Prisiminkime

Atmintis

1985 05 03 Los Andžele, JAV, mirė Stasys Raštikis, Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras. Baigęs Dūkšto pradžios mokyklą ir Zarasų progimnaziją, 1915 m. stojo savanoriu į carinę Rusijos kariuomenę. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare, kovėsi Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje, rusų-turkų fronte. 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą ir iki karo pabaigos liko Kaukazo fronte.1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Nuo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininkas. Tuo metu St. Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose. 1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą, nuo 1928 m. majoras. 1929 06 29 vedė mokytoją Eleną Smetonaitę (prezidento A. Smetonos dukterėčia). 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, sparčiai kilo karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, generalinio štabo valdybos viršininkas. Nuo 1934 11 23 –  pulkininkas, nuo 1934 m. iki 1940 04 22 – Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas. Nuo 1938 03 24 iki 1938 12 05 XVIII  (V. Mirono) ministrų kabinete laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. 1940 m. laikinai tarnavo sovietinės  kariuomenės 29-ajame teritoriniame šaulių korpuso štabe. 1940 m. gruodį išėjo į atsargą. Jausdamas, kad gali būti suimtas, 1941 03 19 pasitraukė į Vokietiją. 1941 06 23 iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje. 1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Šainfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 1951-1952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 1952-1955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIK‘ui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje, nuo 1963 m. profesorius; 1968 m. išėjo į pensiją. Apdovanotas daugeliu Lietuvos ir užsienio valstybių ordinais ir medaliais. 1993 11 22 jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone. Netrukus po St. Raštikio pasitraukimo buvo suimta jo šeima – žmona įkalinta, o 1, 4 ir 11 metų amžiaus jo dukros kartu su seneliais (mamos tėvais) ištremtos į Sibirą. Vaikų St. Raštikis daugiau nepamatė. Žmoną išvadavo 1941 m. sukilimo dalyviai. Gimė 1896 09 13 Kuršėnuose, Šiaulių r.

1485 05 04 Krokuvoje mirė Mykolas Giedraitis, vienuolis, palaimintasis. Minimas gegužės 4 d. Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės. Nuo vaikystės silpnos sveikatos, luošas, vaikščiojo su ramentais. Į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dab. Astravo rajonas) įstojo XV a. šeštame dešimtmetyje. Noviciatą baigė ir amžinuosius įžadus davė Krokuvoje. Manoma, kad 1461-1465 m. studijavo Krokuvos universitete ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Gyveno vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje, buvo zakristijonas. Palaidotas prie didžiojo altoriaus. Garsėjo šventumu, nuolankumu, pamaldumu. Karstas pirmą kartą atidarytas 1521 m., palaikai buvo nesuirę. 1625 m. jo relikvijos perkeltos į sarkofagą viešai gerbti. Nuo tada Lietuvoje ir Lenkijoje laikytas palaimintuoju, jo biografija įtraukta į šventųjų gyvenimo aprašymus. 1634 m. atnaujintas beatifikacijos procesas. Mykolas Giedraitis – zakristijonų globėjas. 2018 11 07 oficialiai paskelbtas palaimintuoju. Gimė apie 1420 m. Giedraičiuose, Molėtų r.

1905 05 06 Juodžių k., Pernaravos vlsč., Kėdainių ap., gimė Marcelijus Triukas. 1926-1928 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1928-1940 dirbo kariuomenės teismo prokuratūros raštininku, Šaulių sąjungos narys. 1941 06 14 suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje, Sverdlovsko sr. Sušaudytas 1942 07 17 Sverdlovske.

1925 05 06 Pagojaus k., Pasvalio r., Biržų ap., gimė Jonas Čeponis. Baigė Žadeikių kaimo (Pasvalio vlsč.) pradžios mokyklą ir Pasvalio gimnaziją; besimokydamas gimnazijoje priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir ateitininkų organizacijai. 1943 įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijuodamas joje tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. 1945-1948 m. ginkluoto pasipriešinimo dalyvis. 1948 01 27, grįžtant iš Šiaurės Rytų Lietuvos, Kaune per susišaudymą sunkiai sužeistas ir suimtas; kalintas Kaune. Ypatingojo pasitarimo 1948 07 21 nuteistas 25 m. kalėti lageryje; iki 1956 kalintas Minlage (Komija), 1956–57 – Siblage (Kemerovo sr.), nuo 1957 buvo tremtyje Zaigrajevo rajone (Buriatija). 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. 1968 04 25 paleistas, tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. Baigė Joniškėlio žemės ūkio technikumą, dirbo žemės ūkyje. 1968 m. grįžo į Lietuvą. Baigė Joniškėlio žemės ūkio technikumą, dirbo žemės ūkyje. Lietuvos Laisvės Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas. Karys savanoris (1998), apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi  (2003) ir kt. Laisvės premijos laureatas (su kitais 2018). Mirė 2019 12 25.

1925 05 07 Pagirių k., Garliavos vlsč., Kauno apskr., gimė Vytautas Pranciškus Rūkas, kunigas (1958 03 23), monsinjoras (2000), ilgametis Trakų bažnyčios klebonas ir dekanas. Mirė 2020 12 17.

