Prisiminkime

Atmintis

1945 04 02 Vokietijoje, Lauenburge (dab. Lenborkas, Lenkija) mirė Kazys Navakas, Lietuvos generolas. Tarnavo Rusijos ka­riuomenėje. 1919 m. buvo Sibiro Vytauto Didžiojo lietuvių bataliono karininkas, antros kuopos vadas. Išvengęs tragedijos Čeremuškine grįžo į Lietuvą ir 1920 12 09 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1921 05 23 – Kauno karo mokyklos dėstytojas. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923-1925 m. studijavo Prahos karo intendantų akademijoje. Baigęs dirbo kariuomenės intendantu, kariuomenės tie­kimo valdybos viršininku. 1937 02 16 jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 07 29 išleistas į atsargą, ūkininkavo savo ūkyje. 1944 08 18 stojo savanoriu į Tėvynės apsaugos rinktinę. Užblokavus pasitraukimo galimybę į Vakarus, liko Lenkijoje. Palaidotas ten pat. Gimė 1894 12 09  Vilkiškių k., Pumpėnų vlsč., Panevėžio ap.

1845 04 04 Bukantėje, Plungės r., gimė Julija Žymantienė-Žemaitė, rašytoja. Mirė 1921 12 07 Marijampolėje. 

1980 04 04 Čikagoje mirė Jonas Gudaus­kis, teisininkas, politikas. 1908-­1914 m. mokytojavo Švendriškiuose (Ra­seinių aps.) ir Skaudvilėje. Per I pasaulinį karą Rusijos kariuomenės karininkas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1919–1922 m. – Raseinių apskrities viršininkas. 1922 m. pradėjo dirbti teisingumo ministerijoje. 1923–1927 m. – taikos teisėjas Tauragėje. 1927-1933 m. – Panevėžio apygardos teismo pirmininkas. Teisėjaudamas įsigijo brandos atestatą, baigė Lietuvos universiteto teisės fakultetą. 1933-1940 m. – Apeliacinių rūmų pirmininkas. 1937-1938 m. – Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas. 1938 12 05–1939 03 28 XIX (Vl. Mirono) ministrų kabinete buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 11 08 NKVD suimtas ir 6 savaites kalintas Kauno KGB rūsyje, po to Kauno Sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941 06 23 iš kalėjimo išlaisvintas. Vokiečių  okupacijos metu buvo Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo tribunolo civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Karui baigiantis, 1944 m. išvyko į Vokietiją, kur buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės teismo pirmininkas. 1949 06 08 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Gimė 1890 02 02  Šauduvos k., Laukuvos vlsč., Telšių ap.

1775 04 05 Žemygaloje, Raseinių r., gimė Leonas Uvainis, lietuvių kalbos tyrinėtojas. Rašė etimologinį lietuvių kalbos žodyną, kurio rankraštis neišliko. Mirė 1828 04 01 ten pat.

1910 04 05 Šilo Pavėžupyje, Šiaulėnų valsč., Šiaulių apsk., gimė Emilija Pūtvytė, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV dirbusi pedagogė, visuomenininkė. Šaulių sąjungos aktyvi veikėja, Laikinojo Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto narė. Mirė 1995 03 22  Putname, Konektikuto valstijoje, JAV.

2015 04 06 Vilniuje mirė Romualdas Ozolas, filosofas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, Sąjūdžio remiamas SSRS liaudies deputatas, LR AT–Atkuriamojo, VI, VII  Seimų narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, LPS Seimo tarybos narys, Seimo tarybos pirmininko pavaduotojas, žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ vyriausiasis redaktorius, Palaidotas Antakalnio kapinėse. Gimė 1939 01 31 Joniškėlyje, Pasvalio r.

1905 04 07 Šakūnų k., Kvėdarnos vlsč., Tauragės apsk., gimė Benediktas Vanagas, kunigas. Mokėsi Švėkšnos gimnazijoje, buvo ateitininkas. Studijavo Telšių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1933 m., vikaravo Žemaičių Naumiestyje ir Rietave, klebonavo Ubiškėje ir Kruopiuose. Bėgančių iš Lietuvos raudonarmiečių 1941 06 24 nužudytas Kruopiuose.

1935 04 07 Kaune mirė Juozas Vaičkus, Valstybės teatro režisierius. 1905 m. Sankt Peterburge suorganizavo vadinamąjį Skrajojamajį teatrą. 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, išugdė pirmuosius profesionalius lietuvių aktorius: O. Kurmytę, T. Vaičiūnienę, P. Kubertavičių, J. Stanulį. 1919 m. įsitraukė į Lietuvių meno kūrėjų draugiją ir pradėjo teatrinę veiklą Kaune. 1920 01 19 Kauno teatro rūmuose įvyko pirmasis vaidyklos spektaklis – J. Vaičkaus režisuota H. Zudermano pjesė „Joninės“. Vėliau, kilus nesutarimams, J. Vaičkus iš teatro pasitrau­kė. 1923–­1928 m. dirbo JAV, Holivude studijavo kino meną. 1931  m. sugrįžo į Lietuvą. Kaune įsteigė privačią Vaidybos studiją, kurioje mokėsi daugiau kaip 100 mokinių. Po metų studijoje jau buvo vaidinami spektakliai. Kartu su operatoriumi A. Žibu J. Vaičkus sukūrė dokumentinius filmus apie poeto Maironio laidotuves ir Palangą. 1932 m. J. Vaičkus įsteigė lietuviškų filmų kūrimo bendrovę „Lietfilmas“, norėjo kurti vaidybinius filmus. Daliai J. Vaičkaus mokinių perėjus pas režisierių A. Oleką-Žilinską, rengti projektai nutrūko. Valstybės teatro įkūrėjas mirė skurde ir užmaršty. Poetas Petras Vaičiūnas jam paskyrė eiles: „Pirmasis lietuvių teatro kūrėjau / Daug vargo ir skausmo šioj žemėj turėjai / Ilsėkis nors miręs Tėvynės Vaidila / Ką amžiams kas kuria – per amžius nedyla“. Palaidotas Kauno Eigulių kapinėse. Gimė 1885 04 16 Zastaučiuose, Tirkšlių vlsč., Mažeikių r.

