Rūpestinga tikėjimo ugdytoja
Sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės antrųjų mirties metinių minėjimas
Lidija Veličkaitė
Dievo Gailestingumo apaštalei, Jėzaus Kristaus meilės įgyvendintojai, žmogaus ir Tėvynės laisvės gynėjai, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei pagerbti antrųjų mirties metinių proga kovo 29 dieną Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.
Joms pasibaigus gausus būrys žmonių susirinko prie sesers Nijolės kapo šalia bažnyčios esančiose kapinėse. Keletas žmonių pasidalijo liudijimais apie seserį Nijolę, sukalbėtos maldos, sugiedotas Lietuvos himnas.
Po dviejų dienų, kovo 31-ąją, sesers Nijolės mirties dieną, Vilniuje, Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje įvyko sesei Nijolei atminti skirtas minėjimas. Pasveikinusi gausiai susirinkusius sesers Nijolės bičiulius, draugus, visus geros valios žmones, kurie brangina sesers Nijolės atminimą, renginio vedėja, sesers Nijolės bičiulė Jolita Krumplytė-Oženko kalbėjo: „Šiuo metu sesuo Nijolė yra su mumis. Prieš dvejus metus, ankstų Šv. Velykų rytą, sesuo Nijolė užmigo Žemei ir prisikėlė Dangui kartu su Kristumi. Kaskart ji vis sakydavo: „Aleliuja!“ Tikrai, tą dieną mes visi sakėme: „Aleliuja!“ Daug graudulio ir daug šviesos buvo tą dieną.“
Aktorė Dalia Morozovaitė perskaitė ištrauką iš sesers Nijolės autobiografinės knygos „Skubėkime daryti gera“ – prisiminimus, sugrįžus iš tremties: „1980 m. rugpjūčio pabaigoje buvau nuvažiavusi į Telšius. Telšių katedroje vyko rekolekcijos moksleiviams. Į rekolekcijas buvo suvažiavę žmonių iš visos Žemaitijos. Šventoriuje jaunimas įteikė man gėlių, pasveikino sugrįžusią, o aš jiems papasakojau apie kratą, areštą, tardymą, kalėjimus, konclagerį ir tremtį, pabrėždama, kad Gerasis Dievas yra galingesnis už šio pasaulio valdovus ir, jeigu būsime Jam ištikimi, viskas mums išeis į gera. Raginau melstis už persekiotojus, ypač už čekistus, kurie žmonėms suklaidinti naudoja du ginklus: melą ir terorą. Jie yra nelaimingiausi mūsų broliai. Ne tikėti jų žodžiais, ne bijoti jų, o tik melstis, kad Gerasis Dievas jiems, kaip ir mums, būtų gailestingas. Visi žmonės, kurie buvo katedroje, išėjo į šventorių. Tarp jų buvo ir KGB agentų, kurie vaikščiojo aplinkui sutrikę, bet man kalbėti netrukdė. Kalbėjau maždaug dvi valandas.“
Renginio metu aktorė D. Morozovaitė perskaitė kelis savo kūrybos eilėraščius. Aktorius, dainininkas Gediminas Storpirštis sesei Nijolei pagerbti skyrė kelias dainas. Viena iš jų prasidėjo žodžiais: „Žemė žino, Dangus žino/ Laikas nieko negrąžina.“ Vedėja priminė keletą minėjimų, skirtų seseriai Nijolei pagerbti ir ją prisiminti – praėjus mėnesiui, vieneriems metams po mirties, ir susitikimus prie sesers Nijolės kapo per jos gimtadienį – liepos 22 dieną. Visi susitikimai prasidėdavo šv. Mišiomis, susibūrimu prie kapo, maldomis, prisiminimais ir baigdavosi sugiedant Lietuvos himną.