1895 05 08 Ryliškių k., Merkinės vlsč., Alytaus ap., gimė  Juozas Bloznelis, mokytojas, savo krašto švietėjas, Lietuvos patriotas. Sunkiu 1919 m. laikotarpiu vieni stojo savanoriais į kariuomenę, kiti – į partizanus ir šaulius, ginti savo kaimus ir gyvenvietes nuo įvairių plėšikų. Vienas iš partizanų – šaulių būrių organizatorių  buvo mokytojas J. Bloznelis. 1919-1920 m. vykstant kovoms su lenkais saugojo Merkinės tiltą, dalyvaudavo kovinėse operacijose. Nuo1922 09 01 – Uciekos mokyklos vedėjas. 1923 02 08, naktį  užpuolus lenkų kareiviams buvo nužudytas, kūnas pakištas po ledu. 1923 05 11 kūnas išplautas prie A. Juozapavičiaus tilto Alytuje, 05 13 iškilmingai palaidotas Alytaus II parapijos šventoriuje. Ant paminklo iškalti žodžiai: „Lai būna Tau, Laisvės karžygy, lengva Lietuvos žemelė“. Po mirties apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

1935 05 08 Užraguvyje (dab. Paišlynas), Šimkaičių vls., gimė Eugenijus Ignatavičius, rašytojas, dramaturgas, vertėjas. 1953 m. suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas 10 metų. Po 2 metų paleistas. 2006 m. apdovanotas kultūros ir meno premija, 2007 m. ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Mirė 2020 05 16 Vilniuje.

1920 05 10 Užventyje, Šiaulių aps., gimė Zenonas Tarvainis, Rainių kankinys. Buvo neturtingų tėvų sūnus, Telšių gimnazijoje bandė poetinius gabumus, buvo veiklus skautas ir ateitininkas. 1940 m. apdovanotas skautų ordinu už nuopelnus. Nors gyvenimo sąlygas turėjo vargingas, buvo linksmas ir ryžtingas. Dirbo Telšių metrologijos stotyje. Sužinojęs, kad jį norima suimti, bandė slapstytis, bet NKVD 1940 12 12 Kretingoje jį suėmė, įkalino Telšių kalėjime. 1941 06 24-25 naktį Rainių miškelyje buvo nukankintas: surištos rankos, sudaužyta nugara, lyties organai, veidas sumuštas, per ausį durta į smegenis, nušautas dviem šūviais.

1910 05 11 Labardžių k., Rietavo vlsč., gimė Petras Jasas, kunigas, politinis kalinys. Mokėsi Labardžiuose, Rietave, vėliau – Plungės gimnazijoje, vienerius metus studijavo Kauno universitete. 1931 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją; ją baigęs 1936 05 30 įšventintas kunigu. Vikaravo Viekšniuose, paskui dirbo gimnazijos kapelionu ir 6-ojo pėstininkų pulko vicekapelionu Plungėje, nuo 1940 m. – Plungės vikaru. Buvo ateitininkas. 1944 m. – Tūbausių parapijos klebonas. Sovietinei spaudai apkaltinus, kad kunigas buvo užmezgęs ryšius su „Kardo“ rinktinės partizanais, 1945 m. buvo areštuotas, žiauriai kankintas Kretingos saugume ir Klaipėdos kalėjime. 1946 m. Vilniaus kalėjime nuteistas 10 metų lagerio. Ketveri metai prabėgo dirbant su kriminaliniais nusikaltėliais Sverdlovsko srities Ivdelio lageryje, kur teko kirsti mišką, plukdyti rąstus. Po to – Intos lageris, sunkus darbas akmens anglių kasyklose, bet šiokia tokia atgaja dvasiai, nes Intos lageryje buvo daug kunigų. Atlikęs priteistą bausmę, lagerių kankinys kunigas negavo leidimo grįžti į Lietuvą. 1955 m. apsigyveno pas savo brolį tremtinį Buriatijoje. Čia šiaip taip gavo vietinės valdžios leidimą teikti dvasinius patarnavimus tikintiesiems ir, įsirengęs kambaryje koplytėlę, penkerius metus ėjo pastoracines pareigas. 1960 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Sedos altaristu vikaru. Po trijų mėnesių kun. P. Jasas gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumo įstaigą. Pasiūlyta arba bendradarbiauti su saugumo organais, arba išvykti iš Lietuvos be teisės eiti tikinčiųjų ganytojo pareigas. Kunigas nesvyruodamas pasirinko ištikimybę Bažnyčiai. Išvarytas iš Lietuvos, apsigyveno Latvijos Priekulėje, netoli Skuodo. Įsidarbino mokyklos kūriku, bet greitai, ne be saugumo pastangų, buvo išvarytas ir iš šio darbo. Vėl teko sunkus fizinis darbas – lupti žievę nuo rąstų, daryti iš jų telefono stulpus. Priekulėje kunigas gyveno savo rankomis iš pagrindų suremontuotame namelyje, kasdien savo vargą jungdamas prie kambarėlyje aukojamų šv. Mišių. 1971 m. pagaliau gavo leidimą vėl grįžti į Lietuvą ir buvo paskirtas Kruopių ir Žukančių parapijos klebonu. 1977 m. jo prašymu paskiriamas altaristu į Švėkšną. Čia mirė 1992 11 27.