1985 04 07 Palangoje mirė Bronius Oškinis, aviatorius, sklandymo pradininkas Lietuvoje. Kaune baigė gimnaziją ir aukštesniąją technikos mokyklą. 1932 m.sukonstravo pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą T-1 ir pakilo juo į orą. 1935 m. baigė karo mokyklą. Su bendraminčiais Nidoje įkūrė sklandymo mokyklą. Tarnavo Lietuvos karo aviacijoje. Studijavo Berlyno aukštojoje technikos mokykloje ir Vytauto Didžiojo universitete. 1941–1943 m. dirbo aviacijos dirbtuvėse Kaune. Nuo 1969 m. – Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos konstruktorius. Sukūrė rekordinius pasaulio (lengviausią ir mažiausią) sklandytuvus. Iš viso sukonstravo 23 sklandytuvų tipus. Gimė 1913 04 15  Barzduose, Šakių r.

1915 04 08 Gulbiniškiuose, Pilviškių vlsč., Vilkaviškio ap., gimė Antanas Baltūsis, vienas Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo partizanų vadų, pedagogas, Tauro apygardos vadas (slap. Žvejys); pulkininkas (1997, po mirties), karys savanoris (1997, po mirties). Išstojęs iš Vilkaviškio kunigų seminarijos mokytojavo, 1940 m. eksternu baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą. Mokėjo anglų ir vokiečių kalbų. 1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, leitenantas. Po 1940 06 mokytojavo. 1941 06 SSRS–Vokietijos karo pradžioje paskirtas Pilviškių vlsč. policijos viršininku, po kelių savaičių dėl žydų persekiojimo kritikos nacių suimtas. Paleistas mokytojavo. 1943 m., vengdamas suėmimo, įstojo į 252 lietuvių savisaugos batalioną (policijos batalionai); jo kuopos vadas, vėliau bataliono vado adjutantas. 1944 m. pavasarį po atostogų į dalinį negrįžo, vėliau tapo partizanu. 1945 11 20 paskirtas Tauro apygardos štabo Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku ir apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1946 06 ­01–07 03 – Tauro apygardos štabo viršininkas, nuo 07 04 – apygardos vadas. Jam vadovaujant pertvarkytos rinktinės, sukurti partizanų statutai, įvestos karinės uniformos, suorganizuoti keli partizanų mokymo kursai. 1946 11 01 paskirtas Pietų Lietuvos srities vado pavaduotoju, 1947 01 16 – Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku. 1947 08 11 žuvus srities vadui Dominikui Jėčiui-Ąžuoliui, ėjo vado pareigas. Išaiškėjus saugumo agento J. Markulio išdavikiškai veiklai, apie tai pranešė visoms Lietuvos partizanų apygardoms. Jo dėka visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas, J. Markulio pasiūlymu turėjęs įvykti sausio 18 d., buvo atkeltas į sausio 12 ir taip išvengta visų Lietuvos partizanų apygardų vadų žūties.  A. Baltūsis įkūrė Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumą, parengė jo veiklos schemą. 1947 05 ir 12 parengė Prezidiumo įgaliotinių kelionę į Vakarus užmegzti ryšių ir gauti paramos. A. Baltūsis – vienas kovingiausių Lietuvos partizaninio karo veikėjų. Išdavus MGB agentei Tiesai, apsuptas sovietinių baudėjų, nusišovė. Kartu žuvo du štabo apsaugos partizanai: Juozas Balsys-Dobilas (g. 1912, nusišovė) ir Pranas Žaldaris-Šapalas (Žvejo adjutantas, g. 1918, žuvo). Apdovanotas Laisvės kovos 1 laipsnio kryžiumi su kardais (1950, po mirties). Žemė iš žūties vietos patalpinta Vilniuje, Lukiškių a., „Šimtmečio žiedo“ ertmėje. 

1920 04 08  Tverečiuje, buv. Švenčionių ap., dab. Ignalinos r., gimė Bronius Saplys, garsus lietuvių tautinės kultūros ir lietuvybės puoselėtojas, „Vilnijos“ draugijos Garbės narys, Vilniaus krašto kultūros ir švietimo rėmėjas, ilgametis Vilniaus krašto lietuvių sąjungos (VKLS) išeivijoje pirmininkas. Mirė 2013 06 03 Toronte, Kanadoje.

