Popiežius Rytų Timore ir Singapūre

Kaip jau rašėme, popiežius Pranciškus rugsėjo 2-13 dienomis lankėsi Pietryčių Azijoje ir Okeanijoje. Jo 45-oji kelionė iš viso užtruko 11 dienų. Šventojo Tėvo vizitą Indonezijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje jau apžvelgėme. Šiandien – apie Pranciškaus kelionę Rytų Timore ir Singapūre. Rytų Timorą jis pavadino šalimi, nors esančia žemės pakraštyje, bet Evangelijos centre, o Singapūrą – šalimi, kurioje vyrauja etninių grupių, kultūrų ir religijų mozaika.

Rytų Timore

Užbaigęs vizitą Papua Naujojoje Gvinėjoje popiežius Pranciškus atvyko į trečiąją per šią kelionę lan­kytą šalį – Rytų Timorą. Maždaug po trijų su puse valandos trukusio skrydžio Popiežiaus lėktuvas nusileido Rytų Timoro sostinės Dilio oro uoste. Rytų Timore rugsėjo 9-11 dienomis.

Istorija ir tikėjimas padės išspręsti problemas

Po trumpo poilsio Dilio apaštalinėje nunciatūroje rugsėjo 9-osios pavakare popiežius Pranciškus nuvyko į Rytų Timoro prezidentūros rūmus, kur jį pasitikto šalies prezidentas Žozė Manuelis Ramosas-Horta (José Manuel Ramoso-Horta). Po oficialaus priėmimo įvyko popiežiaus susitikimas su krašto valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso nariais. 

Savo kreipimesi popiežius Pranciškus visų pirma kalbėjo apie kai kuriuos Rytų Timoro tapatybės elementus ir istorijos faktus, kurie veikia krašto žmonių kasdienybę ir šiandien. Tam tikra prasme, pasak Pranciškaus, Rytų Timoras, pasipuošęs kalnais, miškais ir lygumomis, gražiomis pakrantėmis ir kvepiančiais vaisiais, yra Azijos, Okeanijos ir Europos susitikimo žemė. Azijoje gimusią krikščionybę į Rytų Timorą prieš penkis amžius atnešė misionieriai dominikonai iš Portugalijos. Tai dar vienas pavyzdys, jog Evangelijos, sugebančios harmonizuotis su skirtingiausiomis kultūromis, pašaukimas yra visuotinis, o kultūros, susitikusios su Evangelija, pateikia naują ir gilią sintezę.    

Popiežius paminėjo sunkų Rytų Timoro 1975-ųjų – 2002-ųjų metų istorijos puslapį: kraštas nustojo būti Portugalijos kolonija, išgyveno Indonezijos invaziją, kol pagaliau tapo iš tiesų savarankišku.

Pranciškus pasidžiaugė, kad po didelių išbandymų Rytų Timoras sugebėjo atgimti, pradėti naują vystymosi fazę, vertinančią žmones ir aplinką.  

„Dėkokime Viešpačiui už tai, kad, išgyvendami tokį dramatišką savo istorijos laikotarpį, nepraradote vilties ir už tai, kad po tamsių ir sunkių dienų pagaliau išaušo taikos ir laisvės aušra“, – sakė popiežius Pranciškus. Jos siekti padėjo, kaip sakė šv. Jonas Paulius II, 1989 metais lankydamas Rytų Timorą, įsišaknijimas katalikų tikėjime, skatinančiame gailestingumą ir atleidimą.

Šis tikėjimas taip pat grindžia susitaikymo su broliais iš Indonezijos paieškas. Anot Pranciškaus, jis labai vertina šią krikščionišką nuostatą Rytų Timoro istorijoje ir labai norėtų, kad ir kituose konfliktuose laimėtų taikos troškimas ir istorinės atminties ištyrinimas, būtų užgydytos žaizdos, neapykantą nusvertų susitaikymas, o susipriešinimą – bendradarbiavimas.    

