumas lengvai užleidžia vietą nusivylimui, šlovinimo giesmės neranda vietos širdžių tuštumoje, o vilties šaltiniai senka dėl netikrumo ir pasimetimo. „Tačiau, nepaisant daugybės sunkumų, guodžia šiandien per Mišias girdėti Kristaus žodžiai. Jėzus dėkoja Tėvui už tai, kad jis savo didybę atskleidžia mažie­siems ir nuolankiesiems – tiems, kurie nepatraukia dėmesio, kurie mažai arba visai nieko nereiškia, kurie neturi balso. Tai ir mums skirta nuoroda, – sakė popiežius Leonas, – kad atpažintume mažus daigus, kurie išdygsta ir auga netgi skausmingų įvykių akivaizdoje. Dėl šių šviesų, kurios, nepaisant sunkumų, mėgina apšviesti nakties tamsą, dėl šių mažų ir nematomų daigų, kurie vis dėlto skatina viltį dėl ateities, šiandien turime kaip Jėzus tarti: mes šloviname Tave, Tėve, mes dėkojame Tau, kad esi su mumis ir neleidi mums svyruoti.“ Tačiau mūsų dėkingumas, pabrėžė Popiežius, neturi būti tik vidinis jausmas ar iliuzinis paguodos šaltinis. Jis turi mus vesti prie širdies perkeitimo, gyvenimo atsivertimo ir supratimo, jog Dievas nori, kad gyventume su tikėjimo šviesa, vilties pažadu ir meilės džiaugsmu. Mes visi esame pašaukti puoselėti tuos mažus gerumo daigus, nenusiminti, nepasiduoti smurto logikai ir pinigų garbinimui, nesusitaikyti su plintančiu blogiu. Popiežius prašė libaniečių, kad kiekvienas atliktų savo dalį ir kad visi suvienytų jėgas, siekdami, jog ši žemė susigrąžintų savo buvusią gerovę: „Tu­rime tik vieną būdą tai padaryti – nuginkluoti savo širdis, nusimesti etninio ir politinio uždarumo šarvus, atverti savo religines konfesijas tarpusavio susitikimams, pažadinti širdyse svajonę apie vieningą Libaną, kuriame triumfuotų taika ir teisingumas, kur visi galėtų pripažinti vieni kitus broliais ir seserimis ir kur pagaliau galėtų išsipildyti tai, apie ką mums kalba pranašas Izaijas: „Šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko, drauge ganysis veršis ir liūtas“ (Iz 11, 6).“ Tai yra jums patikėta svajonė, – sakė popiežius libaniečiams. – Taikos Dievas tai sudeda į jūsų rankas. Libane, pakilk! Tapk teisingumo ir brolystės namais! Būk taikos pranašystė visiems Rytams!“ 

Beiruto uoste aukotų Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius Leonas XIV kreipėsi į visus Rytų krikščionis, ragindamas juos pakelti akis į ateinantį Viešpatį! „Žvelkime į jį su viltimi ir drąsa, kviesdami visus žengti darnaus sambūvio, brolystės ir taikos keliu. Būkite taikos kūrėjai, taikos skelbėjai, taikos liudytojai!“ – prašė jų Leonas XIV. Pasak jo, Artimieji Rytai turi atmesti keršto ir smurto logiką, įveikti politinius, socialinius bei religinius susiskaldymus ir atversti naujus susitaikinimo ir taikos puslapius. Pernelyg ilgai buvo einama karo siaubo, priešiškumo ir naikinimo keliu. To apgailėtini rezultatai matomi visiems. Mums reikia pakeisti kursą, reikia ugdyti savo širdis taikai. „Šioje aikštėje meldžiuosi už Artimuosius Rytus ir visas tautas, kurios kenčia dėl karo, – sakė Leonas XIV. – Ypač meldžiuosi už mylimą Libaną! Dar kartą prašau tarptautinę bendruomenę negailėti pastangų skatinant dialogo ir susitaikymo procesus. Nuoširdžiai kreipiuosi į tuos, kurie turi politinę ir socialinę valdžią čia ir visose karo bei smurto pažymėtose šalyse: išklausykite taikos ištroškusių savo tautų šauksmą! Visi tarnaukime gyvenimui, bendrajam gėriui ir visapusiškam žmonių vystymuisi.“

Daugiau apie pirmąją popiežiaus Leono kelionę rašysime kitame numeryje.

Pagal Vatican News

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 15 (226)