1930 04 09 Griškabūdyje, Šakių aps., gimė Simas Kudirka. 1970 11 23 jis per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse (prie Martos salos Masačiusetso valstijoje), peršoko į  JAV krašto apsaugos laivą „Vigilant“ ir paprašė politinio prieglobsčio. Tačiau  JAV pakrančių apsaugos pirmojo rajono vadas kontradmirolas V. B. Elisas įsakė katerio kapitonui Ralfui Justui grąžinti S. Kudirką į sovietinį laivą (vėliau V. B. Elisas už šį veiksmą  atleistas iš pareigų). 1971 05 17–20 įvyko  sovietinis teismas. Kalėjo Pskove, Mordovijos lageriuose. 1974 m. S. Kudirka  JAV valdžios reikalavimu buvo paleistas ir su šeima išvyko į JAV. Dalyvavo JAV lietuvių organizacijų veikloje, skaitė paskaitas apie sovietinį komunistinį režimą. Nuo 2000 metų gyveno Lietuvoje. Mirė 2023 02 11 Pilviškiuose.

1945 04 10 žuvo Tauro apygardos,  Stirnos rinktinės partizanas Vytautas Miklaševičius-Briedis. Stovėjęs sargyboje prie Būdos pieninės tamsiu nakties metu, išgirdęs atvažiavus vežimą ir manydamas kad tai savieji riktelėjo: „Kas čia?“. Pasirodo tai buvę priešai. Trenkė šūvis ir Vytautas žuvo vietoje. Jo kūną stribai nuvilko į Jankus, paguldė prie stribelnyčios ant kelio ir pravažiuojantiems valstiečiams liepė važiuoti per jį. Vieni kategoriškai atsisakė tai daryti, o kai kurie paklausė nužmogėjusių stribų ir važiavo per velionį. Gimė 1924 02 20 Višakio Rūdos k.

1935 04 11 Gruzdžiuose, Šiaulių r., gimė Kazys Almenas, prozininkas, atominės fizikos specialistas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Nebraskos ir Nortvesterno universitetuose studijavo branduolinę inžineriją. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. 1968 m. Varšuvoje apsigynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1969 m. – Merilendo universiteto profesorius. „Santaros-Šviesos“ federacijos narys. Po Neprikausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos energetikos institute. 1992 m. jo iniciatyva įkurta Ignalinos AE saugos analizės grupė. Jo dėka šios grupės mokslininkai turėjo galimybę stažuotis JAV, Švedijos, Japonijos, Vokietijos, TATENA ir kituose tarptautiniuose branduolinių tyrimų centruose. Jo veikla užtikrinant Ignalinos AE saugumą 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos mokslo premija. Novelėse vaizduojama amerikiečių ir lietuvių išeivių buities kasdienybė, jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Parašė istorinių nuotykių, detektyvinių romanų. Pirmieji jo romanai – „Upė į rytus, upė į šiaurę“ (1964), „Šienapiūtė“ (1970), „Sauja skatikų“ (1977), „Lietingos dienos Palangoje“ (1988). 1992 m. įkūrė leidyklą „Literrae universitatis“, Vytauto Didžiojo universitete organizavo vadovėlių aukštosioms mokyklos vertimą ir leidybą. Buvo nuotykių romanų, vaizduojančių Lietuvos senovę, „Skomanto“ serijos organizatorius ir vienas iš autorių. Mirė 2017 10 07.

1885 04 13 Būblelių k., Šakių aps., gimė Jonas Petrika, kunigas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1908 04 01. Dirbo įvairiose parapijose, 1915 m. pasitraukė į Voronežą, dirbo lietuvių gimnazijos kapelionu. 1922–1940 m. buvo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kapelionas, globojo ateitininkus. 1940 m. vasarą  netekęs darbo mokykloje paskirtas Lankeliškių vikaru, ten 1941 m. sovietinių karių buvo suimtas ir 06 22 apie 10 val. žiauriai nukankintas Budavonės miške kartu su kitais dviem kunigais – parapijos klebonu Vaclovu Balsiu ir Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoju Justinu Dabrila – juos nukryžiavo, kaktose ir krūtinėse išdegino kryžius ir dar gyviems išplėšė vidurius. 2000 m. visi įrašyti į Lietuvos naujųjų kankinių martirologą.

1915 04 13 Plikių k., Vabalninko vlsč., gimė Antanė Kučinskaitė, pedagogė, filologijos daktarė, leksikografė, kultūros ir visuomenės veikėja, daug nuveikusi lietuviškos terminologijos bei kalbos kultūros srityse, lietuviško etiketo žinovė bei propaguotoja, ilgametė Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslinė sekretorė. Nuo 1933 m. – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, 1940 m. – lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1959 m. – filologijos mokslų kandidatė. 1940 m. mokytojavo Leipalingio, 1941 m. – Linkuvos, 1943-1944 m. Šiaulių mokyklose. 1945-1973 m. dirbo Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 1992-2003 m. – Lietuvių katalikų mokslų akademijos mokslinė sekretorė, 2000 m. pirmoji moteris – LKMA garbės narė. „Lietuvių kalbos žodyno“ viena redaktorių (t. 3-10 1956-1976 m.) ir autorių (t. 3-8; už t. 3-6 – LTSR valstybinė premija 1965 m., su kt.), žodyno kartotekai surinko keliolika tūkstančių žodžių. 1977-1985 m. žurnalo „Mūsų kalba“ redaktorė, „Kalbos praktikos patarimų“ (1976 m. 3 leid. 1992 m.) viena redaktorių. „Lietuvių kalbos žinyno“ (1998 m. 3 leid. 2003 m.) viena autorių. Redagavo „Naująjį Testamentą“ ir kt. religinius leidinius. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, leksikografijos, terminologijos klausimais. Mirė 2006 05 24 Šiauliuose.