1830 05 12 Bijotuose, Bardžių dvare, Šilalės r., mirė Dionizas Poška (Paškevičius) – kultūros veikėjas, rašytojas. Kurį laiką (iki motinos mirties) gyveno gimtinėje, vėliau su tėvu ir pamote persikėlė į Maldūnus. Apie 1773-1780 m. mokėsi Kražių kolegijoje, paskui pasirinko teisininko kelią, praktikavosi Raseinių palestroje. 1786 m. jam pripažintas advokato vardas. Būdamas 17-18 metų pradėjo dirbti Žemaitijos žemės teisme Raseiniuose, iš pradžių advokatu, paskui teismo regentu, ežių teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku. Parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Nuo 1790 m. iki mirties gyveno Bardžiuose, kaimelyje šalia Bijotų. Čia stovi garsieji D. Poškos „Baubliai“. Valdė apie 500 ha žemės, turėjo 40 baudžiauninkų. Apie 1792 m. vedė Uršulę Sasnauskytę, kuriai buvo dėkingas „už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą“. Palaidotas Kaltinėnų  parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės. Yra šiuo metu sunkiai įskaitomas užrašas ant antkapio: Žinok, ateivi, jog tai kapas  yra / Žemaičių mokyto ir garbingo vyro / Kurs kalbą savo tėvų ištaisyti troško / patsai vadinos Dionyzas Poška / Metuos 1830 smertis užtiko / Bet uždirbta pasauly šlovė jo paliko. Gimė 1764 m. Telšių paviete, Žemalės parapijoje, Lėlaičių dvare Krikštytas 1764 10 13.

1920 05 12 žuvo pirmasis Lietuvos lakūnas Vytautas Rauba, karo lakūnas, leitenantas savanoris. Palaidotas Kauno miesto kapinėse, Vytauto pr, lakūnų alėjoje. 1958 m. palaikai perkelti į Eigulių kapines. 1919 01 28 savanoriu įstojo į 1-ąjį raitelių pulką Kaune. 1919 12 01 baigė aviacijos mokyklą, po dviejų savaičių gavo leitenanto laipsnį. Sukūrė 34 Karo aviacijos mokyklą baigusių I laidos absolventų ženklą, pagamintą Vokietijoje. V. Rauba buvo perspektyvus ir drąsus lakūnas. Jam pirmajam suteikta teisė savarankiškai pakilti į orą. 1920 05 12 pratybų metu imituodamas oro kautynes, nukrito su lėktuvu iš 150 m. aukščio ir žuvo. 1934 m. Aleksoto mikrorajone viena Linksmadvario gatvė pavadinta ltn. V. Raubos vardu. 1990 m. grąžintas sovietų pakeistas pavadinimas. 2000 11 17 Aleksoto aerodrome atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (archit. Algimantas Mikėnas). Gimė 1899 08 09 Pusdešriuose, Šakių r.

1930 05 12 Varėnoje gimė Vytautas Kaziulionis, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, partizanų ryšininkas ir bendradarbis. 1947 m. kartu su tėvais ištremtas į Sibirą, Tiumenės sritį, Baikalovo rajoną. Už pogrindinių leidinių leidybą 1951 m. čekistų suimtas, nuteistas mirties bausme, tačiau 1952 m. mirties bausmė pakeista 25 metais lagerio. Dalyvavo 1953 m. Norilsko lagerių sukilime. Už tai buvo išvežtas į Magadano aukso kasyklas. Čia leido kartu su bendraminčiais kun. Č. Kavaliausko inicijuotą laikraštuką „Toli nuo Tėvynės“.1955 m. perkeltas į Taišeto lagerius Irkutsko sr. 1956 m. bausmė sumažinta iki 10 metų. Grįžo į Lietuvą 1961 m. Prasidėjus tautos atgimimui didžiausią dėmesį skyrė partizanų kovų įvertinimui ir žuvusiųjų kovotojų atminimui. Ilgametis Varėnos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas. Apdovanotas 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (1999). Karininko kryžiumi (2023), „Sidabrinės bitės“, A. Ramanausko-Vanago premijos laureatas. Mirė 2023 11 13 Senojoje Varėnoje.

1880 05 13 Kurkliečių k., Ragelių vls., Rokiškio apskr., gimė Antanas Tumėnas, architektas, teisininkas, pedagogas, Vilniaus universiteto profesorius, Katalikų veikimo centro pirmininkas. 1920 m. Steigiamojo, vėliau I-jo ir II-jo Seimo narys. 1924 06 18-1925 02 04 vadovavo X ministrų kabinetui. IX (E. Galvanausko), X (A. Tumėno) ir XI (V. Petrulio) ministrų kabinetuose – teisingumo ministras. 1943 m. už tai, kad buvo vienas VLIK‘o vadovų, Gestapo suimtas, bet dėl silpnos sveikatos iki teismo paleistas. 1944 07 09 pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Austrijoje. Mirė 1946 02 08 Bachmanige, Austrijoje. 

1905 05 14 Serdokų k., Vilkaviškio vlsč. ir ap., gimė Izidorius Andriuškevičius, 1920-1940 m. – Kauno miesto viešosios policijos vyr. policininkas. 1941 06 14 sovietų suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje. Sušaudytas 1942 12 02 Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą. 