Pranciškus paminėjo Rytų Timoro sprendimą suteikti valstybinio dokumento statusą jo ir Al Azharo didžiojo imamo 2019 metais pasirašytai Deklaracijai apie žmonių brolybę, įtraukti ją į švietimo programas. Jis linkėjo toliau išmintingai statyti ir tvirtinti respublikos institucijas, kad jos iš tiesų atstovautų piliečiams ir tarnautų visiems krašto žmonėms tuo metu, kai kyla naujų iššūkių ir randasi naujų problemų, leidžiant, kaip ir anksčiau, kad Evangelija įkvėptų naujus sumanymus ir pasirinkimus. Vienas iš tokių iššūkių yra emigracija, už kurios slypi ne­pa­kan­kamas ar blogas išteklių tvarkymas, šeimoms užtektiną uždarbį užtikrinančių darbo vietų trūkumas. Ypač daug skurdo kaimiškosiose vietovėse. Reikia plataus užmojo ir suderinto pilietinių, religinių bei socialinių jėgų veikimo, kad emigravimui būtų pasiūlytos kitos alternatyvos. Kitos socialinės rykštės – jaunimo piktnaudžiavimas alkoholiu ar jų būrimasis į gaujas. Minėtas problemas spręsti gali padėti ne vien geras naftos ir dujų rezervų tvarkymas, bet ir geras parengimas tų, kurie netolimoje ateityje bus pakviesti valdyti kraštą. Šioje formacijoje, neabejojo Popiežius, labai naudinga Bažnyčios socialinė doktrina, kuri padeda suprasti, ar iš tiesų yra darbuojamasi dėl visų visapusiško vystymosi, ar kuriami nepriimtini disbalansai, paliekantys paraštėse daug žmonių.  

„Vis dėlto, nors problemų netrūksta – kaip ir kiekvienai tautai ir kiekvienai epochai – drąsinu jus pasitikinčiai ir viltingai žvelgti į ateitį“, – sakė Pranciškus Rytų Timoro valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovams. Du trečdaliai rytų timoriečių neturi trisdešimties metų. Tai aiškus ženklas, kad būtina investuoti į ugdymą, šeimą ir mokyklą. Popiežius linkėjo, kad jaunuolių entuziazmas, drąsa, žvilgsnis į ateitį vaisingai jungtųsi su senolių išmintimi ir patirtimi.

„Katalikų Bažnyčia, jos socialinė doktrina, pagalbos ir labdaros stokojantiems institucijos, visiems tarnaujančios švietimo ir sveikatos apsaugos institucijos taip pat yra vertingas resursas, leidžiantis viltingai žvelgti į ateitį“, – pridūrė Pranciškus. Panašiai, nesena krašto istorija, herojiškos, kantrios ir ryžtingos pastangos leidusios Rytų Timorui tapti taikia ir demokratine šalimi, kuri kuria solidarią ir brolišką visuomenę, yra motyvas kliautis, kad dabartinės problemos ir sunkumai taip pat bus protingai ir kūrybingai įveikti, pažymėjo Šventasis Tėvas. Savo kreipimąsi jis užbaigė maldavimu į Dievo Motiną, kad ji globotų Rytų Timoro pastangas būti demokratiniu kraštu, kuriame kiekvienas gali gyventi taikiai ir oriai, bei Dievo laiminimo prašymu vietos kalba. 

Sielovadininkus ragino skleisti Evangelijos kvapą

Dilio katedroje popiežius Pranciškus susitiko su Rytų Timoro vyskupais, kunigais, moterimis ir vyrais pašvęstaisiais, su kunigystei besirengiančiais seminaristais, su katalikų bendruomenes sielovadoje tarnaujančiais pasauliečiais. Popiežius sakė, kad jis labai džiaugiasi galėjęs išsirengti į šią savo kelionę į pasaulio Rytus ir susitikti su tikinčiųjų bendruomenėmis, kurios yra gyvas įrodymas, kaip Bažnyčia stengiasi vykdyti Kristaus įsakymą skelbti jo Gerąją Naujieną iki pat žemės pakraščių. Rytų Timorą būtų galima pavadinti šalimi, kuri yra „žemės pakraščiuose“. Tačiau ši šalis, dėl to, kad yra žemės pakraštyje, yra Evangelijos centre. Tai, pasak Pranciškaus, yra paradoksas, kuriuo turi vadovautis krikščionys: Evangelijos požiūriu, pakraščiai yra centras, o Bažnyčia, kuri nesugeba pasiekti pakraščių, o yra susitelkusi tik į centrą, yra serganti Bažnyčia.

Mąstant apie Bažnyčios Rytų Timore darbus ir iššūkius, sakė Pranciškus, ateina į galvą kupina švelnumo ir artumo Evangelijos scena Jėzaus draugų Lozoriaus, Mortos ir Marijos namuose. Vieną kartą per vakarienę Marija paėmė indą brangių kvepalų ir jais patepė Jėzaus kojas. To įvykio liudininkai stebėjosi, o kartu jautė, kaip po visus namus sklinda nepaprastai malonus kvapas.