1990 04 13 Čikagoje, JAV,  mirė Jonas Minelga, JAV lietuvių kultūros veikėjas, poetas. Dirbo žurnalistu jaunimo ir vaikų spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Išleido eilėraščių rinkinius vaikams „Labas rytas, vovere!“ (1964), „Kiškio pyragai“ (1973), „Žiogas muzikantas“ (1982). Gimė 1917 08 06 Priekapėje, Kėdainių r.

2010 04 14 Vilniuje mirė Justinas Bautrėnas, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojas, režisierius, aktyvus  Atgimimo laikotarpio sąjūdininkas. Gimė 1925 01 15 Kušliškiuose, Kalvarijos vlsč.

1950 04 15 Kiršuose, netoli Alvito, mirė Liūdas Brokas, darbininkas, siuvėjas. Išrink­tas į Alvito valsčiaus komitetą, dalyvavo Valstybės Konferencijoje, išrinktas į Valstybės Tarybą, Steigiamojo Seimo narys. Mirė ištikus insultui. Gimė 1872 12 11 Alvito vlsč., Vilkaviškio ap.

2020 04 15 Onuškyje, mirė kun. Ignas Kavaliauskas. Baigęs Želvos vidurinę mokyklą 1950 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1954 09 12 įšventintas kunigu. Dirbo Molėtuose, Pusnėje, Paparčiuose. Nuo 1979 03 09 iki 2007 06 05 klebonavo Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, vėliau – šios bažnyčios altaristas. Onuškio parapijiečiams tarnavo 40 metų. Laidojant kunigą Onuškio bažnyčios šventoriuje Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas  pasakė: „Šiandien Onuškio bažnyčios šventoriuje įvyko tikros Velykos“. Gimė 1929 12 27 Želvoje, Ukmergės r., gausioje, penkis vaikus auginančioje, katalikiškoje šeimoje.

1875 04 16 Dauliūnuose, Rokiškio r., gimė Juozas Otas Širvydas, spaudos darbuotojas, publicistas. Platino lietuvišką spaudą, 1902–1928 m. gyveno JAV, ten redagavo „Vienybę lietuvninkų“, „Kovą“, „Vienybę“. Paskelbė mokslo populiarinimo darbų, atsiminimų apie J. Šliūpą, K. Būgą ir kitus. Mirė 1935 12 27 Jūžintuose, Rokiškio r.

1885 04 16 Zastaučiuose, Tirkšlių vlsč. gimė Juozas Vaičkus, teatro veikėjas, aktorius, režisierius. Mirė 1935 04 07 Kaune.

1890 04 16 Alsėdžiuose, Telšių ap., gimė Pranas Šmotelis, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. Stalius. Tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, 1912 m. baigė pradžios mokyklos kursą. 1917 06 07 dalyvavo pirmajame lietuvių karininkų suvažiavime Peterburge. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo Alsėdžių valsčiaus taryboje, švietimo ir kultūros komisijose. 1921 11 25-1922 11 13 Steigiamojo Seimo atstovas vietoje Klemenso Skabeikos. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką. Po 1922 m. grįžo į gimtinę, dalyvavo steigiant ūkines ir kooperatines bendroves Alsėdžiuose. Apie mirties aplinkybes nežinoma. 

1885 04 16 Joniškyje, neturtingų tėvų šeimoje, gimė Kazys Zubauskas. 1901 m. baigęs Joniškio pradinę mokyklą išvažiavo į Rygą. 1904 m. grįžo į Joniškį. Dirbo įvairiose organizacijose sekretoriumi, 1905-­1906 m. rašinėjo į spaudą. 1907-1908 m. dirbo Kuršėnų girininkijoje. Prasidėjus karui dirbo Rusijoej, tremtinių organizacijose. Po karo grįžęs į Lietuvą dirbo Miškų departamento įgaliotiniu, Kuršėnų miškų urėdo padėjėju, 1919 m. išrinktas Kretingos vlsč. ir ap. tarybos nariu, vėliau Kretingos ap. valdybos pirmininku. 1920 09 12 tapo Steigiamojo Seimo nariu pasitraukus Kaziui Lekeckui, jokiai frakcijai nepriklausė. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Archangelsko sritį. Ten, lageryje 1942 02 05 žuvo. Šeimos nariai ištremti į Sibirą 1949 m.

1875 04 17 Pasvalyje gimė Petras Avižonis,  gydytojas oftalmologas. mokslininkas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius. 1894 m. baigė Mintaujos gimnaziją, mokydamasis joje įsteigė slaptą lietuvių mokinių Kūdikio draugiją ir jai vadovavo. 1895-1897 m. studijavo Sankt Peterburgo, 1897-1900 m. – Dorpato (dabar Tartu) universitetuose. Dirbo gydytoju Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. Kaip karo gydytojas dalyvavo Rusijos–Japonijos ir I pasauliniame kare. Med. dr. (1914). 1920-1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922-­1939 m. dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), 1923-1924 m. – Medicinos fakulteto dekanas, 1924-1925 m. – universiteto prorektorius, 1925-1926 m. – rektorius; profesorius (1922). Jo rūpesčiu 1930 m. Kaune pastatyta Akių klinika, kuriai iki 1939 m. vadovavo. Tyrė akių ligų, ypač trachomos, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką, užkrečiamąsias ligas, lietuvių antropologiją. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. 1919 m. įkūrė Kauno medicinos draugiją. 1923 m. Lietuvos gydytojų sąjungos steigiamajam suvažiavimui parengė sąjungos įstatus. Nuo 1923 m. – Vokietijos, nuo 1930 m. –  Prancūzijos oftalmologų draugijų narys. 1932 m. įkūrė Lietuvos akių gydytojų draugiją, iki 1939 m. buvo jos pirmininkas. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, sukūrė daug lietuviškų medicinos terminų, parašė pirmą lietuvišką akių ligų vadovėlį. 1932 m. apdovanotas Gedimino 2 laipsnio ordinu. Mirė 1939 10 17 Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

