Prisiminkime 

Atmintis

1950 06 04 Čikagoje mirė Kazys Grinius. 1893 m. baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1914–1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. 1919 m. grįžo į Lietuvą. Buvo  Steigiamojo, I, II, III Seimų narys. VI ministrų kabineto (1920 06 19–1922 02 02) ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas (1926 06 07–­1926 12 17). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gimė 1866 12 17 Selemos Būdos k., Marijampolės ap.

2015 06 04 Vilniuje mirė Juozas Dringelis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas, politikas, LPS Varėnos rajono veikėjas. Balsavo už referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Gimė 1935 06 25 Pabaronės k., Varėnos r.

1900 06 06 Gelažinės k., Tavaravo vlsč., Marijampolės ap., gimė Vladas Ratkelis. 1925-1930 m. – Kauno ap. viešosios policijos Vilkijos nuovados pareigūnas. 1936 m. pasitraukė iš tarnybos. Atidarė savo parduotuvę. 1932–1940 m. – Šaulių sąjungos narys. Priklausė Babtų šaulių I rinktinei. Nuo 1938 m. – rinktinės būrio vado padėjėjas. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko sr. 1942 09 18 sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.

1910 06 11 Vainute, Šilutės r., gimė  Pranas Gustaitis, kunigas, Viešvėnų  klebonas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. 1946 08 28 nuteistas sušaudyti 1946 11 18  sušaudytas Vilniaus KGB rūsiuose. Slaptai užkasti palaikai buvo rasti Tuskulėnų dvaro parke, identifikuoti ir iškilmingai palaidoti Viešvėnų bažnyčios šventoriuje. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999, po mirties).

1940 06 15 ankstų rytą Ūtos pasienio baro viršininkas, vyr. policininkas Aleksandras Barauskas patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Valstybės siena su Baltarusija ėjo upeliu apie 100 m nuo pasienio būstinės. 3 val. 40 min. sovietinės kariuomenės galvažudžiai perėjo Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prisislinkę arčiau, metė dvi granatas. Viena jų sprogo po namo langu. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus šovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos visi pasitraukė į savo pozicijas. Taip prasidėjo sovietinė intervencija į Lietuvą. Ši beprasmė kruvina akcija buvo sukurta ,tikriausiai  tam, kad Lietuvai atmetus  Maskvos ultimatumą, ji būtų panaudota kaip „sienos incidentas“. Gimė Aleksandras Barauskas 1899 07 15 Krekenavos vlsč., Panevėžio ap. 

1890 06 17 Kunigiškiuose, dab. Kurklių seniūnija, Anykščių r., gimė Alfonsas Sklėrius-Šklėrys, Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, artilerijos pulkininkas, dailininkas .Broliai dailininkas tapytojas Kajetonas Sklėrius (1876–1932), mokslininkas inžinierius melioratorius Povilas Sklėrius (1898–1979 ), sesuo Emilija Sklėriūtė-Nakienė. 1912 m. baigė Liepojos (Latvija) komercinę mokyklą. 1912–1914 m. Maskvoje (Rusija) studijavo žemės tvarkymo ir matavimo institute. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mobilizuotas, 1914–­1915 m. Maskvoje baigė Michailo karo artilerijos mokyklą. Pirmajame pasauliniame kare kovojo kaip Rusijos imperijos kariuomenės artilerijos karininkas. 1918 m. grįžo į Lietuvą, besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo artilerijos daliniuose. Nuo 1920 m. – 7-osios baterijos vadas, kartu su Penktuoju pėstininkų pulku dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Pasižymėjo kovose su bermontininkais ties Radviliškiu ir Šiauliais, laimėjo mūšį ties Beržininkais prie Joniškio. Pasibaigus kovoms gyveno Kaune, tarnavo ten dislokuotuose daliniuose. 1927–1929 m. lankė Kauno meno mokyklą. Suruošė keletą savo tapybos parodų Kaune, Kėdai­niuose, Panevėžyje, dalyvavo fotoparodose. 1929–1935 m. – Antrojo artilerijos pulko vado padėjėjas Kėdainiuose, leitenantas. 1935–1940 m. – artilerijos pulko vadas Panevėžyje, pulkininkas. Nuo 1935 m. vadovavo ir Panevėžio skautams – vyčiams. Išrado fiktyvaus šaudymo aparatą, už kurį gavo vyriausybės piniginę premiją. Sovietams okupavus okupavus Lietuvą, 1940–­1941 m. – Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų pulko vadas. 1941 06 10 su kitais Lietuvos karininkais išsiųstas į Rusiją, o 06 28 Maskvoje areštuotas ir ištremtas į Sibirą, Lamos lagerį Užpoliarėje, netoli Norilsko. Mirė 1943 m. birželio viduryje Lamos lageryje nuo bado ir šalčio. Buvo palaidotas lagerio kapinėse tarp 42 ten mirusių Baltijos šalių karininkų. Apie 1990 m. tose kapinėse „Tremtinio“ klubo ir Lietuvos atsargos karininkų sąjungos iniciatyva pastatytas koplytstulpis, o jo palaikai atgabenti į Lietuvą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia brolio dailininko K. Sklėriaus.

