Rugpjūčio mėnesį prisiminkime

Atmintis 

1920 08 01 Vencloviškių k., Čekiškės vls., Kauno aps., gimė Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas. Žuvo 1951 02 02  Endrikių k. apylinkėse, Šakių r.

1930 08 01 Matiešionyse, Nemajūnų vlsč., netoli Birštono, gimė ir užaugo Jonas Kazlauskas, įžymus mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius, lietuvių kalbininkas.

Vienas žymiausių XX a. baltistų, hum. filol. habil. m. dr. 1968, istorinės gramatikos ir baltų filologijos tyrinėtojas. Mokėsi Dzingeliškių pradinėje ir Nemajūnų septynmetėje mokykloje, aukso medaliu baigė Prienų gimnaziją. 1949-1954 m. J. Kaz­lauskas Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1958-1970 m. dirbo universiteto dėstytoju, nuo 1962 m. – docentu. 1968 m. apsigynė  filologijos mokslų daktaro laipsnį. 1968-1970 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1965 m. J. Kaz­lausko  pastangomis įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965-1970 m. buvo atsakingasis redaktorius), pelnė tarptautinį pripažinimą. J. Kazlausko iniciatyva Vilniuje 1964 ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje. Buvo faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo baltų kalbų istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. 1970 m. J. Kazlauskas buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Deja, 1970 10 08 apie 13 val. profesorius dingo. Tikriausiai KGB nužudyto J. Kazlausko kūnas surastas Neryje prie Vingio parko 1970 11 17. Laidotuvės vyko 1970 11 20 Saulės kapinėse Vilniuje. Lietuvos atgimimo metais iškelta ir įgyvendinta idėja atstatyti J. Kazlausko tėviškę. Rugpjūčio 1-ąją Matiešionyse, gimtajame profesoriaus kieme, susirinkę žmonės nusilenkia ne tik šiam iškiliam kraštiečiui, šviesiam jo atminimui, bet ir lietuvių kalbai.

1830 08 03 Tilžėje (dabar Sovetskas) mirė  Gotlibas Hasenšteinas, lietuvių filologas padėjęs Liudvikui Rėzai ruošti 1816 m. Bib­lijos leidimą. Gimė 1786 m. Būdviečiuose, Mažojoje Lietuvoje.

1905 08 04 Stoškų k., Žvirgždaičių vlsč., Šakių aps., gimė Vaclovas Balsys. Kunigu įšventintas 1928 08 15. Buvo Kudirkos Naumiesčio vikaras, 1935–1936 m. – Kauno kalėjimo kapelionas, vėliau  – Lankeliškių klebonas. 1941 06 22 apie 10 val. kun. V. Balsys drauge su kunigais Petrika ir Dabrila buvo raudonųjų žvėriškai kankinti ir nužudyti. Jų kūnai subadyti ir sužaloti, kaktose ir krūtinėse rasta išdeginti kryžiai. 2000 m. įrašytas į Lietuvos naujųjų kankinių martirologą.

