Restauruotas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios fasadas atgavo baroko spalvas

Vilniaus baroko perlo – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios – pagrindinio fasado tvarkybos darbai vyko 2022–2023 metais. Dabar jau galima grožėtis restauruotais bokštais ir centrine fasado dalimi. Atlikus polichrominius tyrimus (autorius – Vytautas Raila), buvo nustatyti trys pirminiai baroko laikotarpio dažymo sprendiniai. Pirmo ir trečio baroko laikotarpio dažymo sprendiniai panašūs – fasadų plokštumos baltos, o reljefiniai paviršiai – pilki, šviesiai pilki. Antro etapo sprendinys pasižymi baltos spalvos plokštumomis ir šviesios natūralios umbros spalvos reljefiniais paviršiais. Tačiau pirminio dažymo buvo aptikti tik menki likučiai, kurių nepakako siekiant rekonstruoti fasadų dažymo visumą. Dėl šios priežasties buvo atkurtas antras baroko laikotarpio dažymo sprendimas. Mūsų dienas buvo pasiekęs ketvirtas polichrominio dekoro etapas (fasadų plokštumos dažytos ryškia geltona ochra, o reljefinis dekoras – balkšvas). Tačiau tai būdinga klasicizmo laikotarpiui. Restauruojant buvo atkurtos baroko spalvos. 

Taip pat restauruoti kryžiai, bokštų šalmai, jų konstrukcijos, atkurtas auksavimas. Pakeisti visi apskardinimai. Remiantis istorinėmis žiniomis, bažnyčia buvo dengta švino danga, tad rengiant projektą buvo nuspręsta naudoti cinko skardos dangą, kadangi ji vizualiai artimiausia švino dangai. Atliekant tvarkybos darbus buvo restauruoti visi fasado architektūriniai elementai. Pakeisti langai, dalies jų atkurtas istorinis dalinimas. Pagamintos naujos maumedžio medienos žaliuzės. Atliekant polichrominius tyrimus, fasado centrinėje dalyje ties įrašu: „Regina Pacis funda nos irt pace“ („Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“) buvo aptikta pirminė šio įrašo versija. Ji buvo atidengta, konservuota ir restauruota. Bokštų viršutinėse dalyse atidengtos buvusios angos. Atnaujinta žaibosauga. Itin prastos būklės fasade esančias skulptūras restauravo lenkų restauratoriai. 

Projekte buvo numatyta restauruoti ant kairiojo bokšto esančius laikrodžių ciferblatus, tačiau juos nuėmus paaiškėjo, kad po jais yra išlikę pirminiai barokiniai laikrodžių ciferblatai, buvę itin turtingos išraiškos, dekoruoti medžio raižiniais (imituojant augalinius motyvus), polichromuoti. Ateityje planuojama juos atidengti ir atkurti.

Projekto vadovas: Ramūnas Buitkus, architektai Aurimas Širvys, Rimantė Karaliūnaitė. Konstruktoriai: Rasa Survilaitė-Stanulienė, Sigita Černiavska, Jakovas Mendelevičius. 

Iš istorijos 

Vieną žymiausių Vilniuje baroko laikotarpio šventovių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią – 1668 metais Antakalnyje pradėjo statyti turtingas XVII amžiaus feodalas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682). Šventovė iškilo kaip padėka Dievui už laimingą išsigelbėjimą karo su Maskva metu. Pamaldųjį karvedį primena presbiterijoje kabantys paveikslai: paties fundatoriaus portretas, tariamos Pacų giminaitės šv. Marijos Magdalenos de Paci atvaizdas, taip pat Paco, krikščionių karių dangiškojo globėjo šv. Mykolo Arkangelo paveikslas. Drobėje tapytas Nukryžiuotasis priklausė Pacui, šį paveikslą etmonas veždavosi į karo žygius. 

Bažnyčia (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27300) yra lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, trinavė, su kupolu kryžmoje. Aikštė priešais bažnyčią, kadaise buvusi miestiečių susirinkimo vieta, šiandien vadinama Jono Pauliaus II aikšte.

Bažnyčios statybai buvo parinkta simbolinė vieta, kurioje pagonybės laikais stovėjusi meilės deivės Mildos šventykla, įkurta nelaimingiems įsimylėjėliams Skaistutei ir Dainiui atminti. Krikščionybės metais šioje vietoje dabartiniame sostinės Antakalnyje stovėjo medinė bažnytėlė, kuri kelis kartus degė, tačiau buvo atstatinėjama. 1638 m. prie šios bažnyčios įsikūrė Laterano kanauninkų vienuoliai. 

Mūrinė bažnyčia pastatyta pagal Jano Zaoro, Krokuvos architekto, projektą. Bažnyčią užbaigė statyti architektas Džambatista Fredianis (Giambattista Frediani). Statybinės medžiagos, marmuras, gipsas buvo gabenami iš užsienio, atskiros statybinės detalės taip pat buvo užsakomos svetur. Dar nebaigus statybų imtasi dekoravimo darbų. 

Įdomu, kad skulptūros pirmiausiai buvo nulipdomos iš molio ir išdeginamos. Joms degti prie bažnyčios buvo pastatyta speciali krosnis. Tolimesniame statybos procese naudotas gipsas bei pienas. Skulptūros buvo dažomos dažais, kurių gamybai vartota daug sėmenų aliejaus. Tai leidžia manyti, kad jos buvo polichromuotos. Skulptūrų atributai, karūnos, sparnai buvo gaminami iš vario ir skardos, paauksuoti ir pasidabruoti. Juos kūrė Vilniaus laikrodininkas Aleksandras Helmanas, auksakalys, skardininkas ir kiti amatininkai.

Ant fasado ir apsidės buvusios skulptūros neišliko, manoma, kad tai padarė vėlesni skulptoriai. Bažnyčios dekoravimui iš užsienio buvo pasikviesti skulptoriai italai  Džovanis Pjetras Pertis (Giovanni Pietro Perti) ir Džovanis Gali (Giovanni Gali), bažnyčios eksterjere sukūrę portalo stiuko lipdinius, tačiau pagrindiniu jų darbu buvo bažnyčios interjero dekoravimas stiuko lipdiniais.  1804 metais bažnyčią restauravo G. Beretti ir N. Piano, buvo sutvarkyti stogai, bažnyčia perdažyta, restauruotas interjeras, tačiau dėl lėšų stygiaus parduotas Didysis altorius, šiuo metu esantis Lenkijoje, Bačkų miestelio bažnyčioje. Vietoje jo pastatytas Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, prie jo –  Kazimiero Jelskio sukurtos didelės keturių pranašų skulptūros. Senieji maži vargonai pakeisti naujais, presbiterijoje sudėtos juodo ir balto marmuro grindys.

Kultūros paveldo departamento informacija
Enrikos Trofimovienės (KPD) nuotrauka

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)