Popiežius Korsikoje

Gruodžio 15-ąją popiežius Pranciškus lan­kėsi Korsikos saloje. Vizitas tema „Jėzus ėjo darydamas gera“ buvo 47-oji Pranciškaus tarptautinė kelionė ir trečiasis jo apsilankymas Prancūzijoje. Progą jam aplankyti salos katalikų bendruomenę suteikė tomis dienomis salos sostinėje Ajače vykęs tarptautinis kongresas apie liaudies pamaldumą Viduržemio jūros regiono šalyse. Popiežius pasakė kalbą kongreso baigiamojoje sesijoje. Jis Ajačo katedroje taip pat susitiko su Korsikos dvasininkais ir pašvęstaisiais.

Vidudienį Šventasis Tėvas vadovavo „Viešpaties angelo“ maldai, o popiet miesto aikštėje aukojo Mišias. Vizitą užbaigė to sekmadienio vėlyvą popietę oro uoste, kur susitiko su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu (Emmanuel Macron), popiežiaus vizito Korsikoje proga atvykusiu iš šalies sostinės Paryžiaus. 

Palaiminimas vaikams ir senoliams 

Pakeliui į Korsikos kongreso rūmus Ajače popiežius Pranciškus susitiko su Korsikos Bažnyčios vaikais ir senoliais miesto gatvėje bei trumpam sustojo prie istorinės Šv. Jono krikštyklos.

Popiežių pasveikino vaikai, senolių choras jam padainavo korsikietišką liaudies dainą, Pranciškus visus palaimino. Pakeliui į Ajačo centrą Pranciškus daug kartų sustojo pasveikinti jo pasitikti į gatves išėjusių žmonių, laimino jam atneštus kūdikius ir vaikus. Taip pat apžiūrėjo ankstyvosios krikščionybės krikštyklą.

Manoma, kad V ar VI amžiaus ankstyvosios krikščionybės statinys priklauso pirmajai Ajačo katedrai. Krikštykla yra bene seniausias krikščionybės paminklas Korsikos sostinėje.

2005 metais krikštykla atrasta automobilių aikštelės statybos metu. Krikštyklą sudaro didelis kryžiaus formos baseinas (2,68 m.×1,39 m., 1,34 m. gylio) ir mažesnis cilindrinis bakas (80 cm pločio skersmens), galbūt skirtas katechumenų kojų plovimui prieš patį Krikštą.

Vyskupo sostas Ajače pirmą kartą paminėtas 601 metais popiežiaus Grigaliaus Didžiojo laiške. Ragino įvertinti liaudies pamaldumo grožį ir svarbą.

Tarptautiniame kongrese apie liaudies pamaldumą Viduržemio jūros regiono šalyse Pranciškus išsakė viltį, kad kongresas padės regiono tautoms atrasti savo tikėjimo šaknis ir paskatins atnaujinti krikščionių įsipareigojimą Bažnyčioje ir pilietinėje visuomenėje, tarnaujant Evangelijai ir visų piliečių gerovei. Popiežius Pranciškus pripažino, kad jei praeityje krikščioniškasis tikėjimas skirtingais istorijos laikotarpiais ugdė tautų gyvenimą ir formavo politines institucijas, nūdieną atrodo, kad nyksta dėmesys Dievui, ypač Europos kraštuose, ir kad žmonės vis labiau abejingi Dievo buvimo ir jo Žodžio atžvilgiu. Tačiau pasak Pranciškaus, nereikėtų skubėti su išvadomis ir pasiduoti ideologiniams vertinimams, linkusiems supriešinti krikščionišką ir pasaulietinę kultūrą. Kaip tik priešingai, svarbu įžvelgti abipusį šių dviejų horizontų atsivėrimą. Tikintieji vis labiau atsiveria galimybei tikėjimą išgyventi jo neprimetant, matyti tikėjimą kaip raugą, skirtą pasauliui ir aplinkai, kurioje gyvena. Netikintieji arba nutolusieji nuo religijos praktikavimo nėra abejingi tiesos, teisingumo ir solidarumo ieškojimui ir, nors ir nepriklauso jokiai religijai, širdyje puoselėja didelį gyvenimo prasmės troškimą, skatinantį kelti klausimus apie gyvenimo slėpinį ir ieškoti pamatinių bendrojo gėrio vertybių. Popiežius pažymėjo, kad  tokio nusistatymo kontekste galima atpažinti liaudies pamaldumo grožį ir svarbą. Viena vertus, liaudies pamaldumas primena Įsikūnijimą kaip krikščioniškojo tikėjimo pagrindą – jis visada išreiškiamas per kultūrą, istoriją ir kalbą ir yra perduodamas per gyvos bendruomenės simbolius, papročius, apeigas ir tradicijas. Antra vertus, liaudies pamaldumo praktikavimas sužavi ir patraukia prie tikėjimo slenksčio priartėjusius žmones, kurie, nors ir nepraktikuoja, bet vis dėlto liaudies pamaldumo išraiškose atranda savo šaknis ir emocijų patirtis, kartu su vertybėmis, kurias laiko naudingomis gyvenimui ir visuomenei.