1915 05 15 Gubesos vienkiemyje, Giedraičių par., Molėtų vlsč., gimė Alfonsas Ažubalis, kunigas, politinis kalinys. Mokydamasis Giedraičių ir Ukmergės mokyklose buvo ateitininkas. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1940 06 16 įšventintas kunigu. Pirmiausia paskirtas vikarauti į Želvą. 1941 m. pavasarį jis jau Kaišiadorių vikaras. Prasidėjus karui, besitraukiantys raudonarmiečiai Kaišiadoryse kun. A. Ažu­balį kartu su kun. A. Juknevičiumi birželio 24 dieną suėmė ir vedė sušaudyti. Kun. A. Juknevičių sušaudė, o kun. A. Ažubalis per stebuklą liko gyvas. Vėliau jis paskirtas Širvintų vikaru ir mokyklų kapelionu. Ten išbuvo visą vokiečių okupacijos laiką. 1945 m. rudenį jis – Musninkų klebonas. Tačiau po trijų mėnesių kun. A. Ažubalis suimtas, nuteisiamas ir išvežamas į Sibirą. 10 metų išbuvo Uchtos ir Balchašo lageriuose, o penkerius tremties metus – Irkutsko srityje. Grįžo į Lietuvą tik 1959 metais. Grįžęs ir truputį pailsėjęs kun. A. Ažubalis paskirtas altaristu į Onuškį, o po kelių mėnesių – Žiežmarių vikaru, po dvejų metų – klebonu, vėliau – ir dekanu. 1990 m., jausdamas vis silpnėjančią sveikatą, pasiliko tik altaristu. Žiežmariuose darbavosi 34 metus, žmonėms paliko gilų ir gražų atminimą. Buvo visiems savas – ramaus būdo, didžiai pamaldus ir labai rūpestingas. Gražiai sutvarkė šventorių, remontavo ir puošė bažnyčią: įrengė naujus altorius, naujas klausyklas, sakyklą, bažnyčią radiofikavo, įvedė šildymą, visą vidų perdažė ir t. t. Pats gyveno labai kukliai: paprastučiai kambariai ir baldai. Tačiau bažnyčioje – didingi Kalėdų „Betliejai“, Velykų „kapai“ ir kiti dalykai. Mirė 1994 05 20, palaidotas Žiežmarių bažnyčios šventoriuje. Jo vardu pavadinta gatvė Žiežmariuose.

2010 05­­­ 15 mirė Juozas Armonaitis, legendinis Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės partizanas Triupas. Dalyvavo keturiose stambiose Tauro apygardos partizanų kautynėse. Paskutinėse sunkiai sužeistas. 1947 01 29 naktį Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, po sunkios operacijos, čekistų suimtas. Sadistiškai kankintas nieko neišdavė. Kovoti iki galo ragino kameros draugai, tarp kurių buvo ir Alfonsas Svarinskas. Kalėjimo ligoninėje jam buvo amputuota koja, o pats prašė Dievo, kad nepalūžtų nuo kankinimų ir nieko neišduotų. 1948 04 08 nuteistas 10 m. lagerio. Kalėjo Vladimiro kalėjime, tremties bausmę atliko Uchtoje. 1956 04 24 grįžo į Lietuvą. 1995 metais išleido knygą „Meskit dalgius, imkit kardus“. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu. 2008 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Nesulaužyti priesaikos“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, prodiuseris Jonas Cimbolaitis, operatorius Vaidotas Digimas). Partizano J. Armonaičio-Triupo filme parodyti išgyvenimai atskleidžia Lietuvos partizanų didvyrišką bei dramatišką gyvenimo istoriją. Gimė J. Armonaitis 1923 06 02 Šilgalių k., Jankų vlsč., Šakių ap.

1805 05 17 Rygiškių k., Griškabūdžio vlsč., Šakių ap., gimė Antanas Tatarė (tikr. Totoraitis), kunigas, vienas lietuvių prozos pradininkų, pirmasis Suvalkų gubernijos lietuvių švietėjas. Jis Lukšiuose ir Sintautuose įsteigė senelių prieglaudas ir savo lėšomis jas išlaikė. Pats laikėsi neturto įžado ir ne kartą pabrėždavo: „Geriausias kunigas ubagystėje gyvena“. Apkaltintas dalyvavimu 1863 m. sukilime, buvo ištremtas į Penzos guberniją, 1871 m. paleistas, bet gavo teisę grįžti į Lomžą Lenkijoje. Mirė 1889 05 25 Lomžoje, ten ir palaidotas.

