Seminaristo, tapusio kunigu, patirtas stebuklas

Kaip jau rašėme, rugsėjo 7 dieną popiežius Leonas XIV vadovavo dviejų jaunų italų – Karolio Akučio (1991–2006) ir Petro Jurgio Frasačio (1901–1925) – skelbimo šventaisiais apeigoms.

Abiejų dangui užgimusių jaunuolių kanonizacijos Mišios vyko Šv. Petro aikštėje. Jų kanonizacijos bylos sėkmingai užbaigtos pripažinus jų užtarimu įvykusius stebuklus – nepaprastus išgijimus. 

Galima priminti, kad tokius išgijimus tiria medikų ir teologų komisija. Medikai neskelbia stebuklų, bet nurodo, kad medicinos mokslo šviesoje ir remiantis tuo, kas žinoma, ligos ar sveikatos sutrikimo raida negalėjo baigtis tokiu išgijimu. Kartais, norint įsitikinti, kad išgijimas –  tikras, yra laukiama daugybę metų, kai kurie nepaaiškinami išgijimai tokiais pripažįstami tik po mirties. Teologų komisijos užduotis – ištirti, ar išgijimas įvyko tikėjimo ir maldos kontekste, meldžiant Dievo malonės per konkretaus asmens užtarimą. Tik toks išgijimas, patvirtintas ir popiežiaus dekretu, tampa vienu iš paskutinių elementų, leidžiančiu sėkmingai užbaigti beatifikacijos ar kanonizacijos bylą. Yra daug atvejų, kai asmuo savo sąžinėje yra įsitikinęs, kad gavo išgijimo malonę, bet jei tas išgijimas gali būti paaiškinamas ir kitomis aplinkybėmis, jis nėra įtraukiamas į kanonizacijos bylą.

2024 m. lapkričio 25 d. dekretu popiežius Pranciškus pripažino palaimintojo Petro Jurgio Frasačio užtarimu įvykusį išgijimą, apie kurį liudija Chuanas Manuelis Gutjeresas (Juan Manuel Gutierrez), 2022 metais įšventintas Los Andželo katalikų arkivyskupijos kunigu ir šiuo metu dirbantis Šv. Jono Krikštytojo parapijoje.

Jis gimė 1986 metais Meksikos sostinės pakraštyje. Kai jam buvo dveji, tėvai išsiskyrė, tėvas atsidūrė JAV, kur pas jį, sulaukęs 19 metų, atvyko ir Chuanas Manuelis. Tuo metu jis buvo nutolęs ir gana abejingas tikėjimui. Vis dėlto, sudalyvavęs savaitgalio rekolekcijose, jis vėl pajautė tikėjimo liepsnelę ir palengva jame subrendo pasiryžimas eiti kunigystės keliu. 2013 metais, 27-erių metų amžiaus, jis įstojo į seminariją. 2017 m. rugsėjo 25-ąją jaunas vyras išbėgo, kaip įpratęs, į seminarijos krepšinio aikštelę ir po kelių minučių pajuto, kad su dešine koja nutiko kažkas blogo. Viltis, kad „gal nieko tokio“ ir viskas greitai praeis, nepasitvirtino, skausmas neatslūgo, koja ėmė mėlynuoti, tapo sunku vaikščioti. Kitas seminaristas, anksčiau įgijęs chirurgo licenciją, patarė ištirti koją magnetiniu rezonansu. Pirma įmanoma data paskirta po kone trijų savaičių, 2017 m. spalio 31 d. Tos dienos vakarą Chuanas sulaukė skambučio ir žinios apie didelį Achilo sausgyslės plyšimą, išgirdo nuomonę, kad reiks chirurginės operacijos. Savijauta buvo slogi, o internete keletą valandų paskaičius apie ilgą ir lėtą gijimą, apie nelaimingai pasibaigusius operacijų atvejus, širdis visai apsunko.

