Sausio mėnesį prisiminkime
Atmintis
1890 01 01 Puskepurių k., Šunskų vlsč., Marijampolės ap., gimė Juozas Papečkys. Jau mokydamasis Marijampolės gimnazijoje už tautinę-patriotinę veiklą buvo teistas ir kalintas Kalvarijos kalėjime. 1916 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigė Maskvos karo mokyklą. Po revoliucijos mobilizuotas į Denikino armiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
XIII (M. Šleževičiaus ) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras. 1927-1928 m. – advokatas Kaune. 1929 m. paskirtas Valstybės tarybos nariu. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos vadavimo dalyvis. 1938-1940 m. – Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. Publicistas. Bendradarbiavo „Draugijoje“, „Vilniaus žiniose“, „Mokykloje“, „Aušrinėje“. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį № 35. 1942 11 04 sušaudytas Sverdlovske.
1925 01 01 Alytuje gimė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Baigė Alytaus gimnaziją. 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Medicinos fakultete. 1944 m. vasarį įstojo į Vietinę rinktinę. Naciams išformavus, tarnavo Tėvynės apsaugos rinktinėje. 1944 m. pabaigoje su kitais bendražygiais išvežtas aerodromų apsaugai į Čekoslovakiją. 1945 05 15 kaip vokiečių eilinis pateko į sovietinės armijos nelaisvę. 1946 m. pabėgo į Lietuvą iš Ukrainoje buvusio lagerio, kur dirbo Donbaso anglių šachtose. Tais pačiais metais įsijungė į partizanų gretas. 1946 11 01, pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę. 1947 02 01 paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais 09 15 tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu. Šalia šių pareigų nuo 1948 08 01 pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą.1948 m. Dzūkui suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1949 02 16 LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1949 05 19 įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje paskirtas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Nors paskirtas vadu sunkiomis partizaninės kovos sąlygomis, jis ėmėsi atkurti organizacinę struktūrą, tęsė pogrindinės spaudos leidybą. Žuvo išduotas MGB agento 1950 06 24 Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje. Kartu žuvo: Augustinas Babrauskas-Švedrys, Antanas Vailionis-Špokas ir Anastazas Kakniavičius -Švidrys. Autentišku Dzūko gyvenimo ir kovos liudininku liko jo dienoraštis, rašytas nuo 1948 06 23 iki 1949 06 06. Pokario metais nukentėjo L. Baliukevičiaus šeima. 1947 m. ištremta partizano motina Joana Baliukevičienė ir dėdė Alfonsas Petruškevičius. 1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsijungė brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (g. 1926), kuris žuvo 1951 02 15 eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas. Žuvusiems partizanams atminti prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė kryžių ir Atminties žymenį.
1925 01 01 (kituose šaltiniuose rašoma, kad 1924 12 08) Latavėnuose, Troškūnų vlsč., Anykščių r., gimė Paulius Antanas Baltakis OFM, kunigas, vienuolis pranciškonas , JAV Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos narys. Nuo 1984 m. titulinis Egaros vyskupas ir užsienio lietuvių katalikų sielovados vadovas. Augo gausioje šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Anykščių gimnazijose. 1944 m. Šeduvoje vokiečių suimtas ir išvežtas darbams į Suomiją ir Norvegiją. 1945–1952 m. Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją; 1952 08 24 įšventintas kunigu. Atvyko į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją.1953–1963 m. buvo lietuvių Prisikėlimo parapijos vikaras ir vienuolyno Toronte vyresnysis. 1969–1979 m. – Šv. Kazimiero vienuolyno Niujorke (Bruklinas) vyresnysis. Organizavo vienuolyno spaustuvės, lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ statybas, dėstė lituanistinėje mokykloje. 1964–1967 ir 1970–1979 m. – lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos patarėjas,1979–1984 m. – provincijolas. JAV ir Kanados lietuvių parapijų administratorius. 1984 09 14 konsekruotas vyskupu, jam pavesta rūpintis užsienio lietuvių sielovada. 1988 m. įkūrė Lietuvių sielovados tarybą, biuletenį „Vyskupo informacija“. Nuo 1986 m. buvo Lietuvos katalikų religinės šalpos ir Lietuvių informacinio centro pirmininkas,1991 m. – Pasaulio lietuvių katalikų sąjungos dvasios vadas. 2003 m. popiežius Jonas Paulius II priėmė vysk. P. A. Baltakio atsistatydinimą iš šių pareigų dėl amžiaus. Iki 2009-ųjų vyskupas Niujorke vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai, vėliau gyveno Šv. Antano pranciškonų vienuolyne Kenebunkporte. 2019 m. parvažiavo gyventi į Kauną. 1994 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Mirė 2019 05 17 Kaune. Palaidotas Kretingos miesto senosiose kapinėse.
