Prisimenant signatarą Vladą Terlecką

Atmintis

Pernai, rugsėjo 6 dieną, Lietuva neteko ekonomisto, socialinių mokslų daktaro, Kovo 11-osios Akto signataro Vlado Terlecko (g. 1939 m. rugsėjo 13 d.). Jo darbų pėdsakas visam laikui išliko Lietuvos istorijoje, o  asmenybės šviesa – kolegų, studentų, politikos bendražygių ir, žinoma, artimųjų atmintyje. 

Kūręs Lietuvos ekonomikos savarankiškumo pagrindus

Julius Sabatauskas

Atsisveikinę su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, vienu iškiliausių Lietuvos pinigų ir bankų mokslo specialistu, Lietuvos istorinės tiesos gynėju, valstybininku, dėjusiu pagrindus Lietuvos valstybės atkūrimui ir visas jėgas skyrusiu valstybingumo įtvirtinimui, vis ryškiau suvokiame, kokios svarbios bus Lietuvai Vlado Terlecko paliktos gairės ateičiai. 

Išėjo dar vienas Ignalinos krašto šviesuolis… Krivasalio kaime gimę broliai Antanas ir Vladas Terleckai jau tapo vienos šeimos legenda. 

1958 ir 1959 metais Vladas stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano antisovietinė veikla ir kalinimas. 1959–­1961 metais Vladas dirbo plėšiniuose Kazachstane, dorojo medieną Karelijoje, o Lietuvoje buvo durpyno darbininkas, geodezininkas, meistras prie rekonstruojamo Vilniaus oro uosto nusileidimo tako.

1961–1966 metais studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo SSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens iki išėjimo į pensiją 2000 metais  – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. Dėstydamas studentams įterpdavo draudžiamų temų apie tarpukario Lietuvos ūkio laimėjimus ir apie nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. 

1976 m. vasario 26 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Nikolajaus Voznesenskio finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“.

Docento vardas Vladui suteiktas tik 1986-aisiais – praėjus 10 metų nuo disertacijos gynimo. Mat jis atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.

1989 metais Vladas įsitraukė į Lietuvos ekonomikos savarankiškumo pagrindų kūrimo darbus. Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 metais prie LSSR vyriausybės būtų sukurta ekonominių reformų komisija ir į ją pasitelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos. 1989 metais Vladas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. 1989–1996 metais tyrė Lietuvos pinigų bei kredito sistemų kūrimo problemas.

Abu broliai Terleckai buvo darbštūs, tvirtų įsitikinimų, tačiau skirtingi. Antanas – karštas ir garsiakalbis, o Vladas – santūresnis, labiau linkęs į apmąstymus ir tylą. Galbūt todėl Aukščiausiojoje Taryboje Vladas dažniau rinkosi dalykiškas diskusijas darbo grupėse, o ne kalbas plenarinių posėdžių salėje.

Vladas Terleckas buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos pinigų sistemos kūrėjų, daug prisidėjo prie Lietuvos banko kūrimo. Kartu su signatarais Viliumi Baldišiumi, Audriumi Rudžiu ir Stasiu Kropu jis tvirtai gynė Lietuvos banko nepriklausomumą, lito įvedimo ekonominius, socialinius ir fiskalinius pagrindus.

Neretai susidurdavo su kitų signatarų pasipriešinimu – ypač tų, kurie menkiau suprato savarankiškos pinigų ir kredito sistemos svarbą. Būdavo, kad Vlado veide atsispindėdavo nusivylimas – ypač tuomet, kai populistiniai pasiūlymai nugalėdavo svarbius ekonominius argumentus. Jis tik tyliai ištardavo: „Neišmanėliai visada garsesni.“

Simboliška, kad Vladas Terleckas buvo išrinktas Vilniaus Pilies rinkimų apygardoje Nr. 1. Jis pats buvo Nr. 1 kuriant Lietuvos pinigų sistemos pagrindus ir steigiant Lietuvos banką.

Vladas Terleckas nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms ar partijoms.

Jo nueitą kelią įprasmina daugybė straipsnių ir knygų apie pinigų politiką, Lietuvos ekonominės minties istoriją. Vlado pradėtus darbus tęsia mokiniai ir tai yra pats kilniausias paminklas, kurį jis paliko Lietuvai. 

Paaukojęs gyvenimą Lietuvai

Romas Gudaitis 

Nuo to Vilniaus kalnelio, kur amžinojo poilsio atgulė Vladas, toli matyti – Krivasalis, žydinčių linų, ežerų ir dangaus mėliai, Ignalina, Tėvynė, tautos istorija, nūdiena, ateitis.

Ir gyvenimas. Lietuvai, jos laisvei, Nepriklausomybei paaukotas gyvenimas. Ačiū likimui, kad teko būti šalia, prisiliesti prie Vlado Terlecko veiklos ir asmenybės, į ją atsiremti, ja pasidžiaugti. Iš bendravimo šventoje mums plenarinių posėdžių salėje ir už jos ribų jau daug vėliau – įspūdis, kaip svarbu buvo Vladui sakyti tiesą, moks­liškai aprašyti ir pagrįsti esmę – iš širdies, su tokiu tik Jam būdingu skausmu.

Du broliai. Ugningas, temperamentingas, nenuspėjamas vyresnis – ir mažakalbis, santūrus, kruopštus, įnikęs į akademinius ir rašto darbus jaunesnis. Abu iš trobelės, iš skurdo ir vargo, abu ištikimi patriotizmui, lietuviškumui, idealui. Nesustoję pusiaukely, nesilankstę. Tėvų patriotų dori išauginti – tokie skirtingi, tokie panašūs, tokie mums brangūs. Lietuviai. Broliai. Valstybės vyrai.

Dėl brolio kalėjimų ir lagerių ilgus metus negalintis studijuoti, blaškomas ir persekiojamas, Vladas baigia ekonomikos studijas, ima dėstyti universitete, stengiasi supažindinti studentus su unikalia nepriklausomos Lietuvos finansų sistema, litu, lietuviškąja bankininkyste. Dešimt metų negauna docento vardo, tačiau niekas 
jam – jokių kompromisų nepripažįstančiam – net nedrįsta siūlyti, kad pasirašytų brolį ir jo bendražygius smerkiantį pareiškimą.

Garsinga optimistines prognozes dosniai dalijanti ekonomistų plejada – tik iškovojame Nepriklausomybę ir žaibiškai tampame ekonomiškai stiprūs, prasideda gyvenimas „kaip Švedijoj!“ – ir Vladas Terleckas, vienintelis, kuris mąsto ūkiškai, pragmatiškai, skaičiais, kuris mato realius sunkumus. Įžvalgesnis už visus optimistus, svajotojus, romantikus, vienintelis išdrįsęs pasakyti, kad drastiškas kainų pakėlimas ne laiku ir tik išprovokuos imperines jėgas bei jiems talkinančius kolaborantus: jis įspėja dėl tragiškojo Sausio, deja, drąsus balsas jau nieko negali pakeisti. Tuomet vėliau Aukščiausiojoje Taryboje, jausdamas, kaip neįsiklausoma į jo argumentus, bene vienintelis rašo atsistatydinimo pareiškimą: „… turiu tesėti rinkiminės kampanijos metu duotą pažadą atsisakyti deputato mandato, jeigu suabejosiu Respublikoje įgyvendinamos ekonominės politikos teisingumu, pagrįstumu ir nesugebėsiu jos įtakoti.“ Liko. Dėl nepabaigtų darbų liko.

