Sektinas didžiosios kunigaikštystės liudijimas

Popiežius Pranciškus vertina Liuksemburgo visuomenės ir Bažnyčios gyvenimą ir darbus

Mindaugas BUIKA

Vaidmuo Europos kryžkelėje

Popiežius Pranciškus praėjusioje 46-oje užsienio apaštalinėje kelionėje pakeliui į Belgiją su trumpu, bet prasmingu vizitu ap­lan­kė Liuksemburgo didžiąją kunigaikštystę. Savo dviejuose pasisakymuose nedidelėje, bet turtingoje ir įtakingoje katalikiškoje Europos Sąjungos valstybėje steigėjoje, jis aktualiai palietė visam žemynui svarbius socialinio ir religinio gyvenimo klausimus.

Tik 2,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą ir 670 tūkstančių gyventojų turinčioje šalyje, kurių beveik pusė užsieniečiai, yra įsikūręs ES teisingumo teismas, Europos investicijų bankas, Europos Parlamento sekretoriatas, čia dažnai posėdžiauja Europos Taryba, todėl Liuksemburgas laikomas vienu pagrindinių žemyno politinio ir ekonominio gyvenimo centrų. Vienintelė planetoje didžioji kunigaikštystė pagal savo bendrojo nacionalinio pro­duk­to perkamąją galią, tenkančią vidutiniškai vienam gyventojui, užima pirmąją vietą pasaulyje. Nors pagal šį gerovės rodiklį 2,6 karto pralenkia Europos Sąjungos vidurkį, tačiau nestokoja socialinių problemų ypač dėl migrantų gausos. Apie tai rugsėjo 26 dieną sveikindamas Šventąjį Tėvą, kuris po privataus pasimatymo su didžiojo kunigaikščio Henrio šeima, atvyko į „Cercle Cite“ kultūros rūmus susitikti su politiniais ir religiniais vadovais, pilietinės visuomenės ir kultūros atstovais bei diplomatais, kalbėjo Liuksemburgo vyriausybės premjeras Lukas Frydenas (Luc Frieden). Jis taip pat pažymėjo, kad nors šalis labai įsipareigojusi tarptautinės teisės principams, tačiau neneigia, kad visuomeniniam gyvenimui stiprią įtaką daro krikščioniškos tradicijos, istorijos eigoje įsišaknijusios į nacionalinę kultūrą. Pirmiausia reikia kalbėti apie artimo meilės raišką ir pagarbą žmogaus orumui bei tvirtą solidarumo nusistatymą, kurie padeda spręsti kartais iškylančius nelygybės ir skurdo klausimus. L. Frydenas pastebėjo, kad Liuksemburgo demokratinėje visuomenėje tvirtai laikomasi religijos ir sąžinės laisvės principo, kartu pripažįstant laisvę neišpažinti jokios tikybos, kurios negalima primesti jėga. Ši užuomina yra pilnai suprantama dabartinės sekuliarizacijos sąlygomis: nors dauguma liuksemburgiečių katalikai, yra šiek tiek protestantų ir kitų tikybų išpažinėjų, tačiau jau beveik trečdalis neišpažįsta jokio tikėjimo. Nors santykiai tarp valstybės ir Bažnyčios yra aiškiai atskirti ir negalima ginčyti vykstančios sekuliarizacijos, bet religinės tradicijos reikšmingoje visuomenės dalyje stiprios ir daro įtaką vyriausybės veiklai, pripažino premjeras. Jis pažymėjo, jog katalikybė yra tautos egzistencijos dalis ir į tai būtina atsižvelgti sprendžiant daugelį valstybinių klausimų, ypač tų, kurie reikalauja etinio priėjimo.