1985 08 05 Baltimorėje, JAV mirė Juozas Žilevičius, vienas iški­liau­sių žemaičių mu­zikų, vargonininkas, kompozitorius. Jis yra pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatorius. J. Žilevičiaus muzikinio gyvenimo pradžia glaudžiai susijusi su Rietavo ir Plungės kunigaikščių Oginskių orkestrų mokyklomis bei jų auklėtiniais. Pradžios mokyklą baigė Tveruose. Jo mama tarnavo Rietavo dvare, tai būsimasis muzikas augo kunigaikščių rūmų aplinkoje. Savo biografijoje jis yra rašęs, kad mokytis muzikos pradėjo turėdamas septynerius metus. Iš pradžių – Rietavo orkestro mokykloje. 1904 m., kai eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Palangos progimnazijoje, su mama persikėlė gyventi į Plungę. J. Žilevičiui atvykus į šį Žemaitijos miestą, kunigaikščių Oginskių įkurta muzikos mokykla jau buvo uždaryta, tačiau muzikinis gyvenimas mieste buvo gana gyvas – tuo laiku veikė kamerinės muzikos būrelis, kuriame grojo vadinamieji „oginskiukai“ – buvę Oginskio rūmų orkestro mokyklos auklėtiniai. Į šį orkestrą greitai įsijungė ir J. Žilevičius. Jis kartu su orkestru koncertuodavo ir Plungėje vykusiuose pirmuosiuose lietuviškuose vakaruose – skambindavo fortepijonu. Orkestre grojo ir Jonas Petkūnas, Napoleonas Sasnauskas, pianinu skambindavo jo žmona. Tuo laiku šis būrelis surengė nemažai labdaros vakarų, kuriuose atlikdavo J. Naujalio, M. Petrausko, Č. Sasnausko ir daugelio kitų iškilių kompozitorių kūrinius. Plungėje J. Žilevičius mokėsi privačiai – pas vargonininką N. Sasnauską groti vargonais, o pas Kotauską – muzikos teorijos dalykų. Turėdamas 14 metų jau stebindavo savo muzikiniais sugebėjimais. Būdamas 17 metų J. Žilevičius Plungėje pradėjo dirbti vargonininku ir šias pareigas ėjo iki 1914 m. Tuo laiku jis su motina gyveno netoli bažnyčios buvusioje špitolėje. 1908-1909 m. J. Žilevičius Plungėje bendravo su čia pas savo sužadėtinę S. Kymantaitę atvykstančiu dailininku ir kompozitoriumi M. K. Čiurlioniu. Svečias apsigyvendavo klebonijoje ir nemažai laiko praleisdavo kartu su J. Žilevičiumi. M. K. Čiurlionis jaunąjį vargonininką paskatino ir tolimesnėms muzikos studijoms. Didelę įtaką J. Žilevičiui padarė ir Peterburgo universiteto profesorius, Žemaitijos etnografijos tyrinėtojas E. Volteris. Jis buvo atvykęs į Plungę ir gyveno pas J. Žilevičių. Jo paragintas J. Žilevičius ėmė užrašinėti senąsias Plungės krašto dainas. Surinkęs jas siųsdavo profesoriui į Peterburgą. Dirbdamas vargonininku J. Žilevičius vadovavo ir Plungės chorui, kurio repertuare daugiausia būdavo lietuviškos dainos. Kolektyvas koncertuodavo Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje, kitose Žemaitijos vietose, o per koncertus surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdarai. Prasidėjus I pasauliniam karui, J. Žilevičius atsidūrė Peterburge, kur jį ėmėsi globoti Č. Sasnauskas, su kuriuo J. Žilevičius susirašinėjo gyvendamas Plungėje. 1915-1918 m. J. Žilevičius dirbo Peterburgo Kotrynos berniukų gimnazijos mokytoju (chorvedžiu). Čia pasirengė egzaminams į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją, kurioje nuo 1915 m. jis studijavo vargonų klasėje, vėliau – kompozicijos teorijos klasėje. Po to dar mokėsi Peterburgo Archeologijos ir Meno istorijos institutuose. Konservatorijoje studijas baigė 1919 m. Besimokydamas paskutiniame Konservatorijos kurse, bendradarbiavo su P. Galaune, ieškodamas Rusijoje įvairiais keliais atsidūrusių kultūros vertybių. Tokių paieškų dėka buvo surasti ir Č. Sasnausko rankraščiai. 1919-1920 m. J. Žilevičius privaloma tvarka dirbo Vitebsko konservatorijoje – dėstė teorines disciplinas. Čia jam buvo suteiktas ir profesoriaus laipsnis. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Iš karto įsijungė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos, kuri įkurta 1920 01 29, muzikos sekcijos veiklą. Jis tapo šios draugijos muzikinių renginių organizatoriumi Kaune, taip pat ir 1924 m. įvykusios pirmosios Lietuvių dainų šventės pagrindiniu rengėju. Joje buvo atlikta ir J. Žilevičiaus daina „Vilnius“. Darbas, kurį J. Žilevičius atliko Kaune, daug kuo prisidėjo prie to, kad Lietuvoje pradėtų klestėti profesionalusis menas. Gimė 1891 03 28 Jėrubaičių k., Plungės vlsč., Telšių ap.

1945 08 09  Rygoje mirė Jurgis Gerulis, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius ir rektorius (1934-1937). Gimė 1888 08 13 Jogaudų k., Vilkiškių sen., Mažojoje Lietuvoje.

1890 08 10 Šetkaimyje, Betygalos vlsč., Raseinių ap., gimė Motiejus Petrauskas, Steigiamojo Seimo narys. 1949 10 28 sovietų valdžios suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Mirė 1956 05 29 lageryje.