Kalbėdamas apie Bažnyčios Rytų Timore gyvenimą ir jos misiją, Pranciškus naudojo šią kvepalų metaforą. Rytų Timoro Bažnyčia gavo Evangelijos dovaną, kuri yra kaip tie palyginimo kvepalai. Ji yra pašaukta sergėti šią brangią dovaną ir skleisti Evangelijos kvapą. Ką reiškia sergėti? Popiežiaus manymu, visų pirma tai reiškia visada atsiminti, kad gavome brangią dovaną, visada atsiminti savo buvimo krikščionimis, kunigais, vienuoliais ar katechetais ištakas. Mes gavome Dievo gyvenimą per jo Sūnų Jėzų, kuris mirė už mus ir atsiuntė mums Šventąją Dvasią. Mes esame patepti, esame patepti džiaugsmo aliejumi.

„Brangūs broliai, brangios seserys, jūs esate Kristaus kvapas!“ – sakė Pranciškus, primindamas, kad šį simbolį timoriečiai puikiai supranta, nes Timore auga malonų kvapą skleidžiantis sandalmedis, žinomas ir branginamas visame pasaulyje. „Nepamirškime vieno dalyko: iš Viešpaties gautą kvapą reikia branginti. Tai reiškia, kad reikia suvokti gautą dovaną, atsiminti, kad kvepiantis aliejus yra skirtas ne mums patiems, bet Kristaus kojoms patepti, Evangelijai skelbti ir tarnauti vargstantiesiems.“

Toliau savo kalboje Popiežius perėjo prie antrojo metaforos aspekto – skleisti kvapą, tai yra skelbti ir liudyti Evangeliją. Minėtame palyginime Marija naudoja brangų aliejų ne sau, bet juo patepa Jėzaus kojas ir taip pasklinda saldus kvapas po visus namus. Evangelistas Morkus, aprašydamas šią sceną priduria, kad Marija, norėdama patepti Jėzų, netgi sudaužė alebastro indą su kvepiančiu tepalu. O tai reiškia, sakė Pranciškus, kad, jei norime sėkmingai evangelizuoti, turime sudaužyti kiautą, kuriame esame užsidarę, ir išeiti iš tingaus, patogaus religingumo, išgyvenamo tik dėl asmeninių poreikių.

„Jūsų šaliai, kurios šaknys glūdi ilgoje krikščionybės istorijoje, šiandien taip pat reikia naujo evangelizacijos impulso, kad Evangelijos kvapas pasiektų visus, – sakė Pranciškus. – Reikia susitaikymo ir taikos kvapo po kančių ir karo metų; reikia gailestingumo kvapo, kuris padėtų vargstantiesiems atsistoti ant kojų, kuris žadintų pasiryžimą atkurti ekonominę ir socialinę šalies gerovę; reikia, kad teisingumo kvapas išstumtų korupcijos dvoką. Evangelijos kvapas turi būti nukreiptas prieš viską, kas žemina, bjauroja ir net griauna žmogaus gyvenimą, prieš vidinę tuštumą ir kančią sukeliančias blogybes, tokias kaip alkoholizmas, smurtas ir nepagarba moterims. Jėzaus Evangelija turi galią perkeisti tamsią tikrovę ir sukurti naują visuomenę“, – sakė Pranciškus ir prašė visada atsiminti, kad kvapnusis Evangelijos aliejus yra skirtas visų pirma tam, kad pateptume Kristaus kojas, kurios yra mūsų tikėjimo brolių ir seserų, ypač vargingiausiųjų, kojos. 

Eucharistija kartu su šimtais tūkstančių timoriečių

Daugiau nei 600 tūkst. Rytų Timoro žmonių, tai yra apie 40 % visų šalies gyventojų (tai – maždaug 1 340 000 ir kurių absoliuti dauguma – 98 % – yra katalikai) rugsėjo 10-osios popietę vietos laiku (rytą Lietuvos laiku) dalyvavo popiežiaus Pranciškaus aukotose Mišiose parke į vakarus nuo sostinės. Tame pačiame parke aukojo Mišias ir popiežius Jonas Paulius II per savo vizitą 1989 metais. Pranciškus aukojo ne eilinio liturginio laikotarpio XXIII savaitės antradienio, bet votyvos Mišias Švč. Mergelės Marijos garbei. Pirmajame skaitinyje skambėjo pranašo Izaijo žodžiai apie gimsiantį kūdikį, kuris valdys pasaulį ir atneš į jį savo taiką.

„Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“ (Iz 9, 5). Šiais žodžiais pranašas kreipiasi į Jeruzalės gyventojus miesto klestėjimo laikotarpiu, kuriam, deja, buvo būdingas ir didelis moralinis nuosmukis, pradėjo Popiežius homiliją. Pranašas skelbia naują horizontą, kurį atvers Dievas – vilties ir džiaugsmo ateitį be priespaudos ir karų. Patekės skaisti šviesa, kuri išlaisvins iš nuodėmės tamsos, Dievas tai padarys ne ginklų ir turtų galia, bet dovanodamas savo Sūnų. 

„Pamąstykime apie šį įvaizdį, – sakė Pranciškus. – Dievas skleidžia savo gelbstinčią šviesą dovanodamas Sūnų.“

Visur pasaulyje vaiko gimimas yra spindinti džiaugsmo ir šventės akimirka. Matydamas naujagimį netgi kiečiausios širdies žmogus prisipildo švelnumo, o nusivylęs vėl atranda viltį. Rytų Timore yra daug vaikų, sakė Pranciškus. Tai jauna šalis, kiekviename kampelyje jaučiamas gyvybės pulsavimas. Ir tai yra didžiulė dovana. Šios dienos liturgijoje pagerbiame Dievo Motiną, davusią pasauliui Viešpatį, kuris norėjo gimti mažas, kad taptų mūsų broliu. „Todėl, brangūs broliai ir seserys, nebijokime pasidaryti maži prieš Dievą ir vieni prieš kitus, – kalbėjo Pranciškus. – Nebijokime aukoti savo laiką, peržiūrėti savo planus, ko nors atsisakyti, kad broliui ar seseriai būtų geriau, kad jie būtų laimingesni. Pakeisti savo planus nebūtinai reiškia juos atmesti kaip netikusius, bet reiškia padaryti juos dar gražesnius dovanojant save kitiems ir priimant kitus.“ Didybės viršūnė yra atiduoti savo gyvenimą iš meilės: kaip Marija ir kaip Jėzus, kuris ant kryžiaus atidavė viską, pasidarė mažas, bejėgis, silpnas, kad Tėvo Karalystėje parengtų vietą kiekvienam iš mūsų.

Popiežius homilijoje paminėjo du tradicinius rytų timoriečių papuošalus, pagamintus iš brangiųjų metalų. Pirmasis, puošiantis kaktą, simbolizuoja saulės šviesą. Jis byloja apie jėgą, energiją ir šilumą ir gali reikšti gyvybę teikiančią Dievo galią. Antrasis, dedamas ant krūtinės, primena švelnų mėnulio švytėjimą, byloja apie ramybę, vaisingumą ir simbolizuoja motinos švelnumą. Taip Viešpats parodo savo didybę, kurios esmė yra meilė ir gailestingumas.

„Taigi per šią Eucharistiją kartu melskime, kad kiekvienas iš mūsų, kaip vyrai ir moterys, kaip Bažnyčia ir visuomenė, mokėtume atspindėti pasaulyje stiprią ir švelnią meilės Dievo šviesą, Dievo, kuris, kaip meldėmės psalmėje, „pakelia silpną žmogų iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno, kad pasodintų su kilmingaisiais – su savo tautos didžiūnais  (Ps 113, 7–8)“, – baigė homiliją Pranciškus. 

Gyvena žemiau skurdo ribos

Popiežiaus atvykimas Rytų Timoro valdžios atstovams kėlė neregėto masto iššūkius, visų pirma dėl vizito programos dalyvių aprūpinimo maisto produktais ir vandeniu. JT plėtros programos duomenimis, per 40 % Rytų Timoro gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir patiria maisto trūkumą.  Rytų Timoras yra vienas iš dviejų Azijoje katalikų daugumos kraštų, kartu su Filipinais. Bažnyčios vaidmuo buvusioje Portugalijos kolonijoje išliko svarbus ir per Indonezijos valdymo laikotarpį. Bažnyčia rėmė Rytų Timoro nepriklausomybės siekius, kurie 1999 metais buvo įgyvendinti per referendumą. Bažnyčios ypatingą vaidmenį mini 2002 metais priimta šalies konstitucija. Tais pačiais metais Šventasis Sostas ir Rytų Timoras užmezgė diplomatinius ryšius, dvišalį bendradarbiavimą sustiprino 2015 metais pasirašytos sutartys. 