27-ios knygos, pusė tūkstančio mokslinių ir kitokio pobūdžio straipsnių – toks Vlado darbų aruodas. O kur dar, baigus darbą pirmajame parlamente, vadovavimas įvairioms darbo grupėms, vaisinga akademinė veikla…

Lito, bankininkystės istorija – ir argumentuotos įžvalgos, kokia Lietuva galėjo būti, jei ne aneksija, karas, okupacija. Anot kolegos ir Vlado Terlecko mokinio Viliaus Baldišiaus, be šių darbų „negalima suvokti nūdienos valstybės ekonominės, finansinės ir dvasinės-moralinės krizės priežasčių“. Tikrai – matyt, moksliniame Vlado palikime, Jo knygose slypi daugelis atsakymų. Dėl to ir kad – kaip sąžiningas istorikas – gilinosi į istorijos perrašinėjimus ir smaginimąsi Lietuvos atsilikimu, analizavo Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius, nevengė taiklių sarkastiškų apibūdinimų ir demaskavimų – tikras savo srities autoritetas, mokslininkas, deramai neįvertintas. Akademikas ir Profesorius iš didžiosios raidės ir pašaukimo.

Tačiau net čia ar dar pakeliui į čia – mes juk dar jauni, Vladai! Mes tariame UŽ – už Lietuvą, už Nepriklausomybę, už tautos garbę ir sąžinę! Su Tavo gyvenimu, Tavimi, Tavo meile savo Tėvynei ir tautai, tikėdami nemirtingumu – žemai lenkiamės Tavo gyvenimo meilei Reginai ir dukrai Jūratei. 

Profesionalas ir patriotas

Vytautas Landsbergis

Labai apgailestauju, kad didžiai gerbdamas Vladą Terlecką dėl jo laikysenos ypač svarbiais valstybei momentais ir taip pat dėl jo darbų, kai jisai stojo ginti tiesos apie Lietuvą ir garbės, – atrodė, kad vienas, nepaisydamas besiklostančių situacijų, – vis norėdavau ir (niekad to neįgyvendinau) susitikti, ir pasikalbėti. Žinojau, kad mūsų pažiūros visai sutampa, gal šiaip esame panašūs. Jis man atrodė visai kitoks negu Antanas, kuris ėjo į viešumą, tartum ten jis ir turi būti, o Vladas Terleckas dirbo nuoseklų, tvirtą darbą kaip profesionalas – ban­ki­nin­kystės specialistas ir kaip patriotas Tėvynės gynėjas. Atėjo ten, kur reikėjo, ir buvo ten, kur reikėjo. Ir elgėsi, ir sakė tai, kas buvo reikalinga. 

Ateidavo man į galvą, kad jis yra žmogus, kuris gali parašyti ir jau rašo apie skaudžiausią Lietuvos istorijos momentą – stribametį. Niekas neparašė ir kažin ar parašys. Jis būtų galėjęs parašyti, man taip atrodė, taip ir nesusiorganizavau pas jį nueiti ir jį pakalbinti, galbūt prikalbinti tam darbui, nežinau, ar jis dar turėjo sveikatos ir energijos. O gal dar turėjo. Bet dabar jau visa tai per vėlu, tiktai kalbu lyg pats su savimi. Atsisveikindamas su puikiu žmogumi, kurio mums visiems trūks. Tokių, tiesiai matančių, tiesiai kalbančių be galo trūksta. 

Tiesęs tiltą tarp dviejų Lietuvų

Sigitas Šiaudinis

Esu vienas Vlado Terlecko stu­den­tų, jau daugelį metų dirbu Lietuvos banke, kurio atkūrimo pamatus padėjo mano gerbiamas Mokytojas. Jis dar 1989 metais vadovavo Lietuvos pinigų sistemos atkūrimo grupei, paskui pats kurį laiką dirbo Lietuvos banke, yra daug rašęs ir kalbėjęs aktualiomis Lietuvos pinigų politikos temomis.

Vis dėlto esminis Mokytojo indėlis, mano galva, būtų jo mokinių galvose nutiestas tiltas tarp tarpukario Lietuvos ir dar tik būsimos atkurtos nepriklausomos Lietuvos. 

Sovietmečio sąstingio metais Vilniaus universitete dėstydamas kapitalizmo bankininkystę ir pinigų politiką, Vladas Terleckas meistriškai įpindavo paskaitų apie tarpukario „buržuazinės“ Lietuvos pinigų sistemą. Čia jis pasinaudojo marksizmo metodologija, kuri akcentavo istorinės raidos svarbą, o tarpukario Lietuva buvo pasitelkiama kaip rinkos ekonomikos pavyzdys. Bet iš tiesų tai tapo Trojos arkliu prieš sovietmečio ideologiją.

Mums, sovietmečio studentams, autentiškos žinios apie tarpukario Lietuvą jau buvo rezistencijos forma, o Vlado Terlecko paskaitose mūsų laukė rimtos nepriklausomos Lietuvos ekonomikos studijos. Klausėmės šių paskaitų su didele nuostaba ir solidarumu. Pagrindinę mintį supratome be žodžių: turime prisiminti to laikotarpio Lietuvos valstybės laimėjimus, kad žinotume, į ką lygiuotis, jeigu ir mums atsirastų proga atkurti nepriklausomybę.

Ne mažiau svarbūs Vlado Terlecko nuopelnai moksliniams tarpukario Lietuvos bankininkystės ir pasipriešinimo okupacijai tyrimams. Visi, kas toliau tirs tarpukario Lietuvos istoriją, neišvengiamai nagrinės Jo įžvalgas ir kruopščiai susistemintus faktus. 

Principingumo pavyzdys

Stasys Kropas

Su Vladu įvairiose srityse kartu dirbome daugiau nei 50 metų. Jis man yra žmogaus principingumo pavyzdys. Vladas niekada nesusigundė jokiais pažadais dėl materialinių gėrybių. „Parašyk, pasakyk, kad brolis ne taip padarė, gausi docento laipsnį – visai kitos pajamos, kiti dalykai (galimybės)…“ Tai buvo ne jo kelias. Taip pat ir darbe – jeigu jau turėdavo įsitikinimus, tai jų ir laikydavosi. Negali pasakyti, kad jis visada būdavo teisus, bet visuomet būdavo sąžiningas ir garbingas. 

Vladas katedroje pasėjo ekonominio Sąjūdžio daigus gerokai anksčiau, nei atsirado Sąjūdis. Domėdamasis Nepriklausomos Lietuvos pinigų, bankų sistema, prisimindamas tuos garbingus žmones, kurie kūrė, dirbo, jis visus sudomindavo ir šitaip mes įgijome žinių, kaip Nepriklausomoje Lietuvoje buvo tvarkomi pinigai, bankai, finansai. Kai jau prasidėjo laisvėjimas, su malonumu galėjome įsitraukti į šitą darbą, ir tas kolektyvas iš esmės sukūrė pinigų, bankų, finansų pagrindus – kalbame apie tokius dalykus kaip vekseliai, čekiai, kitos finansinės kategorijos, mokesčiai, savivalda, draudimas. Visos tos nuostatos atsispindėjo Lietuvos Konstitucijoje, teisinėje sistemoje. Vladas turėjo dar vieną bruožą, būdingą ne visiems ekonomistams: kiekvieną finansinę kategoriją jis pirmiausia vertindavo per socialinius padarinius. Jis matė, kad vienokia politika gali atvesti prie gerovės, kitokia gali nuskurdinti ir būti žalinga. Vladas šioje srityje dirbo daug ir sunkiai. 