Pradėdamas savo kalbą popiežius Pranciškus pirmiausia nurodė, kad Liuksemburgas dėl geopolitinės padėties ir kultūrinių bei kalbinių bruožų (liuksemburgiečių nacionalinė kalba yra vokiečių kalbos tarmė, nors  plačiai vartojama ir prancūzų kalba), dažnai atsidurdavo svarbiausių Europos istorinių įvykių sandūroje. Per praėjusius XX amžiaus pasaulinius karus šalis buvo du kartus Vokietijos okupuota, praradusi laisvę ir nepriklausomybę. Dėl tokios istorinės patirties Liuksemburgas jaučia pareigą kurti vieningą ir brolišką Europą, kurioje kiekviena tauta, nesvarbu ar ji būtų didelė, ar maža, bet galėtų turėti reikšmingą vaidmenį, Šalyje vyrauja įsitikinimas, kad reikia už nugaros palikti susiskaldymus, kivirčus ir konfliktus, kuriuos dažnai sukelia perdėto nacionalizmo formos ir žalingos ideologijos, pagrindiniai tikros demokratijos priešai. „Reikia pripažinti, jog kada įsivyrauja konfrontacijos ir smurtinio priešiškumo logika, tautos, esančios ant sienos tarp konfliktuojančių jėgų (Liuksemburgo, kuris įspraustas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, atveju tai akivaizdu), dažnai yra įtraukiamos prieš jų valią“, – sakė Šventasis Tėvas. (Nukrypdamas nuo kalbos teksto, jis pažymėjo, jog karas visada yra pralaimėjimas, todėl labai liūdna, kad dabar daugelyje šalių svarbiausios valstybinės investicijos vėl nukreipiamos į ginklų gamybą, tikintis didelio pelno, nors dėl to konfliktų pavojus tik padidėja). Tačiau kuomet susipriešinimą pakeičia išmintingas bendradarbiavimas, tos pačios pakraštinės tautos gali daug prisidėti prie taikos ir darnos įtvirtinimo tarp kaimynų ir visoje tarptautinėje plotmėje. Todėl po Antrojo pasaulinio karo kaip tik Liuksemburgas tapo šio proceso dalimi, būdamas vienu iš Europos Sąjungos steigėjų ir priimdamas daugelį jos institucijų. Tvirta demokratinė ir teisinė struktūra, bei puoselėjimas pagarbos žmogaus orumui ir pagrindinėms teisėms, buvo svarbios politinės detalės, kad šiai nedidelei šaliai patikėtas svarbus vaidmuo viso žemyno kontekste. Tai aiškindamas, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog Liuksemburgo pavyzdys rodo, kad ne teritorijos dydis ir ne gyventojų skaičius yra būtinos sąlygos, kad valstybė galėtų tapti tarptautinio gyvenimo centru. Kantrus ir išmintingas kūrimas valstybinių institucijų bei įstatymų, kurie reguliuotų piliečių gyvenimą pagal sąžiningumo ir pagarbos teisinei santvarkai kriterijus, suteikė galimybę Liuksemburgui paliudyti, kaip rūpinantis kiekvienu žmogumi ir bendruoju gėriu, galima užkirsti kelią kokios nors diskriminacijos bei socialinės atskirties pavojams.

Istorinė atmintis ir tarnystė

Šventasis Tėvas teigė, kad te­bėra aktualus jo pirmtako popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti per apsilankymą Liuksemburge 1985 metais: „Jūsų šalis, esanti svarbioje kultūrų kryžkelėje, lieka ištikima savo pašaukimui būti intensyvių mainų bei darnaus bendravimo tarp žmonių ir tautų vieta“. Tuomet jis išreiškė karštą troškimą, kad šis bičiulystės siekis vis labiau vienys ir pačią šalies visuomenę bei kaip patrauklus pavyzdys išplis į kitas Europos tautas, padės spręsti daugelį jų problemų. Popiežius Pranciškus sakė, kad priima tuos pirmtako teiginius, kaip savus ir ragino liuksemburgiečius toliau plėtoti broliškus ryšius tarp mūsų žemyno tautų, kad jos taptų lygiateisėmis intensyvaus vystymosi proceso dalyvėmis. Jis pabrėžė, kad Bažnyčios socialinis mokymas skatina tokio proceso eigą bei pažangos siekį, ypač plėtojant solidarumą ir kūrinijos globą. „Iš tiesų, kad vystymasis būtų autentiškas ir integralus, neturime grobikiškai elgtis savo bendruose namuose ir niokoti jų, – tikino Šventasis Tėvas. – Taip pat neturime palikti atskirų socialinių grupių visuomenės gyvenimo paraštėse, nes visi esame broliai ir seserys, vienos žmonijos šeimos nariai. Tai ypač didelė atsakomybė kiekvienos valstybės vadovams“. Tarptautiniu mastu jis kvietė rodyti nuolatinį budrumą, kad nebūtų apleistos labiausiai nuskriaustos pasaulio tautos ir kad joms būtų padėta pakilti iš skurdo sąlygų ir kitų nelaimių. Tai vienas iš svarbių būdų užtikrinti, kad sumažėtų priverstinė migracija dėl susidariusių nežmoniškų ir pavojingų gyvenimo sąlygų. „Liuksemburgas su savo ypatinga istorija bei demografine padėtimi, kai beveik pusė šalies gyventojų yra atvykėliai iš kitų Europos kraštų ir platesnio pasaulio, gali būti geru pavyzdžiu, kaip priimti ir integruoti migrantus bei pabėgėlius“, – aiškino popiežius Pranciškus. Nurodydamas Rusijos karo prieš Ukrainą atvejį, jis išreiškė apgailestavimą, kad šiandienos Europoje vėl kyla didelių nesutarimų bei priešiškumų, kurie užuot atvedę į geranorišką sprendimą derybų ir diplomatinių pastangų pagrindu, sukelia atvirus karinius veiksmus, vedančius į naikinimą ir mirtį. „Atrodo, kad žmogaus širdis nepakankamai puoselėja dramatišką istorinę atmintį su jos pamokomis ir periodiškai sugrįžta į konfliktų kelią“, – svarstė Šventasis Tėvas. Jo nuomone tam, kad pavyktų išgydyti šį pavojingą sindromą, kuriuo suserga tautos ir daugėja smurtinių susidūrimų, sukeliančių dideles kančias, netgi baisias žudynes, turime kelti žvilgsnį aukštyn. Reikia, kad politikos kasdienybę ir ypač vadovaujančių asmenų veiksmus, vėl motyvuotų gilios dvasinės vertybės, kurios neleistų protui pasiduoti kvailystėms ir daryti tų pačių praeities klaidų. Tų klaidų pasekmes dar labiau pablogintų dabar turima technologinė galia ir sukurti masinio naikinimo ginklai, kurių panaudojimas keltų realią grėsmę žmonijos egzistencijai. Liuksemburgas turi ypatingą gebėjimą skatinti taiką ir bendrystę, kad būtų išvengta šių lemtingų klaidų, ir tai yra svarbus tos šalies pašaukimas, kurį reikia įgyvendinti.

