Prisiminkime

Atmintis 

1800 07 03 Šileliuose gimė Juozas Goštautas, tautinio išsivaduojamojo sąjūdžio veikėjas, 1830-1831 m. sukilimo dalyvis. Prisidėjo prie baudžiavos panaikinimo Lietuvoje. Mirė 1871 m.

1895 07 03 Rietave gimė Antanas Kalvaitis, Lietuvos diplomatas. Jo tėvas buvo vargonininkas į Rietavą atvykęs iš Pajevonio. 1907 m. išvyko į Italiją, mokėsi muzikos San Reme bei Florencijoje, vėliau studijavo ekonomiką Friburge ir Barselonoje, teisę De Paulo universitete Čikagoje. Grįžęs į  Kauną perėjo į diplomatinę tarnybą.

1926–1928 m. – Lietuvos konsulas Karaliaučiuje, 1928–1936 m. – konsulas Čikagoje. Čia 1932–1933 m. buvo vienas iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio į Lietuvą organizatorių ir rėmėjų. 1936–1938 m. dirbo užsienio reikalų ministerijoje Kaune ir konsulate Tilžėje, 1939–1940 m. – generaliniu konsulu Klaipėdoje, kur sunkiausiu Lietuvai metu gynė visų tėvynainių žmoniškuosius interesus – gelbėjo lietuvius, žydus, vokiečius nuo nacių režimo, išdavė gyvybės vizas Vokietijos žydų tautybės asmenims į Kauną. 1944 m. pasitraukęs į Austriją, per Vokietiją, 1949 m. vėl atvyko į Čikagą. Jo veiklą atspindi jam suteikti garbingi vardai: Susivienijimo Lietuvių Amerikoje garbės narys, Lietuvos Aeroklubo garbės narys. Mirė 1991 08 04  Čikagoje, JAV, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse.

1935 07 03 Skirsnemunėje, Jurbarko vlsč., gimė Vytautas Urbanavičius, vienas žymiausių Lietuvos archeologų, žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius, profesorius, habilituotas daktaras. Baigė Zarasų 1-ąją vidurinę mokyklą. 1959 m. – Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas. Mokėsi Maskvos Etnografijos institute, Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą. Nuo 1957 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, 1957–1959 m. – Istorijos ir etnografijos muziejaus restauratorius, 1959–­1965 m. – Restauracinių dirbtuvių vedėjas. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Pilypas Ruigys ir kt. 1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Petso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus Katedroje. 1994 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavo. Būdamas įsitikinęs, kad Vytauto Didžiojo palaikai yra Katedros požemiuose skyrė laiko juos surasti. Ieškodamas palyginamosios medžiagos norint atlikti spėjamų  Vytauto Didžiojo palaikų biologinę (DNR) ekspertizę, pageidavo atlikti papildomus tyrimus vadinamoje „XX amžiuje įrengtoje kriptoje“ (atrasta 1985 m. pradžioje) Vilniaus Katedroje. 2016 m. spalį atidarius kriptą ir atlikus tyrimus V. Urbonavičius rezultatus taip apibendrino: „Remdamasis išdėstyta medžiaga, faktais ir argumentais, tebesu linkęs manyti, kad ši kapavietė ir buvo skirta Vytautui Didžiajam, tačiau istorijos verpetai susisuko taip, kad minėtame kape vėliau buvo palaidotas kitas asmuo. Didžiojo kunigaikščio palaikus kol kas tebeslepia Vilniaus Katedros požemių skliautai“. Archeologinių tyrimų metu nustatė, kad mirusiųjų deginimas Lietuvoje buvo praktikuojamas iki XIV a. pabaigos, tačiau nebuvo visuotinis ir nevienodai paplitęs. Įdomi mokslininko iškelta hipotezė apie laidoseną vandenyje, ją patvirtina XIII–XV a. Obelių kapinyno tyrinėjimai. Už muopelnus 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 m. Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu, 2013 m. tapo Jurbarko r. Garbės piliečiu. Mirė 2024 01 22 Vilniuje, palaidotas 07 03 (savo gimtadienio dieną) Skirsnemunėje.