Popiežiaus manymu, liaudies pamaldumas, išreiškiantis tikėjimą per tautos kultūroje įsišaknijusius paprastus gestus ir simbolius, atskleidžia Dievo buvimą istorijoje, sustiprina ryšius su Bažnyčia ir dažnai tampa proga susitikimams, kultūriniams mainams ir šventėms. Šia prasme, liaudies pamaldumo išraiškos įkūnija santykį su Viešpačiu ir tikėjimo turiniu. Pranciškus prašė neužmiršti, kad liaudies pamaldume galima atpažinti būdą, kuriuo tikėjimas įsišaknijo kultūroje ir yra toliau perduodamas. Todėl jame glūdi veiksmingai evangelizuojanti jėga, kurios negalime nuvertinti – taip daryti reikštų neatpažinti Šventosios Dvasios veikimo. 

Melskime taikos Viduržemio jūros kraštams ir visam pasauliui!

Popiežius meldė Ajačo Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną – korsikiečių liaudiškai vadinamą „Madunnuccia“ – taikos malonės. Pakeliui į Mergelės Marijos Dangun ėmimo katedrą, Popiežius sustojo maldai prie gatvės koplyčios su garsiąja statula, prie jos uždegė žvakę. Vidudienio maldos susitikimo proga Pranciškus Ajačo katedroje meldė taikos visoms Viduržemio jūros regiono šalims, ypač Šventajai Žemei. „Taikos Palestinai, taikos Izraeliui, taikos Libanui, taikos Sirijai ir visiems Artimiesiems rytams, taikos Mianmarui!“ „Šventoji Dievo Motina tesuteikia labai trokštamos taikos ukrainiečių tautai ir rusų tautai. Jie broliai.  „Ne, tėve, – pusbroliai“; – Broliai, pusbroliai... tegul susikalba! Taikos! Karas visuomet yra palaimėjimas. Taikos visam pasauliui!“ – meldė Pranciškus. 

Misija yra aistra dėl Evangelijos ir Dievo karalystės 

Ajačo katedroje per susitikimą su Korsikos vyskupais ir kunigais, vienuolėmis ir vienuoliais, pašvęstosiomis ir pašvęstaisiais Popiežius priminė, kad svarbu rūpintis ne tik kitų gerove – globoti kitus, bet ir pasirūpinti savimi, prižiūrėti save. Tik prižiūrėdami save galėsime pasirūpinti ir kitais. 