Lapkričio 1-ąją buvo švenčiama Visų Šventųjų iškilmė. Chuanas Manuelis sumanė pradėti maldos noveną. Jam tai nebuvo naujas dalykas, kartas nuo karto novenas jis kalbėdavo ir anksčiau, be to, patikslina jis, novena jam buvo ne magiškas veiksmas, o ėjimas tikėjimo ir maldos keliu. Kilo klausimas – kam skirti noveną? Ir štai tarsi išgirdo šnibždėjimą – „Kodėl gi ne palaimintajam Petrui Jurgiui Frasačiui?“ „Gera mintis“, – pagalvojo sau, nors nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl būtent P. J. Frasačiui, apie kurį žinojo tik keletą bendrų dalykų. Buvo matęs vaizdo pristatymą apie jį „Youtube“ tinkle, girdėjo, kad jis mėgo vaikščioti kalnuose ir sportuoti, kad buvo brangus šv. Jonui Pauliui II, taip pat labai vertinusiam sportą. Tačiau tik tiek. Po kelių dienų Chuanas Manuelis seminarijos koplyčioje vienas kalbėjo novenos maldą. Jis pradėjo jausti švelnią ir malonią šilumą ten, kur buvo sužeidimas. Šiluma stiprėjo, tapo karščiu – tokiu, kad jis net pažvelgė, ar po suolu neįsiplieskė ugnis. Seminaristas suprato, kad kažkas vyksta. Prisiminė, kad daugelis stebuklingai išgijusiųjų kalbėjo apie šilumą. Chuaną Manuelį apėmė prieštaringi jausmai. Jis parklupo, pravirko. Tuo pat metu kalbėjo savo širdyje Viešpačiui – „Tai neįmanoma. Ne todėl, kad neturi galios mane išgydyti, bet todėl, kad žinau, jog mano tikėjimas per mažas tokiems dalykams“. Emocijoms nurimus, ašaroms nudžiūvus, jis grįžo į savo kambarį. Kitos dienos buvo kaip visada, išskyrus tai, kad beveik nejuntamai pradėjo vaikščioti taip, kaip anksčiau. Lapkričio 15 dieną Chuanas Manuelis nuvyko į susitikimą su kojos chirurgu, kuris jį turėjo apžiūrėti prieš operaciją. Chirurgas ėmėsi darbo, įskaitant vadinamąjį Tomsono testą – blauzdos raumenų suspaudimą. Trūkus sausgyslei, pėda lieka nejudri. Chirurgo nustebimui, Chuano Manuelio pėda sujudėjo. Jis maigė, vis stipriau spaudė ten, kur turėjo skaudėti, bet skausmo nebuvo. „Jums nieko nėra. Turbūt kažkas ten aukštybėse jus saugo“, – galiausiai tarstelėjo gydytojas, žinojęs, kad jo pacientas rengiasi kunigystei. Chuaną Manuelį, prisiminus patirtį koplyčioje, nukrėtė šiurpulys. Ar sausgyslė galėjo pati sugyti, ar diagnozė galėjo būti klaidinga? Tokio pobūdžio traumos pačios neišgyja, o magnetinis rezonansas yra geriausia mūsų turima technologija, atsakė gydytojas. „Spalio 31-ąją jūs turėjote plyšimą, o dabar aš jo negaliu rasti“, – pridūrė jis.

Apie tai, kas įvyko, seminaristas pasidalijo su dvasios tėvu ir keliais artimiausiais draugais, o likusiems pasakė, kad gydytojas nusprendė, jog operacijos nereikia. Suprasdamas įvykių keistumą, jis nežinojo, kaip apie tai kalbėti, nenorėjo atsidurti dėmesio centre. Vėl grįžo įprastas gyvenimo ritmas, bet tai nebuvo, kaip jis manė, istorijos pabaiga.

Po kelių mėnesių  Chuanas Manuelis jaunimo renginyje pamatė stendą su Petro Jurgio Frasačio nuotrauka, o šalia buvo padėtos kortelės su elektroninio pašto adresu bei prašymu pranešti apie gautas malones. Chuanas Manuelis paėmė vie­ną iš jų, bet, kol parašė laišką apie savo patirtį, praėjo dar keli mėnesiai. Kadangi atsakymo negavo, apie tai daugiau ir negalvojo. Praėjo dar pora metų.

2020 m. rudenį naujas dėstytojas – mons. Robertas Sarno – seminaristams pradėjo skaityti pas­kaitas apie kanonizavimo bylas ir tyrimus vyskupijose. Tai buvo buvęs Šventųjų Skelbimo dikasterijos pareigūnas, po daugelio metų baigęs darbą Romoje. „Paskutinis dalykas, kurio tikėjausi kurse, kurį dėstau Los Andželo arkivyskupijoje, buvo stebuklas, leidžiantis kanonizuoti palaimintąjį Petrą Jurgį Frasatį“, – vėliau pasakė jis, kai Chuanas Manuelis po ilgų dvejonių, mat jam atrodė, kad griežtam dėstytojui viskas atrodys „saldi pasakėlė“, pasiryžo papasakoti apie savo patirtį. Pats dėstytojas įsitikinęs, jog tai Apvaizdos ranka sudėliojo tiek sutapimų. Los Andželo arkivyskupas Chosė Gomesas (José Gomez) įgaliojo mons. R. Sarno ir kitus du kunigus ištirti išgijimą, aplankyti gydytojus, surinkti liudijimus ir visus kitus dokumentus. Kaip minėta, 2024 metais išgijimas pripažintas stebuklingu ir įvykusiu pal. Petro Jurgio Frasačio užtarimu.

Per tą laiką Chuanas  Manuelis buvo įšventintas kunigu, dirba Šv. Jono krikštytojo parapijoje Los Andžele, dalyvavo kanonizacijos iškilmėse. 

„Meldžiu dar vieno stebuklo – kad Petras Jurgis Frasatis mane padarytų tikru žygeiviu“, – juokiasi jis. 

Vatican News
Nuotrauka iš catholicstarherald.org

„Žvilgsniai“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 10 (312)