Istorijai jis, kaip ekonomistas, turėjo surasti faktus, skaičius, turėjo dirbti archyvuose. O kai, pasitraukęs iš finansų srities ir įžengęs į septintą gyvenimo dešimtmetį tapo istoriku, iškart buvo pranašesnis už kitus, nes galėjo remdamasis skaičiais, duomenimis ir iš esmės parodyti, ką reiškia okupacinių režimų valdymas. Žavėjosi partizanais ir laisvės kovotojais. Kai 2011 metais Vladas  išleido  monografijas („Bankininkystė Lietuvoje 1795–1915“, „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“), paklausiau: „O kas dar toliau bus?“ Atsakė: „Nepaprastai sunkus darbas, nepaprastai sunku skaityti ir vertinti žmonių kančias. Tai visą laiką yra liūdna ir sunki aplinka. Išsekau“. Bet jis dar sutiko lito ir Lietuvos banko šimtmečio proga atnaujinti savo pagrindinę monografiją „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“. Pirmasis leidimas buvo 1992 metais, o 2022 metais Lietuvos bankas išleido naują leidimą. Man teko dalyvauti pristatyme, buvau sužavėtas, mačiau,  kaip banko darbuotojai, jo mokiniai, gerbia ir myli savo Mokytoją. 

Įpareigojęs mus būti tiesos ambasadoriais

Loreta Kalnikaitė

Mane su Vladu Terlecku suvedė jau seniai Amžinybėje esanti atsiminimų apie baisųjį Trofimovską autorė gydytoja Dalia Grinkevičiūtė. Norėjau susipažinti su visais vertėjais, kurie jos knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ išvertė į kitas pasaulio kalbas ir padėjo žiniai apie mūsų tremtinius sklisti po pasaulį. Buvo labai malonu per Vlado dukterį Jūratę susipažinti su Regina ir Vladu Terleckais. Jūratės tėvas Vladas Terleckas papasakojo, kad jis, daugybę kartų perskaitęs Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, vieną vakarą atėjęs į kambarį pas Jūratę, padavęs knygą ir pasakęs: „Tavo pareiga išversti ją į prancūzų kalbą.“ 

Terleckų šeima mūsų pažinta per amžiną atilsį Dalią Grinkevičiūtę, per amžiną atilsį Albiną Kentrą. Pasakodamas savo kaimo ir savo šeimos istoriją, Vladas gražiai pasakė: „Aš nepažinojau tų vyrų, kurie žuvo, bet aš pažinojau jų motinas, jaučiau jų skausmą, mačiau, kaip jos kenčia.“ 1997 metais jo šeimos iniciatyva ir lėšomis Krivasalio kaime atsirado labai gražus paminklas, kuriame įrašyti visų kaimynų, padėjusių galvas už Lietuvos laisvę, vardai. Jų buvo 21. Terleckų šeima atvyko ir į Šilalės rajoną, į Laukuvą, ir ant senųjų kapinių vartų prikabino atminimo lentą, skirtą Vlado žmonos Reginos proseneliui, 1863-iųjų metų sukilimo dalyviui, knygnešiui, gydytojui, Kražių bažnyčios gynėjui Pranciškui Kučinskui, kuris, 20 metų slapstęsis, į Lietuvą grįžo su kitu vardu – Mykolo Naujoko, ir toliau dirbo Tėvynės labui. 

O kiek Vlado Terlecko perskaityta straipsnių, kiek archyvuose surasta dokumentų, kad jie sugultų į knygas ir kad tos knygos būtų skaitomos! Tikiu, kad jo pasitikti prie Dangaus vartų išsirikiavo visa gausybė jo paminėtų Lietuvos didvyrių, jo gimtojo kaimo ir žmonos giminės žmonių, visa jo tėvų karta, gražiai Vlado Terlecko apibūdinta kaip nepaprasta, labai sunkiai išgyvenusi ir niekada nepraradusi žmogiškumo. Tegu Vlado Terlecko atminimas įpareigoja mus, pasiliekančius, būti tiesos ambasadoriais. 

Negalėjęs tylėti 

Petras Jonušas

Susipažinome su Vladu Terlecku, kai ėmėme rengti spaudai jo knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“. Tai buvo 2009 metais, autoriui buvo beveik septyniasdešimt. Istoriko pašaukimas buvo prabudęs jau seniau, bet jis negalėjo tam darbui atsidėti, nes turėjo kitų pareigų ir darbų. Išėjęs į pensiją Vladas Terleckas nukreipė visas jėgas į Lietuvos istorijos tyrimus. 

Vladas buvo drąsus, sąžiningas, teisingas žmogus ir jis tai įrodė savo kasdieniu nenuilstamu darbu, didžiulėmis pastangomis siekdamas parodyti visuomenei tiesą. Jis negalėjo tylėti matydamas, kaip žinomi, garsūs Lietuvos veikėjai niekinamai pasisako apie Lietuvą, netgi grindžia savo pasisakymus neva tyrimais. Į knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ sudėjo įvairiuose leidiniuose publikuotus savo straipsnius istorijos tema. Knygoje yra apie tūkstantis nuorodų į šaltinius. Tai milžiniškas tiriamasis darbas. Mūsų leidykla leido šią knygą, nes niekas kitas nesutiko jos leisti. Iš aplinkos manęs klausė: „Tu nebijai leisti Terlecko knygų?“ Atsakiau: „Kad nėra nei vieno paneigimo! Dešimtys straipsnių ir nė vienas kritikuotas asmuo nebandė paneigti ar atsikirsti. Reikia leisti, būtinai.“ Tai  iš tiesų labai vertinga knyga, kviečiu visus ją  susirasti, perskaityti ir akis į akį susitikti su istorine tiesa.

O pabaigoje – ne tokia linksma mintis. Vladas Terleckas rašė apie žmones, save vadinančius istorikais, kurie niekina Lietuvos praeitį. Kaip jiems, tiems istorikams, sekėsi po kritiškų Vlado Terlecko straipsnių? Ogi puikiai! Jie toliau darė puikią karjerą… Gyvename keistoje realybėje. Bet Vlado Terlecko įdirbis, palikimas, yra mums pavyzdys, kaip reikia savo tiesą ginti ir kiek jai paaukoti. 

