Prieraišumai – kliuviniai į Karalystę

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kaip laimėti Gyvenimą?                 

Vienas poetas yra pasakęs: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“ Šio sekmadienio Evangelijos pradžia – daug žadanti. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog, kai kartą vienas jaunuolis pribėgęs prie Kristaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17), atrodė, jog jis yra pilnas atsidavimo ir troškimo daryti viską, ką tik palieps Viešpats.

O naujo Kristaus mokinio ištikima tarnystė ilgainiui būtų galėjusi sudrebinti net piktųjų dvasių karalijos pamatus… Tačiau įžvalgusis Kristus matė, jog to žmogaus užsiplieskimas veržtis link tobulybės vis dėlto yra ribotos apimties; ir jį užvaldžiusi godulystės dvasia net neleidžia jam žengti pirmojo žingsnio link išsilaisvinimo Dieve…   

Kam vadini mane geru?

Kai Jėzus jam tarė: Kam vadini mane geru?, – Jis tarsi jam norėjo pasakyti: „Kadangi tik vienas Dievas yra geras, o tu netiki, kad aš esu Visagalis, atėjęs iš aukštybių, tai ir nevadink manęs geru, nes aš tau dar nesu gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11). Nors šis jaunuolis žavėjosi Mokytojo autoritetu, ir gal net buvo matęs Jo daromus ženklus, bet jis stokojo malonės Kristų laikyti daugiau nei pranašu… O juk viskas priklauso nuo vidinių nuostatų bei požiūrių. Kas Jėzaus dar nepajėgia laikyti Dievu, tas savo širdies (kad ir tolimiausiame) kampelyje slapta puoselėja galimybę pasilaikyti subjektyvios laisvės likutį, idant, iškilus būtinybei apsispręsti, kaip turėtų elgtis, ir, išgirdęs kvietimą daryti tai, kas ketintų „suvalgyti“ jo paskutinį individualios laisvės trupinį, galėtų veikti nebūtinai taip, kaip Dievas nori, bet kaip jam pačiam atrodo geriau…

Lobis dangaus fonde

Jėzus matė, kad šis pakankamai dorybingas jaunuolis, trokštąs palaimintos amžinybės, yra netoli Dievo Karalystės. Todėl Jis meiliai pažvelgė į jį (taip, kaip tik su didžia meile gali tik Viešpats) ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Jėzus šiame žmoguje įžvelgė įvairių malonių potencialą, kuris galėjo su visa jėga pasireikšti, jei jis būtų paprasčiausiai paklusęs Mokytojo autoritetui bei Jo žodžiams, visiškai nebūkštaudamas dėl to, kas po to turėtų įvykti… Čia ir dabar savo turto pardavimas ir gautų lėšų išdalinimas stokojantiems, būtų prilygęs stebuklui. Faktiškai tai – ne savo privačios nuosavybės praradimas, o jos iškeitimas į lobį saugiausiame dangaus fonde, kur nei kandys, nei rūdys nepasiekia.

Tik tikėjimas į Kristų Jį „padaro“ Dievu

Šie mainai – paradoksaliai netolygūs! Žmogus (pagal Dievo valią), atsisakęs medžiaginių vertybių, jau dabar Karalystėje tampa daugiau nei multimilijonieriumi, nes jo lobis amžinybėje bus laikomas, kaip neįkainuojamos klusnumo dorybės Viešpačiui investicija, su pasitikėjimu sekant Kristų taip, kaip veda Šventoji Dvasia. O amžinybėje įvykusi ištikimybe grįsta Jėzumi sekimo vaisių atodanga, tam minėtam jaunuoliui (ir ne tik jam) būtų buvusi Dievo žodžių išsipildymo džiaugsmingiausias laimėjimas, nes šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta (Rom 8, 18). 

Prieraišumai – kliuviniai į dangų

Deja, apie tą pralobusįjį tenka rašyti būsimuoju laiku. Evangelija liudija, jog jis priimti Jėzaus kvietimą sekti Juo negalėjo, nes turėjo daug turto. Žvaigždynų Viešpats kvietė savo mylimą kūrinį būti su Juo drauge, o šis, nusiminęs pasitraukė. Kaip susiklostė jo likimas? Gal jis, kai Jėzus buvo iškeltas ant kryžiaus ir visus patraukė savęsp, malonei veikiant, dar kartą mėgino ieškoti Dievo Sūnaus, ir galbūt, Jis jam leidosi atrandamas? Viešpats tikrai nenori nei vieno pražūties, todėl įvairiais būdais tebekviečia kiekvieną pas save. Bet ateiti pas Jį ir paimti Jo mums duodamą tinkamiausią kryžių, galime tik tada, kai prieš tai atiduodame Jam visus savo prieraišumus, priklausomybes ir visas savo nuodėmes. Per sakramentinę išpažintį Jis mūsų sielą numazgoja; ji pasidaro tyra ir imli priimti širdin Tiesą, kuri ir toliau gyvenimo kelyje mums padės kovoti su savo klaidomis, ypač su godumo pagundomis. 

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 37–38 (2602–2603)