1880 05 17 Bagdoniškyje, Kriaunų vlsč., Rokiškio r., gimė Mykolas Romeris, Lietuvos teisininkas, pedagogas, publicistas, valstybės ir visuomenės veikėjas. Teisės dr. (1932). Čekoslovakijos mokslo ir meno akademijos, Tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto narys, Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto narys korespondentas. 1901 m. baigė Imperatoriškąją teisės mokyklą Sankt Peterburge, 1901-1902 studijavo Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto Istorijos skyriuje. 1905-1915 (su pertraukomis) Vilniuje užsiėmė aktyvia visuomenine ir publicistine veikla, advokatavo. 1906 m. leido demokratinės pakraipos visuomeninės politikos ir literatūros dienraštį „Gazeta Wileńska“.1915-1917 m. kovojo  Józefo Piłsudskio legionuose, 1917-1920 m. dirbo teisėju Lenkijoje. Prieštaravo L. Żeligowskiui, nepriėmė J. Piłsudskio siūlymo tapti okupuotos Lietuvos dalies vadovu. 1920-1921 m. Kauno apygardos teismo, 1921-1928 m. Vyriausiojo Tribunolo teisėjas. 1928 m. paskirtas Valstybės Tarybos nariu, 1922-1940 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete (1927-1928, 1933-1939 m. – universiteto rektorius), 1940-1945 m. – Vilniaus universitete; profesorius (1926). 1932 m. paskirtas Lietuvos tautiniu teisėju Hagos tribunole šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto statuto interpretavimo (Klaipėdos krašto byla). Buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Klaipėdos krašto tarptautinės teisės klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos XIV sesijoje Ženevoje. Mokslinės veiklos pagrindinė sritis – konstitucinė teisė. Tyrė administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, istorinių mokslų įvairias problemas. Paskelbė mokslinių straipsnių Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos teisės leidiniuose. Apdovanotas Gedimino 2 laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo (1933) ordinais, Latvijos Trijų Žvaigždžių 2 laipsnio, Prancūzijos Garbės legiono ordinas (abu 1936). Jo vardu 2000 m. pavadinta Vytauto Didžiojo universiteto skaitykla, 2004 m. – Lietuvos teisės universitetas (Mykolo Romerio universitetas). Mirė 1945 02 22 Vilniuje.

1925 05 19 Agariniuose, Lazdijų r., Šventežerio par., gimė Antanas Kudzys, akademikas, pirmasis Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, habilituotas technikos ir technologijos mokslų daktaras, Budapešto technikos universiteto garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) įrašytas į XXI amžiaus žymiausių pasaulio intelektualų eiles. Lazdijų rajono garbės pilietis, inžinierius statybininkas. 1943 m. baigė Alytaus gimnaziją. 1943-1945 m. dirbo mokytoju. Nuo 1943 m. – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, 1943-1947 m. – tautinės, karinės ir politinės organizacijos „Lietuvos laisvės armija“ narys. 1945-­1950 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakultete, kurį baigė su pagyrimu. 1945-1947 m. – VDU Jono Poškaus (Rolando) vadovaujamos pogrindinės organizacijos narys. 1949-1955 m. – Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinių narys. Apie A. Kudzio mokslo pasiekimus daug pasako tai, kad jis paruošė 35 mokslų daktarus iš kurių 7 tapo profesoriais. Apie savo vėlesnį gyvenimą akademikas pasakojo: „Esu vienintelis akademikas, neturintis jokio apdovanojimo. Garbingiausius savo  jubiliejus (65, 70, 75, 80, 85) atšvenčiau jau gyvendamas Vilniuje. Kad nors kokį sveikinimo raštelį iš Vyriausybės… Ordinai ir medaliai dalijami prisitaikėliams, patogiems. Kadangi nuo pat jaunystės kovoju su padlaižiais, esu persona non grata. Mane pirmąjį pokarinės Lietuvos statybos profesorių, 1992 m. išmetė iš darbo, nes esu… peržengęs 65 metų ribą“. Mirė 2015 10 31 Vilniuje.

1975 05 21 Romoje mirė Tautos didvyris Zenonas Ignatavičius (Ignonis), kunigas, prelatas, Kauno kunigų seminarijos prefektas, Minsko apaštalas, 1941-1944 m. – dviejų lietuvių batalionų kapelionas. Gimė 1909 01 01 Vilkijoje.

1925 05 22 Šilalėje gimė Zigmas Brinkis, gydytojas, ateitininkas, Amerikos Lietuvių Bendruomenės, Lietuvių fronto bičiulių ir kitų organizacijų darbuotojas. Bendravo su Brazaičiu, Maceina, Ivinskiu, Grinium ir kitais išeivijos šviesuoliais, asmeniškai artimai bendravo su poetu B. Brazdžioniu. Z. Brinkio namuose rasdavo prieglobstį įvairios pažangios lietuvių organizacijos. Mirė 2010 04 23 Los Andžele,  JAV.

1950 05 22 Kaune mirė Augustinas Janulaitis, teisininkas, advokatas, Lietuvos universiteto teisės katedros vedėjas. Gimė 1878 03 19 Malavėnų k., Šiaulių ap.

1915 05 23 Sudeikiuose, Utenos ap., gimė Juozas Girnius, lietuvių filosofas egzistencialistas. 1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą, 1928 m. įstojo į Utenos gimnaziją (penktą klasę). Ją baigęs, 1932-1936 m. VDU Teologijos ir filosofijos fakultete studijavo filosofiją. 1936-1937 m. tobulinosi Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. 1941-­1943 m. Kauno universitete dėstė filosofiją. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. 1949 m. atvyko į JAV. 1952-­1969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1963-1967 m. – Ateitininkų federacijos vadovas. Mirė 1994 09 13 Bostone, JAV. 1995 07 01 jo palaikai perlaidoti Sudeikiuose.