Drąsiai nešęs tiesą

Vaidotas Vaičaitis

Labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius keletą metų turėjau progų bent šiek tiek pažinti Vladą Terlecką – ne tik per jo istorijos knygų pristatymus, bet ir per pokalbius „Marijos radijo“ laidose, kurie buvo įrašomi ir radijo studijoje, ir pas jį namie. Man padarė didelį įspūdį visų pirma jo kuklumas. Dukteriai Jūratei nebuvo lengva įkalbėti jį dalyvauti laidose. „Ką naujo aš galiu pasakyti?“ – klausdavo Vladas, nors iš tikrųjų turėjo pasakyti labai daug ką. Nepamiršiu ir jo atsakomybės rengiantis toms laidoms. Mačiau, kaip jis jaudindavosi, kaip ruošdavosi kalbėti, atrodo, apie tokius gerai jam pačiam žinomus dalykus – kad ir apie Kovo 11-ąją. Buvo nuostabu jį kalbinti. Yra žmonių, kuriems sunku pritaikyti kokį nors formatą, o Vladas Terleckas lengvai pasiduodavo pokalbio vingiams ir pereidavo prie kitos temos. 

Prisimenu evangelisto Jono užrašytus Jėzaus žodžius: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus.“ Mąstau: „Čia kaip tik apie velionį Vladą.“ Jis tarsi jautė, kas yra ta tiesa: tokie, atrodo, paprasti dalykai – gyventi dorai, sąžiningai, atlikti savo pareigą Tėvynei. Taip pat jautė, kad kaip tiesa be laisvės, taip ir laisvė be tiesos negali egzistuoti. Kaip yra sakęs šventasis popiežius Jonas Paulius II: „Laisvė tiesoje.“ Iš Vlado Terlecko pasakojimų sklido tiesa apie žmogų, apie visuomenę ir valstybę, apie mūsų visų istoriją. 

Tiesa ir laisvė turbūt negalėtų gyvuoti be drąsos. Dažnai suprantame, kur yra tiesa, bet trūksta drąsos parodyti ją kitiems. Manau, kad velionio Vlado gyvenimas ir buvo ta drąsa liudyti tiesą. Juk ir Sausio 13-osios naktį jis išbuvo Aukščiausiojoje Taryboje – ne taip, kaip kai kurie kiti signatarai. Tam irgi reikėjo drąsos.

Neakivaizdžiai su Vladu Terlecku susipažinau studijuodamas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Ten mums kartais vykdavo bendros paskaitos kartu su ekonomistais. Vladas Terleckas buvo labai įsigilinęs į tarpukario Lietuvos ekonominę sistemą, jis kūrė planus, kaip išsaugoti Lietuvos banką, stiprią Lietuvos valiutą. Man buvo naujiena, kad jis pradėjo rašyti istorijos knygas apie mūsų partizaninį pasipriešinimą. Tik paskui, klausydamasis, ką pasakojo jį artimiau pažinoję žmonės, supratau, kad tuo metu jam buvo labai sunku ir skaudu: viskas, ką jis sukūrė, prisidėdamas prie nacionalinės valiutos atsiradimo, po gero dešimtmečio tapo nebeaktualu. Vladui tai buvo didžiulis smūgis. Jis jautėsi nereikalingas, pamirštas, tarsi iš kito pasaulio, o jo veikla nebevertinama. Ir tada atrado save naujoje srityje. Ieškodamas pagrindinių, svarbiausių, nepajudinamų vertybių, jis atsigręžė į mūsų pokario pasipriešinimo istoriją. 

Prisimenant Vladą, pirmiausia ateina mintis apie lietuvišką kaimą. Krivasalis, Ignalinos rajonas, Aukštaitija… Filmo „Pareiga tiesai“ kadruose jį matome plaukiojantį ežere, o paskui sėdintį mažoje trobelėje. Ir galvoju: maža trobelė, pokario vargo vaikai ir štai kokie iš jų užaugo milžinai – Antanas, Vladas. Beveik neįmanoma kalbėti apie vieną brolį, nepaminint kito. Nors ir, kaip pasakojama, jie buvę skirtingo charakterio, man jie panašūs savo užsispyrimu ir atsidavimu. Kaip nuostabu, kad tarpukario Lietuvos kaimas išaugino tokių gabių žmonių! Deja, daug jų pokaryje žuvo, išėję partizanauti… Dabar visuomenės sankloda yra visiškai kitokia, ir mums reikia galvoti, kaip auginti tokius žmones labai pasikeitusiame pasaulyje.

Turbūt nenuostabu, kad taip susiklostė likimas ir Vladas buvo tarp tų parlamentarų, kurie Kovo 11-ąją paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Parlamentaro darbas, lito ir Lietuvos banko kūrimas – iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, tai buvo svarbiausias jo visuomeninio pilietinio gyvenimo etapas. Sunkus, kupinas įtampos. Man rodos, kad viskas, ką Vladas dirbo paskui, buvo įkvėpta noro tęsti paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžios veiklą. 

Tokio Vlado Terlecko – socialinių mokslų daktaro, signataro, istoriko – nebūtume turėję be jo žmonos Reginos, be dukters Jūratės. Vladą Terlecką pažinau per jo dukterį Jūratę. Nežinau, ar esu matęs dukterį, kuri taip mylėtų savo tėvą ir kuri taip atiduotų visą save, visą savo gyvenimą formuotų tarsi augdama iš tėvo šaknų. 

Pabaigoje dar noriu paminėti, kad Vladą Terlecką kitomis akimis pamatyti padėjo Nijolė Sadūnaitė. Kai jis pradėjo rašyti knygas apie partizanus, man atrodė: ką dar naujo šia tema galima pasakyti? Keletą kartų atėjęs į knygų pristatymus, pajutau jo dvasią, jo norą perduoti tą informaciją kitiems, ypač jaunajai kartai. O sesuo Nijolė man leido pajusti Vlado, kaip didelio žmogaus, vienišumą. Tu gyveni šioje žemėje, bet tarsi nebesi jos gyventojas. Tu kalbi visai kita kalba, tavo vidinis matymas, gyvenimo naratyvas visiškai kitoks. Vladas tai jautė ir patyrė. Jo knygos apie partizanus buvo pastanga naujai save įprasminti. Manau, kad jam labai gražiai pavyko. O jo vienišumas – didelio žmogaus, praaugusio savo metą, niekada neišdavusio nei Tėvynės, nei tiesos, lemtis. 

Visokeriopai apdovanotas žmogus

Regina Terleckienė

Vladas Terleckas 33 metus dėstė pinigų ir bankų disciplinas Vilniaus universitete, yra parašęs arti 600 straipsnių, knygų. Rašė ir rašė nuo ryto iki vakaro. Buvo smalsus, įdomus, daug literatūros perskaitęs, visa ta patirtis išsiskleidė jo knygose. 

Kartu su kitais signatarais jis dalyvavo atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Daug jo studentų nepriklausomoje Lietuvoje tapo valstybės institucijų vadovais. Deja, tai nutylima…

Jis buvo talentingas, protingas, gabus, o tokie žmonės, kaip žinome iš gyvenimo, yra nemėgstami. Su juo bandyta susidoroti.