Renginio metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys priminė, kad apie seserį Nijolę Lietuva sužinojo per 1987 metais vykusį mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pasmerkiantį Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Dar iki šio įvykio sesuo Nijolė aktyviai dalyvavo antisovietinio pasipriešinimo veikloje. Gimusi šeimoje, kurioje tėvai įskiepijo tautines, krikščioniškas, humanistines vertybes, kurios jai padėjo kovoti su blogiu, įsijungti į pasipriešinimo kovą, atlaikyti visas negandas ir persekiojimus sovietinės okupacijos metais. 1956 metais ji įstojo į slaptą moterų vienuolių organizaciją – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją. Nuo 1972 metų sesuo Nijolė įsijungė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą, vežė įvairius slaptus dokumentus, perduodavo juos rusų disidentams Maskvoje. Vėliau šie dokumentai slapta nukeliaudavo į Vakarų Europos šalis, buvo garsinami per „Vatikano radiją“, „Amerikos balsą“. Jų klausydami Lietuvos žmonės sužinodavo, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, kaip persekiojamos žmogaus ir religinės teisės bei laisvės. Aišku, tokia sesers Nijolės veikla negalėjo būti nepastebėta sovietų saugumo ir KGB. 1975 metais seserį Nijolę suėmė ir nuteisė trejiems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Atlikusi bausmę Mordovijos lageriuose, tremtį Krasnojarsko krašte, sesuo Nijolė 1980 m. liepos 7 d. grįžo į Lietuvą ir vėl įsijungė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimą, aktyviai veikė neginkluotame pasipriešinime. Jos nuopelnai pirmiausiai buvo įvertinti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), buvo susitikusi su tuometiniu prezidentu Ronaldu Reiganu (Ronald Reagan). Ji buvo apdovanota įvairiais medaliais tiek Lietuvoje tiek užsienyje. 2017 metais seseriai Nijolei paskirta Laisvės premija įteikta Lietuvos Respublikos Seime 2018 m. sausio 13 d.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis muziejininkas Gintautas Terleckas kalbėjo, kad dažnai apie tautai nusipelniusias asmenybes susimąstome ir labiau gerbiame, kai jie išeina Amžinybėn. Muziejininkas prisimena seserį Nijolę, kai ji lankydavosi jų šeimoje. „Apsilankius sesei vienuolei nušvisdavo namai ir veidai, palikdami viltį, tikėjimą, pasididžiavimą pasirinktu tėvų keliu. Žavėjomės jos optimizmu, mokėjimu juokauti, pasakotojos talentu, gebėjimu su visais elgtis pagarbiai,“ – prisiminimais dalijosi G. Terleckas. Jo tėvui Antanui Terleckui 1987 metais grįžus iš tremties, likimas bendrai veiklai suvedė dvi skirtingas asmenybes – karštakošį Antaną ir sangvinikę seserį Nijolę, jaučiančius, kad istorija suteikia jiems galimybę įrodyti savo meilę Lietuvai ir artimui. „Sesuo Nijolė, būdama aktyvi katalikiško pogrindžio kovotoja, ginčydavosi su tėvu, tačiau nuo jo nenutolo. Jai imponavo šio tautininko ryžtas ir veikla, kartu važinėjo po Lietuvą, lankė kunigus, tarėsi dėl tam tikrų bendrų planų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sesuo Nijolė liko ištikima tiesai, gynė žmogišką orumą ir tada, kai savos valstybės institucijos elgėsi nemoraliai,“ – teigė G. Terleckas.
Režisierius Gaudentas Aukštikalnis priminė 1918 metų Lietuvos Respubliką, kurią, jau begęstant lietuvybei, to laiko žmonės sugebėjo atstatyti, pakelti pasaulio akivaizdoje ir išauginti kartą, kurios atgarsis ateina iki šių dienų, suteikdamas mums patiems drąsą valdyti savo valstybę. „Mes daugiausia pagarbą atiduodame vyrams – partizanams, Birželio sukilimo dalyviams, bet pamirštame motinas, kurios mus išmaitino, įskiepijo meilę Tėvynei, pradedant nuo ratelio, mokant rašto, dainų, bei maldų. Tad ir sesuo Nijolė perdavė mums tą drąsą, prasidėjusią nuo 1987 metų mitingo, atversdama Lietuvoje nepriklausomybės knygą,“ – kalbėjo G. Aukštikalnis. Dažnai susitikdamas su seserimi Nijole, G. Aukštikalnis vis išgirsdavo jos raginimą mylėti priešus, netgi Rusijos vadovą V. Putiną, ir melstis už juos, kad jie suprastų savo klaidas. Baigdamas G. Aukštikalnis palinkėjo: „Ši diena tebūna išgirsta Aukštybėse, kad sesuo Nijolė būtų tarp palaimintųjų.“
Sesers Nijolės bičiulė, žurnalistė Giedrė Gorienė priminė laikus, kai buvo likę metai iki Sąjūdžio. Tuo laiku Giedrė gyveno Raseiniuose ir lankė mokyklą. Prieš Šiluvos atlaidus, Raseinių rajone netikėtai buvo paskelbta komendanto valanda. Visi mokiniai turėjo likti namuose, niekas negalėjo išeiti iš namų, o visi suaugę vyrai buvo renkami į autobusus ir vežami į Šiluvą. Tąkart Giedrė iš tėvų išgirdo, kad į Šiluvą atvyksta sesuo Nijolė. Atvežti vyrai Šiluvą turėjo apsupti ir saugoti lyg nuo priešų. Pasirodo, tuometinė sistema bijojo vienos moters – sesers Nijolės. G. Gorienė dar priminė „garsiosios teroristės“ Eglės Kusaitės ir Garliavos istorijas, susijusias su pedofilija, teismus, kuriuose sesuo Nijolė vis sėdėdavo pirmuose suoluose su Rožiniu rankoje ir melsdavosi. Sesuo Nijolė, paklausta už ką meldžiasi, atsakydavo: „už prokurorus.“ Žurnalistė Giedrė seserį Nijolę vadino „šviesa, meile, viltimi, tikėjimu“ ir paminėjo, kad kalbant apie meilę Lietuvai, sesers Nijolės autobiografinė knyga „Skubėkime daryti gera“ turėtų būti privaloma skaityti mokiniams mokykloje.