Pabrėždamas, kad tikėjimas yra labai svarbus socialiniams klausimams spręsti, popiežius Pranciškus sakė, jog jis, kaip apaštalo Šv. Petro įpėdinis ir Bažnyčios, kuri, šventojo Pauliaus VI žodžiais tariant, yra „žmonijos žinovė“, ganytojas, iš šios tribūnos nori paliudyti, kad Evangelija yra gyvenimo versmė ir visada skatina tiek asmeninį, tiek visuomeninį atsinaujinimą. Ji suteikia darną santykiuose tarp žmonių ir tautų, tą darną, kuri įgalina visus sunkumus spręsti visiems kartu solidarumo ir gailestingumo dvasioje. Tik Jėzaus Evangelija gali perkeisti žmogaus sielos gelmę, suteikdama jam gebėjimą daryti gera net pačiose nepalankiausiose bei prieštaringiausiose situacijose, užgesinti neapykantos židinius, sutaikyti konfliktuojančias puses. Šventasis Tėvas linkėjo, kad kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, būdami visiškai laisvi, stengtųsi geriau pažinti Evangeliją Jėzaus, kuris savo Asmenyje sutaikė Dievą su žmonija ir kuris, žinodamas, kas yra žmogaus širdyje, gali gydyti jos žaizdas. Šiuo atžvilgiu reikia vėlgi imti teigiamą pavyzdį iš Liuksemburgo, kuris. laikydamasis savo krikščioniškų tradicijų, yra daug pasiekęs visuomeninės taikos ir darnos stiprinimo srityje. Liuksemburgiečiai parodė, kokią naudą duoda  nuoširdus tarptautinis bendradarbiavimas, užuot primetus savanaudiškus, trumparegiškus bei netgi smurtinius interesus, vedant karus prieš kaimynines ar tolimesnes tautas. Tarp kitų klausimų popiežius Pranciškus paminėjo visą Europą ištikusią demografinę krizę, sakydamas, kad valstybės socialinę politiką reikia sutelkti į šeimų stiprinimą bei gimstamumo didinimą, nes vaikų gausa garantuoja tautų ateitį. „Aš dabar nesakysiu, kad reikia daugiau vaikų ir mažiau šuniukų, kaip kalbu Italijoje, bet vaikučių tikrai reikia daugiau“, – šypsodamasis teigė Šventasis Tėvas. Baigdamas pokalbį, jis priminė vizito į Liuksemburgą devizą – „Tarnauti“, tiesiogiai susijusį su misija Bažnyčios, kurią Viešpats Kristus, pats tapęs tarnu, pasiuntė šiai užduočiai į pasaulį. „Prašau, visada prisiminkite, kad pašaukimas tarnauti yra aukščiausias kilnumo titulas, – sakė popiežius Pranciškus. – Tegul Dievas suteikia malonę visada tarnauti su džiaugsminga ir dosnia širdimi“. Jis linkėjo, kad ir netikintys taip darytų savo broliams ir seserims, savo šaliai ir pasauliui, nes šiuo keliu turi eiti visi, siekdami bendrojo gėrio.