1930 01 01 Šūkliuose, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio ap., gimė Gintautas Vincas Iešmantas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signataras. Mirė 2016 09 04 Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse .
1920 01 02 Sičiūnų k., Rokiškio ap., gimė Vytautas Gužas-Kardas, Kęstučio apygardos partizanas. 1948 05 05 įkūrus Vakarų Lietuvos sritį, paskirtas Jūros srities štabo viršininku. Pasižymėjo daugelyje mūšių. 1949 02 02-16 dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. LLKS tarybos narys. LLKS 1949 02 16 Deklaracijos Akto signataras, Žuvo 1949 06 13 netoli Kryžkalnio, ,,savų” išduotas Eržvilko valsčiaus Smaidrių kaimo rugių lauke. Tai pirmasis žuvęs 1949 02 16 Deklaracijos Akto signataras. 1949 06 16 LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas (po mirties) 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). 1998 05 13 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis (po mirties), o 1998 11 18 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties). Anksčiau, 1946 08 16 buvo žuvęs Vytauto brolis partizanas Boleslovas.
1920 01 02 Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) gimė vitražo meistras, S. Ušinsko mokinys Zigmas Laurinaitis. Jo rankomis pagaminti žinomų dailininkų A. Soškaus, K. Morkūno, A. Garbausko, A. Mackelaitės ir kitų vitražai puošia Lietuvos Seimo rūmus („Šventė“, dail. K. Morkūnas), nacionalinę M. Mažvydo biblioteką („Į šviesią ateitį“, dail. A. Garbauskas), „Saulės mūšis“ Šiauliuose (dail. K. Morkūnas), darbai muziejuose, bažnyčiose ir kt. Įdiegė eilę technologinių naujovių vitražų gamyboje. Mirė 2012 08 06 Vilniuje.
1958 01 03 Vilniuje mirė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų kalbą, teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. Nuo 1918 m. – Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas, 1926 05 02 konsekruotas vyskupu 1926-1957 m. – pirmasis Panevėžio vyskupas. Pastatė Panevėžio Katedrą. 1949–1957 m. – Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje. Gimė 1875 10 22 Gailioniuose, Pasvalio vlsč.
1920 01 04 (kitur neteisingai nurodoma 1919 01 05 data) Dauguvos fronte kovose su bolševikais žuvo Povilas Baranauskas, savanoris iš Pušaloto. Palaikai palaidoti, kartu su kitais 1919 m. kovose su bolševikais žuvusiais savanoriais – Juozu Zakarevičiumi ir Juozu Gasiūnu (žuvo ties Bernatonių k.) ir Kaziu Skvirecku bei Kaziu Šidagiu (papuolę į bolševikų nelaisvę buvo sušaudyti Panevėžyje, dabartinėje Laisvės aikštėje). 1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapų iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Birželio 11 d. į paminklo pašventinimo iškilmes atvyko prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas (1900–1965)., kilęs iš Pušaloto valsčiaus. 1937 m. paminklo modelis eksponuotas Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo nuplėšti valstybiniai simboliai, žuvusiųjų karių pavardės. Paminklas atstatytas.
1925 01 04 Juodausiuose, Ukmergės r., gimė Zigmas Zinkevičius, kalbininkas, habil. dr. (1967), profesorius (1969) Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys (1990), Lietuvių katalikų MA narys (1991), akademikas, Švedijos kareliškosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos MA narys (1991), Latvijos MA užsienio narys (1995), Latvijos universiteto garbės dr. (1991), VDU garbės dr. (1994). 1950 m. baigė Vilniaus universitetą ir iki 1994 m. jame dėstė; 1956–1968 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973–1988 m. – Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1988–1991 m. – Baltų filologijos katedros vedėjas, 1995–1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996–1998 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. Gavo daug apdovanojimų, 1995 m. apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu, buvo Ukmergės Garbės pilietis. Mirė 2018 02 20 Vilniuje.
1895 01 05 Dublynės vnkm., Antazavės vlsč., Zarasų ap., gimė Juozas Andriūnas, Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. Žuvo 1920 10 31 kautynėse su lenkais ties Giedraičiais.