2000 07 04 Vilniuje mirė Liudas Dovydėnas, žurnalistas, rašytojas, vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų. Mokėsi Čedasų pradžios mokykloje, baigė tik tris jos skyrius. 1927 m. pašauktas atlikti karinę prievolę dirbo husarų pulko bibliotekininku. Nuo 1928 m. bendradarbiavo periodinėje spaudoje. 1938 m. Lietuvių rašytojų draugijos sekretorius. 1940 m. TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 08 25 išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Už tai naciai norėjo jį sušaudyti, tačiau užstojo kultūros visuomenė. Vokiečių okupacijos metais paskelbė rašinių apie to seimo užkulisius.1944 m. artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus. Arkliu pakinkytu vežimu keliavo per Suvalkiją, buvo priverstas kasti apkasus, pasimetė su šeima, patyrė karo siaubą. Vėliau su šeima susitiko, atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje.1949 m. persikėlė į JAV, apsigyveno Skrantone (Pensilvanijos valstija), ten sukūrė tėviškę primenančią sodybą. 1949-1951 m. dirbo žurnalistinį darbą, redagavo žurnalus „Lietuvio kelias“ ir „Nemunas“. Per du dešimtmečius artimai susidraugavo su krašto žmonėmis, jų gyvenimą aprašė daugelyje savo apsakymų ir novelių. 1998 m. kartu su žmona Elena grįžo į Lietuvą. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Gimė 1906 01 14 Trumpiškyje, Panemunio valsčiuje.

1895 07 05 Aukštoje Panemunėje, Kauno ap., gimė Antanas Pranaitis, pedagogas, finansininkas, Šaulių sąjungos narys, tau­ti­nin­kų partijos narys. 1941 06 14 suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko sr. Sušaudytas 1942 11 04. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.

1925 07 10 Kasčiūnų k., Merkinės vlsč., Alytaus ap., gimė Juozas Jakavonis,  1944-1946 m. ginkluoto pasipriešinimo dalyvis. Tėvų sodyboje iškastoje slėptuvėje-bunkeryje slapstėsi partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 12 08 NKVD suimtas su partizanų atsišaukimais. Nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties bausme. 1959 m. grįžo į Lietuvą. Karys savanoris (1998), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Komandoro kryžiaus (1998) ir kt. apdovanojimų kavalierius. 2019 m. Laisvės premijos laureatas. Mirė ???

1935 07 10 Salamiestyje, Kupiškio r., gimė Juozas Manelis, JAV gydytojas kardiochirurgas, medicinos daktaras, pulkininkas. Mirė 1986 01 18 Travis, Kalifornijos valstija, palaidotas Arlingtono kapinėse.

1890 07 11 Piliakalniuose, Jonavos r., gimė Petras Vaičiūnas, lietuvių poetas, dramaturgas ir vertėjas. 1907 m. baigęs Ukmergės keturmetę mokyklą, 1914–1918 m. gyveno Petrograde, studijavo psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose. Dramaturginis debiutas įvyko 1916 03 06 teatre „Krivoje zerkalo“, kur labdaringame vakare buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė – „Pražydo nuvytusios gėlės“. 1920 m. grįžo į Lietuvą. 1920–­1923 m. – Dramos vaidyklos, Valstybės dramos teatro direkcijos narys.  1930–­1935 m. – Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretorius. 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. – Valstybės teatro repertuaro komisijos narys. Nuo 1941 m. dirbo LMA bibliotekoje Vilniuje, kurį laiką buvo jos direktorius. Po II Pasaulinio karo Rašytojų sąjungos valdybos narys, dirbo LMA bibliotekoje. Mirė 1959 06 07 Vilniuje.

