Prisiminimai…

PLOKŠČIAI. Skambant „Bunda jau Baltija“, stovėdami susikabinę rankomis, į Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro (MDC) Plokščių skyrių plokštiečiai ir svečiai atvyko ne tik paminėti Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dieną, bet ir poetę kraštietę Mariją Skulsčienę.

Be abejo, kiekvienam šmėstelėjo mintis, kas vyko prieš 35 metus, kokios mintys tada aplankė beveik 2 milijonus žmonių, taikia demonstracija protestavusių prieš Baltijos šalių okupaciją ir siekusių parodyti ryžtą atkurti nepriklausomybę. Nepriklausomybė iškovota, Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija – laisvos!

Įžanginis Panemunių MDC Plokščių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės Rimantos Šukienės žodis, bibliotekininkės Vilmos Gaidienės kalba, Plokščių seniūno Dano Bendoraičio pasisakymas, tų dienų liudininkų Kęstučio Skulsčiaus ir Vidmanto Ambraso prisiminimai, buvusio Šakių rajono valdytojo Juozo Urbono pasakojimas tarsi nutiesė tiltą į 1989-uosius metus… Garbus svečias J. Urbonas tyrinėja savo krašto istoriją, todėl išleido knygą „Zanavykijos istorijos atspindžiai filatelijoje“, ją padovanojo Plokščių bibliotekai.

Popietė, skirta poetei M. Skulsčienei, buvo tarsi minėjimo tąsa… Suorganizuoti jos kūrybos, piešinių, atvirukų parodą padėjo dukra Asta Skulsčė. 

Marija (Jasevičiūtė) Skulsčienė (1921 01 23–2011 12 27), Nemuno žvejo Antano ir siuvėjos Konstancijos duktė, vaikystę ir jaunystę praleido prie Nemuno ir Vaiguvos upių. Marijos polinkis menui atsiskleidė jau pradinėje mokykloje: ji kūrė eiles, skambino kanklėmis, piešė, siuvinėjo. Didžiausią įtaką jos gyvenime padarė mokytojai, vienas iš jų – tremtinys Stasys Ankevičius (1905 04 25–2002 05 11), ir buvęs Plokščių vikaras kun. Juozas Kriščiūnas (1911 11 06–1935 06 16–1982 11 30). Tai jie įdiegė meilę Tėvynei, artimui ir Dievui. Tos vertybės buvo svarbios ir Marijai, jos ir lydėjo visą gyvenimą. Ne vienas Marijos eilėraštis tapo daina, jos dėka Plokščiai turi himną… Ji yra nemažai rašiusi ir „XXI amžiui“. Ir ne vien eilėraščius.

„Mama giliai įleidusi šaknis į savo tėviškę, į savo gimtąją žemę, – pasakojo M. Skulsčienės duktė Asta, – buvo laisvos, nepriklausomos Lietuvos vaikas, todėl ji gerai žinojo, koks tai buvęs gyvenimas, laimingiausi jos metai.“

Jautriais prisiminimais apie brangią mamą bei šeimą dalinosi ir sūnus Kęstutis Skulsčius. Plokščiuose gyvenantis mokytojas Vidmantas Ambrasas, buvęs Skulsčių kaimynas, taip pat papasakojo su Marija susijusių įdomių istorijų. M. Skulsčienės provaikaitė Adrija Baliuckaitė paskaitė eilių. O Rimanta Šukienė prisiminė: „Dirbdama socialine darbuotoja, dažnai aplankydavau Mariją Skulsčienę. Jai prireikdavo vienokios ar kitokios pagalbos (moteris turėjo judėjimo negalią), kartais norėjo tiesiog pabendrauti. Mariją rasdavau dažniausiai piešiančią atvirukus ir, žinoma, rožes. Kartais padeklamuodavo ir savo eilėraščių. Kompozitorius Juozas Tamošaitis, apie kurį pagarbiai kalbėdavo Marija, kūrė muziką jos eiliuotiems kūriniams. Šios dienos svarbą minėjome pagarbiai klausydamiesi, pasikalbėdami, dalindamiesi prisiminimais, klausydami Marijos Skulsčienės eilių, žvelgdami į jos senelio išsaugotą, iš kartos į kartą perduodamą trispalvę juostelę. Trispalvę juostelę, kuria Marija sovietinės okupacijos laikotarpiu Vasario 16-osios proga apjuosdavo paminklą žuvusiems savanoriams, kuria dalinosi su bendražygiais, troškusiais matyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą…“ 

Meilė Tėvynei atsispindėjo ne tik M. Skulsčienės eilėse, piešiniuose, bet ir poelgiuose… Tai buvo neeilinė, išskirtinė drąsi moteris.

Visokių negandų pakėlę
Per savo amžių nemažai
Pamirškim nuoskaudas ir gėlą,
Pasikalbėkime gražiai.
*  *  *
          Mūs kelias į laisvę sunkus
          Bet būtinas tautai jis bus
          Kol plaka lietuvio širdis
          Ir meilė tėvynei degs vis. 
          (Marija Skulsčienė)

„XXI amžiaus“ informacija
Šakių rajonas
Sauliaus VIŠINSKO nuotrauka

„Abipus Nemuno“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 18 (219)