1940 05 23 Lekėčių k., Šakių ap., gimė Antanas Aleknonis, profesionalus miš­ki­nin­kas, publicistas, buvęs Šakių miškų urėdijos Lekėčių girininko pavaduotojas. Visą gyvenimą paskyręs Sūduvos girių ir paukščių stebėjimams. Daugelio knygų apie gamtą autorius. Per pusšimtį sparnuočiams atiduotų metų radęs per 200 gervių lizdų – daugiau nei bet kuris kitas Lietuvos ornitologas. Vien 2006-aisiais aptiko 30 šių didingų paukščių gūžtų. Jo pastangomis įkurtas migruojančioms gervėms reikšmingas Novaraisčio ornitologinis draustinis. 

1910 05 25 Staiderių k., Lazdijų vlsč., gimė Petras Jakulevičius, kunigas, politinis kalinys. Nuo 1924 m. mokėsi Lazdijų gimnazijoje, 1932 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją ir ją baigęs 1937 m. įšventintas kunigu. 1937–1938 m. buvo Nedzingės, 1938-1939 m. – Alytaus I, 1939-1940 m. – Daugų, 1940-1941 m. – Onuškio vikaras, 1941-1946 m. – Krikštėnų klebonas. Dirbdamas Alytuje, buvo gimnazijos kapelionas ir ateitininkas, gerai mokėjo lietuvių kalbą ir literatūrą, mokėjo skaityti ir kalbėti vokiškai. Okupacijos metais perspėjo tėvus, kad šie vaikų neleistų į pionierių ir komjaunimo organizacijas. 1946-­1956 m. kentėjo Sibiro lageriuose. Grįžęs visiškai nualintos psichikos gyveno tėviškėje, gydėsi, buvo be pareigų. 1968-1975 m. gyveno Stakliškėse kaip rezidentas. Mirė 1975 01 27, palaidotas Lazdijų kapinėse.        

1945 05 25 Šrunse, Austrijoje, mirė Ladas (Vladas) Natkevičius, lietuvių visuomenės veikėjas, diplomatas. Steigiamojo Seimo narys. Mokslus ėjo Marijampolės gimnazijoje ir Petrapilio universitete. Bendradarbiavo spaudoje. Rusijoje organizavo lietuvius karius. Į Rygą buvo sušaukęs 12-osios armijos lietuvių karių suvažiavimą, buvo jo vykdomojo komiteto pirmininkas. Rygoje redagavo karių laikraštį „Laisvas Žodis“. Buvo kareivių išrinktas į Rusijos Lietuvių Seimą Petrapilyje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą buvo Žemės ūkio ministerijos įgaliotinis Vilkaviškyje. 1918 m. lapkritį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, turėjo kapitono laipsnį, suorganizavo „Geležinio Vilko“ raitelių pulką. 1923-1927 m. studijavo teisę Sorbonos universitete, buvo Lietuvos spaudos atašė Paryžiuje, ELTA korespondentas, akredituotas prie Tautų Sąjungos. 1934-1939 m. – Lietuvos ambasados Paryžiuje patarėjas, 1939-1940 m. – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, 1940-1941 m. – juriskonsultas. Nuo 1941 m. birželio – advokatas Kaune, dėstė VDU. 1941-1944 m. – antinacinės rezistencijos dalyvis, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo politinės komisijos narys. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Gimė 1893 01 19 Balsupių k., Šunskų vlsč., Marijampolės ap.

1940 05 26 Guajaramerine, Bolivijoje, mirė Matas Šalčius, žurnalistas. pedagogas, keliautojas, vienas iš Šaulių sąjungos kūrėjų. 1929 11 20 iš Kauno motociklu leidosi kelionei apie pasaulį. Per keturis metus apkeliavo 35 pasaulio valstybes, 40 tautų. Nukeliavo 60 000 km, iš jų  6000 km – pėsčiomis. Parašė knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ (6 tomai). Gimė 1890 09 20 Čiudiškiuose, Prienų vlsč.

2015 05 26 Marijampolėje mirė Vaclovas Aliulis, kunigas, marijonas (1937), visuomenės veikėjas. 1940 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1945 m. – Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, teologijos licenciatas. 1944 06 11 įšventintas kunigu. Nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys. 1945-1948 m. dirbo Varėnoje I, Marijampolėje, nuo 1948 m. – Vilniaus arkivyskupijos parapijose. 1965-1979 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos sekretorius, 1980-1990 m. – pirmininkas. 1970-1974 m. – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius, atleistas sovietinės valdžios nurodymu. 1979-1993 m. dirbo keliose Vilniaus bažnyčiose. 1980-1989 m. – vienas iš moterų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptų kursų vadovų; parengė daug vadovėlių. Dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, parengusioje apie 20 kunigų Lietuvai ir Ukrainai. Prasidėjus Atgimimui aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, organizavo katalikišką spaudą, rašė teologinius, publicistinius straipsnius. 1988-1991 m. – Sąjūdžio Seimo Tarybos narys. 1988-1992 m. – vienas iš katalikų blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, 1992-1995 m. nuo 1999 m. – jos prezidentas. 1989 m. įkūrė žurnalą „Katalikų pasaulis“, iki 1991 m. buvo vyr. redaktorius. 1990-1993 m. – leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. 1989-1992 m. – Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas. 1989-1993 m. – Lietuvos marijonų viceprovincijolas, 1993-1999 m. – Marijonų vienuolijos generalinis vikaras, 1993-1996 m. – Romos marijonų vienuolyno, nuo 1999 m. – Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis. Gimė 1921 03 14 Krekštėnuose, Krokialaukio valsčiuje.