Misija sekuliarizuotoje visuomenėje

Tos pačios rugsėjo 26 dienos popietę Liuksemburgo arkivys­ku­pijos Dievo Motinos (Notre Dame) katedroje įvyko Šventojo Tėvo susitikimas su šalies katalikų bendruomenės atstovais. Apie 400 tūkstančių tikinčiųjų turinčioje ir visą didžiąją kunigaikštystę apimančioje arkivyskupijoje, kuriai nuo 2011 metų vadovauja jėzuitas kardinolas Žanas Klodas Hiolerichas (Jean Claude Höllerich), sielovadoje darbuojasi 170 kunigų, kurių 49 yra vienuoliai. Taip pat yra 20 nuolatinių diakonų, 13 brolių (ne kunigų) vienuolių, 225 seserys vienuolės, o kunigystei ruošiasi 12 seminaristų (100 kunigų tenka 7 klierikai). Vietinė Katalikų Bažnyčia su daline vyriausybės parama išlaiko penkias katalikiškas vidurines mokyklas, dvi ligonines, 25 senelių ir neįgaliųjų namus, keturias našlaičių prieglaudas. Nors Liuksemburgas yra pasaulietinė valstybė, tačiau išliko tamprūs valdžios saitai su pripažintomis tikybomis: vyriausybė seka religinių reikalų administravimą, tuo pat metu padėdama šventovių priežiūrai ir remontui bei netgi moka dvasininkams atlyginimus. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Dievo Motinos katedroje buvo susietas su Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos (Consolatrix Afflictorum), kuri paskelbta Liuksemburgo globėja, kulto 400 metų jubiliejumi. Pilnoje katedroje kartu su dvasininkais, vienuolijų nariais ir tikinčiaisiais dalyvaujant savo katalikybę akcentuojančiam didžiajam kunigaikščiui Henriui su šeima, Šventąjį Tėvą trumpa kalba pasveikino kardinolas Ž. Hiolerichas SJ, kuris dabar Romoje vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje atlieka svarbias generalinio relatoriaus (pagrindinio pranešėjo) pareigas. Kalbėdamas jis neslėpė džiaugsmo dėl popiežiaus Pranciškaus vizito sutapimo su minėtu jubiliejumi, Liuksemburgo arkivyskupijoje pradėtais švęsti Marijos metais. Ganytojas pripažino, kad vietinė Bažnyčia, veikdama labai sekuliarizuotoje visuomenėje, patiria daug sunkumų, ypač dėl dvasinių pašaukimų stokos, bet stengiasi atsinaujinti ir nešti viltį. Ji žengia Viešpaties nurodytu apaštalavimo keliu į sinodišką bažnytinį gyvenimą stengdamasi įtraukti visus tikinčiuosius: jaunimą ir vyresniuosius, savanorius ir paprastus maldininkus, liuksemburgiečius ir svetimšalius.

Išklausęs kelis kitus liudijimus ir jaunų žmonių grupės meninį pasirodymą enciklikos „Laudato Si“ motyvais, Šventasis Tėvas savo pasisakymą sutelkė į paguodos ir tarnavimo temą, susijusią su kreipimusi į Dievo Motiną ir apaštalinės kelionės motto. Jis pabrėžė, kad guodimas ir tarnystė yra du pagrindiniai Jėzaus mums dovanojamos meilės aspektai, kurie susiję su patikėta evangelizavimo misija. Viešpats mums parodė, kad toks yra vienintelis kelias į pilnutinį džiaugsmą, todėl neatsitiktinai Liuk­semburge švenčiamų jubiliejinių Marijos metų maldoje prašoma, kad Dievo Motina padėtų tapti „misionieriais, pasiruošusiais liudyti Evangelijos džiaugsmą, gyvenimą paskiriant brolių ir seserų tarnystei“. Toliau savo kalboje nuosekliai aptardamas tarnavimo, misijos ir džiaugsmo sampratas, popiežius Pranciškus pirmiausia pastebėjo, jog Evangelija mums primena, kad turime būti Bažnyčia Jėzaus Kristaus, kuris „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28; Mk 10, 45). Šiuo atžvilgiu jis paminėjo ir tobulą šventojo Pranciškaus pavyzdį, kuris meiliai apkabino raupsuotąjį ir gydė jo žaizdas. Pasak Šventojo Tėvo, kalbant apie krikščionišką tarnystę, šiandien išskirtinai svarbus draugiškas migrantų ir pabėgėlių priėmimas bei svetingumas jiems, sekant pavyzdžiu Liuksemburgo, kuris tapo broliškais namams visiems. Vėlgi buvo prisimintas 1985 metais Liuksemburgą aplankiusio šv. Jono Pauliaus II raginimas vietiniam jaunimui, kad jis tiestų kelią Europai, kuri „būtų paženklinta ne tik materialine gerove, bet ir žmogiškų širdžių gerumu“. Tam reikia skelbti Evangeliją gailestingumo vargstantiems liudijimu ir artimo meilės darbais radikaliai sekuliarizuotoje visuomenėje, kurioje, nors ir matant netikėjimo mastą, negalima nusivilti krikščionims ir nuleisti rankas.