1920 01 05 Krakėse mirė Motiejus Kaziliauskas, Lietuvos knygnešys, kunigas. 1863–1867 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, čia draudžiamosios lietuviškos spaudos gaudavo iš kun. K. Eitutavičiaus. 1868 m. išventintas kunigu. Nuo 1868 m. – Naujamiesčio vikaras. Priklausė M. Valančiaus lietuviškos spaudos platinimo organizacijai, jos nariai kun. K. Eitutavičius ir Pranas Šimavičius aprūpindavo draudžiamąja lietuviška spauda. Prasidėjus M. Valančiaus organizacijos persekiojimams 1871 m. suimtas ir kalintas Vilniuje. Per kvotas nieko neišdavė. 1871 04 11 ištremtas neribotam laikui į Archangelsko guberniją. Nuo 1896 m. gyveno Černigove. 1904 m., po spaudos draudimo panaikinimo, grįžo į Lietuvą. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje. Gimė 1843 m. Baukuose, Daujėnų vlsč.
1925 01 05 Žvirgždžiūnuose, Pasvalio r., gimė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, poetė.1944 m. baigė Linkuvos gimnazijos XX laidą. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1946 09 13 Vilniaus karo tribunolo nuteista sušaudyti. Po trijų su puse mėnesių, praleistų vienutėje laukiant sušaudymo, A. Kanoverskytė Sučylienė sužinojo, kad mirties bausmė pakeista į 20 metų katorgos. Kalinta Sibire: Norilske, Mordovijoje. 1956 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Panevėžyje, dirbo buhalterijoje, kultūros namuose. 1995 m. persikėlė gyventi į Kauną, 2006 m. – į Klaipėdą. Išleido poezijos rinkinių, memuarų. Apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2005). Mirė 2020 01 14 Klaipėdoje.
1920 01 06 Zubruose, Marijampolės vlsč., gimė Jonas Pajaujis Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas, architektas. 1938 m. baigė Marijampolės gimnaziją 1939–1943 m. studijavo VDU Technikos fakultete statybą ir architektūrą. Buvo studentų Ateitininkų valdybos narys. 1940–1941 m. dalyvavo pasipriešinime sovietinei okupacijai, 1941 m. Birželio sukilime buvo LAF narys. 1942–1944 – antinacinio pasipriešinimo dalyvis pogrindinio Lietuvių fronto narys. 1944 m. pradžioje buvo Vietinės rinktinės štabo 3 skyriaus viršininkas. Gestapo suimtas ir kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko. 1945 05 evakuojant kalinius išlaisvintas britų kariuomenės. Švedijos Raudonojo Kryžiaus perkeltas į Kopenhagą, iš kur atvyko į Švediją. Dirbo architektu: suprojektavo keliasdešimt administracinių pastatų, bankų, ligoninių Stokholme ir kitur. 1971–2000 gyveno Gotlande, parengė šios salos istorijos paminklų atnaujinimo projektų. 1951–1972 – Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. 1948–1949 m. globojo atvykusius iš Lietuvos partizanų vadovybės įgaliotinius J. Lukšą-Skrajūną, K. Pyplį-Audronį, padėjo jiems užmegzti ryšius su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, pats dalyvavo 1948 07 07–09 Baden‑Badeno pasitarime. 1949–1950 m. buvo pasirengęs kaip desantininkas išvykti į okupuotą Lietuvą. 1989 08 Gotlande surengė Lietuvių fronto bičiulių 36 Europos lietuvių studijų savaitę. Pirmą kartą čia dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos komunistų partijos atstovai, kurie su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pasirašė Gotlando komunikatą (J. Pajaujis buvo vienas jo sumanytojų ir redaktorių). Parašė straipsnių, atsiminimų iš pasipriešinimo veiklos, sukūrė vaizdo pokalbių. J. Pajaujo biblioteka ir dalis archyvo saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2000). Mirė 2000 09 04 Gotlande, Švedija. Palaidotas Gotlando Kalvarijos kapinėse.
1890 01 07 Gudeliuose, Ramygalos par., Panevėžio ap., gimė Julius Kaupas, publicistas, Steigiamojo Seimo narys. Mirė 1945 05 27 JAV.