1865 08 13 Matarų k., Bubelių vlsč., Šakių ap., gimė Juozas Stanaitis, Lietuvos ka­­riuo­menės vadas (1922 02 11–1923 06 06), generolas leitenantas (1922 08 02). Tarnavo Rusijos kariuomenėje, baigė Orenburgo karininkų mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą, 04 21 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir nuo 04 01 paskirtas Ypatingųjų reikalų generolu (karininku) prie vyriausiojo kariuomenės vado, kartu 05 10 pradėjo laikinai eiti Generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo pareigas. 1921 05 29 paskirtas III pėstininkų divizijos vadu. 1922 02 11 einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskyrė J. Stanaitį kariuomenės vadu. Kariuomenės vadas taikos metu buvo pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau kariniais reikalais jam buvo pavaldžios visos Respublikos ginkluotųjų pajėgų rūšys. Generolas daug nuveikė 1923 m. prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, gerai išmanė Lietuvos istoriją, reikalavo, kad ją žinotų ir kareiviai, o ypač karininkai. Buvo reikalaujama karius auklėti tautinio patriotizmo dvasia. Atvykęs į karinius dalinius, dažnai į karius kreipdavosi žodžiais: „Kary, mylėk Tėvynę – šventą Lietuvą“. Generolas buvo giliai tikintis žmogus. Pašlijus sveikatai 1923 06 07 jis parašė prašymą atleisti iš einamų pareigų ir 1923 12 31 išleistas į atsargą. Tą pačią dieną Lietuvos Prezidentas už ištikimą tarnybą ir uolų darbą Lietuvos kariuomenėje pareiškė padėką ir apdovanojo J. Stanaitį II rūšies I laipsnio Vyčio kryžiumi, palikta teisė dėvėti karinę uniformą. Kai 1936 03 30 staiga mirė generolo brolis inž. Pranas Stanaitis, Pašto valdybos direktorius, Slabadų kavinaitėse buvo išmūryta kripta, kurioje cinkuotuose karstuose amžintąjį poilsį rado abiejų brolių palaikai. Generolo J. Stanaičio 130 m. gimimo ir 70 m. mirties proga, giminaičio Gedimino Almonaičio pastangų dėka atnaujinta palaidojimo vieta, Slabaduose  vyko iškilmingas šių datų paminėjimas. Mirė Juozas Stanaitis 1925 07 12 ten pat  savo ūkyje. Iškilmingai, kariškai palaidotas Slabadų kapinėse. Tai pirmasis miręs Lietuvos kariuomenės generolas.

1810 08 15 Šilalės parapijoje gimė Laurynas Rokas Ivinskis, tautos švietėjas, kalendorių leidėjas, vertėjas, rašytojas, blaivybės veikėjas, kilęs iš bajorų. 1831 m. baigė Kolainių gimnaziją. 1841 m. išlaikė namų mokytojo egzaminus, 1847 m. įgijo miesto mokytojo diplomą. Mokė vaikus įvairiose Žemaitijos mokyklose. 1871-1874 m. gyveno Šiauliuose, nuo 1879 m. – Milvydų dvare. Šiauliuose užmezgė ryšius su Rusijos geografų draugija Sankt Peterburge, siuntė jai savo tautosakos rinkinius, žodynus. Dalyvavo botanikų suvažiavimuose Varšuvoje, pasaulinėje parodoje Vienoje (siunčiami L. Ivinskio eksponatai dingo), žemės ūkio parodose Rietave, Šiauliuose (eksponavo herbariumus, grybų piešinių albumus su aprašais, botanikos sodo projektą). 1845 m. parengė ir 1846 m. išleido vieną pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių – kalendorių Metų skaitlius ūkiniškas (1847 m., pavadinimu Kalendorius, arba Metų skaitlius ūkiškas, nuo 1851 m. – Kalendorius, arba Metskaitlius ūkiškas). Jie ėjo pamečiui (iš viso 22, tiražas kartais siekdavo 8000 egzempliorių) iki 1864 m. (1853–1854 m. cenzūros uždrausti). Juos rengė iki mirties, bet 1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis išspausdino vos vieną (1878 m. Sankt Peterburge). Kalendoriuose skelbė žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinias, patarimus valstiečiams. Nuo 1851 m. literatūriniame skyriuje publikavo didaktinę prozą, tautosaką, paskelbė A. Baranausko Anykščių šilelį, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, J. A. Pabrėžos eilėraščių, K. O. Praniauskaitės eiliuotų literatūros vertimų, savo originalios kūrybos ir vertimų. Kalendoriai turėjo įtakos plėtojant raštiją ir grožinę literatūrą, ugdant tautinę savimonę. Parašė patarimų knygelių, gyvulių globos ir priežiūros, medicinos temomis. Vienas pirmųjų kūrė botanikos terminus, aprašė Lietuvos augalus, išbraižė pirmą lietuvišką žemėlapį Telšių pavietas (dingęs J. Zavadskio spaustuvėje). Mirė 1881 07 29 Milvyduose. Palaidotas Kuršėnuose, kur stovi jam paminklas (1960 m., arch. S. Ramunis, skulpt. V. Balkūnas). 

