Prieš prabylant lūpoms, klausytis širdimi
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Mokytis klausytis
Šventasis Tėvas pastebi, „kad Dievas šiandien mus mokytų klausytis taip, kaip jis, idant suvoktume, jog vargšų padėtis yra šauksmas, kuris žmonijos istorijoje nuolat reikalauja atsako iš mūsų gyvenimo, visuomenės, politinių ir ekonominių sistemų, o ypač iš Bažnyčios“.
Priešistorė
Edeno sode Adomas ir Ieva įgytų žinių nesugebėjo tinkamai pritaikyti praktikoje. Kai jie išgirdo puolusio angelo melu užnuodytus žodžius, užuot trumpai patylėję ir Dievo akivaizdoje susimąstę, klausdami, ką tai reiškia, bematant su mirtinu priešu leidosi į nenuspėjamą dialogą… Aiškėja, kodėl ir dabar pasaulyje daugybė žmonių savo elgesiu yra labai panašūs į savo senąjį nesuvaldytą „aš“ (Rom 6, 6), nes jiems trūksta tos Jo šviesos, kuri demaskuoja blogį ir moko tiesos kelio.
Kalbėk, VIEŠPATIE!
„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“ (Jok 1, 19), – auksinė taisyklė. Bet kodėl dažnai viskas vyksta kitaip? Daugelio žmonių gyvenime – milijardai žodžių bei vaizdų ir tik trupiniai tylos. Užduotis yra viena – apkursti ir apakti prieš pasaulio tuštybę ir tyloje pradėti ieškoti Dievo balso, savąja tiesa mus išvedančio iš pasaulio kunigaikščio inspiruojamų chaotiškų vaizdų bei žodžių margumyno džiunglių ir sugrąžinančio tiesiausią kelionės kryptį į savo tikrąją esatį… Dievo žodis įspėja nedelsti: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką Jis sako!“ (Ps 95, 7) ir kviečia užimti budrią poziciją: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).
Daugžodžiavimas
Vienas rašytojas buvo pakviestas į svečius… Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie pusė neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis šnekėjo, arbata bėgo per viršų…
Vėliau rašytojas, apmąstydamas tai, ką patyrė svečiuose, prisipažino, kad ir jis pats, viešėdamas pas draugus, daug kartų buvo panašus į šią svetingą šeimininkę. Jis pasakojo: „Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau – panašiai kaip ji pylė ir pylė arbatą. Nepastebėjau, kad bendradarbio širdis nėra tuščia. Tuo metu jis buvo pilnas rūpesčių, problemų, abejonių… Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinamas, bėgo per viršų – kaip toji arbata“.
Kai Dievui „taip“, rūpesčiai palauks
Prisimename Jėzų, kuris kartą viešėjo pas dvi seseris. Morta buvo iki kaklo pasinėrusi į rūpinimąsi vaišėmis ir norėjo, kad jai padėtų jos sesuo Marija, kuri įdėmiai klausėsi Jo žodžių…
Pernelyg rūpestingai Mortai Jėzus galėjo duoti ir šitokią pamoką: „Morta, kadangi tavo dėmesys yra sukoncentruotas vien į atliekamus darbus, tu tapai jų savotiška įkaite. Dėl jų tavo širdis yra padalinta, ir vis tolsta nuo manosios… Štai Marija yra išlaisvinta ir palaiminta, nes su dėkingumu priima mano žodžius, kurie tolydžio ją artina prie manęs“.
Žinome, kad Mortos vidinį pasaulį perkeitė malonė, nes, veikiant Šventajai Dvasiai, ji atvirai išpažino: „Aš tikiu, jog Tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris atėjo į šį pasaulį“ (plg. Jn 11, 27). Taigi tik iš įdėmaus Kristaus žodžių klausymo žmogaus viduje auga tikėjimas (plg. Rom 10, 17), ir uždera tikėjimo vaisiai…
Dievo žodžiu vijo piktąjį šalin
Kai, būdamas dykumoje, Jėzus po 40 dienų pasninko, klastingai atsėlinusio gundytojo akivaizdoje, citavo Bibliją: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (žr. Įst 8, 3), šėtonui užčiaupė lūpas. Savo elgesiu Jėzus tarsi mums sakė: „Mano tikslas – klausyti Tėvo balso, nes aš esu Jame ir Jis manyje“. Jėzus buvo gundomas, kad įrodytų, jog net ir tada, kai labai sunku, Jis negali nieko kito daryti, kaip tik paklusti apreikštam Šventojo Rašto žodžiui. Tai pavyzdys mums, idant, remdamiesi Dievo žodžiu, vytume piktąjį lauk, ir, dažnai mąstydami „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8), gebėtume vis giliau „pažinti Dievo paslaptį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2 – 3).
„XXI amžius“, 2026 m. vasario 20 d., nr. 7–8 (2668–2669)