1925 07 12 Matarų k., Bubelių vlsč., Šakių ap., savo ūkyje mirė Juozas Stanaitis, Lietuvos ka­riuo­menės vadas (1922 02 11–1923 06 06), generolas leitenantas (1922 08 02). Tarnavo Rusijos kariuomenėje, baigė Orenburgo karininkų mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą, 04 21 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir nuo 04 01 paskirtas Ypatingųjų reikalų generolu (karininku) prie vyriausiojo kariuomenės vado, 05 10 kartu pradėjo laikinai eiti Generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo pareigas. 1921 05 29 paskirtas III pėstininkų divizijos vadu. 1922 02 11 einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis paskyrė J. Stanaitį kariuomenės vadu. Kariuomenės vadas taikos metu buvo pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau kariniais reikalais kariuomenės vadui buvo pavaldžios visos Respublikos ginkluotųjų pajėgų rūšys. Generolas daug nuveikė 1923 m. prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Generolas gerai išmanė Lietuvos istoriją, reikalavo, kad ją žinotų ir kareiviai, o ypač karininkai. Reikalauta karius auklėti tautinio patriotizmo dvasia. Atvykęs į karinius dalinius, dažnai į karius kreipdavosi žodžiais: „Kary, mylėk Tėvynę – šventą Lietuvą“. Generolas buvo giliai tikintis žmogus. Pašlijus sveikatai 1923 06 07 jis parašė prašymą atleisti iš einamų pareigų ir 1923 12 31 išleistas į atsargą. Tą pačią dieną Lietuvos Prezidentas už ištikimą tarnybą ir uolų darbą Lietuvos kariuomenėje pareiškė padėką ir apdovanojo J. Stanaitį II rūšies I laipsnio Vyčio kryžiumi, palikta teisė dėvėti karinę uniformą. Iškilmingai, kariškai palaidotas Slabadų kapinėse. Kai 1936 03 30 staiga mirė generolo brolis inž. Pranas Stanaitis, Pašto valdybos direktorius, Slabadų kapinaitėse buvo išmūryta kripta, kurioje cinkuotuose karstuose amžintąjį poilsį rado abiejų brolių palaikai. Gen. J. Stanaičio 130 m. gimimo ir 70 m. mirties proga, giminaičio Gedimino Almonaičio pastangų dėka atnaujinta palaidojimo vieta, Slabaduose vyko iškilmingas šių datų paminėjimas. Gimė J. Stanaitis 1865 08 13 ten pat. Tai pirmasis miręs Lietuvos kariuomenės generolas.

1965 07 12 Ročesteryje, Niujorko valstijoje, JAV, mirė Pranas Saladžius, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, 1935–1940 m. – Lietuvos Šaulių sąjungos vadas. 1940 07 18 kartu su kitais aukštais Lietuvos karininkais  buvo suimtas, išvežtas į Utenos kalėjimą, laikytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1941 m. birželio, iš ten išlaisvintas prasidėjus vokiečių okupacijai. Palaidotas Ročesterio kapinėse. Gimė 1893 02 27 Vyžuonose.

1970 07 12 Ščiuryje, Molėtų r., mirė Jurgis Lebedys, Lietuvos literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų. 1937 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1937–1940 m. – Utenos gimnazijos mokytojas, 1940–­1941 m. – Skuodo gimnazijos direktorius. Antrojo pasaulinio karo metu naciams okupavus Lietuvą suimtas, kalintas Kretingoje ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. 1941 m. pabaigoje paleistas. 1942–1944 m. mokytojavo Utenos gimnazijoje, 1944–1946 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1946–­1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto bendradarbis. Nuo 1946 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, 1953–1954 m. ir 1967–1970 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėjas. Filologijos mokslų daktaras (1966), profesorius (1968).  Gimė 1913 01 25  Devynduoniuose, Kėdainių r. Palaidotas tėviškėje.

2015 07 12 Vilniuje mirė Vincas Urbutis, kalbininkas, kalbos gynėjas, istorikas, lituanistikos profesorius, habilituotas mokslų daktaras. Palaidotas Židikų kapinėse. Gimė 1929 02 26 Petraičių k., Mažeikių r. 

1810 07 14 Rubikiuose, prie Sedos, gimė Tadas Juzumas, katalikų kunigas, raštijos darbuotojas. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje ir Vilniaus dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos kandidato laipsniu. Buvo Varnių kunigų seminarijos bažnytinės istorijos, lotynų kalbos bei moralinės teologijos profesorius. Mirė 1851 06 14 Varniuose. Palaidotas senosiose Varnių kapinėse.

1940 07 14 Džiuginėnuose, prie Telšių, mirė Juzefas Perkovskis, Žemaitijos kraštotyrininkas. Mokėsi Varšuvoje, atostogas praleisdavo Žemaitijoje. Baigęs Varšuvos meno mokyklą, grįžo į Žemaitiją. Ją išvaikščiojo skersai ir išilgai, liaudies meno turtų ieškodamas. Telšių muziejuje išliko jo archyvas ir nespausdintas didesnis darbas apie liaudies meną. Gimė J. Perkovskis 1896 m. Varšuvoje, lenkų gydytojo ir Žemaičių bajoraitės Gurskaitės šeimoje.

1860  07 16 Katilių k., Šakių ap., gimė Pranas Puskunigis, pedagogas, vienas žymiausių tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtojų. Mirė 1946 11 27 Skriaudžiuose.