1880 01 08 Šlavėnuose, netoli Anykščių, gimė V. Mingailaitė-Šlavėnienė.1911 m. baigė Berno universitetą. 1924 05 29 Kaune, Maironio g.11, atidarė 40 lovų vaikų ligoninę-kliniką. 1930 m. – profesorė.1933 m. Panemunės šile įkūrė privačią vaikų tuberkuliozės sanatoriją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Sulaukusi 96 metų mirė ir palaidota Čikagoje, JAV.
1945 01 10 pėsčiomis grįždama iš Karaliaučiaus į tėviškę (puolant rusų kariuomenei) žuvo Morta Zauniūtė, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos darbuotoja. Rašė eiles, bibliografė, Dovo Zauniaus (vyresniojo) dukra. Morta kartu su tėvu priklausė lietuvių parodos Paryžiuje (1900 m.) organizaciniam komitetui, rinko tautosaką, eksponatus Paryžiaus parodai. Drauge su J. Žiliumi ir kt. autoriais sudarė lietuviškų knygų, išleistų Prūsijoje katalogus. Mirus V. Kudirkai, 1900–1905 m. buvo „Varpo“, „Ūkininko“ ir „Naujienų“ redakcijų administratorė. 1902 m. Tilžėje atidarė lietuvišką knygyną, per kurį aprūpindavo Rusijoje draudžiama lietuviška literatūra knygnešius, save laikė žmogumi, susijusiu su spauda, knygomis. Laiškus dažnai pasirašinėdavo –Knygininkė. Susirašinėjo su Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Jonu Vileišiu, Felicija Bortkevičiene, Kaziu Griniumi ir kt. Gerai pažinojo ir bendradarbiavo su Vydūnu, Martynu Jankumi. Gimė 1875 03 22 Rokaičiuose, netoli Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevo) Rytų Prūsijoje.
1880 01 11 Balsupių k., Keturvalakių par., netoli Marijampolės, gimė kun. prof. dr. Pijus Bielskus. Nuo 1920 03 01 d. buvo Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas. 1940 06 15, pirmąją bolševikų okupacijos dieną, paslėpė Lietuvos Nepriklausomybė Akto originalą. Mirė 1958 07 04 Kaune. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.
1880 01 12 Kalniškiuose, Šiaulių apskr., gimė Jonas Krikščiūnas-Jovaras poetas, publicistas, daraktorius, draustos lietuviškos spaudos platintojas. Jovaro eilėraščiai „Ko liūdi, berželi“, „Tylus, tylus vakarėlis“ virto dainomis. Mirė 1967 01 21 Šiauliuose.
1870 01 13 Pumpėnuose, Pasvalio r., gimė Felicijonas Lelis, kunigas, Lietuvos visuomenės veikėjas. 1892 m. baigė Kauno kunigų seminariją, mokydamasis priklausė slaptai Šv. Kazimiero draugijai. 1892–1894 m. – Kauno Šv. Trejybės bažnyčios vikaras. 1894 m. – Kauno tvirtovės Rusijos karinės įgulos katalikų kareivių kapelionas. Su kareiviais dalyvavo kun. E. Barausko laidotuvėse, dėl to apkaltintas politiniu nusižengimu ir 1894–1897 m. uždarytas Kretingos vienuolyne. Kun. K. Pakalniškio paragintas 1896 m. įsteigė mėnesinį žurnalą „Tėvynės sargas“, 1897 m. perdavė jo redagavimą J. Tumui-Vaižgantui. Dirbdamas Kupiškio parapijoje suorganizavo platų knygnešių tinklą, mokė jaunimą rašto, rengė lietuviškus vaidinimus. 1901 m. perkeltas į Saudininkų (dab. Maironiai) filiją. Nuo 1904 m. dirbo Antašavos, Budrių, Alizavos filijose, nuo 1925 m. – Papilio, Velykių klebonas, vėliau – Krekenavos altaristas. Bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje. Mirė 1949 07 17 Velžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse.
1920 01 13 Plokščiuose, Šakių r., gimė Pranas Gudaitis (slap. Eugenijus Gruodis), poetas nuo Nemuno krantų, dainos „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…“ žodžių autorius. (Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus/ Nepaliki žilvičių vienų/ Be tavęs vakarai bus nuobodūs,/ Be tavęs nebus sodžiuje dainų// Tavo tėvo aplūžęs namelis/ Liks našlaitis apleistas visų/ vyšnių sodai gegužį pabalę/ Vien ilgėsis tavųjų dainų.// Nepalik, nepalik mielo sodžiaus,/ nepaliki mergaitės, laukų/ Nors menki, nemalonūs šie žodžiai,/ Bet žinok, man kentėti sunku// Išėjai graudžiai topoliams šlamant,/ Vėjui žarstant geltonus lapus,/ Atsgręžęs matei verkiant mamą,/ Nežinojai, kur vėjai nupūs./. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Kanadoje. Pakilęs kūryboje 1955 m. slapyvardžiu Eugenijus Gruodis, išeivijoje išleidęs eilėraščių rinkinį „Aguonos ir smėlis“, vėliau poetas visiškai nutilo. Mirė 1991 m. rugsėjį Kanadoje.