1600 04 18 Dapšiuose, Raseinių ap., Žemaitijoje, neturtingų smulkiųjų bajorų šeimoje gimė Kazimieras Semenavičius (Simonavičius), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, artileristas, raketų teorijos ir praktikos pradininkas, knygos „Didysis artilerijos menas“ autorius. Vilniaus universitete studijavo matematiką, fiziką, chemiją, architektūrą. Tarnaudamas Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje gerai susipažino su artilerija. Dalyvavo Respublikos kare su Rusija (1632–1633) ir totoriais (1644). Karaliaus Vladislovo Vazos pasiųstas gilinti žinių į Olandiją. Grįžęs 1647 m. paskirtas artilerijos inžinieriumi, vėliau – Abiejų Tautų Respublikos artilerijos vyriausiojo vado pavaduotoju. Karo su kazokais metu 1648 m. buvo išvykęs į Lvovą ir Pilavcus, kur vadovavo artilerijos dalinių perdislokavimui. 1649 m. vėl išvyko į Olandiją. Gyvendamas Olandijoje baigė rašyti ir 1651 m. Amsterdame lotynų kalba išleido knygos „Didysis artilerijos menas (Artis magnae artilleriae)“ pirmąją dalį. Knyga 1654 m. išleista prancūzų, 1663 m. – lenkų, 1676 m. – vokiečių, 1729 m. – anglų kalbomis, vėliau – olandų, danų ir kitomis kalbomis. Pusantro šimto metų ji buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje ir dar XVIII a. tebebuvo laikoma klasikine. Veikalą sudaro 5 skyriai, pavadinti knygomis. Jame yra daugiau kaip 200 autoriaus pieštų paveikslų bei schemų; aiškinami pabūklų kalibrai, konstrukcija, taikymo būdai, rašoma apie metalų lydinių sudarymo metodus, artilerijoje naudojamų medžiagų gamybos technologijas, įvairius sviedinius ir kita. Trečiasis skyrius „Apie raketas“ skirtas raketų konstrukcijoms, jų kurui, gamybai, paleidimo įrenginiams. Jame pirmąsyk keliama daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja, pateikiami trijų pakopų raketos brėžiniai, apžvelgiama raketų gamybos technologija, rašoma apie bateriją iš septynių paraku užtaisomų raketų. Aprašyta povandeninės raketos konstrukcija, kuri buvo pagaminta praėjus daugiau kaip dviem šimtams metų (1866). Buvo parengęs spaudai ir antrąją savo veikalo dalį (gana plačiai ji atpasakota pirmosios dalies pratarmėje), bet nespėjo išleisti. Jos rankraštis buvo saugomas kunigaikščių Sanguškų bibliotekoje netoli Liublino, vėliau pateko į Zaluskių biblioteką Varšuvoje, o XIX a. išvežtas į Sank Peterburgą. K. Semenavičius buvo humanistinių pažiūrų: rašydamas apie kariavimo priemones, nepropagavo karo, teigė, kad karai esą žiaurūs, pavojingi, kad tai didžiausia žmonijos nelaimė. Jo darbais  domėjosi I. Niutonas, Petras I, Napoleonas, Verneris fon Braunas ir kt. įžymybės. K. Simonavičiaus portretas kabo NASA centrinėje būstinėje. Vilniuje nuo 2012 01 01 veikia K. Simonavičiaus universitetas (KSU), 1994 m. Lietuvos mokslų akademija įsteigė Kazimiero Simonavičiaus premiją už pasiekimus mechanikos srityje Mirė apie 1651 m.

1855 04 18 Klevinės k., Igliškėlių vlč., Marijampolės ap., gimė Jonas Bulota, Lietuvos kariuomenės generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 07 01 stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, nuo 08 01 paskirtas KAM veterinarijos dalies viršininku. Įvairiais laikotarpiais buvo ypatingųjų reikalų karininkas prie krašto apsaugos ministro, prie Vyriausiojo kariuomenės štabo. Nuo 1927 m. – Lietuvos universiteto docentas, dėstė vidaus ligų kursą. 1930 06 21 jam suteiktas generolo laipsnis, netrukus išleistas į dimisiją. Mirė 1942 02 06 Bulotuose, prie Žiežmarių, palaidotas Kauno  Eigulių kapinėse.

1955 04 18 Kybartuose, Vilkaviškio ap., gimė Bernadeta Mališkaitė, viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1977 m. baigė tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1977-1980 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Garliavos (Kauno r.) 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Į „Kronikos“ redagavimą aktyviau įsitraukė 1980 m. Nuo 1981 m. Kybartuose taip pat katekizuodavo vietos vaikus bei jaunimą. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su E. Šuliauskaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983-1989 m. buvo viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trejus metus dėstė Neakivaizdinėje aukštesniojoje katechetų mokykloje. Nuo 1993 m. dirba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete.  VDU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros magistrantė. 2022 01 13, kartu su bendražygiais vysk. Jonu Boruta ir  Gerarda Elena Šuliauskaite, už veiklą „Kronikoje“ apdovanota 2021 m. Laisvės premija.