Singapūre

Rugsėjo 11-ąją popiet vietos laiku (10 val. ryto Lietuvos laiku) Rytų Timoro avialinijų lėktuvas su Popiežiumi, oficialia delegacija ir žurnalistais pasiekė Singapūro oro uostą. Tos dienos vakarą įvyko tik privatus Popiežiaus susitikimas su jėzuitais. Oficiali vizito programa prasidėjo rugsėjo 12-ąją.

Ką žmonės gali pasiekti dirbdami kartu

Popiežius Pranciškus iškilmingai sutiktas rugsėjo 12-osios rytą prie Singapūro parlamento. Ten taip pat įvyko privatūs susitikimai su šalies prezidentu ir premjeru. Per susitikimą parlamente buvo suteiktas Pranciškaus vardas Singapūro gėlininkų išvestai naujai orchidėjai. Oficialus orchidėjos pavadinimas: „Dendrobium His Holiness Pope Francis“. Orchidėja yra laikoma nacionaline Singapūro gėle.

Parlamente popiežius Pranciškus Singapūro nacionalinio universiteto didžiojoje auloje susitiko su šalies politikais, visuomenės ir kultūros veikėjais, užsienio šalių diplomatais. Čia jis pasakė pirmąją savo vizito Singapūre kalbą.

Kas pirmą kartą atvyksta į Singapūrą, tam atima žadą tarsi iš jūros kylančių modernių dangoraižių vaizdas. Jie akivaizdžiai liudija žmogaus išradingumą, Singapūro visuomenės dinamiškumą ir verslumo dvasią, kuri čia rado palankią dirvą pasireikšti, sakė Pranciškus. Singapūro istorija – tai veržlaus vystymosi istorija. Pradžia buvo labai kukli, tačiau ši šalis pasiekė aukštą išsivystymo lygį, įrodydama, kad tai racionalių sprendimų, o ne atsitiktinumo rezultatas, ryžtingo įsipareigojimo įgyvendinti gerai apgalvotus ir vietos specifiką atitinkančius projektus ir iniciatyvas rezultatas.

Singapūras ne tik kuria ekonominę gerovę, bet ir stengiasi kurti visuomenę, kurioje socialinis teisingumas ir bendrasis gėris yra labai svarbūs. Popiežius sakė, kad jam žinomos šalies valdžios pastangos gerinti piliečių gyvenimo sąlygas, socialinio būsto politika, aukštos kokybės švietimas ir gerai veikianti sveikatos apsaugos sistema. Pasak Pranciškaus, šioje srityje reikia atsiminti, kad tam tikras kraštutinis pragmatizmas ir atsižvelgimas tik į pasiekiamus rezultatus gali turėti nenumatytų pasekmių – padaryti taip, kad kai kurie nuošalyje atsiradę žmonės negalės džiaugtis pažangos teikiamais rezultatais. Popiežius labai įvertino įvairias socialinės politikos kryptis ir iniciatyvas, kurios Singapūre vykdomos siekiant paremti silp­niausiuosius. Vykdant šias politikas deramas dėmesys turi būti skiriamas vargstantiesiems, pagyvenusiems žmonėms, taip pat migrantų, kurie daug prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo, apsaugai.

Singapūras – tai etninių grupių, kultūrų ir religijų mozaika, kurioje darniai sugyvena skirtingos kilmės žmonės. Pasiekti ir išsaugoti šią įtrauktį padeda valdžios institucijų nešališkumas, konstruktyvus dialogas su visais, kiekvienam sudarytos sąlygos įnešti savo unikalų indėlį į bendrąjį gėrį, taip neleidžiant ekstremizmui bei netolerancijai kelti grėsmės socialinei santarvei. Pagarba, bendradarbiavimas, dialogas, laisvė išpažinti tikėjimą, lygybė prieš įstatymus – tai svarbiausios Singapūro sėkmės ir stabilumo sąlygos.