Vladas – jautrus gyvenimo draugas, mylimas vyras. Mokėmės kartu nuo pirmo kurso, nuo 1961 metų. Draugavome trejus metus, nuo antro kurso. Buvo galima su juo gyventi dar tris kartus po šešiasdešimt metų, nes nebuvo jokių nesusipratimų, santuoka laiminga. Pasitikėjimas vienas kitu, ištikimybė buvo šimtaprocentinė. Kai aplinkui tiek daug skyrybų, visokių nesantaikų, santuoka yra didelė vertybė, didelis džiaugsmas. Jis buvo apdovanotas visokeriopai – ne tik išvaizda, bet ir taurumu, viskas tilpo vienoje asmenybėje. Kaip žmogus buvo išdidus, niekada nieko neišdavęs, į jokią partiją nestojęs. 

Vladui nebuvo blogų žmonių. Visą gyvenimą išliko geras žmogus, kaip ir jo tėvukas. Širdy nenešiojo piktumo. Kiek jam visko buvo padarę, kiek jis yra prikentėjęs, bet – užsirūko cigaretę, parūko ir toliau eina, rašo, dirba. 

Mes augome trys seserys be tėvo – Vida, Nijolė ir aš. Atvažiuodavo viena iš Kauno, kita iš Šiaulių ir Vilniuje rasdavo paguodą. Vladas mums atstojo tėvą: reikėjo – pabarė, reikėjo – patarė. Vėliau nuo patėvio gimusiems seseriai Gražinai ir broliui Algimantui ir anksti netekusiems tėvo, Vladas taip pat buvo jiems kaip tėvas. 

Vladas buvo stipri asmenybė. Kai nebuvo priimtas į universitetą, nors gerai mokėsi, galėjo jaustis sužlugdytas. Kas nors kitas jo vietoj būtų nusigėręs ar blogais keliais nuėjęs, o Vladas išvažiavo dirbti – į Kazachstaną, į Kareliją, į durpynus. Trejus metus atvargo, bet vis tiek siekė savo – ir pasiekė. Jo ir į universitetą gal nebūtų priėmę dėstyti, nors buvo talentingas, gabus. Bet katedros vedėjas Alfonsas Žilėnas surizikavo ir Vladas buvo priimtas. Tiesa, būdavo dienų – pareina ir sako: „Turbūt jau nebedirbsiu…“ Visą laiką jautė įtampą. Bet 33 metus universitete išdirbo. Sugebėjo per paskaitas ne tik savo dalyką išdėstyti, bet pateikti ir įdomių faktų. Studentus tas labai ugdė. Iki šiol išliko daug gražių atsiliepimų. 

Jis man buvo viskas

Jūratė Terleckaitė

Labai sunku žodžiais nusakyti, kas man buvo ir yra Tėvelis. Jis man buvo viskas. Buvo didis žmogus. 

Visų pirma, Tėvelis. Man atrodo, kad jis buvo Tėvelis ne tik man, bet mamytei, jos seserims ir broliui, anksti netekusiems tėčio, savo studentams. Jis visiems buvo tėviškas, visas jo gyvenimas buvo rūpinimasis kitais. Jis buvo Lietuvai, o Mamytė – man.

Mokytojas: tikrosios Lietuvos istorijos išmokau namie, iš jo; išmokė žvejoti, atskirti gerus grybus nuo nevalgomų, rinkti kolorado vabalus tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. 

Patarėjas, guodėjas, net sakyčiau nuodėmklausys. Nebardavo, mokė savo pavyzdžiu. Visada davė pasirinkimo laisvę, dėl profesijos nedarė jokio spaudimo. Labai džiaugėsi mano krikštu ir sutvirtinimu, sakė: „Bobutė ir senelis labai tuo džiaugtųsi.“

Labai geras ir atlaidus. Sugerdavo mano šiurkštesnį žodį ar priekaištus.

Klausdamas: „Kur esi? Kuo užsiimi? Ką skaitai?“ lyg savaime auklėjo, įpareigojo susitelkti į esmę. Sakydavo: nedegink laiko. 

Niekada neužgaus, parinks, pasvers kiekvieną žodį, prieš jį pasakydamas. Išlauks tinkamo momento kalbėtis, atliepti.

Viskas jam buvo svarbu: dėmesingas iki detalių, iki smulkmenų, bet ne smulkmeniškas, turėjo gebėjimą suprasti moteris ir moterišką intuiciją.

Dosnus: kai, mamytei susirgus, keletą metų buvome įsiskolinę, tris kartus per dieną man virdavo manų košę (iki šiol jos nemėgstu), bet niekada niekam nedejavo, nesiskundė ir tos skolos netrukdė išsiųsti kelis šimtus rublių broliui Antanui į lagerį – ne savo, o tetos ir krikšto mamos Stasės vardu.

Tuo metu, kai Tėvelis baigė darbą Aukščiausiojoje Taryboje, gavo apie 25 tūkst. talonų kompensaciją ir ją pervedė (paaukojo) Vilniaus arkivyskupijos labdaringai valgyklai stokojantiems „Betanija“. Nustebo, sakyčiau jam buvo skaudu, kai 1993 metais per Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Šv. Jonų bažnyčioje nebuvo pakviestas į susitikimą su Juo.

Valstybininkas: taupus – nors turėjo vizą į JAV dešimčiai metų, nė karto ja nepasinaudojo kaip ir kitomis kelionėmis, komandiruotėmis, sakydamas: „Lietuva neturtinga valstybė, turi atsistoti ant kojų.“

Punktualus: niekada niekur nėra pavėlavęs.

Pareigingas: duotą žodį visada ištesėdavo.

Tiesus tiek fizine, tiek dvasine prasme ir nepalenkiamas, drąsus, kovotojas dėl ir už Lietuvą, jos žmonių labui, dažnai būdavo vienas lauke karys. 

Visų pirma rūpėjo Lietuva, nors man sakė gyvenimo pabaigoje, kad svarbu ir Tėvynė, ir žmona Regina, ir aš, dukra. Mane vadino dukrele.

Sutiktas gatvėje visada prieš mane, dukrą, nusiimdavo kepurę, net namie, einant kartu, pavyzdžiui, į virtuvę, praleisdavo mane pirmą pro duris.

Buvo ne šio pasaulio žmogus. 

Dirbo ir nuveikė tiek, lyg būtų turėjęs daugiau negu 24 valandas.

Ten, kur jis būdavo, įsivyraudavo džiugi, jei reikia dirbti – darbinga atmosfera, lyg gerosios dvasios įsiviešpataudavo, sklandydavo šalia.

Mokėjo maksimaliai susitelkti, susikoncentruoti.

Nuostabi darbo su Tėveliu patirtis, rengiant leisti jo paskutines knygas „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai“, „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“, „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“. Pro jo akis nepraslysdavo nei viena detalė, nei viena taškas, kablelis, brūkšnelis, išnaša, nekalbant jau apie turinį. Sakydavo man: „Reikia daug sėdėti, kad „išsėdėtum“ rašinį, tekstą.“ Visos jo knygos paremtos gausia, „išsėdėta“ archyvine medžiaga, bet, kaip ne vienas užsienietis man yra parašęs ar pasakęs, kad knygos parašytos su meile Lietuvai – širdimi, išjaustos. Ką istorikai sudėdavo į kelis puslapius, vis dar nebūtinai pasakydami esmę, Tėvelis apie esmę – į vieną du sakinius.

Jam blogų žmonių nebuvo, visada sakydavo: jam, jai taip išėjo. Bet buvo griežtas, reiklus Lietuvos ekonomikos, gerovės griovėjams, naikintojams, par­si­davėliams už pinigus, apdovanojimus, Lietuvos praeities niekintojams, perrašinėtojams, Lietuvos laisvės kovotojų menkintojams.