1920 06 21 Dusuose, Papilės vlsč., Šiaulių ap., gimė Vincas Augustinavičius, buvęs Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) valdybos narys, trejus metus atstovavo  Australijai Pasaulio lietuvių seime, penkerius metus redagavo ALB savaitraštį „Mūsų pastogė“. Mirė 2009 03 26 Melburne, Australijoje.

1880 06 22 Kuodiškių k., Panemunio vlsč., Rokiškio apskr., gimė Vladas Mironas, Lietuvos visuomenės ir  politikos veikėjas, 1918 m.Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, mi­nistras pirmininkas XVIII ir XIX ministrų kabinetų, III Seimo narys, 1929–1938 m. – vyriausiasis kariuomenės kapelionas, 1911 m. „Aušros“ leidėjas, Lietuvių tautininkų sąjungos valdybos pirmininkas. 1947 m. ištremtas iš Lietuvos. 1953 02 17  mirė nukankintas Vladimiro kalėjime.  

1915 06 22 Leizine, Šveicarijoje, mirė Ramūnas (Romanas) Bytautas, lietuvių filosofas, psichologas ir publicistas. Derino materializmą su idealizmu, aiškinosi tautos esmės ir savimonės klausimus, nacijos formavimosi principus. Kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių filosofų. 1905–1912 m. Maskvos universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1905 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Po dvejų metų perėjo į Istorijos-filosofijos fakultetą, ten pajuto tikrąjį savo pašaukimą. Baigė 1912 m. aukso medaliu. Domėjosi kalbomis, politine ekonomija. R. Bytautas buvo paliktas Maskvos universiteto Filosofijos katedroje rengtis profesūrai, kartu dirbo mokytoju Maskvos gimnazijoje. Nuo 1906 m. dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos, nuo 1907 m. – Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų veikloje, su savo bičiuliu Stasiu Šilingu ir kitais pažangios lietuvių jaunuomenės atstovais jau 1910 m. buvo įkūręs žurnalą „Aušrinė“. Jame spausdino svarbiausius savo straipsnius. R. Bytautas rašė tai, kas rūpėjo to meto visuomenei, apie valstybingumo siekius, jų įgyvendinimo godas lietuvių tautoje, tautiškumo gaivinimo sąlygas ir galimybes. Susirgęs džiova gydėsi Druskininkuose, Italijoje, Šveicarijoje. Gimė 1886 08 21 Drobūkščiuose, Varnių vlsč.

1900 06 27 Butrimiškių k., Ūdrijos vlsč., Alytaus ap., gimė Petras Kanauka. 1921 m. baigė Karo mokyklą. Dirbo įvairiose karinėse struktūrose. Nuo 1928 03 21 – kavalerijos karininkų atsargoje. 1931–­1932 m. – pasienio policijos Šiaulių baro 5-ojo rajono (Žagarės) viršininkas. 1935–­1937 m. – pasienio policijos Seinų baro virš. pav. 1937–1938 m. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Technikos ir studijų skyriaus civilis tarnautojas. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje, Sverdlovsko sr. 1942 08 25 sušaudytas Sverdlovske.

1875 06 28 Ušnėnuose, Kelmės r., gimė Povilas Višinskis, rašytojas, lietuvių kultūros veikėjas, lietuvybės propaguotojas, literatūros kritikas, režisierius. Mirė 1906 04 23 Berlyne.