1895 01 15 Baidotuose, Ginteliškės vlsč., Telšių ap., gimė Adelė Galaunienė-Nezabitauskaitė, dainininkė, operos solistė, muzikos mokytoja, dirigentė,1920 m., pirmajame operos Dž. Verdžio operos spektaklyje „Traviatoje“ atliko Violetos vaidmenį. Mirė 1962 04 25 Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
1915 01 16 Natiškiuose, Biržų r., gimė Algirdas Petrulis, lietuvių dailininkas tapytojas1934-1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio studijoje. 1944-1951 ir 1962-1984 m. dėstė tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1946 m. buvo Dailininkų sąjungos narys. 1995 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 2001 m. A. Petrulis apdovanotas pirmuoju Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu už parodų ciklą „Algirdas Petrulis 2000“. Tais pačiais metais dailininkas įvertintas diplomu Baltijos valstybių akvarelės trienalėje „Ryga 2001“. Prieš mirtį A. Petrulis kalbėjo: „Kovo 11-oji buvo nelyginant gaivus ledonešis. Nepriklausomybės upė iškėlė, laužė ir išnešė pusės šimtmečio ledą su visokiomis apnašomis. Po 15 metų dar matome naujų atplaukusių ledų ir šiukšlių, drumzlių sangrūdas, trukdančias laisvai tėkmei, ir privalome susimąstyti, kas visa tai išneš iki galo, patys vieningai imtis šio darbo“. Mirė 2010 01 25 Vilniuje.
1835 01 17 Anykščiuose gimė Antanas Baranauskas, vyskupas, lietuvių literatūros klasikas, žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, kalbininkas, poemos „Anykščių šilelis“ (,,… Miškan būdavo eini – tai net akį veria; /Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria,/ Kad net, širdžiai apsalus, nekartą dūmojai;/ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“) autorius, religinės poezijos ir giesmių kūrėjas. Jo sukurta religinė Šv. Velykų giesmė „Linksma diena mums prašvito…“, blaivybinės poemos „Dievo rykštė ir malonė“ autorius. Mirė 1902 11 26 Seinuose. Palaidotas Seinų katedroje. 1999 m. priešais Seinų katedrą pastatyta A. Baranausko skulptūra (skulptorius Gediminas Jokūbonis). Paminklo postamente iškaltas vyskupo herbas (auksinė pasaga ir kryžius mėlyname fone).
1840 01 19 Domeikavoje, Paežerių vls., Vilkaviškio apskr., gimė Tomas Ferdinandas Žilinskas, pedagogas, kultūros veikėjas, lietuvybės žadintojas. Veiverių mokytojų seminarijos patriarchas. Mirė 1925 m.
1785 01 20 Gedučių (Pakruojo r.) dvarininko šeimai keliaujant po Vokietiją, Leipcige gimė Teodoras Grotus (Grotthuss), pirmasis Lietuvos fizikochemikas. 1803 m. įstojo į Leipcigo universitetą, nuo 1804 m. studijavo Neapolyje. Susipažino su žymiausiais to meto mokslininkais Humboltu (A. Humboldt), Geiliusaku (J. L. Gay-Lussac) ir kt. 1805 m. dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų. Grįžęs į Romą paskelbė pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją. Netrukus pasirodė vertimai vokiečių ir britų mokslinėje spaudoje. 1808 m. išrenkamas Turino mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, 1814 m. – Dorpato (Tartu) universiteto profesoriumi. 1818 m. suformulavo fosforescencijos dėsnį, 1818 m. – du fotochemijos dėsnius, sukūrė pirmąjį cheminį fotometrą ir kt. Gyvenimo pabaigoje grįžo į tėviškę kur 1822 03 26 nusižudė. Palaidotas Gedučiuose, Pakruojo r.