Pranciškus ragino visada atminti, kad cent­re yra Viešpats, ne aš. Būtų gerai kiekvieną dieną kartoti maldoje: „Centre ne aš, o Dievas“. „Turime suprasti, kad krikščioniškoji misija priklauso ne nuo žmogiškų pastangų, o visų svarbiausias yra Viešpaties veikimas. Kiekvieną dieną atnaujinkime susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą, iš naujo klausykimės jo balso ir pasiryžkime juo sekti“, – ragino Šventasis Tėvas. Pasak jo, kunigas, diakonas, sesuo vienuolė, apleidę save, ilgainiui nebesirūpins ir kitais. Todėl reikia dienotvarkės, kuri numatytų kasdienę maldą, Eucharistiją, pokalbį su Viešpačiu. Gyvenime reikia ir tylos momentų. „Visiems reikalinga pertrauka. Saugokimės tų, kurie visuomet aktyvūs, visuomet centre, dėl per didelio uolumo net nepailsintys, nepasirūpinantys savimi. Nebijokime keistis, pakeisti senąją tvarką, atnaujinti tikėjimo žodyną, mokytis, kad misijos vykdymas nepriklauso nuo žmogiškųjų strategijų, o yra tikėjimo ir aistros dėl Evangelijos ir Dievo karalystės klausimas“, – sakė Pranciškus 

Krikščionis džiaugiasi ir nebijo ateities

Gruodžio 15-osios sekmadienio popietę aikštėje netoli Ajačo senamiesčio popiežius Pranciškus vadovavo Mišioms, kuriose dalyvavo Korsikos katalikai ir atvykusieji iš kontinentinės Prancūzijos.

Homilijoje Pranciškus priminė, kad Šventasis Raštas mums pateikia pavyzdžių, pagal kuriuos matome, kad žmogus gali laukti ateities arba su įtaria baime, arba su džiugiu pasitikėjimu. Pirmasis laukimo būdas – kupinas nepasitikėjimo, įtarumo ir nerimo. Tas, kieno protą užvaldė rūpinimasis vien savimi, praranda sielos džiugesį. Jis nemoka laukti su viltimi. Jis abejoja ateitimi, jos bijo.

Tačiau mes, krikščionys, turime laikytis kito požiūrio – turime džiugiai laukti pas mus ateinančio Viešpaties. Krikščioniškasis džiaugsmas jokiu būdu nėra nerūpestingas ar paviršutiniškas. Veikiau tai širdies džiaugsmas, paremtas tvirtu tikėjimu, kad Viešpaties atėjimas atneša mums išgelbėjimą. Tai ir yra mūsų džiaugsmo priežastis. Mūsų džiaugsmas nėra iliuzinė paguoda, padedanti pamiršti gyvenimo vargus. Viešpaties atėjimas tampa švente, atnešančia naują ateitį visiems žmonėms. Jėzaus draugijoje mes atrandame tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ir liudijame viltį, kurios yra ištroškęs visas pasaulis. Visose gyvenimo situacijose, kiekvienu metu, taip pat ir tuomet, kai slegia sunkumai ir kančia, Kristus yra mūsų džiaugsmo šaltinis. Jei šio džiaugsmo bus kupinos mūsų širdys, galėsime jį skelbti ir kitiems. Tada būsime vilties, kuri nenuvilia, liudytojai, sakė Pranciškus homilijoje.

Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, Pranciškus atsisveikino su Korsikos tikinčiųjų bendruomene. Padėkojo vietos vyskupui kardinolui Fransua Ksavjerui Bustiljui (François-Xavier Bustillo) bei visiems, įvairiais būdais prisidėjusiems prie pasirengimų šiam vizitui, Bažnyčios bendruomenei ir pilietinei visuomenei. 

Grįžęs iš kelionės į Korsiką paskutinėje bendrojoje audiencijoje prieš Kalėdas popiežius Pranciškus sakė buvęs šiltai sutiktas, jį ypač sužavėjo žmonių, kuriems tikėjimas nėra privatus reikalas, užsidegimas ir vaikų skaičius. „Tai teikia daug džiaugsmo ir didelę viltį!“, – sakė Šventasis Tėvas.

Susitiko su Prancūzijos prezidentu

Prieš išvykdamas atgal į Romą popiežius Pranciškus Ajačo oro uoste susitiko su Prancūzijos prezidentu E. Makronu, atvykusiu iš Paryžiaus.

Pagal Vatican News
Vatican Media nuotrauka

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1 (212)