Laimingas, atsigaudavo savo tėviškėje: susirūpinimą pakeisdavo šypsena, klausydavo paukščių čiulbėjimo, varlių kurkimo. Ir vis sakydavo: kokia graži javų siūbavimo muzika… Savaime imdavo kalbėti aukštaičių tarme. Niekada nesijautė už ką nors pranašesnis – priešingai: net per filmo apie save peržiūrą kalbėjo ne apie save, bet kitą, istoriką, išleidusį svarbią, reikalingą knygą.

Laimingas, galėdamas rašyti – dažnai tą man sakydavo.

Savo rašinius atiduodavo kitiems, arba dažnai prirašydavo kolegų pavardes, nors matydavau, kad rašo jis vienas.

Mano vaikystėje paryčiais, dar prietemoje išeidavo žuvauti, džiaugdavosi pavykusiu laimikiu, pastaraisiais metais laukdavo su žuvelėmis atvykstančios manęs.

Labai kuklus, kuklesnio žmogaus nesu sutikusi. Gyvenau labai kuklaus dvasios milžino paunksmėje.

Labai labai kantrus, ne iš karto supratau, kokius skausmus kenčia, lūžus kaklo slanksteliui: nieko sau nereikalavo, tyliai kentė skausmus ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.

Kaip ir kodėl dar gūdžiais bolševikų okupacijos laikais žinojo, kad reikia ruošti studentus Nepriklausomai Lietuvai?

Jis pranešė savo mirties dieną – rugpjūčio 18 dieną man pasakė: aš mirsiu po 20 dienų. Taip ir įvyko.

Turėjo neeilinę politinę intuiciją. Turėjo ypatingą, subtilų humoro jausmą, kuris mus lydėjo iki paskutinių dienų. Ligoninėje matydamas, kaip su mamyte jaudinamės, sakė: „Nebūkite įsitempusios.“ 

Gražus, inteligentiškas buvo net mirimo valandą. 

Mokytojas, bendradarbis, politiškai artimas žmogus

Audrius Rudys

Prisipažįstu, gavęs pasiūlymą pasidalyti prisiminimais apie docentą Vladą Terlecką, pakliuvau į sunkią padėtį, mat jau rašiau prisiminimus apie anksčiau į Amžinybę išėjusius kolegas – profesorių Alfonsą Žilėną ir profesorių Stasį Uosį. Tegu neužpyksta kiti kolegos, bet būtent šios trys asmenybės (sąmoningai renkuosi šį žodį, nes jis taikytinas žmonėms, išsiskiriantiems iš masės) ir buvo ryškiausios Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros mokslinės, pedagoginės ir visuomeninės figūros. Sunkumas tas, kad, prisimindamas katedrą, negaliu nepakartoti kai kurių ankstesnėse knygose išreikštų minčių. Svarbiausia iš jų – katedros darbe buvo tai, ko nebuvo kitose to meto Sovietų Sąjungos aukštosiose ekonomikos mokyklose, kuriose dėstė „TSRS finansų“ ir „TSRS pinigų cirkuliacijos ir kredito“ disciplinas. Tuo tarpu Vilniaus universitete dėstyti „Finansai“ ir „Pinigų cirkuliacija ir kreditas“. Jaučiate skirtumą? Stu­den­tai, be bendrų visai Sovietų Sąjungai programinių dalykų, gaudavo ir tikrus šių disciplinų pagrindus bei žinių, kaip visa tai veikė Lietuvos istorijoje.

Vladas Terleckas man, kaip stu­den­tui, dėstė „Kapitalistinių valstybių pinigų cirkuliaciją ir kreditą“: supažindino su pagrindinėmis sąvokomis, jų ryšiais tarpusavyje bei su kitomis ekonominėmis kategorijomis, šios sferos institucijomis ir jų darbu, net kai kuriais politiniais aspektais. Beje, docento paskaitų užrašai – mano vienintelis išbaigtas kurso konspektas per visą studijų laikotarpį. Per paskaitą nieko neužsirašydavau, tik klausydavau. Po paskaitos susirinkdavau 3–5 merginų užrašus ir per kitą (kitas) paskaitas sudėliodavau savo tekstą. Jis būdavo tikrai kokybiškas. Vadovėlio nebuvo, tad toks tekstas padėjo geriau suprasti ir mokytis ne tik man, bet ir kai kuriems kolegoms, nes, rengiantis egzaminui, konspektas apkeliaudavo keletą žmonių. Šiuo pagrindu į mūsų kurso pusdiplomį, skirtą mediumui, švenčiamam, įveikus pusę studijų, įtraukėme humoristinę discipliną „Užrašų cirkuliacija ir kreditas“.

Vladas Terleckas dėstė labai kokybiškai – būdamas aspirantūroje Leningrade, jausdavau, kad yra dalykų, kuriuos aš ir žinojau, ir supratau geriau už daugumą kitų kolegų aspiran­tų. Pagaliau tai pasireiškė ir gerokai vėliau, pradėjus dirbti Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos bei planinės socialistinės ekonomikos keitimo į rinkos ekonomiką darbus, kai kartais pats stebėdavausi, iš kur aš vieną ar kitą dalyką žinau.

Kai pradėjau dirbti katedroje ir dalyvauti posėdžiuose, Vlado Terlecko nuomonės stengiausi klausytis ypač įdėmiai. Jo teiginiai visada pasižymėjo tikrumu, pagrįstumu, aiškia dalykine (ne ideologine) argumentacija. Kaip jaunesnis kolega, stengiausi sekti jo pavyzdžiu (tik nesu tikras, ar visada pavykdavo).

Lietuvą pasiekus pertvarkos („pe­restroikos“) politikai, Stasys Uosis ir Vladas Terleckas tapo ekonomikos mokslo pertvarkymo lyderiais, ypač bankininkystės ir pinigų srityse. Tai buvo geriausias stimulas jaunesnei katedros bendradarbių kartai, kuri davė atkurtai Lietuvos valstybei ir finansų ministrų bei viceministrų, ir centrinio banko vadovų, ir Aukščiausiosios Tarybos komisijų pirmininkų, kitų aukštų valstybės pareigūnų.

Buvau Vlado Terlecko kolega ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje. Jis buvo Ekonomikos komisijos narys, o aš – Biudžeto komisijos pirmininkas. Ryškiausias prisiminimas iš tų laikų – politinė kova dėl centrinio banko statuso ir bankų sistemos organizavimo. Tuo metu Ekonomikos komisijoje, kuravusioje Komercinių bankų įstatymo projektą, susidūrė dvi prieštaringos koncepcijos. Viena iš jų numatė gana griežtą bankinės sistemos reguliavimą ir kontrolę, kita – labai liberalų požiūrį (komercinius bankus gali steigti kas nori, kokį nori, kur nori ir pan.). Pirmajai atstovavo ir ją gynė Vladas Terleckas, antrajai – Kęstutis Glaveckas. Komisijoje dėl šio projekto rasti kompromiso nepavyko, o įstatymas buvo skubiai reikalingas. Ir šiaip tuo metu ši komisija buvo mažai darbinga (tiesa, dėl kitų priežasčių). Bet Vladas Terleckas rankų nenuleido, sugalvojo, kaip išeiti iš aklavietės – pasiūlė minimą projektą svarstyti Biudžeto komisijoje. Ir, nors projektas neatitiko komisijos profilio, taip ir padarėme. Džiaugiuosi, kad pavyko apsvarstyti ir priimti tą įstatymą, kuris buvo šiek tiek kompromisinis, bet jame dominavo Stasio Uosio ir Vlado Terlecko koncepcija.