1955 08 15 tremtyje, Intoje, mirė Stasys Molis, gyveno Klaipėdoje, buvo gydytojas, okulistas. 1946 02 15 suimtas, nuo 1947 07 29 kalintas Vilniuje. 1946 08 19 Karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio. 1949 01 16 išvežtas į Intą (Minlagas), Komijos ASSR. Kadangi jis buvo vienintelis okulistas, tai jį kviesdavo ir į laisvųjų ligoninę – už zonos ribų. Taip pat jis eidavo į kitus lagpunktus lydimas dviejų šunų ir sargybinių, nuvykdavo ir į moterų lagerius. Kadangi gydė ir laisvuosius, juo pasitikėjo ir nekrėsdavo. Visada vykdamas į kitus lagerius paimdavo ir perduodavo kalinių laiškus pažįstamiems. Parnešdavo laiškus iš kitų lagpunktų. Jis perduodavo ir lageriuose pradėtą leisti, ranka perrašomą sąsiuvinio formos lagerio laikraštį „Žiburėlis tundroj“, vėliau pavadintas – „Tautos taku“. Daktaras S. Molis buvo lyg Sibiro lagerių knygnešys. Nuo 1954 10 02 – tremtis Intoje, Komijos ASSR. Gydytojo S. Molio laidotuvėse dalyvavo labai daug lietuvių tremtinių. Palaidotas pietinėse Intos lagerių kapinėse. 2007 m. į Intą iš Lietuvos nuvykusi ekspedicija dar rado gydytojo S. Molio kapą. Gimė jis 1902 m.

1825 08 16 Rekėčiuose, Viekšnių vlsč., gimė Antanas Gargasas, kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Gavęs vysk. M. Valančiaus leidimą, 1863 05 11 išėjo į Šimkevičiaus vadovaujamą sukilėlių būrį.  Bet 06 07 rusų suimtas, kalintas Telšių kalėjime. 1863 10 07 sušaudytas Telšių priemiestyje.

1880 08 16 Veiseliškių vsd., Panemunio vlsč., Rokiškio aps., gimė Konstantinas Aleksa, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas. 1908 m. baigė Dorpato (dabar Tartu) universitetą (farmaciją). Dirbo Vilniaus, Mintaujos (dabar Jelgava) vaistinėse, 1908 m. įsigijo vaistinę Laižuvoje. I pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę. 1918 m. grįžęs į Vilnių su  D. Alseika įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, Lietuvių poliklinikos vaistinės vedėjas, vėliau dėstė chemiją lietuvių Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lietuvių kooperacinio banko, švietimo draugijos „Rytas“ vienas steigėjų. Labdarybės draugijos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto (1928-1940 m. – pirmininkas) ir kitų Vilniaus lietuvių organizacijų veikėjas. Gynė lietuvių interesus Lenkijoje ir Šveicarijoje vykusiuose tautinių mažumų tarptautiniuose kongresuose ir konferencijose. Surinko vertingą senųjų lietuviškų pinigų kolekciją (didžioji dalis konfiskuota Lenkijos valdžios). 1937 m. Lenkijos valdžios suimtas, apkaltintas antivalstybine veikla, nuteistas, 1939 m. išlaisvintas Lietuvos vyriausybės pastangomis. 1939-1940 m. – Vilniaus burmistras. 1941 06 ištremtas į Altajaus kraštą, nuteistas, kalintas Vorkutos lageryje, kuriame 1942 m. mirė.