Pirmojoje savo kalboje Šventasis Tėvas paminėjo ir Katalikų Bažnyčios indėlį į šios šalies pažangą. Visada gaivinama Jėzaus Kristaus Evangelijos, katalikų bendruomenė stengiasi liudyti artimo meilę. Bažnyčia taip pat skatina tarpreliginį dialogą ir įvairių tikybinių bendruomenių bendradarbiavimą, vadovaudamasi atvirumo ir abipusės pagarbos dvasia, kuri yra esminė kuriant teisingą ir taikią visuomenę. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį, kad šiemet sukanka 43 metai nuo Šventojo Sosto ir Singapūro diplomatinių santykių užmezgimo. Singapūrui tenka ypatingas vaidmuo tarptautinės bendruomenės gyvenime, kuriame šiandien matome kruvinus konfliktus ir karus. Pranciškus ragino Singapūro valdžią ir toliau dirbti žmonijos vienybės ir brolybės labui.

Singapūras taip pat duoda sektiną pavyzdį siekdamas darnaus vystymosi ir saugodamas kūriniją, o novatoriškų aplinkosaugos iššūkių sprendimų paieškos gali skatinti ir kitas šalis daryti tą patį. Singapūras yra puikus pavyzdys to, ką žmonės gali pasiekti darniai dirbdami kartu, jausdami atsakomybę ir vadovaudamiesi bendrystės bei brolybės dvasia.

Galiausiai popiežius Pranciškus meldė Dievą, kad jis ir toliau padėtų atsakingiesiems už visuomenės gyvenimą atsiliepti į žmonių poreikius ir lūkesčius. Tie, kurie išlieka nuolankūs ir dėkingi, su Dievo pagalba gali nuveikti didžių dalykų visų labui. „Telaimina Dievas Singapūrą!“ 

Žmonių sumanymai stulbina ir žavi, bet visko pradžioje yra meilė

Rugsėjo 12 dienos pavakare (Lietuvos laiku – vidudienį) Singapūro nacionaliniame stadione apie 50 000 tikinčiųjų pasitiko popiežių Pranciškų ir dalyvavo jo vadovaujamose Mišiose. Mišių dalyvių maldą stiprino didžiulis jungtinis choras, kuriame giedojo per 1600 choristų. 

Kaip skelbė Popiežiaus vizito organizatoriai, tarp Mišių dalyvių tūkstantis specialių vietų buvo skirta seneliams, o dar 250 – asmenims, kurie gali judėti tik su vežimėliais. Apie pustrečio tūkstančio vietų buvo skirta vaikams ir jaunuoliams. Dar trys tūkstančiai vietų – kraštų, kuriuos aprėpia Azijos katalikų vyskupų konferencija (FABC), katalikams. Kartu su Popiežiumi koncelebravo per 280 kunigų ir 50 vyskupų, tarp kurių – ne vienas kardinolas. Likusios vietos buvo paskirstytos registracijos internete būdu.

„Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“ (1 Kor 8,1) – popiežius Pranciškus komentavo šiuos apaštalo Pauliaus laiško žodžius Korinto bendruomenei. Pasak Šventojo Tėvo, tą galima būtų pasakyti ir apie Singapūro miestą, garsėjantį savo architektūra, įskaitant nacionalinio stadiono kompleksą.

„Šių įspūdingų statinių, kaip ir bet kurio kito teigiamą pėdsaką pasaulyje palikusio sumanymo, ištakos yra ne pinigai, kaip mano daugelis žmonių, ne technologijos ir net ne inžinerija“, – sakė Pranciškus. Anot jo, tai reikalingos ir naudingos priemonės, bet už jų yra „meilė, kuri ugdo“, kuri „stato“. Galbūt kai kas pagalvos, kad tai naivus teiginys, bet jei jį apmąstysime, paaiškės, kad taip nėra. Iš tiesų nėra gero darbo, už kurio nestovi moterys ar vyrai, kurie galbūt yra puikūs, stiprūs, turtingi, kūrybingi, bet vis dėlto trapūs asmenys. Tokie, kaip mes, kuriems be meilės nėra gyvybės, nėra postūmio, nėra priežasties veikti, nėra jėgų kurti.

„Brangūs broliai ir seserys, jei šiame pasaulyje yra ir išlieka kas nors gera, tai tik todėl, kad veikiant begalei įvairių aplinkybių meilė nugalėjo neapykantą, solidarumas – abejingumą, dosnumas – savanaudiškumą“, – sakė Pranciškus, pasak kurio, be šių dalykų nebūtų iškilęs ir toks didmiestis kaip Singapūras.