Prisimenu Vladą kaip aukštos kultūros žmogų. Jis su žmonėmis elgdavosi pagarbiai, sugebėdavo savo pastabas, o kartais ir priekaištus, pareikšti ne tiesmukai, o dažniausiai klausimo forma. Ir tas klausimas priversdavo susimąstyti, įvertinti savo elgesį, požiūrį ar visuomeninį reiškinį. Jam rūpėjo ir kitų prestižas. Kartą, jau praėjus daugiau nei porai dešimtmečių po bendro darbo parlamente, skambina man Vladas ir sako: „Na nežinojau, kad tu buvai TSKP narys, visada laikiau tave Sąjūdžio iškeltu veikėju. Kaip čia išeina?“ Aš atsakiau, kad nė dienos nebuvau nei TSKP, nei LDDP nariu. Tada jis man nurodė kažkokią istorijos knygą, kurioje aš įvardijamas kaip TSKP narys. Siūlė man pareikalauti autorių paneigti tą tvirtinimą. Aš, tiesą sakant, patingėjau prasidėti. Ir vėliau, beje, pasigailėjau. Pasirodo, reikia klausyti vyresnių, labiau patyrusių ir protingesnių.

Mokytojas, bendradarbis, politiškai artimas žmogus Vladas Terleckas yra tarp tų asmenybių, kurios man turėjo didelę įtaką. Ir, neabejotinai, teigiamą.

Kaip gerai, kad lietuvių tautoje atsiranda tokių šviesuolių, kaip Vladas. 

Keli artimųjų liudijimai

Daiva Pranckevičiūtė (šeimos draugė). Vladas Terleckas man, kaip Lietuvos pilietei, buvo tautos garbė ir dora, valstybės sąžinė. Reto padorumo žmogus. Dabar to labai trūksta. Gaila, kad atkūrus Nepriklausomybę signataras buvo nustumtas į šoną. Jei tokie žmonės būtų užėmę svarbesnius postus ir dalyvavę valstybės kūrime, gal ir dabar būtų mažiau rietenų. Okupacijos metais jis netarnavo valdžiai, neparsidavė, nors būdamas tokių gabumų ir daug moksle nuveikęs galėjo patogiai gyventi. Pasirinko doros ir sąžinės kelią – ugdyti studentus ir neišduoti idealų. Taip pat ir atkūrus Nepriklausomybę nesiveržė į aukščiausias pareigas. Stengėsi dirbti dorai ir sąžiningai.

Ypač esu jam dėkinga už istorijos knygas. Daug išleista knygų apie partizanus, bet Vlado Terlecko viskas yra pagrįsta surinktais dokumentais. Ačiū Jūratei Terleckaitei už išleistus vertimus į anglų ir prancūzų kalbas. Žmonės užsienyje neturėjo supratimo, kas vyko, okupavus mūsų valstybę Lietuvą, nežinojo, kad ir po karo vyko karas. O dabar turi galimybę apie tai paskaityti. Noriu paprašyti Jūratės nesustoti, tęsti šį darbą, linkiu, kad pavyktų išleisti tėvelio atsiminimus ir taip įprasminti šio garbingo žmogaus, piliečio atminimą.

Rimas Ramankevičius (vaikystės draugas). Kai mes, jaunesni kokiais ketveriais metais, eidavome maudytis į ežerą, tai nusirengiame ir šokame į vandenį, o Vladas vienintelis prieš maudydamasis persižegnodavo. Jam tuo metu buvo apie 11–12 metų.

Ganydami karves dūkdavome, lakstydavome po krūmus, o Vladas gulėdavo ir skaitydavo.

Pradžioje maniau, kad drobinėje terbelėje atsinešė duonos, o joje pasirodo buvo knygos!

Sužinau, kad yra nauja knyga atvežta į biblioteką, nueinu, o ji jau paimta… Kieno? Ogi Vlado. Skaitydavo jis greitai.

Į mokyklą į Linkmenis eidavome pėstute ir grįždavome pėstute. Pamokas pradėjo praleisti žiemą, nes neturėjo apavo. Po septintos klasės iš Krivasalio į mokyklą eidavome tik trise. Kitų vaikų tėvai matyt manė, kad mokslai nesvarbu. 

Jo mokytoja Kardelytė minėjo, kad stipri buvo jų laida, bet geriausias – Vladas Terleckas. Kad ir kokią užduotį jam užduotum, jis įvykdys, duosi eilėraštį parašyti, ir jį parašys.

Agnė Marcinkevičiūtė (do­ku­men­tinio filmo apie Vladą Terlecką „Pareiga tiesai“ režisierė). Labai dėkoju Jūratei Terleckaitei už pasitikėjimą, kad ji pakvietė kurti filmą ir mes galėjome nuveikti įamžinimo darbelį. Tai buvo labai kuklus žmogus, labai vengė dėmesio, nenorėjo, kad jį trukdytų, atitrauktų. Svarbu, kad mes tą filmą sukūrėme, žmogus išliko įamžintas, o kai filmas žiūrimas, tai jo herojaus mintys girdimos, jų tarsi daugėja ir jas išgirsta kiti. Manau, kad Vlado Terlecko mintis dar ilgai girdėsime Lietuvoje.  

Eugenijus Ostašenkovas (gimi­naitis). Būdamas šalia Vlado visada galėjai jausti jo vidinę kultūrą, ypatingą susikaupimą, vengimą tuščiažodžiauti. Jo pozicija buvo labai aiški visais gyvenimo klausimais, ypač prabilus apie istoriją, senąją Lietuvos istoriją – jis turėjo savo nuomonę, savo teisybę ir nelabai mėgo tų autorių, kurie tą istoriją buvo savaip parevizavę, kaip dabar labai madinga. Vladas per savo gyvenimą nuveikė tiek, kiek kiti nenuveiktų per kelis gyvenimus. Jo nuopelnai dar nėra iki galo įvertinti, bet jie išlikę ir niekur nedings.  