1955 08 18 Kaune mirė Jurgis Talmantas, pedagogas, vertėjas, mokytojas. Parengė vadovėlių mokyklai, išvertė G. Hauptmano, A. Čechovo, V. Šekspyro, B. Kelermano ir kitų rašytojų kūrinių. Gimė 1894 10 30 Stančiuose, Klaipėdos r.

1875 08 19 Švėkšnoje gimė Jurgis Plioteris, grafas iš garsios Plioterių giminės, pulkininkas, dvarininkas. Mirė nuo išsekimo 1943 01 22  tremtyje, Syktyvkare, Komijoje.

1920 08 20 Guronių k., Žaslių par., mažažemio valstiečio šeimoje, gimė Vincentas Sladkevičius, Katalikų Bažnyčios kardinolas. Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją kunigu įšventintas 1944 03 25. Vyskupu konsekruotas 1957 12 25. 1959 m. pavasarį buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, Biržų r., kur  išgyveno iki 1976 m. 1988 05 29 vysk. V. Sladkevičius paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Buvo Kaišiadorių vyskupijos ordinaras, Kauno arkivyskupas, 1995 m., laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, kardinolas atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. Mirė 2000 05 28 Kaune. Palaidotas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

1885 08 21 Jiezne gimė Vincas Grigaliūnas Glovackis, Lietuvos kariuomenės generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 m. grįžo į Lietuvą. 1918 11 10 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir nuo 1918 12 24 paskirtas 2-ojo p. p. vadu. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920 03 17 paskirtas I rūšies ypatingųjų reikalų karininku prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Nuo 08 23 buvo 2-ojo p. p. divizijos vadu. Nuo 09 23 paskirtas I rūšies ypatingųjų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministro. 1924 01 23 skiriamas darbui į Generalinį štabą.1925 10 30 vėl skiriamas ypatingųjų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministro. 1926 08 13 paties prašymu išleistas į atsargą. 1926-1930 m. studijavo VDU Teisės fakultete. Vėliau grąžintas į karinę tarnybą. 1934 01 18 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir galutinai išėjo į atsargą. Gyveno Kaune, dirbo advokatu. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą slapstėsi Baltarusijoje, dirbo kolūkio darbininku. 1941 m. grįžo į Lietuvą, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Belgiją. 1949 m. emigravo į Kolumbiją. Mirė 1964 05 16 Tunhoje, Kolumbijoje. 

1970 08 23 Vilniuje mirė Petras Biržys-Pupų Dėdė, Lietuvos kariuomenės savanoris, kariškis, istorikas, literatas poetas, aktorius, muzikantas, kraštotyrininkas, šmaikščių dainelių autorius ir atlikėjas. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Gimė 1896 09 03 Liudiškių k., Anykščių r.

1800 08 29 Baidotuose, Salantų par., gimė Kajetonas Rokas Nezabitauskas-Zabitis. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos apskr. mokykloje ir Kauno gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete, kur buvo vienas iš veikliausių žemaičių studentų lituanistinio sąjūdžio dalyvių. 1824 m. K. Nezabitauskas išleido knygelę „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos“. Tai buvo pirmasis iliustruotas lietuviškas elementorius. Jame buvo išspausdinta ir pirmoji lietuviškų knygų bibliografija, kurioje suregistruota 72 knygos ir rankraščiai. Mirė 1876 04 11 Varšuvoje.

1840 08 30 Karaliaučiuje mirė Liudvikas Gediminas Rėza, tautosakininkas, poetas, kultūros  veikėjas, pirmasis K. Donelaičio „Metų“ leidėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Palaidotas Karaliaučiaus ka­ted­ros kapinėse prie Brandenburgo vartų, po Antrojo pasaulinio karo kapas sunaikintas. Iš L. Rėzos santaupų pagal jo testamen­tą Karaliaučiaus studentams pastatytas bendrabutis su išlaikymu, gavęs „Rhezianumo“ pavadinimą. Pastatas sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Gimė 1776 01 09  Karvaičiuose, Kuršių nerijoje, netoli dabartinės Preilos ir Pervalkos, tarp Juodkrantės ir Nidos.

Parinko Gediminas Adomaitis

Nuotraukos iš Vle.lt

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643)