1890 01 23 Jurbarke gimė Antanas Sodeika, dainininkas-baritonas. Mirė 1979 09 12 Vilniuje.
1960 01 23 Kėdainiuose mirė Vladas Jonas Mangirdas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, gydytojas, rašytojas, Lietuvos kariuomenės karys savanoris, Sibiro tremtinys. Mokėsi Palangos progimnazijoje vienoje klasėje su būsimuoju prezidentu Antanu Smetona. 1899 m. su kitais lietuviais inteligentais pastatė pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame vaidino Bekampį. Už tai 1902 m. ištremtas dviem metams į Šiaurės Kaukazą (Armavyrą). 1906 m. Maskvoje gavo gydytojo diplomą. 1918 m. – Trakų progimnazijos steigėjas. Lietuvos kariuomenės savanoris (gydytojas). Aukštadvaryje turėtas ūkis (376 ha), kaip pavyzdinis , nebuvo paliestas reformos. 1940 m. dvaras nusavintas, 1941 06 V. Mangirdas su šeima išvežtas į Altajaus Slavogorską. Grįžo 1957 m. Dirbo gydytoju Kaune, Kėdainiuose. Palaidotas Kėdainiuose. Gimė 1877 05 06(18) Notiškės palivarke, Kartenos vls., Telšių aps.
1945 01 24 Nausėduose, netoli Babtų, mirė Kazys Puida (slap. K. Žegota), lietuvių rašytojas. Gimė 1883 03 19 Šėtijuose, Šakių r.
1955 01 24 Vilniuje mirė Mykolas Velykis, Nepriklausomos Lietuvos generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 10 21 įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo Apsaugos komisijos pirmininko pavaduotoju. Nuo 12 24 – I (A. Voldemaro) minmistrų kabinete pirmasis Krašto apsaugos ministras. Nuo 1919 m. pradžios tarnavo ypatingųjų reikalų karininku prie Generalinio štabo. Kurį laiką buvo Generalinio štabo viršininku, pervestas į veikiančią kariuomenę, o nuo 1920 01 01 išleistas į atsargą. 09 01 grįžo į karinę tarnybą, buvo pulko (nuo 1920 10 10), divizijos (nuo 1921 02 01) vadas, Kauno įgulos (nuo 1923 09 01) viršininkas. 1927 02 05 suteiktas generolo laipsnis ir paties prašymu išleistas į atsargą, dirbo įvairiose komercinėse JAV ir Anglijos atstovybėse.1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, netrukus suimtas, kalintas Kaune, Vilniuje, Macikų lageryje. 1946 m. ištremtas į Marijinsko lagerį Kemerovo srityje. 1950 m. kalintas Vilniuje, nuo 1952 m. – Karlago lageryje Karagandos sr. 1954 m. paleistas, grįžo į Lietuvą. Palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse Kaune. Gimė 1884 11 12 Linonių k., Piniavos vlsč., Panevėžio ap.
1890 01 25 Pageležiuose, Ukmergės r. gimė Paulius Galaunė, muziejininkas, dailininkas, dailėtyrininkas. 1923–1924 m. Paryžiaus Luvro mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio dailės galerijos įsteigimu, 25 m. vadovavo šiai įstaigai. Mirė 1988 10 18 Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1996 m. Kaune atidaryti Adelės ir Pauliaus Galaunių namai.
1925 01 21 Kadrėnuose, Deltuvos vlsč., Ukmergės aps., gimė Alfonsas Svarinskas, Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas. 1946 12 21 areštuotas, už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. 1947–1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje, dirbo naktiniu sargu, felčeriu. 1954 10 03 lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas slapta įšventino A. Svarinską kunigu. 1956 m. grįžo į Lietuvą, tarnavo altaristu Kulautuvos (Kauno r.) parapijoje, tris mėnesius buvo vikaras Betygalos (Raseinių r.) parapijoje. 1958 04 vėl areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961m. už akių jį dar nuteisė ir LSSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. A. Svarinskas perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą. 1964 04 09 išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą, tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo saugumo sekamas. 1965–1971 m. – Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaras ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras. 1971–1976 m. – Igliaukos Šv. Kazimiero parapijos klebonas, kartu aptarnavo ir Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. 1976–1983 m. – Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. 1978 11 13 kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 01 26 Viduklėje trečią kartą areštuotas. 1983 05 06 nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis) griežtojo režimo lageriuose. 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo išlaisvinti A. Svarinską. 1988 07 11 A. Svarinskas buvo paleistas ir grįžo į Viduklę, o 08 23 – ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Gyveno Frankfurte prie Maino. 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Australijoje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1989 08 22 A. Nelsienei tarpininkaujant susitiko su JAV prezidentu R. Reiganu. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 06 19 grįžo į Lietuvą. 1990–1991 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris, 1991–1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1997–1998 m. buvo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas. 1998–2000 m. buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Nuo 2000 03 30 – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas.1996 m. A. Svarinskas Kadrėnuose įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parka. Mirė 2014 07 17 Vilniuje. 21 savo gyvenimo metus sovietiniuose lageriuose kankintas disidentas palaidotas Dukstynos kapinėse, Ukmergės r., šalia savo bendražygių.