1885 07 16 Šaravų dvare, Kėdainių ap., gausioje smulkaus bajoro šeimoje, gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, mokslininkė, profesionaliosios egiptologijos pradininkė Lietuvoje. 1900 m. baigė mergaičių gimnaziją. Visą gyvenimą paskyrė tyrinėti Egipto istorinį palikimą. Egiptologija susidomėjo studijuodama Maskvoje pas garsų rusų orientalistą Borisą Turajevą (1868–1920). Keletą kartų (1910, 1924, 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte, kasinėjo Gizoje. Dalyvavo žymaus amerikiečių egiptologo Dž. Raisnerio atliktuose kasinėjimuose, iš kurių parsivežė nemažai eksponatų savo kolekcijai. Lankėsi pasauliniuose orientalistų kongresuose. 1922–1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentė. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas, paskaitose studentus supažindino su meno bei raštijos paminklais.1932 m. išleido žodynėlį „Egipto hieroglifai“. Jame paaiškinta simbolinė bei fonetinė svarbiausių hieroglifų reikšmė. Išvertė keletą himnų, apysaką. Parašė ir 1936 m. išleido Egipto istorijos vadovėlį. Didžioji dalis surinktos kolekcijos saugoma Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune. Mirė 1941 05 08 Vilniuje.

1890 07 16 Sprangučio k., Anykščių r., gimė Juozas Karosas, lietuvių kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas. Mirė 1981 06 06 Vilniuje.

1865 07 18  Gardine gimė Andrius Zarinas, Lietuvos karo veikėjas, teisininkas. Generolas (1926). Nuo 1882 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, 1884 m. baigė Konstantino 2 karo mokyklą Kijeve, 1892 m. – Aleksandro teisės karo akademiją Maskvoje. Tarnavo Minsko karo apygardos teismo valstybės gynėju. Paleistas iš kariuomenės gyveno dvare prie Gardino. 1918–1919 m. – Baltarusijos teisingumo ministerijos Gardino apygardos teismo pirmininkas. 1919 m. persikėlęs į Kauną savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Juridinio skyriaus karininku ypatingiems reikalams, nuo 07 30 kartu ėjo Armijos teismo (nuo 1922 m. – Kariuomenės teismas) tardytojo pareigas, 1920–1922 m. – tardytojas. 1922–1926 m. – Kariuomenės teismo tardytojas svarbioms ūkio byloms. 1926 m. paleistas į atsargą. Dirbo advokatu. Mirties data ir palaidojimo vieta nežinoma.

1905 07 20 Pakruojyje gimė Stasys Ušinskas, Lietuvos dailininkas-vitražistas, scenografas, pedagogas, Lietuvos vitražo tėvas, profesorius (1946). Po 1929 m. Kauno meno mokyklos mokinių streiko pašalintas iš meno mokyklos. Netrukus, paskatintas J. Vienožinskio ir J. Mikėno išvyko studijuoti į Paryžių. 1929–1931 m. mokėsi Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje 1931 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1974 06 14  Kaune, palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

1880 07 21 Šimpeliškių k., Biržų apskr., gimė Jonas Yčas, pedagogas, Lietuvos švietimo sistemos kūrėjas, I (Augustino Voldemaro) ministrų kabinete – švietimo ministras, Lietuvos universiteto profesorius. Mirė 1931 12 17 Kaune.

1900 07 22 gimė  Mykolas Slyvauskas, nuo 1918 11 17 – Lietuvos kariuomenės savanoris, vienas iš dešimties iškėlusių Lietuvos Trispalvę Gedimino pilies bokšte 1919 01 01. Vilniaus komendantūros kareivis. 1921 m. baigė Karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. 1940 09 28  iš karo tarnybos atleistas. 1945 m. suimtas, kalėjo Vorkutoje. 1990 m. reabilituotas. Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais. Nuo 1960 m. gyveno Palangoje. Ten 1983 12 30 mirė ir palaidotas.

1970 07 23 Vilniuje mirė Petras Biržys (Pupų Dėdė), lietuvių literatas, aktorius mėgėjas. Gimė 1896 12 22 Liudiškiuose, Anykščių r. 1940 m. plačiai skambėjo jo sukurta dainelė: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

1890 07 25 Vyžuonose, Utenos apskr., gimė Ignas Musteikis, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. 1915 m. baigė Peterburgo karo mokyklą, tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. gruodį grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo bataliono, pulko, divizijos vadas. 1924 m. išėjo į atsargą, 1927 m. grįžo į kariuomenę. XIV (A. Voldemaro) ir XV (J. Tūbelio) ministrų kabinetuose buvo vidaus reikalų ministras, kartu ėjęs ir ypatingų reikalų karininko prie Respublikos Prezidento pareigas. 1929 m. gavo pulkininko laipsnį, 1939 m. išėjo į pensiją. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Mirė 1960 02 05  Klivlende, JAV.