Renginio vedėja, priminusi, kiek daug sesuo Nijolė padarė Tėvynės laisvės gynimo, tikėjimo puoselėjimo, pasitikėjimo Dievu ir artimo meilės darbų, pakvietė dar keletą žmonių pasidalinti liudijimais apie seserį Nijolę. Kristina Gaigalienė, sesers Nijolės pusseserė perskaitė savo kūrybos eilėraštį ir paliudijo apie sesers Nijolės drąsą kalbėti ir veikti, kiekvieno žmogaus pamatymą, gerą žodį ir apkabinimus.
Sesers Nijolės bičiulė Vita Kuliavienė pasidalijo labai jautria savo istorija, kaip sesers Nijolės maldos dėka ji pasveiko, nebereikėjo vartoti vaistų, buvo dvasiškai sustiprinta ir paguosta. Vita liudijo, kad seseriai Nijolei iškeliavus pas Viešpatį, jos dvasinė globa ir užtarimas padėjo įveikti daug išbandymų, laukiantis šeštojo vaikelio – dukrytės Barboros Felicijos, kuri gimė po sesers Nijolės mirties pirmųjų metinių, Šv. Jono Pauliaus II iškeliavimo pas Viešpatį dieną – balandžio 2-ąją.
Šaulys, 1991 m. sausio 13-osios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas – savanoris Laimis Dieninis, teigė, kad seserį Nijolę pažinojo tuo tada, kai jam buvo 10 metų. Jis seserį Nijolę pavadino „savo gyvenimo mokytoja.“ „Gyvenu, kaip mokino sesuo Nijolė – būti tiesmukam, nebijoti ir Dievu pasitikėti. Tikėk Dievu, ryžtingai veik ir būk Šviesos pusėje“, – liudijo Laimis apie sesers Nijolės padrąsinimus, akcentuodamas, kad sesuo Nijolė buvo viena iš didžiųjų Lietuvos žmonių tarp daugybės šalies didžiūnų, kurie užimdavo postus. Jiems sesuo Nijolė drąsiai sakydavo tiesą į akis. L. Dieninis pasidžiaugė, kad sesuo Nijolė per vieną iš paskutinių susitikimų, vežant ją iš renginio namo, jam padovanojo savo Rožinį. „Labai branginu sesers Nijolės atminimą, jos gebėjimą būti džiaugsminga, neturėti puikybės ir neleisti kitiems puikuotis, ryžtą ištverti visus išbandymus ir gebėjimą drąsiai kovoti už tiesą,“– užbaigė liudijimą L. Dieninis.
Algimantas Čaplinskas dėkojo šviesios atminties seseriai Nijolei, kad ji jam dar vaikystėje – širdyje „pasėjo“ tikėjimo sėklą, buvo daugeliui sutiktų vaikų švelni, rūpestinga tikėjimo ugdytoja ir puoselėtoja. Sesuo Nijolė ypač rūpinosi ir globojo vargstančius ir nuskriaustuosius. „Šiandien jaučiu sesers Nijolės buvimą savo kelyje,“ – teigė Algimantas, ir pasidalijo liudijimu: jam pasimeldus prie sesers Nijolės kapo, jos užtarimu, pasveiko žmogus, kuriam buvo plaučių gangrena. Gydytojai šiam ligoniui nedavė jokių vilčių išgyventi ir pasveikti. Algimantas šio žmogaus pasveikimą vadina Dievo padarytu stebuklu, įvykusiu sesers Nijolės užtarimu.
Minėjimą pagyvino jaunuolio Balio Baltramaičio kanklėmis atliekami kūriniai ir jo mamos Agnės Baltramaitytės pasakojimas apie netikėtą, jautrų ir nuoširdų susitikimą su seserimi Nijole troleibuse, besilaukiant sūnaus. Renginio pabaigai aktoriaus G. Storpirščio daina „Sėdi du archangelai“ prasmingai pritiko šios popietės nuotaikai.
Baigdama sesers Nijolės pagerbimo minėjimą, vedėja Jolita Krumplytė-Oženko padėkojo visiems susirinkusiems ir padėjusiems organizuoti šį renginį. Vedėja pakvietė visus žmones, kurie sesers Nijolės užtarimu patyrė Dievo malones, parašyti savo liudijimus ir išsiųsti Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijai adresu Sodų g. 10, Panevėžys arba el. p. adresu:
Renginio vaizdo įrašas yra skelbiamas YouTube kanale:
Vienuolės Felicijos Nijolės Sadūnaitės antrųjų mirties metinių minėjimas (https://www.youtube.com/watch?v=R0WTxafgNvY)
„XXI amžius“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 17-18 (2678–2679)