2015 01 25 Vilniuje mirė Jonas Mikelinskas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, pedagogas. Būdamas moksleivis, priklausė ateitininkų organizacijai. 1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1952 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą. 1944–1947 m. – Saločių progimnazijos ir 1952–1954 m. – Onuškio vidurinės mokyklos (Daugų r.) mokytojas. 1953–1962 m. – Švietimo ministerijos inspektorius. Nuo 1960 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.Tuo laikotarpiu (1960 m.) pasirodė pirmoji knyga „Senis po laikrodžiu“. 1963–1968 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. 1968 m. pasirodžius apysakai „Trys dienos, trys naktys“ aukštų CK pareigūnų apkaltintas tikrovės juodinimu (pirmą kartą sovietmečiu teigiamai pavaizduotas kunigas ir dar diskutuojantis filosofiniais klausimais, lentynoje laikantis Antano Maceinos tomelį), palydėtas bjauriu straipsniu oficioziniame „Tiesos“ laikraštyje, atleistas iš darbo, septyneriems metams suspenduotas jo knygų publikavimas. ,,Moralus rašytojas amoralioje santvarkoje eina erškėčiuotu keliu“ (Jūratė Spindytė „Pro Memoria“). J. Mikelinsko kūryba – giliai išmąstytos, atsakingai paruoštos savo Tėvynę mylinčio žmogaus mintys. Gimė 1922 05 06 Žadeikėliuose, Pasvalio vlsč.
1845 01 26 Rokaičių k., prie Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevo) gimė Dovas Zaunius (vyresnysis), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. D. Zauniaus namai buvo žinomi kaip lietuvybės židinys. J. Zauerveinas sukurto himno „Lietuvninkais mes esam gimę“ (Zaunių sodyboje jis ir sukurtas) žodžiais „kaip Ąžuols drūts prie Nemunėlio“ įkūnijo Dovą Zaunių. Tris kartus buvo keliamas kandidatu į Vokietijos seimą, bet vis pralaimėdavo vokiečių dvarininkams. Rokaičiuose turėjo lietuvišką knygyną, visur didžiavosi lietuviška kilme. Kartu su dukra Morta buvo lietuvių parodos Paryžiuje (1900) organizacinio komiteto nariai. 1887–1889, 1892–1893, 1898–1900,1902– 1903 vadovavo Mažosios Lietuvos lietuvių organizacijai „Birutė“. Išaugino gausią lietuvišką šeimą (turėjo 9 vaikus) iš kurių žinomi tapo Dovas Zaunius (jaunesnysis, 1892 06 19–1940 02 22) ir dukra Morta Zauniūtė (1875 03 22–1945 01 10). Mirė 1921 06 25 Rokaičiuose, Karaliaučiaus sr.
1960 01 26 Ilguvos invalidų prieglaudoje, Šakių r., mirė Motiejus Pečiulionis, Lietuvos kariuomenės brigados generolas (1935), vienintelis generolas, pokario metais nepasitraukęs iš Lietuvos Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 02 01 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas I baterijos vyresniuoju karininku, ypatingųjų reikalų karininku prie Artilerijos dalies viršininko. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1921 08 01 paskirtas III-iojo Artilerijos pulko vadu. 1922–1924 m. studijavo Fonteblo (Prancūzija) artilerijos karo mokykloje, 1925–1926 m. – Aukštuosiuose artilerijos technikos kursuose Paryžiuje. 1926 09 16 paskirtas eiti Artilerijos tiekimų skyriaus viršininko pareigas. 1930 06 11 paskirtas Vyriausiojo štabo Ginklavimo valdybos viršininku. 1935 02 14 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1936 01 16 paties prašymu išleistas į atsargą. 1937–1939 m. dirbo JAV lietuvių AB „Ford“ automobilių Prekybos skyriaus direktoriumi. 1944 m. išleido šeimą į Vakarus. o pats tęsė ginkluotą kovą su okupantais. 1945 11 30 suimtas, naktimis žiauriai tardytas ir kankinamas nieko neišdavė. Jo kančių kelias – Lukiškės, Macikų koncentracijos stovykla, Maskvos Lubianka, Komijos ir Mordovijos lageriai. Iškankintas, be sveikatos paleistas 1956 m. rugpjūtį. Vienintelis Lietuvoje apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse. 2008 12 19 Kaune, prie namo Donelaičio g. kur 1935–1940 m. gyveno brig. gen. M. Pečiulionis pritvirtinta atminimo lenta (skulpt. J. Šlivinskas). Gimė 1888 01 31 Ranciškių k., Krosnos vlsč., Seinų ap.