1965 04 18 Mičigane, Indianos valstija, JAV, mirė Boleslovas Jonas Masiulis, Lietuvos teisininkas, visuomenės ir politinis veikėjas. 1908 m. baigė Peterburgo gimnaziją, 1909-1915 m. studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, 1915–1916 m. Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Teisininko diplomą gavo Lietuvos universitete. 1914-1915 m. – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjas. Grįžęs į Lietuvą, 1918-­1919 m. mokytojavo Vilniaus gimnazijose, 1919-1920 m. – taikos teisėjas Kaune. 1920-1922 m. – Kauno apygardos teismo teisėjas, 1923-1926 m. – vicepirmininkas. 1926-1928 m. – Vyriausiojo tribunolo teisėjas. 1928-1934 m. – Valstybės Tarybos narys, nuo 1934 07 15 – jos vicepirmininkas, 1938-1940 m. – pirmininkas. XVIII (Vlado Mirono) ministrų kabinete (iki 1938 10 01) – Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, jį pakeitė Vladas Stašinskas. 1936-1940 m. – Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Nuo 1932 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas, sąjungos fondo valdybos narys, 1933-1940 m. – sąjungos garbės teismo pirmininkas. Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją,1945-1948 m. – Kempteno karo pabėgėlių stovyklos lietuvių teismo pirmininkas. 1950 m. persikėlė į JAV. Nuo 1913 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje: „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“, „Teisininkų žinios“, „Dirva“. Į lietuvių k. išvertė knygų. Gimė 1889 01 21 Tverečiuje, Švenčionių ap.

1980 04 18 Čarlze (Charles), JAV, mirė Kazys Germanas. Per I pasaulinį karąVoroneže baigė realinę gimnaziją. 1918 m. grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1919 m. baigė karo mokyklą, 1920-1922 m. dalyvavo mūšiuose su lenkais, buvo pėstininkų pulko kuopos vadas. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto technikos fakultetą. Dirbo Panevėžio ap. inžinieriumi, statė gelžbetoninius tiltus. 1937 m. – švietimo ministerijos specialaus mokslo departamento direktorius (1940 m. pradžioje vėl grįžo į šias pareigas). XIX (V. Mirono), XX (J. Černiaus) ministrų kabinetuose buvo susisiekimo ministras. Lietuvos tautininkų sąjungos narys, aktyvus „Neo-Lithuania“ korporacijos narys. 1940 07 13 sovietų valdžios suimtas, kalintas, nuteistas 8 metams lagerių. Prasidėjus karui, 1941 06 iš kalėjimo paleistas. 1941-1944 m. buvo susisiekimo reikalų generalinis tarėjas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gimė 1897 10 09 Svetošino dvare, Paežerėlių vlsč., Šakių ap.

1945 04 20 Taišeto lageryje, Irkutsko srityje, žuvo  Zenonas Gerulaitis, Lietuvos kariuomenės generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje, grįžo į Lietuvą ir 1918 11 10 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1921-1925 m. studijavo karo mokykloje Belgijoje. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Karinės apygardos, Kariuomenės štabo valdybos viršininkas. Generolas leitenantas (1931), brigados generolas (1936). Nuo 1934 06 21 – karo atašė Prancūzijoje. 1937 11 10 paskirtas Kariuomenės tiekimo valdybos viršininku. 1939 06 13 – divizijos generolas. 1940 09 12 paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso tiekimo viršininku. Pakeltas į generolo majoro laipsnį. 1941 m. suimtas ir ištremtas į Norilską, Krasnojarsko kr., vėliau į Taišeto lagerį, Irkutsko srityje. Palaidojimo vieta nežinoma. Gimė 1894 12 22  Paežerių dvare, Vilkaviškio ap.

1945 04 22 Chvalynske, Saratovo sr., mirė Juozas Jankevičius, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, inžinierius. Baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1915 m. – Kijevo politechnikos instituto statybos skyrių. Dėstė Kijevo aukštesniojoje hidrotechnikos mokykloje. Dirbo Kijevo kelių apygardoje, statė tiltą per Dnieprą. 1917-1918 m. – Ukrainos lietuvių tautos tarybos Kijeve pirmininkas. Jo pastangomis Rovne pradėtas formuoti Lietuvių batalionas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1921 m. – kelio ruožo viršininkas Šiauliuose, Kaune. 1922-­1925 m. – Susisiekimo ministerijos inžinierius. 1924-1940 m. – Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) docentas. 1925-1926 m. – Plentų ir vandens kelių valdybos direktorius. XIV (A. Voldemaro) ministrų kabinete (iki 1927 05 03) – susisiekimo mi­nistras. 1929-1940 m. – Susisiekimo mi­nisterijos generalinis sekretorius. 1933-­1935 m. – Geležinkelio direkcijos vyr. direktorius. 1940 m. lapkritį NKVD suimtas, kalintas Vilniuje. 1941 m. balandį ištremtas į Vorkutos lagerį, ten laikytas iki 1944 03 04. Parašė darbų apie geležinkelius. Gimė 1890 11 02  Vėbriuose, Panemunėlio valsčiuje. 