Skleisti Evangelijos džiaugsmą

Bažnyčia, veikdama vyraujančio sekuliarizmo sąlygomis, tikrai neturi pasiduoti liūdesiui, rezignacijai ir apmaudui, bet toliau vystytis, bręsti ir augti, likdama ištikima amžinosioms ir nesikeičiančioms vertybėms. „Tas vertybes turime ir naujo atrasti ir pristatyti, kaip evangelizacijos pagrindą, – tvirtino popiežius Pranciškus. – Reikia peržengti tradicinę sielovadą ir labiau susitelkti į misionierišką skelbimą kiekvienoje tikinčiųjų bendruomenėje, kam reikalingas atkaklumas ir drąsa bei didesnis kūrybingumas“. Kad tai veiksmingai vyktų, reikia, kad parapijose ir vyskupijose sinodiškai būtų dalijamasi atsakomybėmis ir tarnystėmis, kad bažnytinė bendruomenė taptų tikra misionieriška bendruomene, o sinodiškumas būtų nuolatiniai saitai tarp jos narių. Svarbu mums visiems suvokti, kad misionieriška veikla nėra kvotų didinimas ar prozelitavimas, nereiškia naujų tikinčiųjų skaičių ar tikėjimo primetimą, bet norą pasiekti kitus, kreiptis į juos, kaip brolius ir seseris ir vesti į susitikimo su Kristumi džiaugsmą. Visada reikia prisiminti popiežiaus Benedikto XVI įžvalgų pastebėjimą, kad Bažnyčia auga ne prozelitizmu, bet liudijimo pavyzdžio trauka. Šiame kelyje sunkumus padeda įveikti mumyse besidarbuojanti gyvoji Šventosios Dvasios galia ir meilė, kuri skatina visus Bažnyčios narius skelbti bei liudyti Evangeliją atsiveriant kitiems. Skelbimo iššūkio priėmimas, leidžia mums augti ir stiprėti kaip bendruomenei, įveikti netikrumą ir baimę, pasitikinčiai žengti naujosios evangelizacijos keliu, su dėkingumu priimant visų įnašą šiuose darbuose. „Toks yra gražus, sveikas ir džiaugsmingas misionieriškas dinamiškumas, kurį derėtų plėtoti savyje bei aplinkiniuose“, – teigė Šventasis Tėvas.

Nurodydamas patirto evangelinio džiaugsmo sklaidos svarbą, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog tam reikalinga pajauta ir įžvalgumas. Juk tikėdami žinome, kad esame vaikai Dievo, kuris yra mūsų ištikimas draugas ir kuris nori, kad būtume laimingi ir vieningi, kuris pats džiaugiasi mūsų atsivertimu ir sugrįžimu, vesdamas mus į išganymą (plg. Lk 15, 4-32). Visada reikia suprasti, kad Bažnyčiai kenkia liūdni, nuobodūs ir paniurusiais veidais jos nariai, kurių net negalima vadinti tikraisiais krikščionimis, pastebėjo Šventasis Tėvas. Kviesdamas džiaugtis Evangelija, kuri mus skatina tikėti ir augti, jis kaip pavyzdį nurodė džiaugsmingą liuksemburgiečių Pavasario procesiją, susijusią su Sekminių šventimu, menant tų žemių evangelizavimo pradžią. „Brangūs broliai ir seserys, Viešpats mums patikėjo nuostabią misiją, – baigdamas pokalbį ir prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą, sakė popiežius Pranciškus. – Guoskime ir tarnaukime visiems, sekdami Dievo Motinos pavyzdžiu ir su jos pagalba“. Susitikimo pabaigoje jis pasimeldė prie jaunųjų katalikų atneštos Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, statulos ir prie jos padėjo auksinę rožę, tradicinę popiežių dovaną. Po to kardinolas Ž. Hiolerichas malda pradėjo Marijos metus, prašydamas, kad ji padėtų tikintiesiems tapti tikrais misionieriais, pasiryžusiais skelbti ir liudyti Evangelijos džiaugsmą.

Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 12 (208)