1975 01 26 Čikagoje, JAV, mirė Stasys Dirmantas, Lietuvos universiteto ekstraordinarinis profesorius, XVII (J. Tūbelio) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras, brigados generolas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. atvyko į Čikagą. Gimė 1887 11 02 Raseiniuose.
1835 01 28 Glitėnuose, Panevėžio r., gimė Vincas Svirskis, dievdirbys. Po 1863 m. sukilimo Svirskių šeima labai nukentėjo: brolis žuvo sukilime, kiti šeimos nariai ištremti į Sibirą. Dirbdamas giedodavo šventas giesmes ir melsdavosi. Paskutinis jo darbo kryžius pastatytas 1909 01 12. Mirė 1916 03 07. Palaidotas Surviliškio kapinėse, greta savo darbo kryžių.
1910 01 28 Ažudvarių k., Utenos apskr., gimė Antanas Liuima, kunigas, katalikų teologas, jėzuitas, teologijos daktaras, pirmasis lietuvis profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, ilgametis Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininkas, LKMA akademikas, pirmasis Utenos miesto Garbės pilietis. Mirė 2000 07 26 Romoje.
1930 01 28 Anykščiuose gimė Gražina Ručytė-Landsbergienė, pianistė, tremtinė, Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, profesorė. 1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje. 1949 03 25 ištremta į Sibirą. 1957 02 26 paleista. Iš tremties grįžo į Lietuvą. 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje. Surengė rečitalius su garsiausiais Lietuvos dainininkais. Įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje. Nuo 1991 m. – V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, pirmininkė. Apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999), kitais apdovanojimais. Muzikologo ir politiko, prof. Vytauto Landsbergio (g. 1932 10 18) žmona. Mirė 2020 03 10 Vilniuje.
1950 01 28 Trakiškiuose, Raseinių r., mirė Juozas Sakalauskas, knygnešys, savivaldybininkas, politinis veikėjas. Pats išmoko skaityti, rašyti, įrišti knygas, nuo 1886 m., paragintas Jurgio Bielinio, tapo knygnešiu profesionalu, vienu aktyviausių Garšvių knygnešių draugijos narių. Tik 1895 m. vasarą apie jo profesionalų užsiėmimą iš laiško, rasto pas K. Ūdrą sužinojo policija. 1896 m. pavasarį nuo jos teko bėgti, palikus arklius ir vežimą. 1896 m. suimtas, porą mėnesių kalėjo Panevėžyje. 1896 08 25 Viduklėje vėl sulaikytas ir po dviejų savaičių 3 m. ištremtas į Mogiliovą. Pristatinėjo spaudą ten gyvenusiems lietuviams. 1899 m. grįžęs į Viduklę vedė, bet spaudos gabenimo ir platinimo neatsisakė, nuo 1903 m. ją pristatinėjo ir Maskvos bei Petrapilio socialdemokratams. Nepriklausomybės metais buvo renkamas į valsčiaus tarybą. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir II laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu, nuo 1926 m. gavo 30 Lt knygnešio pensiją. Palaidotas Viduklėje. Gimė 1864 04 17 Guikaliuose, Raseinių r.
1920 01 29 Maneituose, Smilgių vlsč., Panevėžio r., gimė Petras Motiekaitis, Lietuvos inžinierius, aviamodeliuotojas, aviakonstruktorius, išradėjas, biologas. Mirė 1988 01 21 Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse.
Parinko Gediminas ADOMAITIS
„XXI amžius“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1–2 (2614–2615)