1945 05 27 JAV  mirė Julius Kaupas, publicistas, Steigiamojo Seimo narys. Gimė 1890 01 07 Gudeliuose, Ramygalos par., Panevėžio ap.

2000 05 28 Kaune mirė kardinolas Vincentas Sladkevičius. Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją kunigu įšventintas 1944 03 25.  Vyskupu konsekruotas 1957 12 25. 1959 m. pavasarį ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, Biržų r., kur išgyveno iki 1976 m. Vėliau gyveno Pabiržėje.  1988 05 29 vysk. V. Sladkevičius paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu, 1982-1989 m. buvo Kaišiadorių vyskupu ir 1989-1995 m. Kauno arkivyskupu. 1995 m., atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. Palaidotas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Gimė 1920 08 20 Guronių k., Žaslių par. 

1875 05 29 Kaune nuo cukraligės, mirė Motiejus Kazimieras Valančius, kunigas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.), švietėjas, istorikas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio pradininkas. Gimė gausioje turtingo valstiečio šeimoje, kurioje buvo ketvirtas vaikas. 1816-1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje gimnazijoje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu. 1828 09 01 Vilniaus Katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metų 05 27 universiteto Šv. Jonų bažnyčioje aukojo iškilmingas pirmąsias savo šv. Mišias. Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokyklos kapelionu. 1834-1840 m. – Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840-1842 m. – Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus svei­katai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845-­1850 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai. 1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos. Iki 1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkėlė į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Vysk. M. Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 m., kai lankydamasis Kupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti. Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nes bajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Iš girtuokliavimo uždarbiavo ir karčemų savininkai. Girtavimas buvo itin paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl vysk. M. Valančiaus propaguojama blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu. Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudė Michailas Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius. Kita kliūtis draugijoms organizuoti – carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė pats caras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti. Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti. Palaidotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedros Bazilikos kriptoje. Gimė 1801 02 28 Nasrėnuose, Kretingos r.

2014 05 29 Vilniuje mirė Leonas Laimutis Mačiūnas, gydytojas, mokslininkas, blaivybės propaguotojas. 1945 m. aukso medaliu baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1950 m. – Kauno VDU medicinos fakultetą. 1970 m. apgynė medicinos mokslų kandidato (dabar daktaro). 1988 m. – habilitacinę disertacijas. 1991 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis buvo Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio Respublikinės tarybos narys (1994-2004), tarybos pirmininkas (1997-2000). Jo pirmininkavimo metu 1998 m. įkurta Valančiukų globos ir ugdymo kolegija. Į ją įėjo krikščioniškų ir tautinių organizacijų atstovai. Palaidotas Vilniaus Liepynės kapinėse. Gimė 1928 07 17 Vainežerio k., Alytaus r.

1925 05 30 Pakapurnio k., Raseinių aps., gimė Petras Bartkus-Žadgaila. Į rezistencinę kovą įsitraukė 1941 m., buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos narys. Studijavo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, buvo Kęstučio apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas. 1947 m. gegužės 28 d. BDPS prezidiumo pirmininko nutarimu P. Bartkui-Žadgailai suteiktas laisvės kovotojo partizanų majoro laipsnis. 1947 m. lapkritį Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu jis organizavo naują – Prisikėlimo – apygardą, ji įkurta 1948 m. vasarą. Rašė eilėraščius, skelbė partizanų spaudoje Alkupėno slapyvardžiu. Dalyvavo 1949 m. vasario visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi. Žuvo 1949 08 13 Užpelkių miške, Radviliškio r. Po mirties P. Bartkui-Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. 1997 11 20 Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1998 05 19 – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (po mirties).

1945 05 30 Marijampolėie mirė Pranciškus Karevičius, arkivyskupas, profesorius, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas, paskutinis  Žemaičių vyskupijos vyskupas (1914-1926). Palaidotas Kauno Arkikatedros Bazilikos kriptoje. Gimė 1861 09 17 Giršinuose, Mosėdžio vlsč.

1845 05 31 Bukantėje, Plungės r., gimė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė, rašytoja. Mirė 1921 12 07 Marijampolėje.

1895 05 31 Valtūnuose, Žemaitkiemio vlsč., Ukmergės ap., gimė Feliksas Kapočius, kunigas, visuomenės veikėjas. 1911 m. baigęs Ukmergės gimnaziją, iki 1918 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Tais pačiais metais įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Šėtos parapiją. Nuo 1927 m. pradėjo eiti administratoriaus pareigas Žaliakalnio parapijoje, kur pastatė laikiną bažnytėlę ir ją pavadino Prisikėlimo bažnyčia. 1927-1944 m. – Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebonas. 1929 m. pradėjo bažnyčios statybą. Statybos reikalais 1937-­1938 m. važinėjo ir gyveno JAV. 1944 m. pakeltas Kauno arkivyskupijos Kapitulos kanauninku. Artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. 1946-1948 m. Vokietijoje ir Austrijoje buvo Popiežiaus misijos delegatu, 1949-1950 m. – lietuvių sielovados vyr. administratorius. 1950 m. pabaigoje persikėlė į JAV. Nuo 1953 m. Apaštalų Karalienės parapijos asistentas Ivankoje, IL. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Mirė 1971 07 12 Čikagoje, JAV. 2006 11 04 urna su kan. F. Kapočiaus palaikais palaidota Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos požemyje-kolumbariume.

