Popiežius Pavijoje

Birželio 20-osios popietę popiežius Leonas XIV lankė Pavijos miestą Lombardijos regione, apie 40 km nuo Milano. Apie 13 val. Popiežius malūnsparniu paliko Vatikano miesto valstybės teritoriją ir savo kelionės tikslą pasiekė prieš 15 val. 

Šiandien Pavija yra atsidūrusi savo keliasdešimt kartų didesnio kaimyno – Milano – šešėlyje, nors Viduramžiais sugebėjo mesti jam iššūkį dėl savo nepriklausomybės ir įtakos. Pavija minima kiekviename svarbesniame Italijos ir visos Europos istorijos laikotarpyje, pradedant nuo romėnų imperijos laikų, kai ji buvo vadinama Ticinum. Po romėnų imperatorių čia įžengė vadinamųjų barbarų karalysčių valdovai, miestas tapo longobardų sostine ir įgijo savo dabartinį pavadinimą, longobardus pakeitė karolingų ir otonų didikai, dar vėliau – imperatoriai germanai, didžiųjų Italijos kilmingųjų giminių atstovai, naujųjų Europos galybių – Ispanijos, Prancūzijos ar Austrijos karvedžiai, galiausiai atėjo Napoleono ir naujosios Italijos karalystės era, nutiesusi kelią iki XX amžiaus įvykių. Lygiagrečiai vystėsi ir Bažnyčios istorija, jau nuo IV amžiaus mieste rezidavo vys­kupas, kiekvienas istorinis laikotarpis paliko pėdsakų religinėje architektūroje, įskaitant Šv. Mykolo baziliką, kurioje karūnuoti dešimt valdovų, tarp kurių – garsusis Frydrichas I Barbarosa (Raudonbarzdis). O kitoje – Šv. Petro aukso danguje bazilikoje –  ilsisi mąstytojo Boecijaus ir Bažnyčios mokytojo šv. Augustino relikvijos. Popiežiaus Leono XIV kalbose šis nepaprastas Pavijos paveldas paminimas ir projektuojamas į ateitį. 

Šventasis Tėvas pirmąją kalbą pasakė šv. Petro aukso danguje bazilikoje, kreipdamasis į dabartinę Pavijos vyskupijos bendruomenę – jos vyskupą Koradą Sangvinetį (Corrado Sanguineti), kunigus, vienuolius, tikinčiuosius. Čia jis atėjo po trumpų vizitų Nacionaliniame onkologinės radioterapijos centre ir augustinųvienuolių konvente, jam gerai žinomą iš to laiko, kai buvo augustinų vyresnysis, taip pat po pasisveikinimo bazilikos kieme su Lombardijos regiono vyskupais. Bazilikoje buvo švenčiama Žodžio liturgija, Popiežius pagerbė šv. Augustino relikvijas, tada pasakė homiliją, kurioje pateikė įžvalgų apie tai, kaip tokias senas ištakas turinčiai bendruomenei kaip Pavijos būti gyvybingai šiandien, kai sekuliarizmo kontekste sunku perduoti tikėjimą, kai kyla pagunda perimti negatyvią ir pesimistišką nuostatą, kuri nepajėgia duoti naujo gyvenimo.  

Atsakymas yra sugebėjimas tikrovę, padedant Šventajai Dvasiai, matyti Jėzaus žvilgsniu ir, kaip savo laiške pataria Petras, būti vieningiems, kaip gyviesiems akmenims statydintis į dvasinius namus aplink kertinį akmenį – patį Kristų (žr. 1 Pt 2, 4–10). 

„Šis statymasis ir statymas Kristuje saugo mus nuo rizikos išsiblaškyti ir išsekinti save antraeiliams dalykams, kurie, gal ir būdami geri, nepasiekia esmės. Žinoma, esame pašaukti būti realistais ir žinome, kad parapijų bendruomenėse bei vyskupijos gyvenime yra daug skubių reikalų ir įsipareigojimų, reikalaujančių mūsų įsitraukimo. Tačiau svarbu viską sugrąžinti į centrą, viską statyti ant kertinio akmens, neleisti, kad mūsų veiksmai išsibarstytų ar kreiptų vien tik į mus pačius ir mūsų pastangas. Kadangi centras yra Kristus, visi semkimės iš šio vienintelio šaltinio ir savo dvasinę įžvalgą grįskime jo šviesa ir žodžiu. Taip auginsime Bažnyčią, kurioje einame kartu, kuri sugeba atsinaujinti neskildama, kurioje visi pripažįstame vieni kitus esant broliais ir džiaugsmingai tarnaujame Dievo karalystei“, – kalbėjo popiežius Leonas. 