1930 07 24 Židikuose mirė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja. Gimė 1877 03 08 Medingėnuose, Plungės r.

2000 07 26 Romoje mirė Antanas Liuima, kunigas, Lietuvos katalikų teologas, jėzuitas, teologijos daktaras, pirmasis lietuvis profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, ilgametis  Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininkas, LKMA akademikas, pirmasis Utenos miesto Garbės pilietis. Gimė 1910 01 28 Ažudvarių k., Utenos apskr.

1810 07 27 Gedminaičiuose, netoli Švėkšnos gimė grafas Jurgis I Konstantinas Pliateris, literatūros istorikas, lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjas, visuomenės veikėjas. Tėvai – Jurgis Pliateris (1780–1825) ir kunigaikštytė Karolina Giedraitytė (1770–­1820). Mirė 1836 02 15 Raseiniuose. Palaidotas Švėkšnoje.

1960 07 29 Vilniuje mirė Justinas Vienožinskis, Lietuvos dailininkas tapytojas, dailėtyrininkas. Justinas Vienožinskis. XIX a. antroje pusėje šeimos pavardė pasikeitė iš Vienažindžių į Vienožinskius. Justinas buvo šeštas vaikas šeimoje. Berniuko krikšto tėvais tapo: Konstancija Mykolo fon Romerio žmona, profesoriaus Mykolo Romerio motina bei bajoras Vincentas Ruceckis. Justino vaikystė ir jaunystė prabėgo Dačiūnuose, kur vėliau nutapyta didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis (tėviškės ir jos apylinkių peizažai, tėvų ir artimųjų portretai). Lankė Obelių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, kur atsiskleidė meniniai gabumai. 1902–1905 m. mokėsi Maskvoje, tuo pat metu lankydamas tapybos studiją. 1905 m. grįžo į Lietuvą, įsitraukė į revoliucinę veiklą, kalintas. 1908 m. išvyko į Krokuvos dailės akademiją studijuoti tapybos, gilino žinias kituose Europos meno centruose. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno gimtinėje. Paskelbus nepriklausomybę dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. 1920 m. rudenį parengė projektą dėl piešimo kursų steigimo. Jie po dvejų metų buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą, kurios direktoriumi ir tapo J. Vienožinskis. Dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikloje. 1935–1936 m. pir­mi­nin­kavo Lietuvos dailės sąjungai. 1940–­1946 m. dirbo dėstytoju Vilniaus dailės institute, profesorius (1946). 1952–1956 m. – LSSR dailės muziejaus bendradarbis. Mokiniai: Robertas Antinis, Juozas Bagdonas, Vytautas Ignas, Juozas Mikėnas, Napoleonas Petrulis, Augustinas Savickas, Liudvikas Strolis, Veronika Šleivytė, Arbit Blatas ir kt. 1928 m. Kaune, 1961 m., 1986 m. Vilniuje surengtos personalinės kūrybos parodos. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 2011 m. išleistas J. Vienožinskiui skirtas pašto ženklas. Gimė 1886 06 29 Mataučiznoje, Rokiškio valsčiuje.

1995 07 29 Vilniuje tragiškai žuvo Vaidotas Daunys, poetas, literatūros kritikas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas, eseistas, vertėjas, visuomenininkas  Nuo 1965 iki 1972 mokėsi Kauno II vidurinėje mokykloje (Maironio gimnazija), vėliau – Rumšiškių vidurinėje mokykloje (Kaišiadorių r.). 1981 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1981–1987 m. – žurnalo „Pergalė“ redakcijos skyriaus redaktorius, 1987–1988 m. – žurnalo „Žvaigždutė“ vyriausiasis redaktorius, 1988–1995 m. – žurnalo „Krantai“ vienas kūrėjų ir vyriausiasis redaktorius. 1985–1989 m. redagavo jaunųjų kultūros almanachą „Veidai“. Regnum fondo įkūrėjas. Nuo 1991 m. leido almanachą „Regnum“. 1994–1995 m. – atgaivinto žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Tragiškai žuvo oro balionų varžybose. Lemtingas incidentas įvyko oro balioną valdant jo porininkui Rimvydui Maciulevičiui. palaidotas Rumšiškėse. Gimė 1958 01 02 Rokiškyje. 

Parinko Gediminas ADOMAITIS

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639)