Prūsijos svarba Europos istorijos kontekste
Istorijos vingiai
Ruslanas Baranauskas
2025-ieji paskelbti Prūsijos regiono paveldo metais ir Mažojoje Lietuvoje, Užnemunėje, su Karaliaučiaus kraštu besiribojančiuose rajonuose bei Klaipėdos krašte ta proga organizuoti įvairūs renginiai.
Sostinei tai turbūt neaktualu, nes vyksta kova dėl ministerijų ir kultūrai skirtų pinigų išsidalinimo. Ar dar verta priminti, kad Klaipėdos sukilimo data – Sausio 15-oji – nepripažinta kaip valstybine šventė?
Prūsija jau Ordino kronikose viduramžių metraščiuose pristatyta kaip miškais apaugęs su savitais laidojimo papročiais, karine hegemonija išsiskiriantis kraštas.
Jos gyventojai garbino savo dievus visiškai ignoruodami supratimą, kad yra paskutinieji pagonys Europoje ir netgi po Žemaitijos krikšto 1413 metais nesiruošė atsikratyti žalčių, vaidilučių ir Patrimpo, Pikulio stabų. Apie tai net savotiškai tarsi su pasigėrėjimu rašė protestantizmo išpažintojai kultūros veikėjai Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapalionis, teigdami, esą kokie kietakakčiai yra prūsai ir kaip jie vertina protėvių tikėjimą.
Bet nereikia pamiršti, kad prūsai kaip gentis buvo naikinama fiziškai iki paskutinio kūdikio dar nuo XIII amžiaus pradžios ir čia krikščionybė skverbėsi su krauju ir kalaviju ne tik religinėmis apeigomis.
1248-1249 metais buvo pirmasis prūsų sukilimas prieš Ordino misionierius, po Herkaus Manto sukilimo prūsų didikai sembai, natangai, bartai, koltai buvo išžudyti, o link Priegliaus upės, Memelio kurdinosi vokiečių kolonistai, prisidengdami Prūsijos senuoju pavadinimu, 1525 metais sukūrę Prūsijos hercogystę su kancleriu Albertu Hohencolernu priešakyje.
XVII-XVIII amžiuje Prūsiją siaubė gaisrai, karai, maras po kurio visiškai ištuštėjo kaimai.
Atskiros diskusijos vertas faktas, kad Prūsijos kaimuose buvo įvesti turkų mokesčiai ir duoklės iš valstiečių. Apie tai straipsnį monografijai „Viešvilė“ parašė istorikas muzieji
ninkas Dainius Elertas. Netgi Turkijos ambasados atstovai skambino į Lietuvos Istorijos institutą, rekomenduodami atvykti susipažinti su Osmanų imperijos laikotarpio dokumentais, kurie paliečia ir didžiausią teritoriniu atžvilgiu Europos monarchiją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Tačiau humanitarų noras pamatyti daugiau, negu iš savo varpinės, yra menkas, gal išskyrus Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkus. Sakyčiau, nesusipratimas ir apsileidimas yra per šitiek Nepriklausomos Lietuvos egzistavimo metų juridiškai neįsteigti Visuotinės istorijos tyrimų padalinio sujungiant istorikus. Nesuprantu tokio provincialaus požiūrio į Lietuvos istoriją, ištrinant ją iš bendro Europos civilizacijos vystymosi ir raidos konteksto.
Užnemunėje Prūsijos valstybingumas buvo su vokiškos ir austriškos tvarkos principais, daug ką nusikopijuojant nuo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto. 1807 metais anksčiausiai Europoje panaikinta baudžiava, įvestas civilinis kodeksas. Iš Varšuvos sukurta atskira kunigaikštystė, kuri talkino prancūzų legionui kaunantis prieš carinės Rusijos kariuomenę. Į rekrūtus imti vyrai nuo Šakių, Marijampolės, Vilkaviškio valsčių, pasienio gubernijų.
Po Antrojo pasaulinio karo pagal Potsdamo konferencijos nutarimą Karaliaučiaus sritis atiteko Rusijai. Bet ne visam laikui, tačiau Rusijos agresoriai net neketina leistis į kalbas apie istorinio teisingumo atkūrimą. Liūdina ten esanti padėtis su lietuvišku švietimu ir paveldu.
„XXI amžius“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 47–48 (2660–2661)