„Turime išmokti būti krikščioniškomis bendruomenėmis, sutelkusiomis į tai, kas esmingiausia, net jei dėl to tektų atsisakyti kai kurių struktūrų ir praeities saugumo. Esminis dalykas – gyventi su Kristumi, skelbti jo Evangeliją – tai mums turi būti svarbiausia“, – pakartojo Leonas, primindamas žinomą šv. Augustino posakį: „Neišeik iš savęs, sugrįžk į save: tiesa glūdi vidiniame žmoguje“. 

Po apeigų Šv. Petro aukso danguje bazilikoje popiežius Leonas pėsčiomis pasiekė centrinę – nuo romėnų laikų – miesto aikštę (Piazza della Vittoria), kurioje susitiko su miesto gyventojais, išklausė mero Mišelės Lisijos (Michele Lissia) sveikinimą ir pats į juos visus kreipėsi. Tiek daug praeities paveldo ir grožio yra įpareigojimas dabarčiai, pažymėjo Šventasis Tėvas. 

„Miestas yra tikra dovana ir užduotis tiems, kurie jame gyvena: būdami šioje aikštėje ir matydami, kaip jo gyventojų gyvenimas at­sispindi aplinkiniuose pastatuose ir akmenyse, tai suprantame“, – kalbėjo popiežius. Jis paminėjo ir 1361 metais įsteigtą Pavijos universitetą bei kaip šiuolaikinės mokyklos, ligoninės, parapijos, senos ir naujos vietos, skirtos as­menims ir bendruomenėms, išreiškia jų orumą, tapatybę ir vertybes. 

„Eidami per Pavijos senamiestį, jo gatvėse ir aikštėse jaučiame istorijos persmelkto, gilaus grožio dvelksmą“, – pridūrė Leonas. Pasak jo, tai yra būdinga Europos miestams. Galime gėrėtis juos stačiusių žmonių išradingumu ir pilietiniu jausmu, o taip pat suprasti, kaip miesto audinys palaikė jų kasdienį gyvenimą ir vaidmenį, kurį kiekvienas mieste atlieka nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.

Žodis „miestas“ italų kalba, priminė Popiežius, susijęs su lotynišku civitas, kuris reiškia kai ką daugiau nei vietą. Tai ir būsena: miestas yra visiems jo gyventojams, pavieniui ir kartu. Jame gyvenantys žmonės sudaro bendruomenę – organizmą, kurio santykiai ir įstatymai turi būti gerai sutvarkyti. Būti bendruomeniškais taip pat reiškia būti solidariais ir elgtis kaip to paties turto dalininkams, kuriems rūpi ne vien jų dalis, bet ir visuma. Miestiečiai visada yra bendrapiliečiai, pabrėžė Popiežius, tą, pasak jo, išryškina ir šiuolaikinės demokratinės miesto savivaldos institucijos. Jei visi atsakingi už viešąją erdvę, galima klausti, kas stiprina, o kas ardo, kas suteikia stabilumo, o kas žeidžia mūsų bendruomenę? Nes tai, kas priklauso visiems, gali tapti ir niekieno. Abejingumui reikia priešpriešinti visų įsitraukimą. Susidūrę su degradacija ir pilietiniu neraštingumu, esame kviečiami mokyti atsidavimo ir tarnystės kalbos, saugančios visas susitikimo tarp žmonių ir kultūrų vietas – aikštes, parkus ir gatves. 

„Šiandien kviečiu kiekvieną iš jūsų mintyse pakartoti: man rūpi mūsų miestas! Man rūpi šalia esančių žmonių sveikata, man rūpi vietos, kurioje gyvenu, grožis, man rūpi gyvenimo kokybė aplinkoje, kurioje dirbu ir leidžiu laisvalaikį. Man rūpi ši derlinga lyguma, kur kiekvienas laukas ir kiekviena įduba byloja apie kantrų darbą tų, kurie šimtmečius klausėsi kūrinijos ritmo, jautė gamtos harmoniją“, – kvietė Leonas XIV. 

„Neįmanoma tikėti nemąstant, be tikėjimo neįmanoma nušviesti aukščiausių proto paieškų“, – sakė popiežius, kalbėdamas apie Pavijos universitetinę tradiciją, neatsiejamą miesto istorijos ir tapatybės dalį, bylojančią apie žmogui būdingą neramų tiesos ir teisingumo troškulį, apie kurį iškalbingai rašė šv. Augustinas. Tikėjimas pri­mena, kad nesame pavaldūs anonimiškai lemčiai, priešingai, kad Die­vas yra gyvybės kūrėjas ir jos gelbėtojas. 

Vatican News
Vatican Media nuotrauka

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 14 (241)