1860 06 29 Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos vlsč., gimė Emilija Pociūtė, daraktorė ir knygnešė. Rašto ją pramokė keliaujantys vienuoliai, kurie po 1863 m. sukilimo slapta mokė vaikus. 1878 m.ji buvo Žemaičių Kalvarijos klebono pakviesta į miestelį ir ėmė mokyti vaikus poterių, lietuviškai skaityti bei rašyti. Jos slaptoje mokykloje būdavo apie 50 mokinių. E. Pociūtė platino draudžiamą lietuvišką spaudą, daugiausia vasaros metu, nešiodama ją po apylinkės miestelius, o darbymečiais – per kaimus. Iki 1903 m. pas ją buvo 11 kratų, bet visos baigėsi laimingai. 1903 m. E. Pociūtę netikėtai žandarai užklupo su mokiniais ir lietuviškomis knygomis. Ją suėmė, bet už užstatą paleido. Byla buvo nutraukta 1904 m. grąžinus lietuvišką spaudą.  Nuo 1928 m. pradžios Ministerių kabinetas už nuopelnus Lietuvai E. Pociūtei iki gyvos galvos paskyrė pensiją po 50 litų per mėnesį. Mirė 1932 07 07 6 val. ryto, palaidota Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Į laidotuves, nors buvo pats dar­bymetis ir nešventa, susirinko veik pusė parapijos gyventojų. Visi norėjo pareikšti tai tautos didvyrei paskutinį sykį savo pagarbą. Ji buvo visą amžių dirbusi dėl jų gerovės, dėl visos tau­tos. 

1905 06 29 Jočiūnuose, Ramygalos vlsč., gimė Petras Tarabilda, dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, pedagogas. Mokėsi Troškūnų mokykloje, 1924–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje, grafikos studijoje, įgijo grafiko išsilavinimą. Nuo 1929 m. P. Tarabilda dirbo Kauno gimnazijose dailės mokytoju. 1937–1939 m. gilino žinias Paryžiaus dailės universitete, 1939–1946 m. dėstė dailę Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1944 m. įkūrė Ukmergės miesto muziejų, 1945–1946 m. buvo šio muziejaus direktorius ir įgaliotinis kultūros paminklų apsaugai Ukmergės apskrityje. P. Tarabilda 1935 m. buvo vienas iš Nikolajaus Rericho draugijos Lietuvoje įkūrėjų, šios draugijos valdybos narys. 1929 m. įvairiose Lietuvos vietose pagal keliolika jo projektų pastatyta daug puošnių kryžių, koplytėlių, skirtų Nepriklausomybės 10-mečiui įamžinti. Jis sukūrė daugiau nei 8 metrų aukščio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo Perlojoje (Varėnos r.) projektą (1931 m.). Šis kūrinys išliko per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Jis taip pat paruošė keletą medalių (Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto ordino medalis) projektų. P. Tarabilda buvo žinomas portretistas. 1937 m. bendras žmonos Domicėlės (1912 05 09–­1985 09 08) ir Petro Tarabildų darbas iliustruojant vadovėlius pasaulinėje parodoje Paryžiuje susilaukė apdovanojimo – aukso medalio. 1938 m. Paryžiuje jis pradėjo kurti didelį grafikos ciklą,  skirtą S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbiui įamžinti, Nuo 1928 m. P. Tarabilda dalyvavo dailės parodose. 1945 m. surengta pirmoji jo personalinė paroda Ukmergėje. Jo kūrinių įsigijo Vilniaus, Kauno ir Ukmergės muziejai. 1946 m. grįžęs į Kauną, 1946–1950 m. jis dėstė Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1949 m. buvo docentas. Už N. Rericho idėjų skleidimą ir atsisakymą stoti į komunistų partiją P. Tarabilda 1950 m. pašalintas iš dėstytojo pareigų kaip netinkantis dirbti sovietinėje mokykloje. Mirė 1977 03 05 Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šeimos kape.

1890 06 30 Kunigiškiuose, dab. Svėdasų sen., Anykščių r., gimė Alfonsas Sklėrius-Šklėrys, Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas, artilerijos pulkininkas, dailininkas, politinis kalinys. Mirė 1943 birželio viduryje Lamos lageryje, Krasnojarsko kr., nuo bado ir šalčio.

Parinko Gediminas  Adomaitis

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)