1955 05 31 Ivdelio lageryje, Sverdlovsko sr., mirė Jonas Staškevičius, kunigas, politinis kalinys. Baigė Anykščių pradžios mokyklą, 1923-1927 m. – Anykščių vidurinę mokyklą, 1927-1928 m. mokėsi Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Mokyklose dalyvavo ateitininkų organizacijos veikloje. Turėdamas 5 klasių išsilavinimą, 1928 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją. Pasižymėjo ypač geru balsu, buvo tenoras ir seminarijos choro pažiba. 1935 03 10 Telšių vyskupas Justinas Staugaitis įšventino J. Staškevičių kunigu. 1935-1937 m. jis buvo vikaras Kruopiuose, 1937-1941 m. – Šilutės vikaras ir Šilutės gimnazijos kapelionas, kol vokiečių okupacinė valdžia jį ištrėmė iš okupuoto Klaipėdos krašto į Lietuvą. 1941-1942 m. tarnavo Telšių vyskupijos kurijoje sekretoriumi, 1942-­1943 m. buvo vikaras Lauko Sodoje. 1943-1948 m. – Akmenės klebonas. Kai 1944 m. besitraukiantys vokiečiai sugriovė Kruopių bažnyčią, jis pasirūpino, kad reguliarios pamaldos šioje parapijoje būtų tęsiamos Pakalniškių kaimo troboje. Po karo suremontavo apgadintą Akmenės bažnyčios bokštą. 1948 m. buvo Viekšnių klebonas ir Viekšnių dekanas. Nuo 1948 m. rudens iki 1949 m. pavasario buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, taip pat dėstė klierikams asketiką. Nors čia pajuto tikrąjį pašaukimą, tačiau dėl sovietinės valdžios spaudimo toliau dirbti nebegalėjo. Jis vėl grįžo į Viekšnius ir iki 1949 m. vasaros buvo Viekšnių klebonas ir dekanas. 1949-1950 m. buvo Žemaičių Kalvarijos klebonas. Dvejus metus liepos mėnesiais vedė didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, prie bažnyčios įrengė šulinį maldinin­kams. Už aktyvumą sulaukė sovietinės valdžios persekiojimo. Visose parapijose, kuriose kun. J. Staškevičiui teko tarnauti, jis paliko įtaigaus pamokslininko, dvasingo ir atsidavusio kunigo įspūdį, ypač daug dėmesio skyrė giedojimui ir vargonavimui apeigų metu. Rinko ir platino religinę muziką, pats vertė į lietuvių kalbą giesmes. 1950 10 18 areštuotas, melagingai įskundus ir apkaltinus jį ryšiais su partizaniniu pogrindžiu, kalintas Vilniuje. 1951 02 03 Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 10 metų laisvės atėmimo. 03 31 kun. J. Staškevičius išgabentas atlikti bausmės į Ivdelio lagerį prie Uralo. Ten gyveno Peršino kaime, dirbo sunkius miško ruošos darbus, bet blogėjant sveikatai perkeltas dirbti sandėlininku. Dėl tremties sąlygų nusilpus širdžiai, kasmet po kelis mėnesius praleisdavo ligoninėje, prieš mirtį buvo paralyžiuotas. Palaidotas Peršino kaimo kapinėse, ant balta tvorele aptverto kapo pastatytas baltas medinis kryžius. 1990 m. ekspedicija rado kapines panaikintas, kapas neišlikęs. Paminklai-kenotafai kun. J. Staškevičiui atminti pastatyti Žemaičių Kalvarijos ir Pakalniškių kaimo (Kruopių parapija) kapinėse. Staškevičių šeimos sodyboje Pavarėse (Anykščių r.) pastatytas stogastulpis kankiniui J. Staškevičiui su šv. Vincento skulptūriniu atvaizdu ir įrašais: Mylėkime, / brangūs / broliai, / Dievą, bet / mylėkime jį / savo / sąskaita, / savo rankų / darbu, / savo veido / prakaitu. / Šv. Vincentas ir A. A. Kun. / Jonas Staškevičius / 1910.XI.24 – Pavarėse / 1955.V.31 – Sibire / Pavarių šventumo / pažiba (autorius – medžio drožėjas Žilvinas Karkauskas, 2009). 1989 08 07 kun. J. Staškevičiaus baudžiamoji byla peržiūrėta ir nutraukta. 1991 09 18 jis reabilituotas, pripažinus neteisėtai represuotu. Kun. J. Staškevičius yra tarp 114 Lietuvos XX a. tikėjimo liudytojų, įrašytų į Bažnyčios Martirologą, Bažnyčios kankinys. Išleista Juozo Cipario biografinė knyga „Kan­kinys kunigas Jonas Staškevičius“ (2003), kurioje publikuoti dvasininko laiškai iš lagerio, rašyti artimiesiems ir bičiuliams Lietuvoje. Gimė 1910 11 24 Šeimyniškių k., Anykščių r.

Parinko Gediminas ADOMAITIS

„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 15–16 (2628–2629)