1955 04 22  Svetlozelionoje, Tomsko sr., Rusijoje, mirė Jonas Pranas Aleksa, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas. 1891-1900 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1900–1904 m. Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus, agronomiją. 1902 m už anticarinę veiklą kalėjo Maskvoje, Varšuvoje, Kališe. 1904-1907 m. Maskvoje studijavo sociologiją, o 1914-1915 m. Varšuvoje – agronomiją ir zootechniką. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Voronežo zemstvoje, o 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918-1919 m. – Žemės ūkio departamento direktorius. VI (K. Griniaus), VII ir VIII (E. Galvanausko) ministrų kabinetuose buvo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1926-1928 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininkas. XIV (A. Voldemaro), XV ir XVI (J. Tūbelio) ministrų kabinetuose – vėl Žemės ūkio ministras. Ūkininkų partijos veikėjas (iki 1927 m.). Ūkininkų partija atšaukė savo veikėjus, įėjusius į A. Voldemaro vyriausybę po 1926 m. perversmo. Kaip nepaklusęs centro valdybos atšaukimui, iš partijos pašalintas. 1927 m. įkūrė ekonominę organizaciją „Ūkininkų vienybė“, buvo jos pirmininkas. 1925-1940 m. Vytauto Didžiojo universitete, 1940 m. – Vilniaus universitete dėstė žemės ūkio ekonomiką. SSRS okupavus Lietuvą NKVD suimtas, 1940-­1941 m. kalintas Marijampolėje, Kaune. Birželio sukilimo išlaisvintas nuo 1941 m. rugpjūčio dėstė Vilniaus universitete, profesorius (1942). 1942 m. su K. Griniumi ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (taip pat ir žydų, rusų, lenkų) žudymą. 1942 m. gestapo suimtas ir ištremtas į Vokietiją, gyveno gestapo prižiūrimas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Žemės ūkio institute, nuo 1945 m. – profesorius. 1946 m. iš darbo pasitraukė, palaikė ryšius su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija – Lietuvių tautine taryba. 1948 m. ištremtas į Sibirą, kur ir mirė. Palaikai 1990 m. pargabenti į Lietuvą, palaidoti Palangoje. Gimė 1879 12 25 Kumetiškiuose, Kalvarijos aps.

1870 04 23 Pašventupyje, Pakuonio vls., Kauno aps., gimė Jurgis Marčiulionis, politinis bei visuomenės veikėjas. Veiverių mokytojų seminarijoje baigęs 2 kursus buvo išvykęs į JAV, kur gyveno pustrečių metų. Grįžęs į Lietuvą atstatė savo ūkį, ten ūkininkavo. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, aktyviai dalyvavo savo apylinkės politiniame ir visuomeniniame gyvenime. 1922 01 22–1922 11 13 – Steigiamojo Seimo atstovas, mandato atsisakius Mikui Bagdonui. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Pasibaigus Seimo kadencijai grįžo į savo ūkį. 1944 m. sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Komiją kur mirė 1945 11 20.

1890 04 23 Gedžių k., Jurbarko vlsč., gimė Pranciškus Mikutaitis, vienas ryškiausių Jurbarko krašto bažnytinės dailės meistrų: tapytojas, dekoratorius, skulptorius. Reikšmingas jo indėlis išpuošiant Užnemunės ir kitų regionų bažnyčias, šventorius ir kapines. Ypač vaisingas buvo jo bendradarbiavimas Nepriklausomoje Lietuvoje su dailininku Vincu Grybu. Mirė 1988 m.

1940 04 23 Raseiniuose gimė Gintautas Jurgis Česnys, gydytojas anatomas ir antropologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1986 m. – biologijos mokslų daktaras, nuo 1963 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, 1988-2001 m. – Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjas, 1989-2000 m. – medicinos fakulteto dekanas, nuo 1988 m.– profesorius, nuo 1997 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, 1991-1993 m. – Lietuvos mokslo tarybos, 1998 m. – Nacionalinės sveikatos tarybos narys. Vinco Kudirkos paminklo statybos fondo steigėjų pirmininkas. 2001-2003 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Vienas lietuvių etninės antropologijos kūrėjų. Mirė 2009 09 28 Vilniuje.

2010 04 23 Los Anžele, JAV, mirė Zigmas Brinkis, gydytojas, ateitininkas. Baigė Šilalės gimnaziją, o pasitraukęs į Vokietiją – Aichšteto lietuvių gimnaziją. Studijavo Tiubingeno universitete, Stasburo ir Madrido universitetuose gilino socialinės ir teismo medicinos studijas. Madride dirbo lietuviškų radijo valandėlių redakcijoje. 1957 m. persikėlė į JAV, dirbo Čikagoje, paskui Los Andžele. Čia jo iniciatyva įkurta Kalifornijos Lietuvių gydytojų draugija, daug metų buvo jos pirmininkas, JAV Lietuvių bendruomenės, Lietuvių fronto bičiulių ir kitų organizacijų darbuotojas. Aktyviai veikė ateitininkų veikloje, 1950 m. jiems atstovavo „Pax Romana“ kongrese. Bendravo su Brazaičiu, Maceina, Ivinskiu, Grinium ir kitais išeivijos šviesuoliais, asmeniškai artimai bendravo su poetu B. Brazdžioniu. Z. Brinkio namuose rasdavo prieglobstį įvairios lietuvių organizacijos. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje: „Aiduose“, „Į laisvę“, „Drauge“, „Medicinoje“. Gimė 1925 05 22 Šilalėje.

1990 04 24 Detroite, JAV, mirė Vytautas Alantas (tikr. Jakševičius), prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas, 1934-­1939 m. – „Lietuvos aido“ vyr. redaktorius, Vilniaus miesto teatro direktorius. 1992 m. palaikai perlaidoti  Kaune. Gimė 1902 06 18 Sidabrave, Radviliškio r.

1995 04 24 Vilniuje mirė Benediktas Kazlauskas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos dėstytojas. Paskelbė darbų apie lotyniškąją LDK literatūrą. Gimė 1909 02 06 Talpūnuose, Kaišiadorių r.