Kęstutis Morkūnas (giminaitis). Vladas Terleckas – mano dėdė iš mamos pusės, amžiaus skirtumas – apie 30 metų. Jis skatino, kad tobulėčiau ir kad su juo galėčiau bendrauti kaip lygus su lygiu, kalbėtis ne tik apie orus, o apie istoriją, politiką. Iš dėdės Vlado studentų supratau, kad jo įtaka tokia ir buvo – skatinti žmones tobulėti savo srityje ir ugdytis bendrą supratimą, kas yra valstybė, jos istorija. Ugdyti ne tiek nurodant gaires, kiek būnant pavyzdžiu. Kito tokio inteligen­tiško žmogaus iki šiol nesu sutikęs. Kai pradėjom bendrauti kaip lygus su lygiu, pradėjau suprasti ir jo humorą. Du jo bruožai labiausiai ir įsiminė – inteligencija ir humoras. Ir tas vidinis ramumas, pasverti žodžiai, gebėjimas išklausyti. Bendravimas visada betarpiškas, be išankstinių nuostatų, nors mano radikalus pasaulio supratimas ir nuomonė ganėtinai skyrėsi nuo dėdės, bet visada rasdavome kompromisą, tai – Lietuva. Užvesdamas pokalbį, diskusiją dėdė visų pirmą klausdavo mano nuomonės. O bet koks nuomonės nesutapimas buvo paverčiamas juoku. Tokio išskirtinio žmogaus man savo gyvenime neteko sutikti. Bet tas išskirtinumas buvo ir liko ne žmogaus „mandrume,“ statuse ar užgyventame autoritete, bet priešingai – išsiauklėjime, išsilavinime, paprastume, pagarboje artimam. Jam labiausiai būdinga šiais laikais išniekintas ir nuvalkiotas žodis Inteligentas, iš didžiosios raidės.

Parengė Rita Urnėžiūtė ir Jūratė Terleckaitė

Apie katastrofos ištakas ir priežastis 

Jau 1988-1989 metais man su bendraminčiais didelį nerimą ir susirūpinimą kėlė Sąjūdžio lyderių ekonomistų propaguota ekonomikos mokslui prieštaraujanti, spekuliatyvi valstybinio turto išdalinimo visiems žmonėms idėja. Neva įvyks stebuklas, taip visi taps kapitalistais, o Lietuva – ekonominiu rojumi. Tautiečiai buvo sužavėti šio absurdo, ekonominės avantiūros (čekinio privatizavimo). Todėl gal ir girdėjo oponentų kritiką, bet jos neklausė. „Rojininkus“ išrinkus į AT, čekinis „privatizavimas“ tapo ūkio reformos alfa ir omega. „Stebukladarių“ neprivertė atsikvošėti grupės AT deputatų ekonomistų protestas, mano atsistatydinimo iš deputatų prašymas (1991 02 25), kuriuo protestavau prieš tokį privatizavimą, diletantų skyrimą ministrais. Daugelis tautiečių suvokė čekinio „privatizavimo“ pragaištingumą, kai pamatė, kad jie ir valstybė liko be nieko, o jų darbų sukurtas turtas pusvelčiui atsidūrė saujelės bemokslių, verslininko sugebėjimų neturinčių asmenų rankose. Tad nestebina, kad daugelis įmonių užsidarė, buvo išgrobstytos. Todėl bedarbystė ir bado šmėkla pažvelgė į daugelio žmonių akis. Dauguma atsidūrė prie sudužusios geldos, „anei skripkos, anei dūdos“. Privatizuojant už pinigus, dalį įmonių išnuomojant (kaip siūlė kiti ekonomistai) valstybės biudžete būtų sukauptos pakan­kamos lėšos būtinam ūkio restruktūrizavimui, naujoms investicijoms, nebūtų reikėję Lietuvai taip giliai bristi į skolas. Negana to. Dabar paaiškėjo, kad už čekius buvo „privatizuoti“ didžiuliai administraciniai pastatai, kurių prireikė valdžios įstaigoms įkurdinti. Tad pradėta už milijonus mokesčiais surinktų iš žmonių pinigų pastatus išpirkinėti arba statyti naujus. Taigi tauta buvo dvigubai apgauta ir nuvilta. Deja, prieš 10 metų nesupratau, kad čekinis privatizavimas – tai gudrus planas nomenklatūrai tapti kapitalistais ir šalies viešpačiais. 

Pagaliau vienam deputatui apgaulėmis ir demagogija pasidarius reformatorių „stebukladarių“ vėliavnešiu, „visažiniu“, daugelio dešiniųjų deputatų magu, rimtos, dalykiškos diskusijos darėsi neįmanomos. Kritikai buvo nutildomi replikomis: jis – sovietinis ekonomistas arba rinkos priešas. Ilgainiui į „didžiojo reformatoriaus“ teiktų įstatymų projektų kritiką imta žiūrėti, kaip į priešišką veiklą, Lietuvos griovimą. Tai, kas nesisapnavo ir slogiausiame sapne, pradėjo virsti tikrove, Lietuva kryptingai imta stumti į bananinės-mafijinės valstybės kelią. Kaip ir sovietmečiu ekonomika paversta politikos tarnaite. Gal todėl per visą dešimtmetį nė viena Vyriausybė neparengė kom­pleksinės perspektyvinio šalies ūkio reformavimo ir plėtros strategijos. Visa ūkio reforma – tai vienos improvizacijos, nemokšiški besikartojančių gaisrų gaisrelių gesinimai, o ne valstybės pamatų stiprinimas. Atsipra­šant, reformų tikslai – grupiniai, partiniai. Kokie tikslai ir kompetencija, tokios visų valdžių ir priemonės: pelningiausių strateginių objektų išpardavinėjimas, besaikis skolinimasis, kad įvairiomis lengvatomis patraukus į savo pusę vienas ar kitas socialines grupes. Pensijomis, pašalpomis, kom­pensacijomis švaistytasi į dešinę ir į kairę, visiškai nepaisant finansinių galimybių ir sveiko proto.

Be to, indėlių kompensavimu, didžiulių pensijų represinių organų tarnautojams ir mažesnių tremtiniams mokėjimu apvagiama jaunoji ir būsimosios kartos, supriešinami žmonės. Nė viena valdžia nepareikalavo iš Vokietijos ir Rusijos atlyginti už tremtinių darbą. Daug paprasčiau atimti iš nekaltų dėl trėmimų savų piliečių ir pridėti tremtiniams. Visa tai ryškiausiai parodo, kad Lietuvoje nebuvo, nėra šalies gamybinį potencialą stiprinusios politikos.

Nelabai derėtų rūstauti ir ant Seimo narių, nes jų visuma – tai tautos miniatiūra. 

Labai liūdna, kad Lietuvoje vis mažėja Lietuvos, pasilieka tik Nepriklausomybės deklaracija. Valdžia lengvai paklūsta pasaulinio finansinių organizacijų ir užsienio monopolijų savanaudiškam diktatui. Nematau didesnių Lietuvos perspektyvų, nes 1) visi jos savarankiškos ekonominės egzistencijos pagrindai sugriauti; 2) nebuvo ir nėra valstybinės (ne partijų) propagandos, pa­triotinio auklėjimo sistemos; 3) nė viena realiai į valdžią pretenduojanti patija neturi, valstybinio mąstymo,reikiamos kompetencijos, o tik ją vaizduoja. 

Nepriklausomybės metais, kaip niekad anksčiau, buvau apšmeižtas, pažemintas ir įskaudintas. Nesaugu. Apmaudu dėl vykstančio signatarų diskreditavimo, jų „numeravimo“ kampanijos. Ar tai ne vienas būdų Nepriklausomybės idėjai sukompromituoti?

Vladas TERLECKAS

1990 metų Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 2000 m.

https://www.lrs.lt/datos/kovo11/signatarai/www_lrs.signataras-p_asm_id=160.htm

„Už laisvę“, 2025 m. kovo 7 d., nr. 1 (50)