Už kiekvieno didelio darbo yra daugybė meilės istorijų, kurias turime atskleisti: į vieną bendruomenę susivieniję vyrai ir moterys, piliečiai, atsidavę savo šaliai, motinos ir tėvai, besirūpinantys savo šeimomis, įvairių profesijų specialistai ir darbininkai, sąžiningai atliekantys savo darbą. Mums pravartu žinoti šias istorijas, kad prisimintume, kad niekas, kas tveria, negimė ir neauga be meilės. Kartais tai galime pamiršti dėl mūsų sumanymų didingumo ir įspūdingumo, apsigauti, kad galime vien mes patys būti savo gerovės ir laimės kūrėjai. Bet gyvenimas vis sugrąžina mus į tą patį tašką: be meilės esame niekas. Tikėjimas patvirtina ir apšviečia šį tikrumą, nes jis mums sako, kad mūsų gebėjimo mylėti ir būti mylimiems šaknis yra pats Dievas, kuris tėviška širdimi mūsų troško ir visiškai neatlygintinai mums suteikė gyvenimą, lygiai taip pat neatlygintinai mus atpirko ir išlaisvino iš nuodėmės bei mirties savo Viengimio Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu. Iš jo kyla ir jame išsipildo visa, kas esame ir kuo galime tapti. Mūsų meilėje atsispindi Dievo meilė, kuri, kaip priminė šv. Jonas Paulius II savo vizito Singapūre metu, gerbia visus, nepriklausomai nuo įsitikinimų ar kilmės. Tai svarbus akcentas, kad, be nuostabos, kurią jaučiame žmogaus sukurtų kūrinių akivaizdoje, atsimintume, kad yra dar didesnis stebuklas, kuriuo reikia dar labiau stebėtis – tai visi broliai ir seserys, kuriuos kasdien sutinkame savo kelyje.

„Gražiausias pastatas, brangiausias lobis, pelningiausia investicija Dievo akyse esame mes: mylimi to paties Tėvo vaikai (žr. Lk 6, 36), savo ruožtu pašaukti skleisti meilę“, – sakė Pranciškus. Ši meilė turi įvairius pavidalus – nuo rūpinimosi vargšais iki laiminimo to, kuris mus keikia. Tai matome daugybės šventųjų gyvenimuose: vyrų ir moterų, kurie buvo nugalėti Dievo gailestingumo ir patys tapo jo atspindžiu, aidu, gyvu paveikslu, pradedant nuo Marijos, į kurią kreipiamės kaip į Motiną, esančią visada su mumis.

Popiežius priminė, kad Singapūro krikščionybės istorijai yra brangus jėzuito misionieriaus šv. Pranciškaus Ksavero palikimas, kuris čia ne kartą lankėsi savųjų kelionių metu. Paskutinį kartą 1552 m. liepos 21-ąją, keletą mėnesių prieš mirtį. Viename gražiame laiške šv. Ignacui šv. Pranciškus Ksaveras rašė, kad norėtų savo laiko universitetuose „šūkauti šen bei ten kaip pamišėlis, kad sukrėstų tuos, kurie turi daugiau žinių nei meilės“, kad šie savo širdyje paklaustų: „Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau?“ Klauskime, kaip šv. Pranciškus Ksaveras ir Marija prieš jį – „Viešpatie, štai aš, ką nori kad padaryčiau?“ – ne vien šiomis dienomis, bet nuolatos, kad išgirstume ir atsilieptume į meilės ir teisingumo kvietimus, kurie ir šiandien ateina iš begalinės Dievo meilės, Eucharistinėje aukoje kartu su dešimtimis tūkstančių dalyvių Singapūro nacionaliniame stadione meldė Šventasis Tėvas. 

Rugsėjo 13 dienos pavakare Singapūro avialinijų lėktuvas, kuriuo skrido popiežius Pranciškus ir jį kelionėje lydėję bendradarbiai bei žurnalistai, sėkmingai nutūpė Romos oro uoste. Šventasis Tėvas užbaigė 45-ąją apaštalinę kelionę, kurios metu aplankė Indoneziją, Papua Naująją Gvinėją, Rytų Timorą ir Singapūrą. Po kelionės popiežius, kaip visada, maldai ir padėkai stabtelėjo Didžiojoje Marijos bazilikoje. 

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimus su Rytų Timoro ir Singapūro jaunimu skaitykite priede „Žvilgsniai“.

Vatican News
Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 11 (207)