1825 04 25 Smilgiuose, Plungės r., gimė Julius Anusevičius, lietuvių poetas. Pradinį mokslą ėjo Troškūnuose, gimnaziją baigė Panevėžyje, privačiai išmoko matininko profesijos. Dalyvavo 1863 m. sukilime, vadovavo Panevėžio apskrityje veikusio E. Liutkevičiaus dalinio būriui. Buvo suimtas, nuteistas ir 10 metų kentėjo Sibire. Paleistas po 1880 m. gyveno Latvijoje (Rygoje, Skaistkalnėje), 1900 m. grįžo į tėvų dvarelį Daniūnuose. Sukūrė eilėraščių ir poemoms artimų eiliavimų. Mirė 1907 02 26 Daniūnuose, palaidotas Daumėnuose, Biržų r.

1910 04 25 Jukiškių k., Smilgių vlsč., Panevėžio ap., gimė Juozas Sadzevičius, Lietuvos kariuomenės leitenantas, politinis kalinys. 1927 m. baigė Krekenavos progimnaziją. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, buvo jos ateitininkų kuopos iždininkas. 1933 m. baigė Karo mokyklą, tarnavo pėstininkų pulke Panevėžyje. 1935 m. perkeltas į Karo mokyklą, paskirtas I aspirantų būrio kuopos vadu, dėstė šaudymo teoriją. Sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į antisovietinę pogrindinę veiklą, buvo 1941 m. birželio sukilimo Vilniaus, V. Bulvičiaus grupės,  dalyvis. 1941 06 14 suimtas Pabradės poligone, kalintas Vilniuje o nuo 07 09 – Gorkio kalėjime Nr.1, kur 11 28 nuteistas mirties bausme. 1941 12 18 Gorkio kalėjime sušaudyta visa Vytauto  Bulvičiaus grupė: Vytautas Bulvičius (g. 1908 05 05), Juozas Sadzevičius (g. 1910 04 25), Jurgis Gobis (g 1905 06 10), Aleksandras Kamentauskas (g. 1906 08 04), Juozas Kilius (g. 1909 12 14), Stasys Mockaitis (g. 1907), Antanas Skripkauskas (g. 1904 06 13), Leonas Žemkalnis (g. 1911 07 19).

1930 04 25 Survilų dvare, Butkiškėse, Čekiškės vlsč. (dabar Raseinių r.), Lietuvos karininko šeimoje gimė  Irena Antanina Staronytė-Suveizdienė, tautodailininkė. Mirė 2022 10 15.

1990 04 25 kaunietis Stanislovas Žemaitis parašė atsisveikinimo laišką: „Mylima Stasele! Atleisk man, gal kas blogo buvo per mūsų bendro gyvenimo pragyventą laiką. Daugiau aš gyventi negaliu, kaip okupantai užsuka kranus, siautėja desantai, žmonės palieka be darbo. Su pagarba mylintis tave vyras, dukras Vaivutę ir Raselę, anūkę Eglutę. Tegu palieka mano vestuvinis žiedas Raselės išrinktam. Su pagarba dar kartą savo žmonai ir dukroms“. 1990 04 26 Maskvoje, Spalio revoliucijos aikštėje, prie Didžiojo teatro, protestuodamas prieš Rusijos vykdomą ekonominę Lietuvos blokadą, S. Žemaitis atliko susideginimo akciją. Mirė tą pačią dieną 20:20 val. Maskvos Sklifosovskio instituto ligoninėje. Gimė 1938 01 19 Jurgelionių k., Alytaus r. Sovietinės televizijos laidos „Vremia“ („Laikas“) žurnalistai pasityčiodami paskelbė, kad kaunietį susideginti paskatino šeimyninės aplinkybės.

1955 04 26 naktį, plaukiant per Zundo sąsiaurį, iššoko iš sovietinio tanklaivio į jūrą ir nuplaukė į Daniją Pranciškus Adomavičius, lietuvis, jūreivis, gimęs 1931 m., kilęs iš Kalnėnų k., Telšių r.  Buvo perduotas amerikiečių žvalgybos organams. 1956 12 13 LSSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu už akių buvo nuteistas mirties bausme. 1987-ųjų duomenimis, gyveno ir dirbo vairuotoju VFR.

1890 04 27 Grumšlių k., Smilgių vlsč., Biržų ap., gimė Jurgis Juras Kubilius, teisininkas, Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, pulkininkas leitenantas. 1911 m. baigęs Panevėžio mokytojų seminariją mokytojavo. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigęs Maskvos Aleksejaus karo mokyklą dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Krašto apsaugos ministerijoje. 1920-1924 m. – kanceliarijos viršininkas, 1921-1923 m. – dar ir Karo tarybos sekretorius. 1924-1926 m. – Ūkio ir finansų valdybos, 1926-1930 m. – Tiekimo valdybos kanceliarijų viršininkas. Pulkininkas leitenantas (1927). 1927 m. baigė Lietuvos universitetą. 1930-1933 m. – Šiaulių apskrities viršininkas. 1936-1938 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius. Nuo 1938 m. – Valstybės tarybos narys. 1927 m. apdovanotas II rūšies Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinu, 1930 m. – Gedimino 3 laipsnio ordinu, 1933 m. – Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu. 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, iš tarnybos atleistas, 1941 06 14 NKVD suimtas. Kalintas Sevurallage (Sverdlovsko sr.). 1942 m. spalį SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti. 1942 11 04 sušaudytas Sverdlovske.

Parinko Gediminas Adomaitis

„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)